JAV: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Antra.

Pradžia 1: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Priešuraganinė priešistorė Vašingtone.

Pradžia 2: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Pirma.

NIUJORKAS. 2012 m. spalio 30 d., antradienis

Tai turbūt vienintelis rytas šitam hostely, kai ankstyvą rytą mūsų nežadina už lango burzgiantys sunkvežimiai ir galima išsimiegoti. Vos atsibudus nevalingai suku galvą link lango nežinodama ko tikėtis. Už lango atrodo ramu, o nedrąsus saulės spindulys lyg sako, kad blogiausia jau praeity. Hostelyje WiFi vis dar neveikia, tad registratūroje prašau patikrinti mano šiandienos skrydį. Registratūros mergina iš karto patikina, kad šiandien tikrai jokių skrydžių nėra ir būti negali – keliai į oro uostus apsemti ir nepravažiuojami mažiausiai iki rytojaus. Gaunu patvirtinimą, kad mano skrydis atšauktas. Bukinu hostelyje dar vieną naktį (tai ne probema, nes naujokai vistiek negali atvykti), tikėdamasi, kad galėsiu išskristi rytoj.

Nieko kito nebelieka kaip atsiduoti likimui į rankas ir turiningai išnaudoti dar vieną dieną Niujorke. Iš pouraganinių debesų išlindęs saulės spindulys suteikia nors miglotą, bet geresnio gyvenimo viltį ir aš vėl pasiryžusi žygiui – šį kartą dar ne iki galo atrastame Brukline. Praėjusią savaitę išnaršiau jam priklausantį Viljamsburgo kvartalą, kurio Bedford Aveniu yra absoliučiai lankytina tiek dieną, tiek naktį. Mano atradimas šioje hipsteriška kultūra pulsuojančiame rajone yra “Maison Premier”, kur austrės po vieną dolerį, o vyriškas aptarnaujantis personalas lyg iš žurnalo viršelių.

Čia nuotrauka jau suvalgytų austrių, nes niekaip neįprantu fotografuoti maisto pradiniame jo etape.

O alų smagu gerti „alaus namuose” “Radegast Hall & Biergarten”.

Kalbant apie austres nešiojančius apolonus, tai negalėjau nepasidalinti savo įspūdžiais su tikra niujorkiete Kiki, su kuria, vėlgi, susipažinome jau vėliau, man grįžus į Vilnių – į ką atsakydama ji paminėjo, jog Niujorke labai dažnas atvejis, kai padavėjais dirba ne pirmo ryškumo aktoriai ar pernelyg neužimti modeliai, tad gerai atrodantys vyrai su prijuostėmis yra normalu.

Grįžtant prie pagrindinės dienos temos – žygio pouraganiniame Brukline – tai didžiausia problema netikėtai tapo mano vieninteliai kelionės batai – medžiaginiai Camper’iai, kurie vis dar kiaurai permirkę. Iš pradžių maniau, kad jei vakar galėjau visą dieną su jais tokiais pravaikščioti, tai galiu ir šiandien. Deja, juos besiaudama pastebiu, kad mano kojos iš visų pusių nutrintos iki žaizdų, o šlapi batai jas trina dar labiau ir neleidžia paeiti. Panašu, kad vakarykštis pasivaikščiojimas buvo kur kas sudėtingesnis nei maniau, jei visiškai nejaučiau kad taip trinamos mano kojos. Neabejoju, kad tie, kas kada nors yra turėję Camper’ius sutiks, kad tai yra išskirtinio patogumo batai, tik, panašu, ne permirkę. Nušlubuoju iki pirmos vaistinės ir apsirūpinu dideliu pakeliu pleistrų, kurie ne ką tepadeda. Atrodo, kad diena man nebus maloni, jei žūtbūt nepasikeisiu batų. O ir atstumas nuo mano hostelio Rytų Viljamsburge iki Bruklino centro ne ką mažesnis nei iki Manheteno.

Bruklinas nėra geriausia vieta shopingui: čia dominuoja, kinietiškos kilmės asortimentas, bet truputį paieškojus randu man priimtinus batus už 30 dolerių. Su sausais batais gyvenimas tampa kur kas mielesnis ir dabar jau galiu nukreipti žvilgsnį nuo kojų į praūžusios audros padarinius.

Jau Bruklino centre randu veikiančią burgerinę “Shake Shack”, masinio vartojimo kultūros sluoksniuose turinčią geriausių burgerių mieste reputaciją, kurių dėl nuolatinių kilometrinių eilinių taip ir neišbandžiau Madison Square Garden. Ją man labai rekomendavo tas pats Patrikas su kuriuo vakar taip ir nesusitikom. Puiki proga išbandyti dabar.

Netoliese ir ex’o išgirtas “Junior Cheese Cake” su neva geriausiais sūrio pyragais mieste, deja, vis dar su užrašu, kad atsiprašome, bet atsidarysime kartu su visuomeniniu transportu (tikėtina, rytoj). Vėliau aš šitą sūrio pyragą išbandžiau kitu adresu, šalia Times Square, ir galiu pasakyti, kad jis man patiko kur kas labiau už tą balto šokolado skonio Vašingtone. Tiesa, jau minėtos Kiki nuomone šitie pyragai yra ok, bet ir gana touristy, kam prieštarauti negaliu – restoranas buvo perpildytas ir aš nestovėjau eilėje laukiant staliuko tik todėl, kad buvau viena ir galėjau atsisėsti prie baro (bet ar šalia Times Square gali būti kitaip?). Bet kuriuo atveju, tai nėra blogas ženklas, manau. Tik mane aptarnavęs barmenas mane vėl įkvėpė kultūrinių skirtumų apmąstymams. Aš suprantu, kad aptarnaujant klientus, reikia būti su jais nice ir visa kita. Aš jau išmokau, kad frazė “Hello, how are you today” reiškia tiesiog “labas” ir sąžiningas atsakymas apie tai kaip tau šiandien sekasi atrodytų keistai – ok, bet tai kaip turėčiau reaguoti į abejingai mestelėtą Where are you from? Kai gerai neišgirdęs atsakymo (nes nesiklausė), man taip pat abejingai pasiūlė savo variantą “huh? Sweden?”, tik linktelėjau, leisdama suprasti, kad nebūtina vargintis su formalumais.

Taigi, suku link Dumbo – krantinės tarp Manheteno ir Bruklino tiltų, kur atsiveria didingi vaizdai į didingus Manheteno dangoraižius.

Bandau įsivaizduoti, kaip čia smagu saulėtu oru ir kaip gražu kitoje upės pusėje naktį šviečiantys dangoraižiai, o šiandien net gražusis Brooklyn Bridge parkas tilto papėdėje uždarytas. Beje, prasieiti Bruklino tiltu Niujorke is a must, taip sakant. Bet tą jau buvau padariusi anksčiau, geresniu oru, ir beje, turbūt geriausiu – saulėlydžio – metu. Įspūdis garantuotas.

Dar viena gera vieta grožėtis vaizdais – Rytų upėje esanti Roosvelt Island, į kurią paskutinę mano kelionės dieną su Patriku kėlėmės funikulieriumi, o išvažiavome iš saloje esančios vienintelės metro stotelės. Dar į tą salelę galima patekti tiltu iš Bruklino pusės ir šiaip ta salelė turi įdomių istorijų.

Tik grįžusi į hostelį sužinosiu, kad sutemus dangoraižiai nebešvies kaip įprasta.. Vėliau išgirsiu ir žuvusių žmonių skaičius, sugriautus namus ir kitus tragiškus padarinius. Va čia ne mano nuotrauka, bet įspūdingai atrodo kontrastas su užgęsusiais Manheteno dangoraižiais.

Dėl Helovyno išvakarėse praūžusios audros, pravardžiuojamos Frankenstorm atšauktas Helovyno karnavalas, kuris Niujorke švenčiamas labiau nei bet kur kitur. Anot vieno mano bičiulio, daliai amerikiečių Helovynas neabejotinai yra svarbiausia metų šventė, o absoliučiai daugumai – viena svarbiausių. Negali tuo neabejoti žvelgiant į gausias pastatų, įstaigų dekoracijas, primenančias mūsų Kalėdinį laikotarpį.

Atšauktas ir po kelių dienų turėjęs vykti Niujorko maratonas – vienas didžiausių bėgimo renginių pasaulyje.

Vakare hostelyje su jau veikiančiu WiFi ir galimybe susirasti LOT’o telefono numerį, manęs laukė kritinis dienos, o ir visos kelionės momentas: naujiena, kad iš Niujorko galėsiu išskristi anksčiausiai po devynių (!) dienų. Išgirdus tokią naujieną, pro nevalingai byrančias ašaras, galėjau jausti netoliese sėdėjusių australių grupelės užjaučiančius žvilgsnius. Kitoje ragelio pusėje esančiai LOTo atstovei kurį laiką tik kartojau, kad aš niekaip negaliu čia būti dar devynias dienas. Lygiai kaip ta prieš mane stovėjusi prancūzė Vašingtono autobusų stotyje. Bet aš iš tikrųjų negaliu, nes žmogus, mane pakeitęs Vilniuje, dėl tam tikrų priežasčių negali užtrukti mano vietoje nei diena ilgiau. Bet LOTo atstovė man taip pat nieko negali pasiūlyti. Ištikęs šokas kuriam laikui surakino bet kokius pojūčius.

Priešingai praėjusiai nakčiai šįkart laukia bemiegė naktis, idant kažkaip reikia rasti žmonių, galinčių 9 paras pagyventi mano gyvenimą Vilniuje. Man turbūt labai pasisekė, kad tokių atsirado, ir nepaisant visokių netobulumų ir krūvos pinigų, vistiek esu jiems labai dėkinga. Finansinius nuostolius belieka skaičiuoti kartojant, kad ne piniguose laimė (Swedbank kelionių draudimas čia pasirodė bevertis) ar kad nėra to blogo kas neišeitų į gera. O to gero tai buvo ne tiek ir mažai. Bet čia jau reikia atskiro pasakojimo apie nuotykius Kanadoje (jei jau turiu dar 9 dienas..). Ir dar dvi dienas Niujorke – pagaliau tapusiomis paskutinėmis, nors vėlgi, įnešusiomis jau paranojiška tapusios baimės. Prieš paskutinę mano skrydžio dieną dalis Niujorko transporto ir vėl buvo sustabdyta – šį kartą dėl netikėtai prasiautusios pūgos. Braidydama po šlapią sniegą, jau su ironija įsivaizdavau, kaip dar kartą atšaukiamas mano skrydis.

Bet kitą, paskutinę mano kelionės dieną saulė ištirpdė nerimą kėlusius sniego likučius ir aš pagaliau galėjau atsikvėpti: muziejai aplankyti, batai (ir ne tik) nusipirkti, su Patriku susitikta.

Batus vistik pirkau ne DSW, o „Macys“ – the world largest store, kaip kad užrašyta ant pastato. Ir ne tik batus, nes ten yra daug gerų dalykų, o pasistengus, tai ir už labai priimtiną kainą.

Mano pasibaigęs galioti City Pass puikiausiai suveikė abejuose muziejuose. Paskutinę dieną po visų nuotykių vaikštant po MoMA, Niujorkas nepagailėjo ir deserto: na žinote tą momentą, kai kažkas tempia už rankovės tardamas tavo vardą. Atsisukus prieš save matau prieš metus Vilniuje sutiktą Eliną iš Monrealio, kuri su vaikinu taip pat lankosi Niujorke. Stovėjome kelias minutes žiūrėdamos viena į kitą ir negalėjome patikėti, kad tai įmanoma. Beje, panašių susitikimų buvo ir daugiau. Žodžiu, Niujorke nepanuobodžiausi, o kadangi tarp uraganinių nuotykių, kažkiek pripyniau ir miesto detalių, tai manysiu, kad Niujorką kažkiek aprašiau. Nors ištikrųjų neaprašiau beveik nieko..

Pabaigai tik pridursiu, kad taikliausią, mano nuomone, apibendrinimą, jei toks apskritai įmanomas, aš radau, kai vaikštinėdama po Meatpacking kvartalą aptikau tokį artsy fartsy turgelį. Viename jo prekystalių maikė su užrašu “New York – the world to you” mane kuriam laikui prikaustė, nes būtent taip aš ir jaučiau. Tuo metu aš tos maikės nepirkau dėl keletos priežasčių ir žadėjau sau, kad būtinai grįšiu ir nusipirksiu prieš išvažiuodama, bet vėlgi buvo lemta kitaip. Bet tai grįšiu ir nusipirksiu kitąkart, nes kaip “viso pasaulio negana”, Niujorko niekad nebus per daug taip pat.