JAV: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Uraganinė priešistorė Vašingtone.

Tiesa, dienų Niujorke buvo daugiau: pirmiausia jų buvo septynios, po to dvi dienos Vašingtone, po to turėjo būti vėl dvi Niujorke ir skrydis namo. Bet tos dvi turėję būti Niujorke paskutinėmis netikėtai tapo lemtingomis ir be daugelio kitų padarinių, lėmė dar devynias, įskaitant keletą neplanuotų dienų visiškai neplanuotoje Kanadoje. Ir apskritai, galiausiai viskas taip susipainiojo, kad ilgai galvojau kaip čia viską aprašyti.
Nes aprašyti Niujorką apskritai sudėtinga. Ta prasme, kad po vienos dienos jame galima būtų parašyti storą knygą, o čia jų mažiausiai keturiolika. Nors pastaruoju metu parašyti knygą tapo kiekvieno save gerbiančio (ir nebūtinai) piliečio garbės reikalas, aš vistik apsiribosiu pasakojimais šioje kertelėje apie tas dvi kiek kitokias, nors gal jau ir praradusias savo aktualumą dienas, jomis neapsiribojant. Juolab kad ir pagrindinės siužetinės linijos priešistorė prasidėjo visai net ne Niujorke, o Vašingtone, kur buvau ištrūkus savaitgaliui ir sekmadienio popietę planavau grįžti atgal į Niujorką paskutiniams kelionės štrichams prieš skrydį namo. Bet apie viską nuo pradžių.

VAŠINGTONAS. 2012 m. spalio 28 d., sekmadienis

..kurio rytą jaukiai gurkšnojame kavą Pamelos, su kuria mano darbo dėka susipažinome dar vasarą Vilniuje ir kuri, išgirdusi, kad savo Niujorko kelionės metu žadu užsukti ir į Vašingtoną, mielai pasiūlė apsistoti jos gražiame name miesto pakraštyje. Dalinuosi su ja šio paskutinio savo pusdienio Vašingtone planais: apsilankyti ūkininkų turgelyje Dupont Circle, dienose šviesoje prasieiti netoliese esančiame Adams Morgan kvartale, galbūt aplankyti dar vieną iš daugybės nuostabių ir nemokamų Vašingtono muziejų, galbūt Eastern Market (turgūs ir turgeliai – mano silpnybė kelionėse) ir, jei liks laiko, Circulator autobusu apsukti ratą pietrytiniame geto rajone (alternatyvūs ir nepreprezentaciniai rajonai – dar viena iš silpnybių).

Dėl šiandien mieste vykstančio kažkokio renginio, dalis miesto gatvių uždarytos, todėl Pamela maloniai pasisiūlo mane pavežti iki Dupont Circle, iš kur jau bus paprasta nusigauti į kitas miesto dalis ir galop man anksčiau ar vėliau reikalingą stotį; o mašinoje prasitaria, kad štai sekmadienio ryte miesto gatvėse jaučiamas sujudimas didesnis nei įprastai: žmonės skuba apsirūpinti maisto bei vandens atsargomis. Čia pirmą kartą ir išgirstu apie link rytinės pakrantės artėjantį uraganą, su kuriuo vietos gyventojai jau turi patirties ir žino, kad keletą dienų gali likti be elektros bei kaip tam pasiruošti. Tą padaryti primygtinai ragina ir visos masinės informacijos priemonės. Tokia naujiena man skamba kiek nerealiai, todėl abejingai klausausi ir nebyliai juokiuosi iš amerikietiško polinkio viską perdėti.

Jei ne neramus, lyg kažkuo keistai grąsinantis vėjas, sekmadieninis Dupont Circle ūkininkų turgelis būtų visai smagus. Jis nedidelis, bet pašniukštinėti ir galbūt nusipirkti vieną kitą ekologišką daržovę ar kaimišką produktą, įdomu.

Simboliškai nusiperku keletą namų gamybos bandelių su visokiais įdarais ir susirandu knygų parduotuvę su jaukiu restoranėliu pusryčiams, kur vakar vakare prie alaus smagiai pasėdėjom su couchsurferiu Danieliu, užkandžiaudami mane sužavėjusiais tipiškais Crab cakes.

Užsisakau Late puodą ir sūrio pyrago gabalą, prie kurių man dar atneša stiklinę šviežiai spaustų apelsinų sulčių ir puslitrinę stiklinę vandens. Gurkšnodama taip pat puslitrinį Late puodą nevalingai prisimenu kaip kankinausi su miniatiūriniais kavos puodeliais Italijoje ir mąstau apie kultūrinių skirtumų kraštutinumus. Negaliu neprisiminti kaip vakar vos įžengusi į jogurtinių ledų užeigėlę, keletą minučių klausiausi iš už prekystalio besiliejančio entuziazmo, kokie tie ledai yra low fat ir calories free. Su tokia įžanga mane čia, amerikietiškose viešojo maitinimo įstaigose, pasitinka jau ne pirmą kartą, kas jau pradeda varginti bei kelia juoką vienu metu. Beje, renkantis porcijos dydį, mažiausias indelis man pasirodė beveik per didelis (o aš tikrai nesu puse grūdo pasisotinantis organizmas). Taip ir norėjosi leptelti ką apie galimą tiesioginį susirūpinimo kalorijomis proporcingumą porcijų dydžiams, bet mandagiai susilaikiau. Mandagiai, tiesa, elgtis moku, bet taktas nėra mano stiprioji pusė, tad nesusilaikiau lepteldama, kad man ta informacija neaktuali ir mano šalyje mes kalorijų neskaičiuojame. Be abejo, toliau sekė atitinkamas small talk’as, logiškai prasidėjęs klausimu Where are you from. Apskritai, apie tuos nuolatinius pokalbius su atsitiktiniais nepažįstamaisiais, be aiškios priežasties prasidedančius kavinėse, parduotuvėse, gatvėse ir bet kur kitur, čia galima labai daug rašyti.

Savo skoniu baltą šokoladą primenančio sūrio pyrago nesugebu įveikti – dėl netikėtai pernelyg padidėjusio cukraus kiekio kraujyje pradedu nekantriai laukti vakaro barbekiu savo hostelyje Niujorke. Ten visa savaitę jau gyvenau prieš Vašingtoną ir trečiadienio – penktadienio – sekmadienio vakarais jame vykstantys barbekiu man nebe naujiena, o visokeriopai naudinga pramoga.

Paprastai nuolatiniame šurmulyje skendintis multikultūrinis Adams Morgan rajonas su įvairių tautų parduotuvėlėmis ir užeigėlėmis šįryt visiškai tuščias ir nė iš tolo neprimena vakaryštės kalbų, kultūrų, spalvų ir naktinio gyvenimo triukšmo maišalynės. Adams Morgan, Dupont Circle ir Georgetown – miesto kvartalai, dėl kurių (ir ne tik jų!) Vašingtonas tikrai nėra toks nuobodus, kaip dažnai vaizduojama. Georgtown’as – puiki vieta puikiam pirmam įspūdžiui susidaryti ir esu labai dėkinga Pamelai, kurios dėka pirmąjį savo vakarą mieste praleidau būtent ten. Centrinėse jo gatvėse iš karto pakliuvau į naktinio gyvenimo sūkurį,

o tylesnėmis gatvėlėmis pasukus link Dupon Circle, įspūdį darė gyvenamųjų namų prabanga. Kitą vakarą nuo greta tekančios upės tilto kvapą gniaužė romantiškas saulėlydis.

Žodžiu, Vašingtonas tikrai savitas, ir, nepaisant milžiniškų pastatų, didelių atstumų ir dėl tų pačių gigantiškų mastelių lėtai besikeičiančių miesto vaizdų, turi savo žavesio.

Ką jau kalbėti apie visą krūvą absoliučiai vertų dėmesio nemokamų muziejų. Vakar vaikščiodama nuo priešuraganinės tvankumos gelbėjusioje Nacionalinėje Galerijoje nenorėjau tikėti, kad visus tuos Impresionizmo šedevrus galiu matyti nemokamai. Tiesa, dėl jau minėtų dydžių, per pusdienį spėjau apeiti tik tą modernesniąją pusę, mažiau mane intriguojančio Renesanso flange greitai apibėgau tik highlitghts’us.

Galbūt dėl tų atstumų, dar vakar Pamela man primygtinai siūlė miestą apžiūrėti Hop On Hop Off autobusu, ką beveik jau buvau bedaranti, bet, mano laimei, kaip tik tuo metu pasitaikė perpildyti autobusai ir man buvo pasiūlyta bilieto ateiti už pusvalandžio. Palaikiau tai likimo ženklu ir negrįžau. Miniose aš apskritai dažniausiai jaučiuosi blogai, todėl esu įsitikinusi, kad miestas man būtų palikęs kur kas nykesnį įspūdį, jei būčiau važinėjusis tuo autobusu, o ne ilgai mėgavusis vaizdais sukdama ratus aplink Kapitolijų, kas kad pasimetusi visoje toje gigantomanijoje, nesugebėjau daeiti net iki Baltųjų rūmų.

Jau maždaug žinodama, kiek trunka tų didžiulių muziejų lankymas, bijau, kad laiko dar vienam muziejui neturiu. Susirandu Circulator autobusą, už dolerį vežiojantį keletu nustatytų maršrutų, su tikslu nusigauti bent iki Eastern Market ar/ir juodaodžių barakų rajono. Anot Pamelos, į taip vadinamąjį geto kvartalą baltajam lįsti nakties metu galbūt nebūtų itin puiki mintis, bet dieną, o ypač pro autobuso langą, tikrai nieko pavojingo. Kai norėdama persėsti į kitą liniją, kas 10 minučių važinėjančio autobuso nesulaukiu per 20, nuojauta pradeda kuždėti, kad gal man geriau reiktų susirūpinti savo kelione atgal į Niujorką. Jau esu susidūrusi su tvarka, kad paprastai autobuso bilietai čia perkami internetu, bet šį reikalą palikau paskutinei minutei motyvuodama tuo, kad nežinau kada aš norėsiu iš to Vašingtono išvažiuoti. Dabar Megabus’o tinklapyje išvydus, kad bilietų į Niujorką nėra, mane apima savotiškas nerimas. Gigantiškoje Vašingtono centrinėje stotyje ilgai ieškau informacijos langelio, kuriame sužinau, kad viena autobusų kompanija (Greyhound) vistik turi stotyje savo kasas, kurių beieškodama vėlgi gerokai užtrunku. Atsistojus į netrumpą eilę bandau nepasiduoti aplinkui jaučiamam kažkokiam ažiotažui. Prieš mane stovėjusios prancūzės likimas manęs neguodžia: į jai reikalingą Indianapolį šiandien bilietų nėra, o kadangi ryšium su artėjančia audra šiandien nuo 19 val. stabdomas visas viešasis transportas, prancūzei siūloma ateiti bilieto trečiadienį. Ji dar pro ašaras bando sakyti, kad trečiadienį jai skrydis iš Indianapolio į Prancūziją, o antradienį ji ten turi svarbų susitikimą ir pan., bet kasininkė nieko daugiau jai pasiūlyti negalinti. Čia jau aš drebančiu balsu klausiu kaip su bilietu į Niujorką, iš kurio mano skrydis tai antradienį ir perspektyvos Vašingtone pasilikti iki trečiadienio net nedrįstu įsivaizduoti. Kai išgirstu, kad šiandien į Niujorką galiu išvažiuoti 16.15 val. ir bilietas kainuoja 40 dolerių, skubiai jį perku, bijodama, kad kol galvosiu, jo nebeliks. Palengvėjimas užplūsta tik gniaužiant bilietą rankoje.

Iki autobuso turiu dar beveik tris valandas, tad svarstau ar pasišopinti mūsų “Akropolį” primenančioje stotyje ar bandyti laimę išvažiuoti iš čia dar anksčiau ir tokiu būdu gal net suspėti į barbekiu vakarėlį hostelyje. Vėlgi pasiduodu vidiniam balsui ir einu prie išvykstančių autobusų norėdama įsitikinti ar tikrai jau ten taip visi bilietai išpirkti kaip skelbiama. Besiartinant prie į Niujorką besiruošiančio išvažiuoti Magabuso autobuso, prie manęs rėkdama prišoka juodaodė autobusų eismo stotyje reguliuotoja. Išsiaiškinusi, kad man reikia į Niujorką ir neturiu bilieto, ji be jokių komentarų stato mane į, kaip suprantu, likimo brolių eilę ir liepia laukti. Nelabai aišku ko, bet tikiuosi, kad tai padės greičiau iš čia ištrūkti. Pilni autobusai į Niujorką išvažiuoja vienas po kito ir kaip tik man besvarstant galimybę sprukti iš tos įtarimą keliančios eilės, staiga prie mūsų prišoka toji pati juodaodė ir ima mus skaičiuoti kaip tas ožiukas iš vaikystės filmuko, tik, žinoma, nesulyginama intonacija: vienas, du, trys, …, dvylika! Mano numeris dešimtas. Žodžiu, mane griežtai suskaičiavo ir aš suprantu, kad man pasisekė. Mes dvylika nuvedami prie išvažiuoti pasiruošusio autobuso, tvarkingai iš eilės pagal suskaičiuotus numerius perkam bilietus po 35 dolerius. Aš dar nedrąsiai pabandžiau paklausti ar turiu penkias minutes su viltimi kaip nors grąžinti/parduoti prieš tai nusipirktą bilietą, bet juodaodė nieko nenori girdeti ir rėkia man, kad ne, neturi tu jokių penkių minučių ir tik eik į autobusą, sweetie. Prisipažinsiu, kad tam tikra agresijos forma pulsuojančioje tiradoje išrėktas “sweetie” kiek sušvelnina patiriamą stresą, net atrodo šiek tiek komiškai. Bet kuriuo atveju, nieko kito nelieka kaip klusniai lipti į autobusą, guodžiantis tuo, kad spėsiu į barbekiu.

Autobuse randu vietą keturviečiame “narvelyje”. Prieš mane sėdintis juodaodis jaunuolis skaito knygą “How to write a selling screenplay”, o trys bičiuliai kaimyniniame keturių sėdynių skyriuje iš dešinės man primena “Hangover” personažus. Iš pokalbio suprantu, kad jų kompanijoje trūksta vieno nario, bet jo vietą užima vidutinio amžiaus moteriškė, su kuria jie greitai randa bendrą kalbą. Beje, jie ne tik tipažais, bet ir išoriškai taip panašūs į Philą, Alaną ir Stiu, kad nevalingai pradedu dairytis kamerų su įtarimu, kad filmuojama kita “Hangover” dalis. Vienas jų (Philas) garbanotais plaukais ir spalvotomis apsirengimo detalėmis, kaip kad alyvinis megztinis ir geltoni sportbačiai, itin manieringai komunikabilus. Šalia jo sėdintis barzdočius (Alanas) su traumuota ranka nusprendžia išsivalyti dantis tiesiog čia pat autobuso kėdėje, o prieš jį įsitaisęs stulbinančiai į Stiu panašus trečiasis kažkodėl nuolat išsišiepęs. Galvoju, kas jam negerai, kol iš jų pokalbio netrukus paaiškėja, kad pasirodo jis dantistas ir, anot ryškius drabužius mėgstančio garbaniaus, turi gražiausius dantis visoje valstijoje. Čia mane apima kažkokia transcendentinės realybės būsena, nes kiek pamenu, tikrasis Stiu taip pat yra dantistas.. Ne, čia tikrai ne Bradley (tikrai atpažinčiau!) su kolegomis vejami uragano į Niujorką keliauja autobusu. Gal bičiulių kompanija pramogauja imituodama kino filmo personažus? O gal šie vyrukai yra Toddo Phillipso draugai – filmo personažų prototipai? O jei šitos paralelės yra grynas atsitiktinumas, tai turbūt tas gali atsitikti tik Amerikoje. Ypač Niujorke, ar bent autobuse į jį. Toji kito pasaulio nuojauta mane stačiai galva panardino savyje vos peržengus pasų kontrolę Niujorko JFK oro uoste ir nei dienai nepaleido iki paskutinės akimirkos. Galbūt todėl Niujorkas nepalieka abejingais net didžiausių skeptikų. Juk aš ir pati, tam tikro provincialumo liekanų įtakoje maniau, jog megapoliai manęs neintriguoja, ir pasinaudojau geros skrydžio kainos pasiūlymu tik todėl, kad visi mano pažįstami, pabuvoję Niujorke nenustojo kartoti koks jis ypatingas, tokiu būdu sužadindami mano smalsumą.

Ore sklando jau lyg kažkur girdėta informacija, kad nuo 19 val. bus sustabdytas visas viešasis transportas, tad tik dar labiau pasidžiaugiu, kad kelionei iš Vašingtono atgal į Niujorką išleidau keliskart daugiau nei pirmyn ir į hostelį spėsiu parvažiuoti metro. Tai aktualu, nes mano hostelis yra Rytų Viljamsburgo rajone Brukline, iki kurio pėsčiomis pareičiau geriausiu atveju per 1,5 valandos. Turint omeny, kad taip niekur ir nepavyko rasti Bruklino žemėlapio (atseit Brukline turistai nesilanko, tai ir žemėlapių nėra), tikėtina, kad toks žygis užtruktų gerokai ilgiau.

Kompanija dešinėje kalba, kad tas uraganas bus vistik ne šiandien, bet greičiausiai rytoj, o aš dėlioju kaip čia man prieš vakarinį antradienio skrydį suspėti aplankyti paskutinėms dienoms pasiliktus du muziejus (dar praėjusią savaitę pirkau City Pass, su kuriuo už pusę kainos galima aplankyti šešis svarbiausius Niujorko lankytinus objektus) ir nusipirkti nusižiūrėtus batus Pamelos rekomenduotoje batų parduotuvėje – “DSW”, esančioje Union Square. Tiesa, rytoj 14 val. tarėmės susitikti su Patriku, su kuriuo vėlgi susipažinome vasarą Vilniuje ir kurio (Patriko) dėka aš galėjau sau leisti nesiruošti kelionei, kas buvo tikras išsigelbėjimas. Kažkaip reikės viską spėti pirmadienį, idant antradieniui nenoriu palikti nieko svarbaus, nes tikrai nenoriu pavėluoti į lėktuvą. O jei transportas neveiks ir antradienį? Sako, kad tokiais atvejais, taksistai naudojasi situacija gerokai pakeldami kainą. Reikia turėti omenyje hostelyje siulomą transferį į oro uostą už 35 dolerius, kas vistiek yra geriau, nei informacija iš mano pirmosios nakties nuotykių oro uoste (nuo 73 dol).

Į Niujorką autobusas atvyksta lygiai 18 val. Tas visas sujudimas, ore tvyranti įtampa, skubančių žmonių minios perpildytame metro ir kitokia sumaištis suteikia kažkokio reikšmingumo faktui, jog į hostelį parvažiuoju metro. Hostelis, įsikūręs didžuliame erdviame lofte, su jau man pažįstamais draugiškais veidais pasitinka lyg koks ramybės ir saugumo uostas. Vidiniame kiemelyje lauko baldai sustumti į krūvą ir surišti virvėmis, bet gera žinia – planuotas barbekiu vistiek vyks. Tiesa, kepsninė perkelta po stogu prie lauko durų, o dešrelių bei kepsnių valgymas vyksta virtuvėje. Po to su katalone Laja ir prancūzakalbiu belgu Matio ant tų surištų baldų tame keistame vėjyje tingiai gurkšnojame alų, kol su Laja apsnūstame, o Matio savo dviračiu važiuoja pasigrožėti naktiniu Times Square. Kitą dieną pasakos, kad tą naktį neskaitant keletos žioplinėjančių žmogelių niekada nemieganti aikštė buvo visiškai tuščia.

Tęsinys 1: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Pirma.

Tęsinys 2: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Antra.