JAV su namu ant ratų 3 dalis: 1880-ųjų miestelis, Pietų Dakota

Pietų Dakota… koks romantiškas pavadinimas… primena vaikystę, kai skaitydavau knygas apie indėnus, ir man tai atrodė visiškai kitoks, tolimas-tolimas, ir kažin, ar išvis tikras pasaulis… Ir štai mes Pietų Dakotoje. Mūsų pagrindinis tikslas – Badlands nacionalinis parkas (nežinau, kas ir už ką jį taip pavadino, tos žemės nuostabios! – bet apie jas – kitoje istorijoje). O kol kas pakeliui, ieškodami ko nors įdomaus, užtikome miestelį. Na, ne visai tikrą miestelį, o „atrakciją turistams“. Iš pradžių žiūrėjau į tai skeptiškai, kažkodėl atrodė, ką jie ten parodys, bus koks nors pigus muziejus, nes turistams tinka bet kas. Bet, pasirodo, klydau.

Iš pradžių, tik nusipirkę bilietus ir patekę į vestibiulį, nesupratome, kur esame. Ar tai suvenyrų parduotuvėlė, ar jau ekspozicija… Pridėta begalė įvairiausių daiktų, ant kai kurių matosi lipdukai su kainomis, kiti šiaip – ar tai interjero, ar tai jau ekspozicijos dalis… Praėjus toliau neaiškios makalynės, brukamos turistams kaip muziejus, įspūdis sustiprėjo… Ir nors daiktai, baldai, žaislai išties buvo įdomūs, bet jų buvo tiek daug, o kai kurie – parduodami, kad niekaip negalėjau susigaudyti, kas čia vyksta. Antrame aukšte buvo indėnų palapinė, gyvulių maketai, to laikmečio rūbai. Jau buvau beveik pasiruošusi išsakyti ironišką „nu jooooo….“, nes galvojau, kad tai jau viskas. Bet tada mes išėjome per kitas duris į lauką… Ir pamatėmė VISĄ MIESTĄ!

Miestas atrodė, kaip tikras. Pasirodo, čia kaip Rumšiškės, tik amerikietiškai. Iškabos ant kiekvieno namo, visur galima įeiti, pamatyti, kaip atrodė barzdų skutėjo „ofisas“, gydytojo priimamasis, šerifo kabinetas, gyvenamieji namai, „salionai“… Visur daiktai, indai, nuotraukų rėmeliai, tarsi koks balnų meistras tik trumpam nuėjo papietauti, palikęs savo įrankius ant darbo stalo, o baro lankytojai išlėkė apžiūrėti naujojo pažįstamo kaubojaus arklio, palikę kortas ir puspilnes stiklines ant stalų. Įspūdį sustiprina grojanti muzika, tokia, na…. iš vesternų 
Teigiama, kad visi daiktai ir net pastatai! yra autentiški. Miestelio savininkas Ričardas Halingeris nusipirko šį žemės sklypą dar 1969-aisiais, neturėdamas jokių minčių apie muziejų. Po kelių metų šalia esančiame mažame miestelyje buvo ruošiamasi kurti filmą apie 1880-ųjų laikmetį. Pagrindinė filmo dekoracija – gatvė, buvo sukurta iš autentiškų pastatų, ir Ričardo tėvas, kolekcininkas, paskolino filmo kūrėjams nemažai autentiškų indėniškų reikmenų ir „senienų“. Deja, filmo kūrimas buvo atšauktas, ir kompanija paliko Klorensui Halingeriui, Ričardo tėvui, visus pagrindinės gatvės namus, atsidėkodama už paskolintus artefaktus. Jie buvo pervežti į šeimai priklausančias žemes, ir taip gimė 1880-ųjų miestelis! Tėvas ir sūnus atsakingai pildė ekspozicijas, pridedami ne tik tai, kas gali būti patrauklu turistams, bet tai, kas iš tikrųjų atitiko ir buvo naudojama 1880-1920 metais. Oficialiame puslapyje net skelbiama, iš kurių miestų buvo atvežti konkretūs pastatai, kokia jų istorija.
Muziejus nėra statiškas, tai ne tik muziejus, jame vyksta renginiai, pianino koncertai, komedijos vakarai, galima net išsinuomoti to laikmečio rūbus ir taip dar labiau pasinerti į vesterno aplinką.

Noriu pasakyti, kad retai užeinu į „rakandų“ muziejus. Bet šis buvo toks tikras, kad atrodė, persikėliau į kitą laiką ir vietą su laiko mašina. Toks įspūdis, kas esi svečiuose. Rekomenduoju!

P.S. Ekspozicijos foto neturiu, norėjosi viską filmuoti, taigi kviečiu pasižiūrėti video.