JAV su namu ant ratų 2 dalis: Washington D.C.

Iš tikrųjų, Washington D.C visai nebuvo tas miestas, kurį mes būtinai norėtumėm pamatyti. Ten vykome, galima sakyti, iš išskaičiavimo 🙂 Pirmoji priežastis – vyras gretimame mieste turėjo nupirkti mums namus (juos buvo susiradęs dar Lietuvoje, susisiekęs su pardavėjais – tai Cruise America namų ant ratų nuomos ir pardavimo kompanija). Jie sutiko net mėnesį laukti, kol mes atvyksime, už 500 dolerių užstatą, ir net jeigu atvykus mums kas nors nepatiks ir pirkti atsisakysime, tai ir tuos 500 dolerių grąžintų. Štai taip vykdomas verslas Amerikoje (taisyklingiau būtų rašyti JAV, bet man Amerika skamba mieliau). Beje, jau praėjus mėnesiui po pirkimo, atradę gan rimtų ir brangiai taisomų techninių gedimų, susisiekėme su pardavėjais, ir jie remonto kainą kompensavo. Ir dabar, jau antrą mėnesį čia keliaudami, negalime atsistebėti, kaip lengva grąžinti prekes ir atsiimti pinigus. Jos gali būti ir be pakuočių, ir su ryškiomis naudojimo žymėmis, gali net neturėti pirkimo kvito… Po lengvos procedūros tau grąžins pinigus ir palinkės gražios dienos. Finale namai mums vis dėlto tiko ir mes susitikome (aš su vaikais, o vyras su namais) Washington D.C.

Antroji priežastis, dėl kurios pasirinkome šį miestą – draugės suteikta informacija, jog čia daug nemokamų muziejų, tame tarpe ir zoologijos sodas (Deimante – linkėjimai!). Taigi, parsidavėme 🙂 Įspūdis po Niujorko – tai VISIŠKAI kitoks miestas. Tos milžiniškos kilometrinės žalios vejos su monumentiniais valdžios pastatais kiek atbaido, mes mėgstam laisvesnį stilių. Bet muziejų, ir gan įdomių, tikrai yra. Dar paradoksas – mes, vengiantys įvairių su valdymo institucijomis susijusių pastatų ir renginių, atsidūrėme ten kaip tik Nepriklausomybės dienos išvakarėse! Pačioje sostinėje, pačiame centre (priparkavome savo namus (keistai skamba) prie pirmojo savo Walmart’o miesto centre). Dabar gan dažnai stojame nakvoti prie šių supermarketų – patogu, šalia nakvoja kiti namai (vėl skamba keistai), šalia parduotuvė, namie nieko netrūksta, visos komunikacijos, taip sakant. Nieko nekainuoja, patogu ir saugu. Na, ir galiu pasakyti, kad paradas man patiko! Jis buvo tiesiog milžiniškas. Toks… kaip iš filmų. Ten aš pajutau, kad aš tikrai pati ESU Amerikoj, kuri man visada atrodė tokia tolima ir nepasiekiama, kažkoks visiškai kitoks, atskiras pasaulis. Sunkvežimiai, tempiantys milžiniškas platformas, vienos su dainininkais, kitos – su įvairiais pripūstais Scooby Doo arba Caillou ir vaikiškų filmukų.

Orkestrai, įvairių tautybių žmonės, pristatantys savo šalis, ko tik ten nebuvo! O paskui, jau paradui pasibaigus, prapliupo taip smarkiai lyti, kad atrodė, bus tvanas. Ir labai gaila, kad vakare buvo taip drėgna, toks stiprus rūkas, kad grandiozinių fejerverkų praktiškai nesimatė.

Zoologijos sodas neblogas. Pasaulyje yra įspūdingesnių, bet šis, kaip nemokamas, puikus! Vaikams labiausiai įsiminė fontanas, imituojantis jūros bangas, kuriame, galima lakstyti, ir jūrų liūtas, smagiai per stiklą žaidžiantis su vaikais kamuoliu. Iš muziejų patiko Oro ir kosmoso muziejus. Didelė įvairių skraidančių aparatų ekspozicija. Įdomiausi mums buvo kosminiai laivai, į vieną galima buvo net įlipti ir apžiūrėti iš vidaus.

Atskiros istorijos verta pati mūsų kelionė autobusu iš Niujorko į Washington D.C. Mes išsiskirstėm – vyras su visais mūsų daiktais (iš Lietuvos atsivežėme 4 didelius krepšius, 3 rankinio bagažo dydžio, 1 gitarą ir du dviračius (vaikų riedlentė ir balansinis dviratukas tilpo į tuos pačius krepšius). Dar tik nusileidusi Niujorke nustebau jų automobilių dydžiu – į išnuomotą mašiną tilpo visi tie daiktai ir dar mes keturiese. Taigi, vyras nuvažiavo anksti ryte pirkti RV (toliau visur naudosiu šį trumpinį, nes čia įprasta juos taip vadinti, tai reiškia Recreational Vehicle – poilsio mašina), visą dieną jį testuoti, tikrinti, ar viskas veikia, kaip veikia, pasirašyti dokumentus, ir t.t. O aš su vaikais likau dar pusdienį praleisti Niujorke ir 16 val. turėjome autobusu iš jo išvykti.

Pirmiausia ėjome į nustatytą nuošalią vietą, iš kurios išvyksta mūsų pasirinktos kompanijos autobusai. Ėjome ilgai, pavargome. Mažoji (3 metai) beeinant užmigo nešynėje, ėjau su miegančia. Tuo metu dar kaip įmanydama kalbomis linksminau sūnų, kuris jau buvo gerokai pavargęs ir nelaimingas. Ir tuo pačiu dar vis pergyvenau, ar rasiu, ar viskas bus gerai, ar spėsim. Užsibrėžiau atvykti minimum pusvalandį iki išvykimo, taip ir atvykome. Jau pamačiau, kad gatvė tikrai ta, kažkokie autobusai yra, krūva žmonių stovi… fuh, bent vienu nerimu mažiau, bent jau tikrai išvažiuosime. Bet pala… kodėl žmonių TOKIA didelė minia, visi stovi milžiniškoje storoje ir ilgoje eilėje. TIksliau, keliose eilėse. Vėl įsijungė kirminukas – o jeigu ko nors nesuprasiu ir liksiu kaip idiotė viena čia su vaikais naktį Niujorko užkampyje, kai vyras su visais namais Washingtone. Pabandžiau pažiūrėti, kas parašyta ant autobusų – niekas neaišku, niekas neparašyta. Kryptis, parašyta ant tvoros, aiškumo irgi nedavė. Pradėjau klausinėti žmonių, kaip Sovietų Sąjungoje – ko duoda? 😀 Mano plaukų spalva mane ir pačią juokino tuo metu. Juokino, kol neprasidėjo lietus. Smarkus lietus. Skėčių, aišku, nėra. Mažoji miega, didysis piktėja, jo kantrumo resursai išsemti. Paprašiau, kad moteris su dideliu skėčiu jį priimtų po savo skėčiu. Priėmė. Pralinksmėjo 🙂 Tiesa, į eilę atsistojome. Gera tokia eilė. Ir į Washingtoną, ir į dar kažkurį miestą ten pat, ir tiems, kurių autobusas 15:50, ir 16:00, ir net 16:30. Visi kartu. Lietus pliaupia. Dar kartas nuo karto visi vieni kitų klausinėja, ar tikrai gerai stovim. Kad būtų drąsiau stovėti. Manome, kad gerai. Visą laiką prieina naujų žmonių, kurie patiria tokią pat frustraciją, pamatę eiles, supratę, kad nieko nesupranta, eina klausti jau mūsų, „žinančių”. Nuraminam juos, kad nesvarbu, koks jūsų laikas, eikite vaaaa ten, į eilės galą. Eina. Toliau veiksmas įsismarkuoja. Paduoda autobusą. Visi susijaudina. Nes nors ir „žino”. kad stovi, kur reikia, bet vis tiek neaišku, kuriam čia laikui padavė. Visi pradeda klausinėti aukšto, apie 2 metrų ilgio, juodo juodo tamsiaodžio. Tas atsakinėja ne visiems, neturi laiko. Garsiai šūkauja kažką visiškai neaiškiu akcentu. Man jau dzin, kad atrodau kaip blondinė, visų klausinėju „Ką jis ką tik pasakė?” Keista, bet kiti, vietiniai, irgi ne visi supranta. O skamba viskas kaip filmuose apie armiją, kur popiktis juodaodis vadeiva muštruoja naujokus. Iš savo 2 metrų aukščio šūkauja kartais: DC! (tą tai suprantu), fifteen fifty (tą suprantu taip pat, bet tik todėl, kad aplink stovintys žmonės pasakė, kad turi bilietus tokiam laikui, nes kai tas šaukia, suvalgo didžiąją dalį žodžių). Periodiškai (kas minutę) prie jo prieina vis nauji žmonės, jis jiems rodo, kaip toli jiems eiti (į eilės galą). Protarpiuose šūkauja. Jau supratau, kad dabar važiuos tik 15:50 (nors jau gerokai po 16, ir kiek dar užtruks, kol visus susodins… Lietus pliaupia, moteris su skėčiu išėjo, bet sūnus jau susitaikė, mažoji miega (o pagal planą turėjo miegoti autobuse, kol aš ilsėsiuos), didysis kas minutę klausinėja, už kiek maždaug jau važiuosim. Viskas vyksta maždaug taip: rėkia garsiai: kas 15:50 DiiiiiiSiiiiii?? Prieina artimiausias žmogus iš eilės. TICKET! Parodo. Periodiškai prieina tie, kam 16 val., paklausti, o kur jų autobusas. Parodo, kur jiems eiti. Aš jau supratau, kad klausti neverta. Kad yra žmonių su ankstesniais nei mano bilietais, o mūsų autobusas bus, kada bus. Periodiškai prieina žmonės su bilietais 16:30. Irgi iš anksto atėjo, kad nepavėluotų. Parodo, kur jiems eiti. Tiesa, nors jis rėkia garsiai „Kas 15:50?”, bet savo nuožiūra praleidžia ir nemažai tokių, kas 16. Vieniems sako, kur eiti, kitus praleidžia. Čia jis sprendžia. Galų gale žiūriu, mes jau visai arti jo ir autobuso durų. Ir jis jau pradėjo man patikti. Suprantu, kad teoriškai ir aš galiu išvažiuoti tuo autobusu, nelaukusi dar neaišku kiek laiko sekančio. Bet kai jau ateina mano eilė, aš, kaip Maša iš vaikiško filmuko, mirksiu akutėmis ir išpoškiu „well, o man reikia trijų vietų šalia viena kitos, todėl turbūt šituo nevažiuosiu”. Jis taip globėjiškai man „jo, aš tave pasodinsiu į kitą autobusą”. Ech…

Ir….. 16:20 pirmasis autobusas išvažiuoja. Tada mus visus likusius sustato į eilę palei gatvę (nes ten anoje eilėje jau naujiems vietą reik užleisti). Vėl kaip armijoje tik įsakymais švaistosi: „Visi į eilę už tos linijos veidu į gatvę!” „Visi pasitraukit toliau, ten!” Nieks nesipriešina, vykdo, ką sako, visi pavargę, suliję, su lagaminais. Visiems svarbu tik kaip nors pagaliau išvažiuoti. Mane guodžia tik tai, kad aš esu tarp pirmųjų. Kai atvažiuos „mano autobusas”, aš pagaliau nusiimsiu mažąją nuo savęs, ir kuprinę, ir sėdėsiu… Pagaliau išvažiavome, viso labo 16:40. Autobusas patogus, švarus, su tualetu ir rozetėmis. Mažoji, žinoma, atsibudo prieš pat lipant, bet buvo jau nesvarbu. Šis epizodas – vienas ryškiausių iš visos kelionės. Niekada nepamiršiu to juodaodžio. Iš tikrųjų, tokiame chaose jis gan gerai dirbo. Organizacijos juk jokios nebuvo. O žmonių šimtai. Visi tokie truputį šokiruoti. Ir filmai apie amerikiečių armiją prieš akis stovi, nors tokius mačiau gal prieš 20 metų.

Finale kažkaip radome tėtį su naujais namais, šiaip ne taip prasibrovėme pro 4 didžiulius krepšius, 3 mažus, 2 dviračius ir vieną gitarą, prigrūstus į siaurą RV praėjimą, šiaip ne taip radome tuose krepšiuose tai, kas tiktų kaip patalynė (net ir jos šiek tiek tilpo!) ir smigome 🙂

Nuo šiol turime savo namus… 🙂 Kaip sraigės. Kaip smagu sustoti po kelių valandų važiavimo, ir jau iškart esi namuose. Nereikia niekur eiti, nešioti daiktus, ieškoti lagaminuose daiktų. Gali, pavargęs nuo važiavimo ir išalkęs, sustoti pakelėj ir eiti kepti blynus. Smagu 🙂

Tiesa, nors Nepriklausomybės dienos paradą filmavau, video dėl techninių priežasčių neišliko, todėl filmuke parodysiu tik zoologijos sodo linksmybes.

https://www.youtube.com/watch?v=9g0BFqISvDg