JAV: Niujorkas, storm Sandy ir Kapitolijus. Prieš.

Nereik niekam net pasakoti, kaip aš norėjau į Niujorką. Ir kaip tikėjausi, kad jis manęs neapvils. Neapvylė, oi neapvylė, įspūdžių parsivežiau su kaupu, ir dar tokių apie kuriuos nė mintis nebuvo kilusi.

Niujorkas net nelaukė, kada nusileisiu – kvapą užgniaužė vos lėktuvui išnirus pro debesis. Apačioje, juodoje nakties skylėj dryksojo žiburiais nužertas įspūdingas žėrutis – toks skaitmeninis trimatis miesto paveiksliukas, kurio centre aišku buvo Manhetenas su savo architektūrinėmis kalvomis. Tą pat sekundę pamačiau kas kur yra – naujai kylantis Pasaulio prekybos centras, Bruklino tiltas. Viskas lyg ant delno.

Žinojau, kad iš oro uosto mane veš tiesiai į Times Square. Ir čia prieš tęsdama savo pasakaitę labai garsiai sakau ačiū savo daugybę metų nematytai klasiokei – už tai, kad pasitiko, priėmė, kartu su manim marširavo po tą miestą, gelbėjo, padėjo. Už tai kad apskritai Niujorke gyvena.

O ta Times Square… net atsidariau Alvydo atsiminimus apie Manheteną, kad paskaityčiau, kaip jis tą reiškinį (tai tikrai visas reiškinys, o ne vieta) aprašė. Jo įspūdžiai tokie, kaip jis sako, kad rankas norisi nusiplauti kaskart tą vietą aplankius. Man atrodė truputį kitaip. Nemėgstu ir aš reklamų, nemėgstu sausakimšų gatvių, bet mane vistiek visai teigiamai nustebino ta elektroninių reklamų nušvesta aikštė, kur buvo šviesu beveik kaip dieną, kur tvyrojo kažkoks pusiau euforinis jausmas. Kad ir kaip nemėgtume kai kurių šiuolaikinio gyvenimo atributų, mes juk gyvenam pašėlusiame trečiąjame tūkstantmetyje po Kristaus, ir patys tokį gyvenimą susikūrėm. Mūsų gyvenimo ir vertybių supratimas per amžius yra šimtus kartų keitęsis ir toliau kintantis, nes tai nesustabdomas procesas. Nieks niekada nestovi vietoj. Ir tos reklamos, visa Times aikštė yra labai geras, labai skaidrus dabartinio gyvenimo lygio, supratimo, vertybių, norų ir siekių veidrodis. Ir man smagu į tą veidrodį spoksoti! Žvilgt ir matai, kad žymiausias gėrimas pasaulyje yra Coca Cola. Žvilgt ir matai, kas pasaulį valdo. Ir dar žvilgt, ir matai, kad žmonės toje aikštėje viskuo patenkinti ir laimingi, kad jiems toks gyvenimas patinka. Tokia realybė.

Nesakau, kad ji visa man patinka, ir visai nenoriu ten, kur mūsų mūsų civilizacija eina, bet man atrodo, kad to niekaip nepakeisi. Mano nuomone mes (turiu galvoje vakarų pasaulį) jau pradėjome regresuoti. Vakarų visuomenė kadais pasiekusi aukštą lygį ir įžengusi į etapą, kai viskas yra lengva, prieinama ir patogu, ir nieko netrūksta patikėjo, kad taip bus visada. Ir užsnūdo ant laurų. Ir vartomės dabar ant jų po truputį busdami, nes jau šonus pradeda spausti nuo ilgo miegojimo. O be to dar visokie kinai su indais padus kutent pradeda. Ir murmam mes ant jų ir panašių kraštų gyventojų už jų spartų augimą ir grasinimus užimti mūsų šiltą vietą. Ko čia murmėt, juk kova dėl vietos po mūsų saule niekada nenutrūko nei sekundei, ir visas likęs pasaulis irgi nori užsikarti ant to laiptelio, kur sotus gyvenimas. Ir daro tai nuožmiai, su neįtikėtimu užsispyrimu. Todėl ir ateis ta diena, kai Kinija bus tokioj vietoj, kurioj dabar JAV yra. O vakarų kraštai degraduos per savo tingėjimą, o gal kai kas pasakytų ir per savo išlaisvėjimą, daugybę ribų peržengusį liberalumą ir toleranciją. O tada dugne, vėl kibs dirbti, kad pakiltų atgal į šiltą vietą. Kitaip būti negali, viskas mūsų žemelėj ir laikas, ir istorija, sukasi didele spirale.

Todėl ir nepikta man, kad pasaulis mėgsta coca colą. Taip yra ir nieko nepadarysi, ko siekėm, to pasiekėm, tiek ir tesam verti. Ir visai nenoriu, kad Times aikštėje vietoj spindinčių reklamų kas pradėtų statyti naują NotreDame katedrą. Juk tuoj pradėtume rėkti – kopija, plagiatas.

Va išdėsčiau savo nuomonę apie platųjį pasaulį ir jo atspindžius Times aikštėje. Viskas ten buvo savo vietoj – ir kaubojus savo baltomis trumpikėmis, ir pelytė Minnie savo raudona suknute. Ir ilgiausia eilė prie Apple parduotuvės (jau tikriausiai laukianti 4-tojo iPad). Visi iki vieno fotografavosi save, vieni kitus, kaubojų, raituosius policininkus. Anie labai gerai jautėsi dėmesio centre, lyg kokie filmų garsenybės. Ir minia, plūduriuojanti ten vidury naktų, viskuo patenkinta, atsipūtus. Kas nustebino, kad ten kažkodėl buvo daug tyliau, nei tikėjaus.

Pirmąjį vakarą, t.y. paryčius užbaigėm su šampanu ir skania vakariene nusipirkta čia pat rusų parduotuvėje Brukline. Patvirtinu, kad Brighton Beach yra autonominė rusų teritorija, ir džiaugiuos, kad moku dar jų kalbą – net Niujorke praverčia!

Kitą rytą kibau į sunkų turisto darbą jau septintą ryto, nors miegoti nuėjau gal po dviejų. Kaip pati tikriausioji vartotojiškos visuomenės atstovė pirmiausia buvau nusprendusi ‚pasišopinti‘ ir nutempė mane klasiokė į Century 21 išparduotuvę. Kadangi ji yra prie pat Rugsėjo 11 memorialo, dar tikėjausi pirkinių krepšiais nešina aplankyti tą memorialą – norit ar ne, tie du punktai yra vienodai populiarūs Manheteno turistų konvejerio juostoje. Įėjimas į memorialą yra reguliuojamas dėl aplink vykstančių statybų, todėl patekti ten be specialaus nemokamo bilieto/leidimo nepavyko.

Dėl to patraukėm su klasioke per finansų rajoną, prasiėjom Wall street, nusifotografavom prie garsiosios biržos, pafotografavom smilgas Battery parke ir iš tolo paspoksojom į Laisvės statulą. Mano pirmojo vizito maršrute ji nebuvo įrašyta, paliksiu tą užduotį pavasariui, kai bus šilčiau. Be to, karūnuotoji galva buvo uždaryta remontui iki spalio 28 dienos, kai aš turėjau išskristi. Dėl Sandy audros pokštų dabar ir visa sala yra uždaryta.

Taip ir susipažinau truputuką su svaiginamai aukštu žemuoju Manhetenu.

Kaip ir tikėjausi, dauguma tų dangoraižių svaigino savo dydžiu ir tarp jų nuolat jaučiaus lyg kokiu tuneliu eidama. Tame pilkai juodame rajone man labai į akis krito ryškiai geltoni šviesoforai, visai neblogai derantys su geltonaisiais taksi.

Dar buvo smagu karts nuo karto aptikti dangoraižių miške tupinčias senas bažnytėles, kaip grybai tų dangoraižių papėdėse. Kaži, kokie simbioziniai ryšiai (amerikonų religiškumas?) padėjo joms ten išlikti?

Paskutinė dienos atrakcija turėjo būti pasivaikščiojimas Bruklino tiltu.

Kojelės jau truputį tirtėjo, bet norėjosi labai ant to tilto užsikeberioti ir į naktinį Manheteną paspoksoti. Tiltas įspūdingo ilgio, ir nemenkai turėjom nukulniuoti, kol radom jo pradžią. Kai jau radom ir ant jo užsilipom, žinoma pamatėm, kad jis yra baisiai populiarus, ir tuo tiltu marširuoja masė praeivių, turistų, dviratininkų ir riedutininkų. Tokiai masei palikta erdvė yra tikrai per maža. Ko nesitikėjau tai, kad teks eiti taku įrengtu tarp dviejų greitkelių. Gal čia tyčia taip padaryta, kad potencialiems savižudžiams nebūtų kaip nuo krašto į vandenį šokinėti. Nors dalis tilto yra remontuojama ir paslėpta už visokių užtvarų, kai ją pagaliau praeini, atsivėrę vaizdeliai užima žadą kiekvienam.

Visi tie dangoraižiai su šviesomis kiekviename lange mirguliuoja prieš akis ir verčia stoti kas minutę ir fotografuoti, fotografuoti. Naivu, nes labai gerai supranti, kad tos nuotraukos nei dalelės to jausmo, kuris apima kabant erdvėje tarp žiburiuojančių salų, neperteiks. Vakarą ir vėl užbaigėm šampanu.

Šeštadienis. Dienos planas – aplankyti Rockefelleri‘o Top of the Rock, užsukti į viešąją biblioteką, o tada kiek laikas leis, makaluotis po Little Italy, Soho ir China town, o vakare pereiti High Lane.

Važiuodama į Niujorką tiksliai žinojau tik viena – norėjau pereiti High Lane, pėsčiųjų taku, įrengtu ant buvusio geležinkelio pakelto aukštai virš gatvės. O visa kita, visos įžymybės gi niekur nedings, galvojau, tai jų pamatysiu kaip spėsiu, kiek laikas leis. Kaip gavosi, tuoj papasakosiu.

Taigi išsiropščiu iš metro, minutė kita ir atbildu į penktąją avenue prie Rockefeller‘io pastatų. Besiruošdama kelionei bandžiau aiškintis, kurį gi stogą geriau rinktis ar Empire State ar Rockefeller Centre. Lengva tą šiais laikais padaryt, nes Internete patarimų sočiai, semkis kiek tik nori. Ir dauguma patarimų šįkart buvo labai panašūs – Rockefelerio ‚Uolos viršūnė‘ nors ir žemesnė nei Empire State, bet vaizdai ten neprastesni, o gal ir geresni, eilės prie liftų mažesnės. Be to, iš ten ir patsai Empire State Building matosi. Kaina vizitų – ta pati, 25 doleriai. Na, ne visai teisybė, nes jei nori į patį viršutinį Empire State denį pakilti, dar turi panašiai tiek susimokėti. Ką gi, tą patį perskaičius trijuose skirtinguose Interneto forumuose, viskas buvo aišku – Rockefeller. Protingų patarimų paklausius visus bilietus, leidimus ir visa kita užsisakinėjau internete, kad nereiktų eilėse rymoti. Į viršūnę pakilau visai greit, ir ten jau radau daugybę fotografų iš viso pasaulio.

Buvau naiviai pasvajojus atsidurti ten atidarymo valandą – 8 ryto, bet kai gulti eini antrą, o gyveni pačiame Bruklino gale, tai tokie norai greitai užmirštami…

Na ir ką galima pamatyt nuo to Rockefeller‘io centro? Vienoje pusėje – visas didysis stačiakampyje įrėmintas Centrinis parkas, pasipuošęs jau pablukusiomis rudens spalvomis. Niūrus oras toms spalvoms ryškumo taipogi nepridėjo.

Kitoje pusėje savo smailę į debesis įbedęs Empire State Building ir visas likęs Manhetenas. Va šitas pastatas tai įspūdingas, ir jo didingumą manyčiau geriausia ir yra vertinti stovint ant kito dangoraižio, nes kitaip jo aukštybę nelabai suvoksi. Neprastai jis atrodo gerokai iškilęs virš likusio Manheteno pastatų, stirksančių aplink lyg kokie dygliai.

Ir apskritai, tik taip aukštai stovint galima suvokti visų tų pastatų aukštį, labai aiškiai galima pamatyti dvi aukštuminių pastatų ‚kalvas‘ ir tarp jų žemiau plytinčius rajonėlius. Turiu pasakyti, kad jei ieškote Niujorke jaukumo, tai jo reiktų ieškoti būtent tose žemesnėse dalyse.

Nusileidus žemyn, penktąja avenue pamažėliais nupėdinau iki viešosios miesto bibliotekos, kurią labai norėjau pamatyti nuo tada, kai pamačiau filmą ‚The day after tomorrow‘, kuriame ši biblioteka kažkam patapo prieglobsčiu nuo eilinės Holivudinės katastrofos. Man tame filme ši biblioteka atrodė taip gražiai, kad būtiniausiai norėjau ją pamatyti. Biblioteką supa jaukūs kiemeliai, kur gali prisėsti lyg kokioj kavinaitėje prie aplink pabirusių staliukų. Pageltusių akacijų apsupty viename tų skverelių ir prisėdau, kad išgerčiau eilinį kavos gėralo ‚puskibirį‘. Va kur tas gigantizmas tikrai nereikalingas tai kavos gėrime – visais keliais šimtais procentų sutinku su tais, kurie peikia amerikoniškas kavos gėrimo tradicijas. Vieną privalumą tas gėrimas tik turi, kad išmaukei ir sotus – ir puspiečiai ir pietūs vienu metu.

Neoklasikinio stiliaus biblioteka viduje dar nuostabesnė nei iš išorės. Milžiniškos skaityklos išdabintos marmuru ir gražiausiais raižiniais, ir slepia po savimi septynis aukštus knygų saugyklų. Nesiruošiau aš ten skaityti, bet vistiek prisėdau vienoje skaityklų minutei, lyg kokioj bažnyčioj, pasiklausyti tylos.

Po to jau nešė mane kojos penktąja avenue mažosios Italijos link. Nieko labai nuostabaus toje gatvėje nepastebėjau, ji yra tai kas yra – parduotuvių gatvė ir tiek. Ir parduotuvių tokiomis kainomis, kokių nenoriu ir negaliu mokėti. Užsukau tik į vieną tų brangiųjų nemokamai pasikvėpinti, ir tai buvo visai smagus nuotykis. Tik nusičiupus pirmąjį kvepalų buteliuką prišokavo prie manęs besišypsanti pardavėja ir paklausė kuo galinti padėt. Gerai, galvoju, pažaiskim tavo žaidimą ir paprašiau parekomenduot kokius nesaldžius kvepalus. Ji mielai parekomendavo, apipurškė tais kvepalais ir paleido, bet netrukus papuoliau į kito prekijo rankas, kuris kaip koks piršlys bandė įpiršti kitą brangų aromatą. O jau saldumėlis pirklio – plaukai žele sulyginti, liežuvėlis pasmailintas, žvilgsnis tik sminga lyg kokia yla . Ai, irgi leidausi būt įtikinėjama, kad jo siūlomas aromatas pats geriausias, ir klausiausi komplimentų. Ir jis mane apipurškė kvepalais, bet nenorėjo paleist kaip ta pirmoji poniutė, kol nepasakiau, kad sugrįšiu (nepasakiau tik, kada). Žinot, pasakysiu, kad tokie ir turi būt prekybininkai. Jų darbas išlupti klientų pinigus, tad tegu jau bent lupa juos svaigiai šypsodami ir suteikdami klientui tegu ir apgaulingą, bet jausmą, kad esi pats svarbiausias. Tokių superinio mandagumo ‚dėmesiu-aš-tave-apgaubsiu‘ atvejų JAV ir Kanadoj patyriau ne vieną ir turiu pasakyt, man jie visi patiko!

Po minutės ir toliau sklendžiau penktąja, brangių kvepalų debesį po savęs palikdama. Minutei užsukau į Empire State, ne, ne tam kad eilėj pastovėčiau, o tam, kad jos marmurus apžiūrėčiau ir įspūdingą apdailą.

Po to drožiau tolyn, pastatai aplink pradėjo pamažėle žemėti ir priėjau penktosios sankirtą su Brodvejumi. Niujorkiškai tokia atrodanti vieta, kitaip nepasakysi. Visur didybė, kur tik pasisuksi. Patraukiau Brodvėjumi, prakulniavau pro Ūkininkų turgų ir stebėjau kaip keičias architektūra, žemėja ir senėja pastatai ir tampa jauku, jauku. Taip atėjau iki Soho, Mažosios Italijos.

Taip, čia ir yra tie rajonėliai, kur su malonumu gali pasiklysti ir maklinėti jaukiomis gatvelėmis bespoksodama į metaliniais balkonais ir laiptais papuoštus pastatus. Ir savaime aišku, Mažoji Italija yra vieta kur gali gauti kavos. Ne kavos gėralo o nuostabios, galvą susukančios kavos. Išgėriau vienoj mažutėlėj kavinaitėj mažutėlį espresso ir tokia ji buvo puiki, kad vos antros nepaprašiau. O galėjau, dabar galvoju.

Nežinau jau kiek buvau nužygiavusi, bet reikėjo eiti ir toliau, nes turėjau atsispausdinusi leidimą į Rugsėjo 11 memorialą. Patekti ten sudėtinga, eilės didelės, apsauga beviltiškai perdėta. Nevažiuokit ten, kol naujo PPC statybos nebus pasibaigę, ir priėjimas bus laisvas. O dabar net nesuprasi, ar jie statybas taip nuo turistų saugo, ar patį memorialą.

Žmonių nuomonės apie patį ano rugsėjo įvykį, Amerikos reakciją, memorialą, naujas ambicijas pastatyti dar didesnį PPC yra labai skirtingos. Memorialas yra milžiniškas, galėtum pasakyti, susikūrė sau Amerika dar vieną garbinimo vietą, dar vieną stabą. Kaip ten bebūtų, jis yra įspūdingas ir nuostabus. Labai simbolinis, tik klausimas, kaip žmonės tą simbolį supranta. Man žiūrint į tą pragaištin tekantį vandenį minutę net švystelėjo mintis, kad į panašią vietą vieną dieną nugarmės visa Amerika…

Va taip ir išbarsčiau savo dieną lankydama vietas, kurios nebuvo mano prioritetai. Kaip jau atėjo eilė Chelsey rajonui ir High Lane, aš net paeiti nelabai galėjau. Iki išsvajotojo objekto nuvažiavau taksi, bet kol pabraidžiau po Chelsey turgų moliūgais ir vaiduokliais pasipuošusį, lauke sutemo ir atšalo.

Planas buvo toks, kad atvažiuos mano ‚šeimyna‘ ir kartu pasivaikščiosim. Gavosi taip, kad jų laukdama nupėdinau tuo taku kelis metrus, ir prisėdau įdomiai suręstoje pavėjinėje virš gatvės, laukti kol mane susirinks ir parveš namo. Pasivaikščioti tos ilgos dienos pabaigoj jėgų neturėjo niekas. Taip ir likau praktiškai nepamačiosi to, ką labiausiai norėjau pamatyt…. namie net šampano tą vakarą negėrėm.

Sekmadienis buvo mano paskutinė diena Niujorke ir buvau nusiteikus šturmuoti Metropoliteno muziejų. Puiki mintis, nes lauke lynojo, kažkur netoli Atlante siautėjo Sandy ir suko jis Niujorko link. Nepamenu jau tiksliai, bet pasirodyti jis turėjo tik pirmadienį, tad turėjau visą dieną pasikultūrinti ir tada susikrovusi šmutkes išskristi. Ramutėlė kaip tas belgas išvažiavau į savo muziejų.

Pirmiausia ketinau Centriniu parku prasieiti, nes muziejus kaip tik tame parke įsikūręs. Nepamenu jau kur skaičiau, kad parkas įkurtas buvo 1857, kai kažkokie garsūs to meto ponai pagimdė idėją sukurti žalią erdvę miestiečiams. Niujorko valdžia idėją priėmė ir nupirko tuo metu už miesto ribų sklypą dydžio virš 3 kv. kilometrų. Dabar sunku suvokti, kad kažkada ta vieta buvo už miesto ribos…

Jei jau atvirai, tai Niujorkas buvo ta vieta, kur į jokius parkus man nesinorėjo eiti, nes atrodė, kad čia reikia mėgautis miestu ir viskuo ką tas miestas siūlo, o ne parkais. Bet kad tiek primygtinių pasiūlymų išgirdau parką aplankyt, tai ir aplankiau. Na, parkas kaip parkas, labai gražus, taip. Jame man labiausiai ramybės nedavė vienas klausimas, ar tos medžių šakos visos į vieną pusę dirbtinai taip susuktos???

Muziejuje, kai jau perėjau vieną fotografijos parodą, labai įdomią beje, pasakojančią apie fotografijų manipuliacijas tais laikais kai Photoshop nebuvo, man paskambino klasiokė. Paskambino ir pranešė, kad dėl besiartinančios audros Sandy miestas į pavakarę uždarys visus metro. Todėl, sakė ji, tu geriau parsibelsk į Brukliną iki to laiko, vietoj to, kad mes važiuotume į Manheteną tave pasiimt ir užstrigtume kamščiuose.
Na gerai, reikia tai parvažiuosiu, pagalvojau. Perėjau dar kelias ekspozicijas, bet jau pagreitintu tempu. Iki metro jau lėkiau visai greitai. Nors metro ritmas jau buvo pradėjęs išsiderinti, į Brukliną grįžau laiku ir mane jau netrukus vežė į La Guardia oro uostą. Paklausiau dar aš savo rūpestingos klasiokės, ar bandėte tikrinti, ar skrydžiai dar neatšaukti? Ne, viskas gerai, – gavau atsakymą – oro uosto puslapyje anei žodžio apie jokius pasikeitimus. Valio, aš skrendu namo, apsidžiaugiau..