Kaip ten aš sakiau? “Valio, aš skrendu namo“, ar ne? Tikėjau tuo iki pat paskutinės minutės. Aikštelėj prie išvykimo terminalo atsibučiavom su klasioke, padėkojau už priėmimą, namų šilumą ir visa kita. Pasakiau, kad pavasarį sugrįšiu. Oro uoste pirmiausia pastebėjau, kad ten labai tuščia bet nusprendžiau, kad atvažiavau anksti tai ir eilių nėra. Tik kai registruojantis automatas pranešė, kad skrydžio duomenys pasikeitė, pakėliau galvą į monitorius, kur žinoma prie visų reisų švytėjo vienas užrašas „Canceled“.
Na ką, net nenustebau labai. Draugiškai pasikalbėjau su registracijos berniuku, jis perkėlė mano kelionės laiką į antradienio popietę ir mandagiai atsisveikinom. Tada paskambinau klasiokei kad jau grįžtų manęs į oro uostą pasiimti, pavasaris mat atėjo ir aš jau vėl čia. Parvažiavę namo mes vėl gėrėm šampaną.
Pirmadienis. Šeštą ryto gavau iš Briuselio žinutę, kad į Monrealį atskrenda mūsų generalinis direktorius ir norėtų su manimi susitikti. Teko mandagiai pasakyti, kad vargu ar pavyks, nes aš mat audros laukiu Niujorke. Tai visą dieną ir laukėm kada toji audra Sandy pasirodys. Kad laukti būtų smagiau, nuėjom į svečius pas draugę, kitoj kvartalo pusėje gyvenančią. Ji gyvena 5 aukšte, langai į kanalą, labai puikus punktas stebėti, ar vanduo kyla ar ne. Gyvena tos abi mano draugės Brukline, netoli Brighton Beach, toje teritorijoje, kuri buvo paskelbta zona A – privalomos evakuacijos nes potvynio grėsmė labai didelė. Bėda tik, kad privalomai evakuoja senelius iš prieglaudų ir ligonius iš ligoninių, o gyventojai turi savanoriškai išsikraustyti.
Bet gi visi žino, kad pernai siautė uraganas Irena, nieko jis ten neprisiautė, tai kurio galo evakuotis? Taip vienu sakiniu galėčiau apibendrinti daugelio A zonoje gyvenančių mastymą. Todėl, kaip jau ką tik sakiau, mes vietoj to, kad išsikraustytume, ar bent rūsį iškraustytume, išėjom į svečius. Kavos pagerti.
Atsigėrėm kavos, paspoksojom į kanalą, teliką ir vėl kanalą. Vanduo ryte buvo smarkiai pakilęs, bet dabar jau ne. Telikas kartoja vis tą patį – evakuokitės, tuoj prasidės audra ir potvynis. Ai net nusibodo. Belaukdami tos audros vaikams iškepėm pyragaičių, tada sugalvojom kepti kugelį. Taigi ir praėjo visa diena laukiant Sandy. Į vakarą vanduo kanale pradėjo kilti, mes išėjom namo, o namie vėl prie telikų susėdom.
Gavau žinutę, kad mano rytojaus skrydžio detalės vėl pasikeitė. Puoliau skambinti į Air Canada, jau truputuką susinervinusi. Operatorius pranešė, kad visi rytojaus skrydžiai atšaukti ir maloniai perkėlė mano skrydį į trečiadienį, šeštą ryto.
Neilgai trukus paskambino anoji draugė, kur prie kanalo gyvena. Sako: „žinokit, kaip vanduo pakilo! Tos gulbės, kur kanale glaudėsi, dabar mano kieme plaukioja!“ Nubildėjom mes su klasioke į rūsį patikrinti situacijos ir pamatėm nediduke srovele pro durų apačią tekantį vandenį.
Toliau jau paeiliui nepasakosiu. Aš ir iki dabar nesuvokiu, kaip tokie dalykai nutinka. Kai užlėkiau aukštyn į pirmą aukštą ir pažiūrėjau pro langą, vietoj gatvės pamačiau upę. Apačioje vanduo išlaužė rūsio vartus ir jo lygis kilo tiesiog akyse. Rūsys per dešimt minučių buvo pilnas vandens, žmogui virš juosmens. Sakiau gi, nesuprasiu niekada iš kur gali staiga atsirasti TIEK vandens. Juk lyt beveik nelijo, visa vandenį vėjas sunešė iš vandenyno. Aišku, dar buvo mėnulio potvynio metas.
Kai jau buvo aišku, kad nieko daugiau iš rūsio nebeišgelbėsi (o išgelbėjom per tas sekundes nedaug), beliko stovėti po langu ir žiūrėti, kiek dar pakils vanduo. Ir dar spėlioti, ar ilgai po vandeniu degs gatvėje likusios mašinos lempos.
Mes savo automobilį paskutinę minutę ištraukėm iš vandens ir nuvarėm į potvynio nepaliestą zoną. Dėl to labai džiaugiausi, nes vis dar tikėjausi išskristi trečiadienio rytą ir norėjau, kad mane pamėtėtų iki oro uosto.
Per kažkokį stebuklą viršutinėje namo dalyje dar turėjome šviesos, visur kitur elektra dingo. Aplink tvyrojo degėsių kvapas ir tas labiausiai nedavė ramybės. Kojoms mirkstant vandeny labai nesinorėjo, kad galva užsidegtų. Laimei greta nieks nedegė, dūmai sklido iš kažkur toliau. Mažasis klasiokės sūnus buvo kaimynų išvežtas į saugią vietą (nežinojom net kur). Stypsojom taip ilgai, kol pamatėm, kad vanduo senka. Tada nuėjom miegoti. Ai, dar išgėrėm, bet jau ne šampano, reikėjo šio to stipresnio.
Antradienis. Visą dieną kuopėm rūsį. Dar valgėm vakarykščio kugelio likučius. Atsinešė juos draugė iš to penkto aukšto. Jų name nebuvo nei elektros, nei vandens, nei dujų. Mes turėjom dujas ir elektrą, neveikė tik televizija ir internetas. Išsižioję klausėmės jos pasakojimo apie tai, ką išdarinejo vanduo – stumdė automobilius, jachtas nutraukė nuo pavadėlių ir išplukdė nežinia kur, išdaužė visus langus kurie nebuvo užkalti…
Telefono ryšys tai atsirasdavo, tai dingdavo. Laukiau žinutės iš Air Canada, nes nelabai tikėjau, kad kur nors ryt skrisiu. Kadangi interneto nebuvo, kokiem penkiem žmonėm išsiuntinėjau žinutes prašydama patikrinti skrydžius. Visi penki atsakė, kad skrydžiai atšaukti. Tokiu būdu pasėjau šiek tiek panikos ir Kanadoj, ir Europoj. Galiausiai ir Air Canada parašė, kad mano rytojaus skrydžio detalės vėl pasikeitė. Neturėjau nei jėgų nei noro jiems skambinti.
Vakare nuėjom patikrinti ar nors kokia parduotuvė veikia. Vėl reikėjo išgerti ko nors stipresnio.
Trečiadienis. Reikia nešdintis iš to Niujorko, bet kokiu būdu. Tokios mintys kirbėjo tik pabudus. Sesuo parašė, kad visi oro uostai uždaryti, kiti dar ir patvindyti. Važiuosiu namo autobusu, galvojau. Draugai siūlė skristi iš Vašingtono. Prisiskambinau į Air Canada ir paklausiau, ką gero jie gali pasiūlyti. Nieko jie nesiūlė ir pareiškė, kad net jei ir atsidarys artimiausiomis dienomis koks nors oro uostas, laisvų vietų iki sekmadienio nėra. Operatorius jau nebebuvo malonus, bet tai nestebino. Paprašiau, kad leistų skristi iš Vašingtono, gavau vietą ketvirtadienio rytui, 6.45. Bet palūkėkit mielieji, o kaip aš į tą Vašingtoną?!
Va taip prasidėjo bene ilgiausia mano gyvenime diena. Dabar galvodama apie ją iškart prisimenu Dainiaus Kinderio nuotykius, kuris savo knygoje “Atgal į Afriką” aprašinėjo, kaip jis bandė išskristi iš Pietų Afrikos į Europą. Ką labiausiai pamenu, tai kaip jis oro uoste bėgo į lėktuvą. Nepamenu detalių, bet veiksmo ten buvo iki sočiai o jis vis bėgo ir bėgo..
Aš nebėgau. Iš pradžių net atrodė, kad viskas čia gerai baigsis. Paprašiau savo ‘šeimynos’ kad mane nuvežtų į Penn stotį, iš kur važiuoja tarpmiestiniai autobusai. Jie mane nugabeno iki taksi, nes norėjo greičiau grįžti namo ir tvarkytis. O taksi vairuotojai tiesiai šviesiai ir pasakė: “Jei nori tris valandas stovėti kamštyje ir mokėti šimtus dolerių, tai žinoma, važiuojam. Į Manheteną dabar galima patekti vieninteliu Bruklino tiltu ir jis sausakimšai užkištas”. Valio. Dar gaunu žinutę iš draugo Vašingtone, kuri sako, kad paskubėčiau į stotį, nes bilietai internete dingsta tiesiog akyse. Va tada ir pradėjo tirtėti keliai. Išmeldžiau draugų kad nors iki Bruklino tilto nuvežtų, kurį jau kaip nors pereisiu. Nuvežė, tik užtrukom virš valandos. Tada paknopstom nubėgau link tilto, ir beveik bėgte tiltu. Mačiau ne vieną panašaus likimo ištiktą linguojantį tiltu su lagaminais.
Vaizdai aplink buvo žavingi, tik laikas netinkamas bet kokiam žavėjimuisi. Ir vistiek, net gerokai baimės apimta, kai pamačiau saulės pro debesis apšviestą Empire State ir aplinkinius saulėje besistaipančius kitus aukštaūgius, turėjau sustoti ir nufotografuoti. Po audros Niujorkas atrodė ramutėlis, lyg nieko nebūtų nutikę.
Kai jau perskrodžiau tiltą ir atsidūriau finansų rajone, ten pasitiko keistoka tyla. Dauguma gatvių buvo uždarytos, į jas čiurkšlėmis tekėjo iš rūsių pumpuojamas vanduo. Automobiliai stovėjo atlapotomis durimis, visur pilna nulaužtų medžių šakų ir šiukšlių. Nulėkiau iki judresnės gatvės gaudyti taksi. Sustojęs taksistas sakė, kad niekur be 25 USD neveš. Vakar už panašų atstumą nei 10 žalių nemokėjau. Žinoma, kad su streso pilnomis kelnėmis sutikau. Auksinės dienos taksistams… Kai jau atvažiavom prie Penn stoties, sukrapščiau smulkius, viso gal buvo 22 doleriai ir įgrūdau tam vagiui į rankas. Anas dar sugebėjo paburnoti, bet jau nesiklausiau.
Stotis žinoma buvo uždaryta. Dar vienas pliūpsnis adrenalino ir visokių streso hormonų į kraują. Bet stotis gi traukinių, o autobusai paprastai rikiuojas aplink. Einu ir žiūriu. Prieinu būrį žmonių laukančių su lagaminais. Pirmos pasitaikiusios poniutės klausiu, ar čia laukiat autobuso į Vašingtoną? “Taip”. O kur pirkti bilietus? “Internetu. Bet vargiai gausite, aš jau vakar vakare su dideliu vargu radau bilietų”.
Kad tai patvirtintų, skambina draugas iš Vašingtono: “Bilietų nėra, į niekur. Nei į Vašingtoną, nei Bostoną”. Daugiau streso hormonų kraujyje jau netelpa. Nusiteikiu likti Niujorke ir greičiausiai nakvoti gatvėje. “Bet tu palauk, ką nors sugalvosiu”. Ir padeda ragelį. Aš suku galvą kur čia dabar Manhetene radus internetą. Po minutės vėl jis man skambija: “Radau bilietus į Filadelfiją”. O kur tai yra? Ir ką aš ten veiksiu? “Na, tai pusiaukelė tarp Vašingtono ir NYC, tu ten važiuok, aš atvažiuosiu tavęs pasiimti”. Ar tikrai, gi šitoks kelias? – dar bandau atsikalbinėt. “Žinoma, be kalbų”. Tai gerai sakau, pirk man bilietą ir atsiųski el paštu, nes aš kol rasiu internetą… Baigus kalbėti susivokiu, kokių nuostabių draugų turiu. Greit ateina žinutė: “Biletas 6 valandai. Išsiunčiau tau, atsispausdink”.
Kol radau tą nelaimingą internetą, apklausiau kokius tris policininkus. Visa laimė kad po tokios audros mieste jų pilna. Ir jie pilni noro pagelbėti ir patarti. Malonūs tokie ir paslaugūs, todėl pokalbiai su jais suteikia saugumo jausmo. Deja, labai apgaulingo. Pirmasis mane nusiuntė į KFC, ten jokio interneto neradau. Nudrožiau iki savo mėgiamos viešosios bibliotekos, o ši užkalta. Kodėl, galvoju? Juk ji toje miesto dalyje kur yra elektros. Drožiu toliau, kur akys veda. Times aikštėj, kur elektros energijos rodos yra sočiai ir su kaupu, nes visos reklamos šviečia, klausiu kito policininko. Tas su nuostabiausiu ispanišku akcentu sako: “Eik į Staples parduotuvę. Ai, bet ji nedirba. Eik tada į FedEx”. Nulekiu iki Fedex, kuris savaime aišku uždarytas. Gaunu žinutę iš Vašingtono: “eik į bet kurį viešbutį”. Žinoma, paprasta! Mano protas jau nebeveikia, nesugalvojau…
Ir staiga pasirodo, kad Manheteno centre nėra nei vieno viešbučio, arba aš streso apakinta jų nematau. Laikas eina, kojos tirta. Puolu policininkų klausinėt, kur viešbutį rasti, bet kokį :). Vėl mane į FedEx siunčia. EIkit jūs žinot kur… ir tada pries akis išvystu užrašą Hotel. Apsidairau ir suvokiu, kad vėl esu prie Penn stoties, ten kur ir pradėjau Interneto ieškoti… visą kvartalą veltui apėjau.
Įpuolu, o ten eilė prie registracijos, kaip prie kokios Apple parduotuvės. Šitiek žmonių neturinčių kur pasidėt! Dieve, leisk man iš šito miesto išsinešdinti, mintyse maldauju. Atsispausdinu bilietą ir matau, kad dar turiu laiko. Valio. Nusiperku puslitrį kavos gėrimo – tai šiltas, tiesiog tobulas gėrimas šią minutę, nes lauke ne vasara. Tada vėl puolu stabdyti taksi, nes autobusas į Filadelfiją išvažiuoja iš žemojo Manheteno, iki jo nupėdinti jau neturėsiu jėgų. Taksi nestoja, dauguma pilni. Pravažiuoja vienas, vairuotojas įdėmiai į mane spokso. Pasižiūriu –ten tas pats ponulis kuriam tų visų 25 dolerių nesumokėjau. Ašku jis nestoja, bet na ir kas, nė per kur su juo nevažiuočiau. Privažiuoja kitas, keleivių išlaipint. Pripuolu ir klausiu ar paveš, o jis man – ne, man darbo pabaiga, negaliu vežti taip toli. Beveik su ašarom akyse klausiu iki kur jis gali pavežti, na nors pusę atstumo? Pažada nuvežti iki China town pradžios, o nuo ten jau nueiti galima. Bevažiuojant paklausė iš kur esu, ir kai pasakiau kad iš Lietuvos tuoj rėžė: “a, Vilnius. Jūs ten vis buvot okupuoti visokių tautų”. Va taip būna su tais taksistais. Gavau žinutę, kad mano draugelis jau išvažiuoja iš Vašingtono, susitiksim Filadelfijoj.
Iš to strioko kad nepavėluočiau, autobusų “stotyje” buvau prieš pusantros valandos – pusę penkių. Stotis tai ant garažo vartų užkabintas skelbimas, kad iš čia veža autobusai į Filadelfiją. Be to ji Kiniečių rajone, o šis kaip tik toje Manheteno dalyje, kur nėra elektros. Visas miestas tarp finansų rajono ir 36 gatvės – be elektros. Bet aš pasitikiu kiniečiais, viskas bus gerai, save įtikinėju. Renkasi ir kitos iš Niujorko norinčios ištrūkti aukos, visi plepa, pažindinasi ir panašiai. Aš truputėlį nusiraminu.
Po penkių kai kurie belaukiantys jau pradeda tartis ką darys, jei autobusas neatvažiuos. Aš noriu garsiai jiems išrėkti, kad net nesvarstytų tokių minčių. O lauke šalta, nes po audros temperatūra smarkiai nukrito. Aš su lietpaltuku ir lengvais bateliais, tai nevaldomai pradedu trypčioti, šokinėti ir visaip kaip juokingai gintis nuo šalčio.
Pusę septynių sutemo, jokio autobuso mes nesulaukėm. Kažkur giliai smegenyse to turbūt ir tikėjausi nuo pat tos akimirkos, kai pamačiau iš kur jis turi išvažiuoti. Bet gi esu išmokusi tokias mintis laikyti tvirtai supančiotas ir paslėptas, todėl ji manęs ir nepasiekė, kol tai netapo akivaizdu.
Bendrakeleiviai pradėjo grupuotis ir organizuotis įvairiausius būdus išvažiuoti. Stovėjau sustirusi visiškai tamsioje gatvėje kiniečių rajone. Bandžiau apsimesti, kad sapnuoju ir visas šitas košmaras iš tiesų nevyksta. Bet galvoj dėliojosi labai aiškios, nuo realybės pabėgti neleidžiančios mintys: Autobuso nėra, ryšio irgi. Mano gelbėtojas iš Vašingtono jau turbūt Filadelfjoj. Susisiekt su juo šansų neturiu. Į lėktuvą ryt Vašingtone tikrai nespėsiu. Susisiekti su Bruklinu irgi nepavyks, jau bandžiau šiandien tris kartus jiem prisiskambinti po to kai atsisveikinom. Veltui. Nakvosiu tikriausiai gatvėj. O gal niekada neišsikapstysiu iš šito aklinoje tamsoje paskendusio kinų rajono.
Kai pirmoji autobuso belaukusių žmogelių grupė kažkokiu būdu susiorganizavusi mašiną išvažiavo, pradėjau veikti. Jau anksčiau buvau užmačiusi porą vyrukų ne visai derančių šitame autobuso belaukiančiųjų piliečių kontekste. Jei dauguma čia buvo visokie studenčiokai ar šiaip įvairaus plauko keleiviai, tiedu buvo ginkluoti padoriais lagaminais ir komputerių krepšiais. Prie jų tiesiu taikymu nuėjau ir paklausiau ar jie nenorėtų koperuotis ir kartu dingti iš Niujorko. Vyrai nesipriešino ir greit mes trise jau gaudėm taksi. Pagaliau lėtai judėjom į tą Manheteno dalį, kur yra elektra ir ryšys. Neįtikėtinas buvo jausmas važiuot aklinai tamsiomis gatvėmis ir tik kažkur toli toli prieky matyti ryškiomis šviesomis žaižaruojantį miestą. Jeigu ne mano suš…ta situacija, būtų buvusi puiki atrakcija. Gatvėse chaosas, nes šviesoforai neveikia o automobilių daugiau nei įprastai, nes viešasis transportas neveikia. Viskas velkasi lėčiau nei vėžlio žingsniu, laimi tas kieno signalas stipresnis. Bet kažkokiu būdu mes pagaunam ryšį, paskambijam į Discount automobilių nuomą ir klausiam ar aplink Niujorką atsiras nors viena mašinėlė. Atsirado. Newark’o oro uoste. Taksi stebuklingai aplenkdamas kamščius atvežė iki kažkokio transporto centro iš kur važinėja autobusai į oro uostą. Paskambinau savo draugui pranešti, kad dar net neišvažiavau iš Niujorko… jis jau senokai tupėjo Filadelfijoj ir pašiurpo tai išgirdęs, bet prižadėjo manęs laukti. Esi auksinis berniukas, galvojau.
Matydama kamščius buvau tikra, kad vien iki oro uosto važiuosim dvi valandas, o Vašingtoną jei kada ir pasieksiu tai tikrai nespėsiu iki skrydžio. Bet tai košmariškai dienai baigiantis man po truputėlį pradėjo sektis.
Autobusas vieninteliu nežinia kaip ir kodėl likusiu neužtvindytu ir atidarytu tuneliu išvažiavo iš Manheteno ir nuvežė mus į oro uostą per pusvalandį. Beveik patikėjau, kad gal išsikapstysiu, bet dar laukiau blogiausio. Greičiausiai mašinos negausim. Arba autobusas vistiek užstrigs kokiam kamšty… Devintą vakaro mes trise su nuomota mašinėle jau dūmėm tolyn nuo Niujorko. Nepamenu, kada gyvenime jutau tokį palengvėjimą.
Įsiplepėjom su bendrakeleiviais. Paaiškėjo, kad esu išvysčiusi gerą uoslę bendrininkams nelaimėje ieškoti. Vienas bendrakeleivių buvo Jungtinių Tautų ekonomikos komisijos Pietų Amerikai finansų padalinio direktorius. Jis visą kelią mane ramino, kad spėsiu į savo skrydį. Kitas – svieto perėjūnas, nenustygstantis vienoj vietoj, lygiai kaip ir aš. Jis viena koja gyvena Niujorke, kita – Kolumbijoj. Keičia darbus lyg kojines ir mano kad geriausias būdas džiaugtis gyvenimu yra kelionės. Per kelias minutes patapom draugais.
Kelias iki Filadelfijos neprailgo ir greit pasiekėm 5-tąjį išvažiavimą iš greitkelio, kur Applebees aikštelėj manęs laukė mano gelbėtojas. Jį pamačius galutinai patikėjau, kad ryt ryte aš skrisiu namo. Vašingtoną pasiekėm 2 ryto, buvau pasiryžus važiuoti tiesiai į oro uostą ir ten nakvoti, kad tik nepraleisčiau skrydžio. Neleido man to daryti. Vis dar tirtančią parvežė namo, sugirdė stiklą vyno ir liepė nusnausti nors porą valandų. Atsiguliau bet galvoj dar ilgai sukosi visos dienos vaizdų ir garsų kaleidoskopas.
Ryte, po penkių mane nuvežė į oro uostą. Pravažiavom pro garsųjį Vašingtono monumentą, Linkolno memorialą, abu nutviekstus akinamai balta šviesa. Tolumoje matėsi Kapitolijaus kupolas. Va taip neplanuotai aš gėrėjausi Vašingtonu. Pasirodo, Amerika ne tokia jau ir didelė. Aplink tvyrojo absoliuti ankstaus ryto ramybė, čia nebuvo nei mažiausių požymių kad būta kažkokios audros (ji Vašingtono beveik neužkabino). Jei ne besitęsiantis drebulys ir svaigstanti galva, beveik buvo galima pagalvoti, kad vakar dieną susapnavau.
Lėktuvui kylant dar spėjau pasigrožėti Pentagono žiburiais. Nors beveik negalėjau prisiminti, ką Niujorke veikiau tas tris dienas prieš audrą, buvo aišku, kad savo pirmojo vizito į Niujorką aš tikrai nepamiršiu.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Fantastiškas miestas, labai į jį noriu… Bet patikėk, flamenko atsisakėt be reikalo – tai tikrai ne masinis renginys, netgi sakyčiau atvirkščiai, viskas vyksta labai nedidelėje erdvėje, daugiausiai 10 metrų atstumu nuo žiūrovų, o ir tų žiūrovų nebūna daug, na gal koks 50 🙂
Sevilija tikrai labai nerealus miestas, labai šiltas, net tik temperatūros prasme, be to jame nepajautėm to didmiesčiams būdingo neršto ir erzelio, nors turistų ir daug, bet visi atsipūtę, ramūs ir niekur neskubantys. O Flamenco ten tikrai ant kiekvieno kampo, bet reikėrų ramiau keliauti, bent porą dienų mieste pabūti, kad dar kažko norėtųsi, nes pralėkus 12 valandų ant kojų tokiam karšty, tai tikrai ne Flamenco vakare rūpi, bet tikiuosi kada nors dar ten apsilankyti…
Apokai,
o aš jau seniai nelakstau po šalis kaip akis išdegęs ir daugiau pamatau. Bent aš taip manau. Man atrodo iš skubėjimo nieko gero. Komentaro pabaigai svari – citata „Geriau mažiau, bet geriau” – Leninas.
Aušrai,
As rekomenduočiau Prancūzijos pietus.
Alvydai, aš, matyt, dar neužaugau, man dar norisi lėkti, nors kartais jau būna, kad viena koja spaudžia gazą, o kita pusė norėtų kur aikštėj kavinukėj pasėdėti už alaus bokalo, dėl pamatymo daugiau ar mažiau, tai čia labai subjektyvu, negalima aprėpti neaprėpiamo, pamatei vieną nepamatei kito, nors Leninas, žinoma, visada teisus:)))
Aušra, aš tai nedrįsčiau taip kategoriškai teigti, kad Prancūzijos pietūs geriau už Ispanijos. Kiekviena vieta turi savų pliusų ir minusų. Iš savo patirties galiu paskyti, kad San Cyprien tikrai geriau už Roses, bet blogiau už Benidorm, jei tik liežuvis apsiverčia tokį žodį vartoti.
Važinėtis automobiliu įdomiau Prancūzijoj, ten gal kiek ir ramiau, turiu omeny pačius pietus, o ne San Tropezą su Kanais, bet maistas ir jūra geresni Ispanijoj. V.ž. visur gerai, o aš dar labai rekomenduočiau Biskajos įlanką, man ten labai patiko:)))
O man patinka sėdėt, mėgstu kalbėtis, kalbėtis man iš vis patinka, manau, kad pusė gyvenimo grožio yra bendravime. Tikriausiai, kad šituos reikalus apsprendžia charakteris. Charakteris – nepakeičiamas dalykas, su metais jis tik šiek tiek formuopjasi.
Šiap tai turiu rūpesčių, atsirado rimtų trukdžių dėl kelionės, kol kas laukiu kantriai.
Tu čia, Aušra, kaip prštu į akį pataikei, ir apie tą lėkimą, dėl pačio proceso, o ypač dėl bendravimo, tiesiog negaliu nei pridėti, nei atimti. Būna tokių situacijų, kad norėtum ir ilgiau pabūti kokiam miestuke, pasėdėti, bet vėliau pagauni save prie minties, kad tas pasėdėjimas tik tam, kad galėtum pailsėti ir vėl lėkti toliau. Taip pat ir su tuo bendravimu, aš pats mielai pasišneku su žmonėmis, kuo labiau nepažįstami, tuo geriau, kiek mano gan ribotos kalbos žinios leidžia, bet visą tai yra niekuo neįpareigojantys juokeliai ar bendrinės frazės, kaip gražu, kaip gerai. Visiems linksma, liežuviais pamalėm, bet tikrai nieko daugiau.
Užsienio kalbos barjeras tikrai blogai, bet negali juk mokėti visų Europos kalbų.Nelabai Bavarijoje kas kalba angliškai,nepuola ir Italai rytais sakyti ” good morning” greičiau išgirsi „buon giorno”.
Teko bendrauti su graikų žvejų: jis kalbėjo graikiškai aš lietuviškai viską supratau ką jis man norėjo pasakyti.:)))))) ir su čekų bendravome taip pat.
Ne visada bendravimas pagrįstas naudos ieškojimu. Ypač Europoje. Matau kai žmogus dėl naudos bendrauja, ir kai tiesiog šiaip. O tas tiesiog šiaip yra žavus tuo, kad net ir su kalbos trukdžiais gali labai normaliai pasikalbėti ir sužinoti. Galima ir nupiešti, ir rankom parodyti- nematau tame jokių problemų 🙂
O ypatingai smagu, ypač vyresnio amžiaus, kurie mokėsi rusų kalbos ar teko ta kalba kažkiek kalbėti, tiesiog paprašo su jais pabendrauti rusų kalba. Ir kiek sužinai tada…
Pasėdėjimai ir nelėkimai tai man tiesiog būtini, kai gali stebėti kas vyksta šalia, kaip kalba, bendrauja, kaip žmonės atrodo – tai viena iš kelionės sudedamųjų dalių bent jau mūsų kelionėse. 🙂
Oi cia idomios kalbos mezgasi, pasirodo. As pritarciau Arunai, kad tikrai maziau nei 90 proc vietiniu zmoniu uzkalbina del to, kad nori ispesti naudos is turisto.
As daznai jauciu, kad zmonem tikrai smalsu suzinot, ka manai apie ju sali, ir nuosirdziai patarti pvz pamatyti ta ar ta. As pati save kartais pagaunu, kad isgirdus kur Vilniuj uzsieniecius kalbancius, noriu prieit ir paklaust, is kur jie ir kaip jiem cia patinka ir pasiulyt ka nors. Ir net jei tai yra trumpas pasikeitimas mandagumais ir lengvom frazem, jeigu nuosirdus, tai jis, kaip kokia razinka, paskanina kasdienini pyraga :).
Rasiau as apie tai, bet noriu pasikartot ir su malonumu prisimint tuos trumpus ir ilgus pasikalbejimus Jordanijoj. Nei vienas tu zmoniu su kuriais kalbejausi nebuvo joks prekeivis, ir ju smalsumas suzinot ka nors apie mane, mano sali buvo visiskai naturalus ir tikras.
Del Ausros pasakymo, kad noras tik judeti ir kuo daugiau aprepti ir megautis procesu yra charakterio savybe. As galvociau, kad sitai nera grieztai i charakteri irasyta. Mes gi visi nuolat keiciames, aplinka mus keicia ir visa kita. Tai man atrodo prikeliavus sociai ir dar truputi, nori nenori imi keistis ir pamazu is to besimegautojo tik procesu ir lekimu pamazu patampi ir besimegautoju pasisedejimais prie kavos ir paplepejimais su vietiniais. Na, tai tikrai vyksta su manimi 🙂
Tur būt nieko naujo nepasakysiu, bet tiesiog negaliu neįsiterpti 🙂 Vienoks bendravimas su vietiniais yra ten, kur knibždėte knibžda turistų, ir visai kitoks, kur jų nedaug arba visai nėra. Bet ir ši taisyklė, kaip patyriau, turi išimčių. Kažkada Sirijoje Palmyroje teko lipti ant kupranugario vien dėl to, kad įkyriam vaikinukui netekusi kantrybės pasakiau – tik už dyką. O jis ėmė ir sutiko. Ir tikrai – pinigų išdidžiai atsisakė.
Kopiant į Kilimadžarą per turistus buvo sunku praeiti, bet ir čia vietiniai juodaodžiai vedliai, nešikai, virėjai neįtikėtinai nuoširdžiai rūpinosi ir padėjo.
Ir paskutinis potyris – praėjusį pavasarį Maroke, Fese, mus, pasiklydusius klaidžiame senamiestyje, užkalbino vietinė moteris, parodė kelią, o kai siūliau pinigų, vos neįsižeidė. Taip ir likau išsižiojusi, nes Maroke lankiausi jau antrą kartą ir buvau susidariusi nuomonę apie vietinių elgesį su turistais ten, kur jų daugiausia. Žodžiu, visur yra visko. Svarbiausia nesusidaryti išankstinės nuomonės. Čia ir sau taikau 🙂
In, visiskai sutinku, kad vietiniu bendravimas skiriasi priklausomai nuo to, ar bendrauji su jais Kairo turguj, ar pvz. mazam Skotijos kaimely. Bet va mes vistiek esam linke apibendrinti, kategorizuoti ir panasiai. Tai va tuo cia ir uzsiimam 🙂
Ra, geriau jau tuo užsiimti, negu niekuo neužsiimti:)))
O šiaip jau yra ir kita to reikalo pusė, vieniems to bendravimo reikia daugiau, kitiems mažiau, o tretiems visiškai nereikia, arba dažniausiai netgi erzina aborigenų ( aborigenai- tikrąja žodžio prasme) klausimas „Iš kur tu esi?”. Netgi ir tam pačiam žmogui skirtingose situacijose gali visiškai priešingai atrodyti.
Nereikia tam net ir kelionių, pvz. Alvydas mėgsta kalbėti, o aš mėgstu klausyti, viskas puiku, jeigu abu mėgtume tik klausyti, gautųsi toks tylus bendravimas be žodžių, o jei abu – kalbėti, tada jau turgus:)))
Aha, Apokai, man patinka, kad uzsiimam ir kalbam. Man prie kavos darbe abai tinka tokia veikla!
Va, kad visiem skirtingo kiekio to bendravimo reikia, tai labai sutinku. Bet ir tai kinta, ir vel, priklausomai nuo to, kur esi.
Va pvz Kanadoj zmones linke nuolat apsikeitineti frazemis ”apie nieka’. Lifte apsikeitineja, gatvej, parduotovej, ir visai su nepazistamais zmonem. Ir ziuriu, kad jau uzsikreciu ta mada – pati pradedu kalbint zmones, kuriuos pirma kart matau 🙂
Apokai,
pas mane dabar yra toks periodas, kai aš mėgstu kalbėti. Bet , man atrodo, kartais prisimenu ir tai, jog laikas muo laiko turiu patylėt. Čia visai įdomi diskusija Jums išėjo.
šiaip tai aš šiek tiek neaiškiai išsireiškiau, tikslesnė mintis būtų buvusi ” gyvenkime kalbėdamiesi, girdėdami ir klausydami „