Japonija: Ten, kur teka saulė…(Kyoto)

Pora valandėlių nors ir ne greitaeigiais, bet puikiais traukinukais ir mes jau Kyoto mieste. Mano nuomone, pagal išankstinius nusistatymus ir turimą informaciją, Kyoto – šventyklų, kultūros, arbatos namų ir geišų „sostinė“.

Kyoto, buvusi Japonijos sostinė ir imperatoriaus rezidencija laikotarpiu nuo 794 iki 1868 metų. Šiai dienai tai septintas pagal dydį Japonijos miestas su maždaug 1,4 milijono gyventojų. Ir beje, labai šiuolaikiško veido.
Per šimtmečius karų metu Kyoto buvo sugriautas ir sudegintas kelis kartus, bet dėl savo istorinės vertės buvo išbrauktas iš potencialių atominės bombos taikinių sąrašo ir per II pasaulinį karą išvengė oro antskrydžių. Nesuskaičiuojama galybė įvairių šventyklų ir šventovių bei kitų neįkainojamų struktūrų stovi Kyoto ir šią dieną.

Oro sąlygos puikios, saulė mums ir toliau šypsosi, pagal prognozes atrodo tai ilgam ir ačiū japonų dievams, nes su taifūnu prisikankinome pakankamai.

Išsilaipinome didžiulėje traukinių / autobusų centrinėje stotyje, pagal parametrus greičiau primenančioje vidutinį Europos orouostą, nei stotį. Pasirausęs kuprinėje tarp savo „paruoštukų“, išsitraukiau vietinį žemėlapį su pažymėtu maršrutu iki užsakyto hostelio. Sakau: „Ok, einam…koks 20 minučių ir būsime vietoje…“. Šioje vietoje aš, visiškai nejausdamas Kyoto žemėlapio mastelio, žiauriai suklydau. Sparčiu žingsniu su savo brangiąja ir dviem lagaminais pėdinam pusvalandį, beveik jau antrą. Tiek jau to, pasigaunam ta kryptimi judantį autobusą ir važiuojame dar kokias 10 minučių. Valio, tikslas pasiektas.

Susirandame savo viešbutuką žavingu ir visai ne japonišku pavadinimu „Mundo“ („pasaulis“ verčiant iš ispanų kalbos). Savininkas, kaip visada nenusakomo amžiaus japonas, keliavęs po pasaulį kelis ar keliolika metų, pasisėmęs patirties ir grįžęs į savo gimtą šalį kurti verslo (suabejojau, ar čia jie visi tokią vienodą istoriją susigalvoja?).
Pats namukas kompaktiškas, tradiciškai 2 aukštų, įspraustas tarp kitų tokių pačių. Įdomumas tame, kad suręstas iš medinių balkių, o sienos iš molio ir šieno mišinio. Atrodo toks elastingas ir nesugriūtų žemės drebėjimo metu. Beje, būtent čia Kyoto pirmą ir paskutinį kartą teko patirti mažyti drebėjimą (vėlyvą vakarą jau gulėjau lovoje ir spoksojau į virš galvos pakabintą rankšluostį, o šis staiga susiūbavo, nors skersvėjo tikrai nebuvo).

Taigi iškart prie durų mus pasitinka labradoro dydžio juoda mišrūnė vardu Tida, apuosto ir draugiškai įsileidžia. Aišku, batus paliekame išorėje. Šeimininkas keisto, bet linksmo veido, plačia šypsena ir žavingu akcentu. Čia mūsų laukia antras „siurprizas“ – mūsų užsakytas ir gautas kambariukas kokių 6 (!) kvadratinių metrų, nemeluoju – telpa dvigulė lova, vienas nedidelis staliukas, po kuriuo pakišame lagaminus, o patiems užeiti į kambarį ir tilpti iškart abiems reikia pasistengti, patogiausia šokti tiesiai į lovą 🙂 Tiek to, negi dėl to gadinsi sau nuotaiką, vis tiek čia grįšime tik pernakvoti, pratinsimės gyventi kaip tikri japonai. Paliekame daiktus ir pirmyn į miestą atvirais protais ir širdimis.

Pirmą dieną prasinešėme per virtinę didžiausių ir gražiausių šventyklų kompleksų. Štai apie kelias iš jų…

Kiyomizudera (Tyro vandens šventykla) – o dar tiksliau Otowa-san Kiyomizudera – viena žymiausių Japonijos šventyklų, įkurta 780 metais šalia Otowa krioklio miškinguose kalnuose rytinėje Kyoto dalyje, kurios pavadinimas kilęs iš…“rudens tyrieji vandenys“ ? (nelengva ta japonų kalba, pažodinis vertimas neskamba). Šventykla tiesiogiai siejama su Hosso sekta, viena iš seniausių japoniško budizmo mokyklų. Tik 1994 metais įtraukta į UNESCO paveldą.

Kiyomizu-dera geriausiai žinoma dėl didžiulės medinės terasos, iškilusios virš kalvos apie 13 metrų, nuo kurios atsiveria puikūs miesto vaizdai kartu su rudenį visomis spalvomis nusidažiusias vyšniomis ir klevais.
Pagrindinėje menėje, kuri kartu su terasa buvo pastatyta nepanaudojant nei vienos vinies, patalpintas pagrindinis garbinimo objektas – mažytė 11-os veidų ir „tūkstančio“ rankų Kannnon (Gailestingumo deivė).

Už pagrindinės menės stovi Jishu šventovė, skirta meilės ir piršlybų deivei. Priešais šią šventyklą yra 2 akmenys, kuriuos skiria maždaug 18 metrų atstumas. Sako, jei užrištomis akimis lengvai rasi kelią nuo vieno akmens iki kito, tai lengvai rasi ir savo meilę. Be abejonės kas nors gali padėti surasti kitą akmenį, bet tai traktuojama, kad šio žmogaus pagalba taip pat bus reikalinga ir ieškant savo gyvenimo meilės 🙂

Ai taip, Otowa krioklys, kurio pavadinimas dalinai atsispindi pačios šventyklos pavadinime, randasi kaip tik Kiyomizudera pagrindinės menės papėdėje. Krioklio vandens srovė padalinta į tris dalis, o lankytojai vandens pasisemia ilgakočiais samteliais. Sakoma kiekviena srautas neša tam tikrą naudą jo vandenį geriančiam žmogui – arba ilgaamžiškumas, arba sėkmė moksluose arba ilga ir laiminga meilė. Tačiau atsigerti vienu metu iš visų trijų šaltinėlių – labai nemandagu ir godu ! P.S. Čia man patiko vienas dalykas: prie krioklio atsigerti vandens susidaro nemaža eilutė, o kiekvienas, panaudojęs vieną iš samtelių, atgal jį deda į spintelę su UV baktericidinėmis lempomis (!).

Visai šalimais tarp medžių pačiame piečiausiame komplekso kampe stūkso triaukštė Koyasu pagoda, kurią aplankius, kaip tikima, gimdymas būna lengvas ir saugus.

Didelė dalis malonumo lankant Kiyomizudera kompleksą, tai pačios prieigos – gana stati, ilga ir judri gatvelė specifinės atmosferos Higashiyama rajone, kurioje gausu restoranėlių, parduotuvėlių, jau amžius tarnaujančių tiek keliauninkams, tiek ir piligrimams. Prekių įvairovė svyruoja nuo vietinių ypatybių, tokių kaip Kiyomizu-yaki keramika, saldumynai ir marinuoti „pickles“ iki standartinių (kartais banalių) suvenyrų turistams. Aš čia aptikau jau ankščiau ragautą puikų desertą – ryžių miltų bandeles su saldžiu raudonųjų pupelių įdaru, tik labai labai didelio kalibro 🙂

Beje, pats Higashiyama rajonas kartu su Yasaka šventykla ir kitomis šventyklėlėmis kovo mėnesio viduryje per Hanatoro festivalį vakarais sužimba specifinėmis iliuminacijomis. Sako gražu.

Kinkaku-ji (Auksinis paviljonas) – Kyoto pasididžiavimas, kasdien sutraukiantis tūkstančius turistų. Tai šventykla šiaurinėje miesto dalyje, kurios 2 viršutiniai aukštai dengti tikrais aukso lakštais. 13-14 amžiuje tai buvo Ashikaga Yoshimitsu šogūnato rezidencija, o jam mirus – tapo Zen šventykla. Pastatas tikrai palieka įspūdį, ypač jo atspindžiai tvenkinyje ir preciziškai sutvarkyta aplinka. Deja, jis kelis kartus nukentėjo (pvz. 1950 metais buvo padegtas fanatiško vienuolio).

Kiekvienas aukštas atspindi skirtingas architektūras:
– pirmas aukštas suręstas Shinden stiliumi – natūralaus medžio stulpai ir balto tinko sienos stipriai kontrastuoja, bet tuo pačiu ir papildo paauksuotus viršutinius paviljono aukštus; čia saugomos Shaka Buddha skulptūros, tačiau, deja, patekti į paviljoną ir jų apžiūrėti neįmanoma – akyliausi gali jas įžvelgti pro dažniausiai atidarytus pirmo aukšto langus;
– antras aukštas suręstas Bukke stiliumi, naudotu samurai rezidencijų statybose, o iš išorės pilnai dengtas aukso lakštais; viduje patalpinta Kannon Bodhisattva statula, apsupta Keturių Dangaus Karalių figūromis; šiuo atveju irgi nepasisekė – jos neeksponuojamos;
– pagaliau, pats viršutinis – trečias aukštas suręstas tipiniu kinišku Zen stiliumi; tiek išorė, tiek vidus dengti auksu, o ant stogo patupdytas auksinis feniksas.

Iš kitos tvenkinio pusės apžiūrėjus patį Kinkakuji, lankytojai nukreipiami pro vyriausio vienuolio gyvenamąsias patalpas (hojo), o dar veliau – pro Kinkakuji užpakalinę dalį į šventyklos sodus. Kaip ir įprasta japoniškiems sodams, čia veikia arbatos namai su poilsio zonomis – galima paskanauti žaliosios matcha su tradiciniais saldumynais už „simbolinę“ 500 jenų kainą.

Gražu, labai gražu, tik neužsisėdime, nes turistų srautas mus stumia toliau, tai yra laukan…

Beje, Kinkaku-ji grožis įkvėpė to paties šogūno Ashikaga Yoshimitsu anuką ir šis kitoje miesto pusėje pastatė beveik identišką Ginkaku-ji (Sidabrinį paviljoną). Tai taip pat Zen šventykla ir sakoma ne mažiau graži (tik be aukso), nes turi samanų sodą bei unikalų sauso smėlio sodą.

Ryōan-ji šventykla garsi savo akmenų sodu, kuris taip pat kasdien sutraukia tukstančius turistų. Pradžioje tai buvo labai prabangi ir didelė aristokratiška vila ir tik veliau apie 1450 metus tapo Zen šventykla bei dabar priklauso Zen budizmą išpažįstančiai Rinzai sektai.

Apie patį akmenų sodą istorinių duomenų išliko nedaug – neaišku kada jis buvo įrengtas ir kas jo autorius. Tai stačiakampio formos plotas, pripildytas baltu žvirgždu, kuriame ant samanų įmontuoti 15 akmenų. Įdomiausias faktas, kurį visiems kyla noras patikrinti, yra tas, kad iš bet kurio taško žiūrint bent vienas iš akmenų pasislepia už kitų ir nėra matomas. Patikrinau – tiesa !

Kaip ir pati kilmė, taip ir šio sodo paskirtis lieka neaiški. Vieni teigia, kad sodas simbolizuoja tigrę, nešiojančią tigriukus per tvenkinį ar į salas jūroje, tuo tarpu kiti teigia, kad sodas simbolizuoja abstrakčią begalybės koncepciją. Nors iš tikrųjų kiekvienam lankytojui paliekama teisė surasti sąvają tiesą. Žmonės neskuba, sėdi ant terasos kraštelio, mėgaujasi tyla, medituoja ir grožisi. Tam, kad tai padaryti būtų lengviau, rekomenduoju čia apsilankyti ankstyvą rytą, kai srautas dar nedidelis.

Ryōan-ji šventyklos sodas matomas nuo vyriausiojo vienuolio rezidencijos (hojo). Čia pat eksponuojama didžiulė meniškai tapytų slankiojamųjų durų (fusuma) kolekcija dideliuose tatamiais dengtuose kambariuose.

Shimogamo ir Kamigamo šventyklos – abi įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jos abi yra vienos svarbiausių Kyoto ir seniausių Japonijos šventyklų, simbolizuojančios Kyoto, kaip sostinės, įsteigimą 794-aisiais.

Shimogamo šventykla įkurta Takano ir Kamo upių sankirtoje ir apsupta Tadasu no Mori miško, kuris Kyoto modernizacijos periodu visgi buvo išsaugotas kartu su 600-mečiais medžiais. Maždaug už 3 km stovi ir Kamigamo, kuri gerai žinoma dėl savo dviejų smėlio kūgių prie įėjimo, naudojamų apsivalymo apeigoms nuo seniausių laikų.

Į savo rezidencijos vietą grįžome vėlai vakare po pavilkdami kojas, bet laimingi. Kaip visada, tarpduryje mus pasitiko ramioji Tida. Užeinam ir….pokšt…stiprus spirito tvaikas į veidus. Visuose kambariuose triukšmas, klegesys. Sake liejasi laisvai… Pasirodo, kol mūsų nebuvo, pas Komeo (toks šeimininko vardas) atvyko apie 15 jo senų gerų draugų, su kuriais jis susipažino keliaudamas kažkur šiaurėje esančiuose kalnuose. Draugai nesimatė apie 20 metų, taigi suprantate – progos išgerti ilgai ieškoti tikrai nereikėjo. Ant svetainės stalo mačiau stovintį pustuštį 2 litrų talpos sake butelį (kiek jau tuščių – neieškojau). Solidaus amžiaus (40-50 metų) vyrukai buvo jau šiltutėliai, bet vis dar, kaip pridera japonui, perdėtai mandagūs: vienas su jau sutrikusia orientacija ir koordinacija vis bandė prasmukti pro mus ir pasiekti WC, bet visa tai jis darė su didelėmis pastangomis neduok die mes pamatysim, kad jis girtas; kitas pakvietė prisėsti, ką mes ir padarėm – aptarėm mūsų šalį (džiugu, šį bei tą jie apie mus žino), istorinius periodus, mūsų okupaciją, jų rolę II PK metu, amerikiečius ir t.t. (ką ten su girtais ilgai rokuosies). Žiauriai per dieną pavargę, mandagiai atsisveikinome ir nusliūkinome į savo 6 kvadratus ir…stebuklas…visas tuntas japonų greitai susipakavo, išsislapstė po kambarius ir tyliai tyliai pratęsė savo šventę. Pagarba užsieniečiui svečiui? Tebūnie, užskaitau!

Kitą dieną skyrėme vienam iš pagrindinių Japonijos simbolių – geišoms ir patraukėme į Gion…

Gion – savo geišomis garsiausias ir populiariausias Kyoto rajonas pačiame miesto centre, visai šalia Yasaka šventyklos ir Kamo upės, pripildytas „ochaya“ (arbatos namų), teatrų, parduotuvių ir restoranų.
Jei kam bus naudinga, paminėsiu, kad arbatos ir geišų taip pat gausu Pontocho rajone, siauroje gatvelėje priešingoje Kamo upės pusėje nei pats Gion, o taip pat Kamishichiken rajone šalia Kitano Tenmangu šventyklos. Tačiau kaip minėjau – Gion yra pats populiariausias.

Pagrindinis Gion traukos akcentas – tradiciniai mediniai „machiya“ stiliaus pirklių namai, savo dizainu būdingi tik Kyoto miestui. Turint omenyje, kad senais laikais nekilnojamo turto mokestis buvo skaičiuojamas atsižvelgiant į namo fasado plotį, šie namai turi gana siaurą (maždaug 5-6 metrų) fasadinę dalį, bet gilyn nuo gatvės driekiasi iki 20-ties metrų.

Pati populiariausia Gion dalis išsidėsčiosi išilgai Hanami-koji gatvės nuo Shijo aveniu iki Kenninji šventyklos. Puiki vieta pavakarieniauti (jei pinigai kišenę spaudžia), nes čia senuosiuose pirklių namuose įsikūrę „high-end“ restoranai, kurie specializuojasi „kaiseki ryori“ (čia toks Kyoto otkutiūras).
Tarp puikių restoranų įterpta gausybė pačių prabangiausių ir išskirtinių Kyoto ochaya arbatos namų.
Pati Hanami-koji gatvė įprastai yra tankiai perpildyta turistų ir pačių japonų, nors automobilių eismas čia neribojamas. Turbūt todėl kiekvieną dieną vakarėjant maždaug apie 17 valandą gali pamatyti atvažiuojančius prabangius automobilius ir iš jų išlipančius juodus kostiumuotus japonų verslininkus, politikus ar kitus velnias žino kuo užsiimančius veikėjus.

Didžioji dalis žmonių, apsilankančių Gion‘e, visgi tikisi bent akies krašteliu pamatyti paslaptingąsias geišas ar geišų mokines – geiko arba maiko. Ir jeigu jums tikrai pasiseks, tai vėlyvą vakarą, bent trumpai, pavyks pamatyti jas einančias į arba jau grįžtančias iš ochaya arbatos namų, rankose nešančias ryšulėlį su pagrindiniais savo darbo atributais (vėduoklė, fleita, servetėlės etc.).

Nors vis dar egzistuoja painiava dėl geišos profesijos kilmės ir jos sąsajos su prostitucija (taip mano daugelis vakariečių), kaip bebūtų, šiomis dienomis tikrosios ir legalios geišos neteikia jokių seksualinių paslaugų už pinigus, nebent šiek tiek paflirtuoja ir sukuria apgaulingą intymią atmosferą, ko „eiliniam“ japonų vyrukui užtenka, nes jis puikiai žino ko galima tikėtis, o ko – ne. Galbūt šis geišų įvaizdis ir sąsajos su prostitucija gimė atsižvelgiant į „saburuko“ (patarnaujančias merginas), kurios viduramžiais tekdavo ir kitokias paslaugas, ar kurtizanes, dirbusias „malonumų kvartaluose“ dar 16-ame amžiuje, ar geišomis pasivadinusias merginas, kurios II Pasaulinio karo metu linksmino JAV karius.
Ok, buvo ir šiokių tokių „išimčių“, kai geišų mokinėms – vis dar nekaltoms ir jaunoms „maiko“ turtingi patronai mokėdavo pinigus už intymias paslaugas. Tačiau tai greičiau tradicijų ir simbolikos reikalas, nes po šios procedūros (mizuage) maiko tapdavo tikra suaugusia ir savarankiška geiša. Mokama suma būdavo gan didelė, bet tai pasitarnaudavo kaip reklama būsimai geišai.

Nesiplėsiu pasakodamas apie geišas (tiksliausias vertimas būtų „artistes“), jų hierarchiją, ilgai trunkančius mokymus, specifinius drabužius ar šukuosenas, ryšius su klientais vyrais, vaidmenį istorijoje, įvaldytas meno rūšis ir t.t. Visa tai galite susirasti interneto platybėse.

Laikai pasikeitė… Šiomis dienomis pamatyti tikrą geišą ar maiko Gion skersgatviuose tapo sunku – lyginant su 1920 metais, kai visoje Japonijoje geišų buvo dar apie 80 000, šiandien jų yra šimtais kartų mažiau (niekas nežino kiek tiksliai, įtariama, kad apie 1000-2000). Vienas pažįstamas japonas pasakojo: kai jis pats dar buvo vaikas, sutikti ir pakalbinti Gion gatvelėmis į darba einančią geišą buvo normalus dalykas, o ir jos nebuvo tokios uždaros ir baikščios kaip dabar.

Viskas pasikeitė plūstelėjus turistų srautui iš vakarų. Pats mačiau, kaip dažnas atvykėlis (ypač iš JAV), neišmanydamas vietinių papročių, kultūrinių skirtumų ir bendravimo subtilybių, bando prieiti prie geišos, beveik jos neatsiklausęs apkabinti ir kartu nusifotografuoti (taigi būtina parodyti savo draugeliams ! kaip kitaip įrodyti kad buvau Japonijoje?!). Neretai tai patampa tikra medžiokle – jauni vaikinukai laksto tamsiomis Gion gatvelėmis, vos neįsibrauna į arbatų namus, tyko valandomis, o aptikę kokią vieną geišą, rėkia vienas kitam, siunčia signalus, lekia bėga ir sustoję priešais pliauškina savo blykstėmis tai vargšei į kaktą.

Taip, jūs dažnai galite sutikti maiko, vaikštančias kituose rajonuose, pvz. Kiyomizudera šventyklos prieigose, bet…deja… tai ne geišos, o tik tipinės japonų turistės, apsilankiusios vienoje iš vietinių studijų fotosesijai.

Didžiausia patirtis ir malonumas būtų apturėti prabangią vakarienę ochaya arbatos namuose, tave aptarnaujant geišai, kuri lyg aukščiausio lygio palydovė (gerąja ta žodžio prasme) užtikrins, kad svečiai puikiai praleis laiką – ji palaikys lengvą pokalbį įvairiomis temomis, atneš ir įpils arbatos, vėliau ir stipresnių gėrimų, kuriuos lydi įvairūs žaidimai, o dar vėliau pagros ir pašoks.
Deja, ši svajonė daugelio statistinių turistų ir praeivių didžiam nusivylimui taip ir lieka svajone, nes geišų paslaugos yra brangios, o tam, kad patekti į arbatos namus – reikalinga introdukcija (nuolatinis arbatos namų lankytojas, įprastai visiems gerai žinomas ir pasiturintis japonas, kviečiasi naujoką ir už jį atsako, gali apmokėti sąskaitas, kurios, pasitikėjimo principu, kartais siunčiamos tik 1 kartą metuose).

Labiau prieinamas variantas būtų kultūrinis šou Gion Corner menų centre Hanami-koji gatvės gale. Pasirodyme suderinamos kelios japonų meno rūšys, tokios kaip arbatos ceremonija, ikebana, bunraku, Kyogen komediniai vaidinimai ir šokiai, kuriuos atlieka tikros maiko.

Tas trečiadienis ir patiems japonams buvo nedarbo diena, laisvadienis – kultūros diena. Ne vieno klausiau – kokia čia šventė, kokios kultūros, ką jie veikia tą dieną, kaip švenčiama ir pan.? Nieko ypatingo, tiesiog laisvadienis 🙂 Šventę pajutau ir dėl to, kad daugelis robotukų juodais kostiumais persirengė į spalvotus tradicinius kimono. Gražu ! Bet niekaip negaliu įsivaizduoti kad tūlas lietuvis panašią dieną apirengtų lininius marškinius, durtinę sermėgą, apsikarstytų margaspalvėmis tautinėmis juostelėmis, įšoktų į klumpes, užsidėtų šiaudinę kepurę ir patrauktų į miestą savęs parodyti ir kitais pasigrožėti. Pabandom? 🙂

Kaip dalis japonų kultūros, tą pačią dieną mieste zujo būriai komiksų herojų ir anime gerbėjų. Miesto centras panašėjo į didelė vaikų darželį ar karnavalą. Visi nusiteikę linksmai ir draugiškai.

Tą vakarą lakstydami po miestą ir norėdami kuo daugiau pamatyti, kažkaip „pamiršome“ ir niekur neužsukome pavalgyti, todėl tik grįžę į savo būstinės rajoną pradėjome ieškoti aplinkinėse gatvelėse kažko jaukaus. Rajonas ramus, bet keistas, silpnai apšviestas, o ir praeivių gatvėse nedaug, gal dėl eilinės darbo dienos ir vėlyvo laiko.

Beveik praradę viltį rasti bent kažką padoraus, netyčia pastebėjome mažą užeigėlę, kurioje vakarieniavo pora japonų šeimų. Užėjom ir buvom maloniai sutikti. Restoranėlis valdomas vienos šeimos narių, kurie beveik visi ir dirba virtuvėje, tik viena moterėlė periodiškai išbėga priimti užsakymų. Nei vienas nekalba angliškai, visi meniu tik japonų kalba, paveiksliukų meniu, kaip pas kiniečius, irgi nėra 🙂 Teko parodyti ranka į gretimą stalą ir užsisakyti kažko panašaus. Čia ir sužinojome, kad restoranėlis specializuojasi „okonomiyaki“ – tai tokie specialūs, stori ir pikantiški, iš makaronų, daržovių ir sūrio gaminami „blynai“ su įvairiais įdarais (jautiena, jūros gėrybės ir pan.), kurie baigia kepti prie kliento ant stalo, kurio viduryje įtaisyta dujinė metalinė kaitlentė (nuo žodžio „okonomi“, tai yra „ko tik pageidausi“, o „yaki“ – „keptas“). Iškepus patiekalui, jis aptepamas čia pat stovinčiu saldžiu ir tirštu sojos padažu, o paskui apibarstomas neaiškios kilmės ir keisto skonio žaliomis prieskoninėmis žolelėmis arba sūdytų džiovintų žuvų drožlėmis. Prisikimšome skrandžius, apšilome, nuo įkaitusio stalo žandai patapo raudoni, o čia dar puikus šviesus ir šaltas Kirin alus…ech, gerai pasėdėjome.

Ta vieta mums taip patiko, kad čia sugrįžome ir kitą vakarą. Buvome priimti kaip seni pažįstami. Vakarienė taip pat puiki. Bet pats įdomumas prasidėdavo mums jau susimokėjus ir bandant išeiti laukan. Tada visi atviroje virtuvėje dirbantys šeimos nariai mesdavo savo darbo įrankius, išsirikiuodavo ir lėtai bei giliai giliai mums nusilenkdavo. Iš mandagumo mes, atbulomis traukdami link durų, irgi jiems nusilenkdavome, bet čia pat mums atsakydami jie ir vėl lenkdavosi, tik šį kartą dar giliau ir ilgiau užfiksuodami poziciją. Taip po kelių pasilankstymų ir šypsenų pavykdavo atsisveikinti 🙂

Kai jau daugiau mažiau viskas apžiūrėta ir aplankyta pačiame mieste, galima patraukti į priemiesčius – juose irgi yra į ką pažiūrėti. Todėl dar vieną dieną ten ir patraukėme.

Arashiyama – nors ir turistinis, bet žavingas rajonas Kyoto pakraštyje. Klasikinis Arashiyama reprezentatuojantis vaizdelis – medinis (na, šią dieną jau šiek tiek ir betoninis) Togetsukyo tiltukas su miškingais kalnais fone. Čia nuveikti galima daug ką: plaukiojimas upe, trekingas kalnais, kelios puikios Zen šventyklos (pvz. Tenryuji), dar puikesni restoranėliai, parduotuvės; šiauriau kalnų papėdėje – bambukų giraitės su specifinėmis kapinėmis.

Teritoriją geriausia išžvalgyti kojomis arba išsinuomavus dviračius (maždaug 700 jenų dienai), na arba „šiek tiek“ prabangesnis būdas – pasisamdyti rikšą (8000 jenų už 30 minučių 2 asmenims). Dar viena vietinė transporto priemonė – samdomi laiveliai, kurie lėtai 2 valandas žemyn Hozu upe jus plukdys tarp idiliškų miškingų slėnių, kol išlaipins prie to paties Togetsukyo tilto (verčiant iš vietinės kalbos – „kertant mėnulio tiltą“).

Mums žiauriai patiko Sagano bambukų giraitės už Tenryuji šventyklos, susodintos nedideliais kvartaliukais su siaurais pasivaikščiojimo takeliais. Tyla, vėjas linguoja bambukų viršūnes, kamienai braška, trinasi vienas į kitą, skleidžia duslų garsą. Šalimais didelės kapinės. Specifinė atmosfera… O bambukai Arashiyama rajone vis dar naudojami įvairiems rankdarbiams gaminti – krepšeliai, puodeliai, dėžutės, kilimėliai ir t.t.

Geras kelias valandas praleidome Iwatayama parke kalnuose, kur ganosi laukinės beždžionės. Jų čia apie 170. Kelias į kalną, kurio viršūnėje įrengtas beždžionių maitinimo ir poilsio taškas, gan status, bet lipti verta – nuo viršūnės atsiveria puikūs Kyoto apylinkių vaizdai.

Prie įėjimo į parką kabo skelbimas, įspėjantis, kad visą turimą maistą ir gėrimus griežtai slėptume savo kuprinėse – ne dėl primatų, o dėl mūsų pačių saugumo, nes tos agresyvios ir ne pačio smulkiausio sudėjimo. Prigąsdinti įspėjimų, lėtai pradėjome kopti – visiška tyla, sliūkinam medžių šešėliuose ir vis laukiam – iš kurios čia pusės mus tuoj puls.

Įpusėję išgirstame agresyvius šnaresius medžių viršūnėse, jaučiame, kad mus stebi ir seka. Bet jos gudrios, nepasirodo. Kuo arčiau viršūnė, tuo jų daugiau, nes didžioji dalis būriuojasi prie ten įrengto maitinimo punkto, kuriame dirba keli parko prižiūrėtojai, o turistai gali užsukti pailsėti ir užkąsti. Nameliukas nedidelis, su grotomis ant langų, greitai įlendame į vidų ir paskui mus mikliai uždaromos durys. Dabar ir pats pasimečiau kurioje barikadų pusėje esam – mes homo sapiens uždaryti narve, o mus iš išorės kaip zoologijos sode stebi kiti homo. Ne tik stebi, bet dar kaičioja letenas, reikalauja maisto. Įsigytus žemės riešutus iškaulyja greitai, bet joms dedu didelį pliusą už geras manieras – riešutą iš delno pasiima atsargiai dviem pirštais. Kontakto daug nebuvo, bet dėl bendros tvarkos ir higienos prie parko išėjimo pastatytas indas rankoms dezinfekuoti.

Vėliau nuvykome į kitą Kyoto pusę (pusvalandis traukiniu) – į Fushimi Inari Taisha šventyklą, kuri yra garsiausia iš visų Japonijoje esančių Inari šventyklų. „Inari“, tai tam tikros dvasinės praktikos (Shinto) dievybė, vaizduojama tiek vyriškos, tiek ir moteriškos lyties, globojanti ryžius, atsakinga už derlių ir bendrai visą argikultūrą.

Inari pasiuntiniai ir įsikūnijimas žemėje – lapės, todėl jos masiškai atvaizduojamos visose Inari šventyklose kaip raudonoji Hokaido lapė. Visur dominuoja raudonai oranžinė spalva (lapių skulptūros, vartai). Vaizduojamos lapės savo nasruose arba po letena turi simbolinių daiktų – dažniausiai didelį perlą ar raktą, o taip pat surištus ryžių pėdus, popieriaus ritinį arba tiesiog mažus lapiukus. Visose Inari šventyklose, nesvarbu kokio dydžio ji bebūtų, yra bent po porą tokių lapių, dažniausiai prie altoriaus iš abiejų pusių. Aukai japonai atneša ir prie lapių kojų deda ryžių, sake ir kito maisto (vėliau mačiau kaip su šiomis aukomis linksminasi varnos). Iš čia kilęs ir „inari-zushi“ sushi rūšies pavadinimas, nes į jo visų dedamas kepto tofu sūrio gabaliukas, kas, manoma, yra mėgstamiausias lapių gardumynas.

Fushimi Inari Taisha šventykla labiausiai žinoma dėl savo tūkstančių „torii“ vartų, išrikiuotų eilėmis vienas paskui kitą mažais atstumais. Praeiti visą taką, užtrunka apie 2 valandas. Vietomis „koridorius“ išsišakoja į dvi dalis, o tolėliau vėl susilieja. Pro tarpus krentanti saulės šviesa atmosferą tik sustiprina. Tikrai įspūdinga ir nelengva, vietomis takas kyla į statų kalną ir tenka pukšėti mažais laipteliais. Restauravimo darbai vyksta nuolatos – turbūt viename gale pradeda, o kol baigia, jau ir vėl reikia pradėti nuo pradžių. O darbo čia yra – pakeisti kiekvienų vartų pamatus, kitus vartus perdažyti, pakeisti sutrūnijusią medieną ir t.t. Pačioje kalno viršūnėje įsiskūrusios kelios kavinukės, kurios siūlo paragauti vietinio delikateso – „kitsune udon“ (lapės makaronų) – makaronų sriubos su keptais tofu sūrio gabaliukais.

Gražią dieną reikia ir gražiai pabaigti. Kyoto, kultūros sostinė, yra tinkamiausia vieta išbandyti tradicinę japoniškos arbatos (matcha) gėrimo ceremoniją. Centre netoli Giono yra keletas arbatos namų, kurie šių apeigų ištroškusiems turistams už įkandamą mokestį siūlo sudalyvauti iki 1 val. sutrumpintose ceremonijose (įprastai prasideda pietų metu ir trunka apie keturias valandas).

Susiradome ir mes tokius namus bei, užsirezervavę laiką, grįžome už valandėlės. Kartu su mumis į vieną grupę prisijungė jauna kanadiečių pora su metų neturinčiu kūdikiu (!). Čia mano įtarimai pasitvirtino – arbatos ceremonijos metu ore tvyrančios rimties ir meditacinės atmosferos šiukštu nevalia trikdyti (jaunam tėveliui, nors ir susimokėjus už dalyvavimą, teko pasivaikščioti su vaiku lauke, kol mamytė pažindinosi su arbatos gėrimo subtilybėmis).

Vesti arbatos gėrimo ceremoniją taip pat reikia mokytis, įgūdžiai perduodami iš meistrų mokiniams, tiksliau mokinėms, nes kiek pastaruoju metu teko matyti – tuo užsiima moterys. Tiesa, ankščiau tai darydavo vyrai – budistų vienuoliai ritualinių apeigų metu. Arbatos gėrimo tradicijos į Japoniją IX amžiuje atkeliavo iš Kinijos, kur arbata buvo žinoma jau tūkstančius metų. Apie XIII amžių arbatos gėrimo procedūra išpopuliarėjo tarp vietinio elito ir karininkų. Japonai tiesiog perėmė ir estetizavo šią procedūrą.

Geriausiai tam tinkanti vieta, tai specialiai šiam tikslui pastatyti arbatos namai su nedideliais kambarėliais, kuriuose pagal tradicijas telpa 4 (su puse) tatami kilimėlių. Ceremonija sudėtinga, bet rami. Griežtai nustatyta tvarka ir judesių seka, daug taisyklių, tam tikri reikalavimai namelio interjerui ir eksterjerui, ikebanai, kuri parenkama individualiai, sodui, vandens paruošimui, indų formai, spalvoms ir pan.

Pagrindiniai japoniškos arbatos ceremonijos principai yra keturi – tyla, ramybė, švara ir pagarba. Ritualo metu apjungiamas kūnas („wabi“ dalis) ir dvasia („sabi“ dalis). Išvalomos 5 žmogaus juslės: regėjimas, kvėpavimas, klausa, skonio pojūtis ir lietimas.

Kaip ir apie geišas, taip ir apie šią hipnotizuojančią procedūrą nesiplėsiu, pasakodamas apie pasivaikščiojimą sode prieš susirenkant viduje, svečių skaičių, jų roles, indų puošybos elementus, vaišinimosi eiliškumą, tylos ir pokalbių etapus. Kas tikrai domitės, tas susirasite informacijos pakankamai, o gal net ir išbandysite (pvz. japonų kultūros centruose ar arbatos namuose).

Paminėsiu tik pagrindinius rakandus, privalomus šiai procedūrai atlikti (man jų pavadinimai skamba linksmai):
– chakin – nedidelis stačiakampio formos lininis ar kanapių pluošto rankšluostukas indams iššluostyti;
– chawan – arbatos gėrimo indas; įvairių formų, priklausomai nuo arbatos, sezono ir t.t.
– natsume – nedidukas rankų darbo lakuotas indukas matcha arbatai laikyti;
– chashaku – iš vientiso bambuko gabalo išdrožtas samtelis arbatai paimti;
– chasen –taip pat iš vientiso bambuko pagamintas šepetėlis arbatai suplakti.

Pripažįstu – eilinis vakarietis (toks kaip aš) nesuvokia šio ritualo visumos, nes japoniškos arbatos gėrimo tradicija yra neatsiejama nuo japonų kultūros ir dzen-budizmo filosofijos. Belieka tik mėgautis. Kaip manoji sakė: „Galėčiau žiūrėti ir žiūrėti kaip ji tai daro…“.

P.S. Tikiuosi bus tęsinys…