Japonija: Ten, kur teka saulė…(Kamakura, Nikko, Takayama, Kanazawa)

Neblogai tame Tokyo, bet užsisėdėti čia nesiruošiau – prieš akis dar visa neištirta ir neišragauta Nippon‘ija.
Pradžiai judėjome netoliese – Tokyo apylinkėse, darydami vienos dienos trukmės išvykas.

Šalies viduje patogiausia judėti traukiniais. Jie geri, beveik visi nauji, greiti, labai punktualūs (juokaudavau, kad pagal traukinių atvykimo ir išvykimo laiką galima tiksliai nusireguliuoti savo laikrodį – pasirodė taip ir yra).

Tam, kad pasiekti Kamakurą, teko pirmą kartą normaliai panaudoti savo JRP (Japan Rail Pass).
Tiems kam įdomu ar ateityje būtų aktualu, papasakosiu apie JRP plačiau:
– JRP būna 1, 2, 3 ar 4 savaičių trukmės (atitinkama ir kaina, pvz. 2 savaičių JRP kainuoja apie 1500 lt.; kaina atrodo didoka, bet tyčia paskaičiavau, kad jei būtume kaskart pirkę bilietus kiekvienam kelionės etapui atskirai, tai bendroje sumoje suplotume apie 3000 lt. žmogui).
– JRP Japonijos viduje neįsigysi. Dar būnant Lietuvoje reikia iš autorizuoto JRP atstovo (Lietuvoje tai „Kaleva Travel“) įsigyti „JRP Exchange Order“ – va šitą popieriuką Japonijoje JRP ofisuose „Midori-no-madoguchi“ iškeičiame į patį JRP – gražų, vardinį, blizgantį, knygutės formatu (kaip gimimo pažymėjimas). Pamesti nederėtų, nes niekas antro egzemplioriaus neišduos ir nuostolių nekompensuos, todėl laikiau jį kartu su savo pasu. Beje, buvo atvejų, kai neatsakingai iš kelnių kišenių kyšančius JRP su pasimėgavimu ištraukdavo ir sušlamšdavo elniukai (pvz. Naroje prie Kyoto).
– Į JRP konglomeratą apsijungusios kelios didžiosios pagrindinės traukinių kompanijos, apraizgiusios visą Japoniją. Be abejo yra vietų, kurias norint pasiekti tenka pasinaudoti kitų, mažesnių privačių traukinių kompanijų, kurios nepriklauso JRP, paslaugomis – tada tenka mokėti papildomai (bet tai pasitaiko retai). JRP galioja ir keltui, norint persikelti iš Hiroshima į Myajima.
– Su JRP eiti reikia ne pro vartelius, kur visi žygiuoja su popieriniais ar elektroniniais bilietukais, bet pro pareigūnų postą – pamojuoji jiems JRP prieš nosį, jie linkteli ir praleidžia.
– Su JRP gali rezervuotis bilietus (ir net norimas vietas) iš anksto be jokio papildomo mokesčio.

Apie pačius traukinius, rūšis ir jų žavingus pavadinimus kiek vėliau, kai pirmą kartą pasinaudosime greituoju „shinkansen“.

KAMAKURA

Šį kartą į Kamakura važiavome paprastu traukinuku „JR Yokosuka line“. Kaip ir ankščiau, taip ir šį kartą galėjome pasižvalgyti į saugiai snaudžiančius japonus. Pvz. šitas vyrukas nuotraukoje žemiau: įlipo, susirado vietą, atsisėdo, išsitraukė savo kompiuterį, atsidarė, įjungė ir…atsijungė :]

Pati Kamakura yra pajūrio miestelis Kanagawa prefektūroje, 1192 m. tapęs šiokiu tokiu politiniu centru, kai vienas iš vadų (Minamoto Yoritomo) nusprendė čia dislokuoti karinę valdžią. Kamakura vyriausybė valdė Japoniją daugiau nei amžių. Po Kamakura nuosmukio 14 amžiuje, valdžia persikėlė į Kyoto, tačiau pati Kamakura dar kurį laiką išliko Rytų Japonijos politiniu centru.
Šiandien Kamakura – mažas miestelis ir labai populiarus turistų traukos centras, kartais vadinamas Rytų Japonijos Kyoto. Gausybė šventyklų, vienuolynų, istorinių objektų. Be to, vasaros metu Kamakura smėlio paplūdimiai pritraukia dideles minias poilsiaujančių.

Taigi ką gero ir įdomaus teko pamatyti ir nuveikti…

Didžioji Kamakura Buddha šventykloje Kōtoku-in – tai šventyklos prieigose stovinti bronzinė 13,35 metrų aukščio Amida Buddha statula – antroji pagal dydį Japonijoje, savo dydžiu nusileidžianti tik Nara miestelio Todaiji šventyklos Budai. Pati Buda pastatyta 1252 metais ir patalpinta šventyklos pastato viduje. Deja, pats pastatas 14 ir 15 amžiais buvo daugybę kartų sunaikintas taifūnų ir potvynio bangos, taigi nuo 1945 metų Budhha stovi atvirame ore.

Na, ir tradiciškai istorinius objektus gausiais būriais lankantys japonų mokinukai :]

Sliūkinant iš vienos šventyklos į kitą, nusprendžiau paragauti kioskelyje parduodamų vietinių ypatybių – pradžiai žuvies pagrindu pagamintas ir džiūvėsėliuose apvoliotas „kotletas“, verdamas aliejuje – nei saldus, nei sūrus, beveik be skonio, tik kad prakandus viduje…violetinis (!?). Paskui ant viršaus susikišau iš ryžių miltų pagamintus ir ant pagaliuko sumautus „bumbuliukus“ (mitarashi dango), aplietus skrudintu cukraus ir sojų padažu – šie buvo kur kas geresni, bet į abu užkandžius skrandis sureagavo keistu garsu (tikėkimės „dugno nepramuš“). Manoji neliko sužavėta nei vienu, o nuo skrudintos saldžios sojos padažo kvapo suko nosį kuo toliau :]
Na, jei jau prakalbome apie maistą, tai dar vienas pastebėtas įdomus „patiekalas“ – ginkmedžio (ginkgo biloba) riešutai. Pas mus paplitę maisto papildai iš ginkmedžio lapų ekstrakto atminčiai gerinti, o japonai vartoja jo riešutus. Procedūra tokia: riešutai skrudinami dideliame metaliniame inde ant ugnies, paskui sudedami į maišelį, padaužomi plaktuku ir prašom, skanaus – viduje riešutas ryškiai žalias.

Hasedera – Jodo sektos šventykla, labiausia garsi dėl Kannon (Bodhisattva Guanyin) – Gailestingumo deivės medinės statulos. Statula vaizduojama su 11 galvų, kur kiekviena atspindi tam tikrą Kannon nuotaiką. 9,18 metrų aukščio, paauksuota medinė (viena didžiausių Japonijoje) statula stovi pagrindiniame šventyklos pastate Kannon-do menėje. Deja, dėl griežtų vietinių taisyklių – šio grožio foto užfiksuoti nepavyko.

Pati Hasedera pastatyta miškingo kalno šlaite. Papėdėje pasitinka dailus japoniškas sodas su tvenkiniais, o pagrindiniai pastatai stovi kiek aukščiau. Kalbant apie japoniškus sodus, tai ši tradicija pirmiausia gimė Kinijoje, o tik vėliau buvo perimta Japonijoje. Tai daugiau žmogaus idėja, nei gamtos kūrinys. Jų įrengimas dažnai persipina su menu. Sodas kuriamas taip, kad žmogus pasijustų gamtos dalimi. Kiekvienam objektui parenkama gerai apgalvota konkreti vieta, todėl pats sodas atrodo kur kas „gilesnis“, nei kad yra. Iš skirtingų perspektyvų atsiveria vis kitokie vaizdai. Tarp sudedamųjų dalių vyrauja harmonija. Nei vienas sodas nepasieina be amžinai žaliuojančio medžio (pvz. pušies), vandens telkinio ir akmens. Visa kita priklauso nuo sodo porūšio ir kūrėjo fantazijos.

Pakeliui į viršų patenki į Jizo-do menę, kurioje stovi Jizo Bodhisattva pulkas – tai viena labiausia mėgstama japoniško budizmo figūra – dievybė, kuri globoja vaikus, besilaukiančias moteris, negimusius ar mirusius vaikus, kurių sieloms padeda patekti į rojų, taip pat ir keliautojus. Japonų folklore Jizo pridengia vaikus savo mantija, kad apsaugotų juos nuo demonų. Žemėje japonai atsilygina tuo pačiu, dažnai gali pamatyti Jizo statulėles aprengtas apsiaustais ir kepurėlėmis – taip japonai tėvai, kurių vaikai mirę, atsidėkoja už jų priežiūrą aname pasaulyje.

Šlaito apačioje, šalia sodo, yra Benten-do – nedidelė menė su Benten (arba Benzaiten) figūra – moterų grožio ir sveikatos deivė. Šimtai mažyčių Benten statulėlių išrikiuota šalia esančioje oloje / urve.

Dar viena – Zeniarai Benten šventykla, kurią žmonės lanko su vieninteliu tikslu – pinigų plovimas. Ne ne, ne tas „plovimas“, apie kurį kalbama kriminaliniame pasaulyje. Tai daroma tiesiogine ta žodžio prasme – paimamas pinigas, metalinis ar popierinis, dedamas į pintą krepšelį ir skalaujama šaltinio srovėje („zeniarai“ reiškia „monetų plovimas“). Sakoma, kad šventyklos šaltinyje plauti pinigai vėliau padvigubės. Nepamenu ką plovėm – ar litus, ar jenas, bet ir vienų ir kitų daugiau neatsirado :]
Minamoto Yoritomo, vyriausybės Kamakura steigėjas, įsakė pastatyti šią šventyklą po to, kai jam sapne pasirodžiusi kažkokia dievybė nurodė tai padaryti tam, kad šalyje įsivyrautų taika. Kadangi sapnas prisisapnavo gyvatės dieną, gyvatės mėnesį ir net gyvatės metais, pati šventykla vėliau buvo dedikuota Benten deivei, kuri dažnai siejama su gyvatėmis. Pamenate? Ankščiau minėjau, kad Benten yra moterų sveikatos ir grožio deivė. O dabar gyvatės… Moteris = gyvatė? Palieku spręsti kiekvienam asmeniškai :]

Ieškodami trumpesnio kelio nuo vienos šventyklos iki kitos, pasukome takeliu, vedančiu per mišką. Pradžiai atrodė visai nieko – ramus, gražus miškelis, vešli augmenija, švietė saulė. Tik kai aplink nebeliko nei gyvos dvasios, o patys suvokėme, kad tomis pačiomis vietomis sukame ne pirmą ratą, paaiškėjo…šiek tiek pasiklydom. Aplink knibždėjo nelabai mieli ir pūkuoti padarėliai :]

Laimei mūsų desperatišką blaškymąsi iš toli pastebėjo vienas garbingo amžiaus japonas diedukas. Nieko nesakė, tik stebėjo. Paskui pamojo ranka, kad prieitume arčiau ir pasiteiravo ko ieškome. Buvau pasiruošęs objektų foto su jų pavadinimais „kanji“ raštu. Tai diedukas neprašytas pasisiūlė palydėti (kaip vėliau paaiškėjo, jam ta kryptimi buvo visai nepakeliui). Gerą pusvalandį sparčiu žingsniu vedė gana įdomiu maršrutu – siaurais keliukais kalno šlaite, paskui pro kapines, per dailų senų privačių namų gyvenamąjį rajoną, bambukų giraitę (be jo pagalbos, turbūt nebūtume tiek pamatę). Paskui išlindus į miestą, atvedė į reikiamą autobusų stotelę, parodė kur stoti ir kokio autobuso laukti, o pats nužingsniavo atgal iš kur atėjęs. Ech, tas japonų svetingumas…

Kenchoji šventykla yra numeris pirmas, tarp penkių geriausių Zen šventyklų Kamakura mieste, įkurta dar 1253 metais. Be abejo, šiuo metu ji kiek mažesnė, nei kad savo klestėjimo laikotarpiu, bet vis tiek daranti didelį įspūdį šventyklos pastatų kiekiu, detalėmis ir išdėstymu – kompleksas tęsiasi nuo didžiulių įėjimo vartų slėnio apačioje iki pat miškingų kalvų viršūnės.

Tik tik praėjus pagrindinius Sanmon vartus, po dešine stovi didysis Kenchoji šventyklos varpas (Bonsho), laikomas nacionaline vertybe. Turbūt dėl to priėjimas prie jo užtvertas ir savo didelio noro juo paskalambinti nepatenkinau.

Paėjus į priekį, pasitinka pirmoji šventyklos menė Butsuden (Buddha menė), kurioje vaizduojamas Jizo Bodhisattva, apie kurį pasakojau jau ankščiau.

Kiek toliau – dar vienas pastatas Hatto (Dharma menė), didžiausias medinis šventyklos pastatas Rytų Japonijoje, kurio viduje stovi Kannon statula, o lubos dekoruotos drakonu.

Nevalia praleisti japoniško sodo, įkurto Zen meistro Muso Kokushi, už Kenchoji pagrindinio pastato Hojo, kuris seniau tarnavo kaip vyriausiojo vienuolio rezidencija, o dabar naudojamas įvairiems tikslams.

Skubėdami į traukinį, vežantį atgal į Tokyo ir bandydami įveikti ypatingo sudėtingumo perėją :] sutikome japonišką vestuvinę procesiją. Žavūs laimingi jaunieji, tokie pat žavūs jų tėvai. Fotosesija niekuo nesiskyrė nuo mūsiškių: atsistok čia, pozuok taip, paimk už ten, palaikyk tą etc. Bet tradiciniai apdarai tikrai paliko įspūdį (pvz. vėliau Kyoto domėjausi panašiu vitrinoje stovinčiu egzemplioriumi…apie 10 000 lt.). Jaunieji su visa palyda traukė į ant kalno viršūnės esančią šventyklą.

Nusivarę nuo kojų ir pilni įspūdžių, buvom laimingi gavę sėdimas vietas, todėl pelnytai drybsojom ir iki pat Tokyo ramiai stebėjom šurmuliuojančius vietinius ir jų užsiėmimus. Na ok, tenka pripažinti, įsijausdamas į aplinką irgi šiek tiek nusnūdau :]

NIKKO

Tam, kad nusigauti iki Nikko, teko pirmą kartą pasinaudoti greituoju traukiniu „shinkansen“. Pradžiai iki Utsunomiya miestelio, o paskui su paprastu JR Nikko traukinuku.

Kalbant apie „shinkansen“ derėtų pasakyti, kad gal tai šiandienai ir nėra technologinis stebuklas, bet nerealiai patogi ir greita transporto priemonė. Riedi maždaug 300 km/h greičiu ir tai nesijaučia. Interjeras ir patogumai priklauso nuo vagono klasės. Periodiškai pravažiuoja mergaitė su užkandžių ir gėrimų karučiu. Praėjimuose taip pat stovi gėrimų automatai. Tualetai, kaip ir daug kur Azijoje – „western style“ (suprask, klozetas) ir „japanese style“ (skylė dugne su paaukštinimu pėdoms), tik jų įrengimas, apdailos medžiagos ir švara dažnai lenkia statistinį Vakarų tualetą. Shinkansen‘ams skirti atskiri peronai, taip pat griežtesnė apsauga. Kiekvienam greitajam traukiniui pagal jo dizainą ir maršrutą priskirti skirtingi vardai, pvz. keli iš jų: TSUBAME, HAYATE, TSUBASA, YAMABIKO, NASUNO, ASAMA. Pagrindiniai, kuriais teko važinėtis, yra Sanyo ir Tokaido kompanijoms priklausantys NOZOMI, HIKARI ir KODAMA.

Su JRP gali laisvai naudotis Hikari ir Kodama, kai tuo tarpu už malonumą pasivėžinti Nozomi tenka primokėti papildomai, kadangi šie yra super-duper-brand-new traukiniai – didžiausias greitis, naujausios technologijos, visi privalumai ir patogumai.

Belaukiant atvykstančio Hikari į Utsunomiya, lengvai pribloškė kasdieninis traukinių stoties personalo ritualas. Kelios minutės iki atvykstančio traukinio, perone pasirodė moterų valytojų komanda ir išsirikiavo į vieną eilę traukinio atvykimo kryptimi (sustojus traukiniui, jos turi ribotą laiką vagonuose apsukti kėdes į kitą pusę, surinkti šiukšles, pakeisti galvos atramų servetėles). Taigi tos valytojos, pasirodžius traukiniui, visos sinchroniškai ir giliai nusilenkė, taip atiduodamos pagarbą…traukiniui, jo „pilotui“, o gal keleiviams (?). Velnias žino, bet man kaip vakariečiui tai buvo kažkas tokio…

Kalbant apie Nikko, tai ši kelionė buvo pati tragiškiausia oro sąlygų prasme. Nepaminėjau, kad jau antrą dieną būnant Tokyo, vietiniai mus įspėjo, kad artėja taifūnas ir keliauti nepatariama. Lyti planavo savaitę, o gal net ir ilgiau. Ką reiškia „geriau nekeliauti ir likti namie“? Pas mus gi suplanuotas visas maršrutas dienų, o kartais valandų tikslumu ! Tą diena lietus ir vėjas dar nebuvo pasiekęs savo maksimumo, tačiau dėl didelės drėgmės ore ir vos poros laipsnių šilumos savijauta ėjo blogyn, o nuotaika žemyn (beje, Nikko vietovės aukštis kinta nuo 500 iki 2500 metrų virš jūros lygio) . Dar prieš kelionę specialiai įsigyti tam tikslui vandeniui atsparūs Ecco batai pasirodė ne tokie ir atsparūs – po kelių valandų kojos permirko kiaurai. Skėčiai ir lietui atsparios striukės irgi nepagelbėjo. Turbūt todėl labai šiltų įspūdžių neišliko, o daug ko ir nepamatėme – sustirę skubėjome prikimšti skrandžius ko nors šilto, o paskui atgal į šildomą traukinį.

Gal, išgėręs tokį kiekį firminio Nikko alaus, ir būčiau šiek tiek sušilęs, bet mieliau pasirinkau didelį bliūdą sobu makaronų su tempura krevetėmis ir karšta žaliąja arbata. Užėjome į vietinę knaipę (šeimos versliukas), kurioje pietavo tik keli japonai, lakstė vaikai, o virtuvės šeimininkės kartu su vyrais ramiai žiūrėjo per TV rodomą serialą apie samurajus :]

Visgi kai ką pavyko pamatyti…

Nikko – tai miestas prie Nikko nacionalinio parko vartų, labiausiai garsus dėl Tōshō-gū, gausiai raižiniais ir auksu dekoruotos (kas kukliems ir paprastiems japonams nebūdinga) šventyklos, kurios taip ir nepamatėme, ir Tokugawa Ieyasu (Tokugawa šogūnato įkūrėjo) mauzoliejaus. Pats Nikko nacionalinis parkas gali pasiūlyti vaizdingus maršrutus haikinimui, kalnus, ežerus, krioklius, karštąsias versmes ir laukines beždžiones jose ir t.t.

Irohazaka kilpinis kelias veda nuo Nikko miesto senamiesčio slėnio apačioje iki pat viršūnės prie Chuzenji ežero (čia tas, paskendęs rūke nuotraukoje kiek aukščiau). Kelias veda aukštyn papildomus 400 metrų virš jūros lygio ir vadinamas „Iroha“ šlaitu, kadangi jo 48 posūkiai kaip tik atitinka ženklų kiekį specifiniame rašte, taip pat vadinamame „iroha“.
Planavome šiuo keliu pasikelti pėsčiomis, bet dėl prastų oro sąlygų šokome į autobusą. Ir mūsų laimei mes tai padarėme, kadangi kaip paaiškėjo vėliau, tie keli kilometrai pėstiesiems nepritaikytu keliu ir šaltis būtų mus „nužudę“ dar nepasiekus viršūnės. Saulėtą rudens dieną šiame kelyje atsiveria nuostabios panoramos, dėl ko dažnai kyla spūstys.

Kanmangafuchi abisalė susiformavo po šalia ežero esančio Nantai kalno išsiveržimo. Šiame nedideliame tarpeklyje šalia Nikko yra visai maloni trasa su vaizdingais peizažais. Kanmangafuchi taip pat garsi dėl 70-ies Jizo statulėlių „alėjos“. Šis kompleksas dar vadinamas „Bake Jizo” (vaiduokliai Jizo) ar „Narabi Jizo” (Jizo linijoje). Visi Jizo žvelgia viena kryptimi į kitą upės krantą. Atrodo jie tave stebi…

Ryuzu krioklys, dar vadinamas „drakono galvos“ kriokliu dėl savo formos panašumo. Šio krioklio apžvalgos aikštelė yra vienas populiariausių Nikko rudeninių spalvų stebėjimo taškas. Spėkite, ar dėl ypač „gerų“ oro sąlygų mums pavyko jį pamatyti?

Vos pavilkdami nuo vandens pasunkėjusią avalynę ir nuo šalčio sustirusias rigidiškas kojas, parsiradome atgal į traukinių stotį ir nesvarbu, kad traukinio išvykimas numatytas už pusvalandžio, išsitiesėme krėsluose, nusiėmę viską ką galima nuo savęs nusiimti neperžengiant padorumo ribų ir sudžiovę ant intensyviai iš po kėdžių šiltą orą pūčiančio radiatoriaus.
Ai, taip, dar prieš įsėdant į traukinį, atstovėjau nemažą eilę prie kažko įdomaus, skanaus ir svarbiausia karšto (!), tai yra vietinio firminio Nikko skanėsto (tikrai nepamenu kaip jis vadinasi) – iš tempura miltų gaminama ir aliejuje verdama bandelė, su saldžiųjų raudonų pupelių pasta (neri yokan) viduje. Tokių skanėstų yra visoje Japonije, tik Nikko ypatybė ta, kad šis pyragėlis iš išorės yra sūrus, o viduje saldus. Keistas, bet puikus derinys.

TAKAYAMA

Pagaliau laikas ilgesniam laikui palikti Tokyo ir judėti į salos gilumą. Susikrovėme lagaminus, atsisveikinome (laikinai) su mūsų pamėgtu Khaosan Tokyo Ninja ir su shinkansen nusigavome iki Nagoya (tarpinės stotelės). Valio, bent šiek tiek nustojo lyti ir į gatves išlindo pasipuošusios japoniukės.

Nagoya ilgai laukti neteko, čia peršokome į „Ltd. Express Wideview Hida“ ir pasiruošėme kelių valandų keliautojų išgirtai kelionei į Takayama. Vėliau supratome, kodėl traukiniui duotas „plačiavaizdžio“ vardas. Langai tikrai praplatinti. Maršrutas driekiasi nuostabiomis vietovėmis, slėniais, tarpekliais, traukinys kelis kartus kerta sraunias upes, kalnus. Sėdi ir mėgaujies, priklijavęs nosį prie stiklo.

Tik atvykę į Takayama, apsistojame visai netoliese, per gatvę nuo stoties esančiame viešbutuke ir gauname paprastai minimalistinį japoniško stiliaus kambariuką: spinta su „fusima“ (tradicinės slankiojančios durys, dekoruotos nacionaliniais elementais), lempa, staliuku, pora pagalvėlių sėdėjimui ir „futon“ miegojimui (tradiciniai japoniški patalai ant žemės). Ryžių popieriaus slankiojanti „shoji“ (sienelė) kambarį skyrė nuo balkono su vaizdu į ramią Takayama gatvę. Apačioje buvo bendra ir erdvi, su visa reikiama įranga maistui gaminti virtuvė (kuo vėliau visai sėkmingai pasinaudojome, improvizuodami iš udon makaronų, tofu sūrio ir keistų žalumynų), įmantrus aparatas vandeniui užkaisti (priklausomai nuo arbatos rūšies), prieskoniai ir t.t. Prie išėjimo durų išrikiuoti skirtingų dydžių guminiai batai, jei kartais prireiktų, dviračiai, skėčiai. Puiki atmosfera. Pasijutau kaip namie.

Takayama tai nedidukas miestukas kalnuotame Hida regione, Gifu prefektūroje. Feodaliniu laikotarpiu Takayama garsėjo savo mediena ir aukštos kvalifikacijos dailidėmis. Taip pat čia pavasarį ir rudenį vyksta geriausiu Japonijoje laikomas Takayama festivalis.

Takayama senamiestis – puikiai išsaugotas Edo periodo (1600-1868 m.) medinių namų rajonas, ištisos gatvės, kuriose nuo seno vešėjo prekyba. Dar ir šiandien, ypač pietinėje senamiesčio dalyje, Sannomachi gatvėje, vyrauja prekyba senų namų pirmuosiuose aukštuose, kai tuo tarpu parduotuvių, arbatinių ir kitokių užeigų šeimininkai gyvena antruose virš jų. Dalis namų paversti į arbatines-muziejus, kuriuose už tam tikrą mokestį galima apsilankyti, pabendrauti su šeimininkais, atsigerti tradicinės žaliosios japoniškos arbatos, užmestį akį į giliau esančius pirklių vidinius kiemus, nepasikeitusius per šimtmečius. Pvz. Kusakabe ar Yoshijima paveldas, kadaise buvusių labai sėkmingų ir turtingų pirklių namai, šiandien atviri visuomenei.

Kuo jau kuo, bet Takayama tikrai garsėja „sake“. Nuo seno čia įsikūrusios garsiausios ir seniausios „sake“ varyklos, gaminančios net ir tokią produkciją, kurią kituose Japonijos regionuose buvo sunku įsigyti (pvz. taip mums patikusi nefiltruota sake, su ryžių nuosėdomis, balta ir tiršta kaip kefyras).

Tame pačiame senamiestyje tarp parduotuvių ir arbatinių kas keliasdešimt metrų įsikūrusios „sake“ varyklos – iš išorės niekuo nesiskiriančios nuo eilinių gyvenamųjų namų, jei ne vienas, jas išduodantis dalykas – kedrų šakučių bumbulai (sugidama), kabantys virš įėjimo – tai sutartinis žymėjimas.

Šiaip japonai pamišę dėl vakarietiškų dalykų, vakarietiškos virtuvės, tačiau keletas nacionalinių ypatybių yra tokios stiprios, kad jų japonas turbūt neatsisakys niekada – jūros gėrybės, maitinimasis mažose užeigėlėse ir…sake. Sake gaminama tik…2500 metų.
Ją gamino visi – ir turtingi žemvaldžiai, ir valstiečiai, taip pat buvo daroma ir šventinama šventyklose. Taurelės sakei gerti būna įvairių formų, bet dažniausiai apvalios arba kvadratinės kaip mažos dėžutės, porcelianinės, stiklinės arba medinės (šios man patiko labiausiai, kvepia medžiu ir sake skonis tampa savotiškas).
Priklausomai nuo sake rūšies, ji geriama atšaldyta, kambario temperatūros arba pašildyta (junmaishu, honjozoshu, ginjoshu, futsushu…ir kaip nesusipainioti?!). Tai ne ryžių degtinė, kaip įprasta manyti, o greičiau ryžių vynas ar ryžių alus (o iš tikrųjų pagal technologiją ir sudėtį – likeris), kuriame alkoholio kiekis svyruoja nuo kelių iki keliolikos procentų (dažniausiai 11-15).
Jei nupasakoti gamybos etapus trumpai, tai būtų: ryžių poliravimas, plovimas, mirkymas, garinimas (čia įsiveisia taip reikalingas „koji“ pelėsis), atskyrimas, vėsinimas, maišymas su vandeniu (gauname misą „shubo“, paskui „moromi“), išspaudimas, filtravimas ir t.t.
Nors ir ne tokia stipri ta „sake“, bet parsiradę į viešbutį, įveikėme vieną nediduką butelaitį ir, žinote, buvo gana šilta ir linksma :]

Ankstyvą rytą sukdami ratus kompaktiškame miestelyje, visai netyčia užsukome į Takayama senamiesčio pakraštyje stovinčią Sakurayama Hachiman šventyklą. Prie įėjimo vartų stovėjo miniatiūrinių bonzai paroda, aplinkui nei gyvos dvasios, o nuo ant kalvos esančios šventyklos ataidėjo vienuolių malda. Jiems pritarė mano nuo ryto vis dar tuščias skrandis.

Rytas tikrai buvo ankstyvas, gatvės beveik tuščios, kai kur šmėžavo moterytės, ruošėsi naujai dienai, atidarinėjo savo mini „prekybcentrius“, kažkas skubėjo į darbą, kažkas sutikęs kaimyną aptarinėjo vakarykštes naujienas. Sakau, visi toookie atsipūtę. Net ir šunys – iš smalsumo mums lendant į svetimus kiemus, jie tik pramerkdavo akį ir apsiversdavo ank kito šono. O šunys čia gražūs…Akita veislės.

Žavesio pridėjo gatvių ir vitrinų puošybos elementai :]

Dėmesio, mėsėdžiai – jei tektų keliauti po Hida regioną (ir Takayama), prisiminkite, kad šios vietovės garsėja savo jautiena. Sakoma jaučiai net rankomis masažuojami :] Na gerai, gal ir ne masažuojami, bet prižiūrimi ir šeriami tikrai ypatingai. Mėsa pasižymi minkštumu, švelnumu ir specifiniu kvapu, yra gan riebi, tik riebalas pasiskirstęs tolygiai mažais gabalėliais tarp raumeninio audinio – lyg gatavas atpjautas servilado gabalas.

Tačiau visgi pati Takayama labiausiai garsėja ir turistus traukia dėl savo Hida kaimo (Hida no Sato) – liaudies muziejaus (analogas būtų mūsų Rumšiškės). P.S. Išduosiu „paslaptį“: jei turėtumėte daugiau laiko, tai iš Takayama galite autobusu nuvykti į netoliese esantį Shirakawa-go – tai kur kas, keliskart didesnis paveldo kompleksas, saugomas UNESCO, ir susidedantis iš kelių kaimų (Ogimachi, Suganuma, Ainokura), kuriuose net galima apsistoti nakvynei (sako įspūdis lieka labai geras).

Hida no Sato – tai po atviru dangumi įsteigtas muziejus su daugiau nei 30 tipinių japonų valstiečių namų ir kitų tradicinių pastatų, būdingų Hida regionui. Pagrindinė atrakcija yra keletas „gassho-zukuri“ (maldai sudėtos rankos) namukų, pasižymintys tik tam kraštui specifiniais architektūriniais sprendimais, pvz. stogai – gana stačios A raidės formos, tam, kad žiemos metu besikaupiantis sniegas nepridarytų problemų. Pastatai suręsti nepanaudojus nei vienos vinies, tik virves, medinius kaiščius ir pan. Didelės pastogės buvo puikiai išnaudojamos šilkverpių veisimui.

Visi pastatai yra puikiai išsaugoti, su visomis vidaus interjero detalėmis, ūkio įrankiais. Maža to, kas rytą užkuriamos pagrindinės namų vidaus laužavietės, o pasklidę dūmai atlieka konservavimo ir kenkėjų naikinimo funkciją, bei namams suteikia specifinį dūmo kvapą (ale visai kaip lietuviškose dūminėse pirkiose).

Kaimą gausiais būriais lanko ir patys japonai, kaip visada neatsisakantys papozuoti „firminiu“ būdu. Mandagiais gestais pasveikiname vienas kitą, nes su jų anglų kalba bijau, kad gautųsi panašiai kaip „peace on you ! …peace on you, too !“, o paskui nueiname maitinti kilograminių karpių ir raškyti persimonų :]

Šiaurinėje Takyama miesto dalyje, visai šalia senųjų kapinių kalvos šlaite, įsikūrė visa eilė vienuolynų ir mažesnių šventyklų. Jau po aplankyto 5 kiemo, jie pasidarė gana vienodi, bet nei kiek ne mažiau žavūs. Vienuolynai, jų sodai, menės atviri visiems lankytojams. Po teritorijas nerūpestingai lakstantys vaikai žaidė su didžiaisiais varpais, nesusilaikėme ir mes.

Visgi šiaurinėje Japonijos dalyje jau ruduo…spalvotas ir gražus. Nežinau ar tai dėl augalų rūšies ar dėl paties klimato, bet rudens šalnos nenukanda lapų per savaitę ar dvi, o atvirkščiai – jie čia pakeičia spalvą visi iškart tolygiai ir lyg užskonservuoja kuriam laikui, iki kito spalvų keitimo etapo.

KANAZAWA

Judam toliau, ir vėl prie jūros, tik šį kartą kitoje salos pusėje nei Tokyo ar Kamakura, bet visgi netoliese, tik valanda kelio nuo Takayama. Pradžioje šokame į tą patį „plačiaekranį“…tai yra „plačiavaizdį“, o paskui į taip pat žavingą savo pavadinimu „Express Thunderbird“ traukinį (iš tikro tai buvo pats seniausias, lėčiausias ir labiausiai į mūsiškius panašus traukinukas, bet vien ko vertas jo vardas !). Kol važiavome, su viena simpatiška mergaičiuke radome bendrą užsiėmimą – stengėmės vienas kitą nufotografuoti, atseit vienas kitam nematant.

Pati Kanazawa Edo periodu pasitarnavo kaip Maeda, antro galingiausio (po Tokugawa), feodalinio klano būstine. Ilgainiui Kanazawa tapo pirmaujančiu miestu ryžių auginimo ir prekybos srityje, o kultūriniais pasiekimais dalinai pralenkė bekonkuruojančius Kyoto ir Edo (Tokyo). Per II Pasaulinį Kanazawa buvo antruoju didžiausiu miestu (po Kyoto) slėpimuisi nuo priešininkų antskrydžių. Būtent dėl to jiems ir pavyko išsaugoti puikios būklės senosios pilies rajonus, tokius kaip Nagamachi samurajų ir Chaya pramogų kvartalus. Šiai dienai Kanazawa vis dar išlieka vienas svarbiausių miestų savo regione ir laikoma Ishikawa prefektūros „sostine“. Neginčytinai pagrindinė atrakcija Kanazawa mieste yra Kenrokuen – vienas iš „trijų geriausių kraštovaizdžio parkų“ ir kaip daugelis pasakytų – pats geriausias iš tų trijų. Apie jį plačiau kiek vėliau.

Taifūnas dar buvo nepasitraukęs, nenusilpęs ir slinkdamas savo kraštu taip pat kabino Kanazawa. Nors buvo ir ne taip šalta, kaip kad Nikko, bet stipri liūtis ir vėjo gūsiai pakoregavo mūsų to vakaro planus.
Pirmiausia, tik atvykę į miestą, pasiryžome pėsčiomis nusigauti iki numatyto viešbutuko (mano paskaičiavimais tai turėjo būti visai netoliese). Lynojo, bet už 5 minučių prasidėjo žiauri liūtis. Su skėčiais rankoje ir su lagaminais kitoje blaškėmės siauromis gatvelėmis, o viešbutuko paieškos užtruko. Staiga pasisekė – iš už kampo kyšojo nedidelis reklaminis stendukas su ryškiai žaliais akcentais. Iš to skubėjimo net nepastebėjau, kad kaiminystėje įsikūręs filmų suaugusiems kinoteatras su labai „išraiškingomis“ afišomis :]

Hostelis vadinosi visai ne japoniškai – „Namaste“. Jau ruošiausi skambinti į duris, o jos plačiai atsidarė ir tarpduryje išdygęs ekstravagantiškas japonas mums labai aiškiai ir švariai lietuviškai sako „Labai malonu!“.
Pasirodo Makoto (toks viešbutuko šeimininko vardas) labai žingeidus ir prieš mums atvykstant naršė internete, ieškojo duomenų apie Lietuvą ir mokėsi pagrindinių frazių. Pats Makoto turbūt labiausiai mums į atmintį įstrigęs japonas, jei tokiu jį galima pavadinti: apie 15 metų keliavęs po pasaulį, grįžo į savo šalį ir ėmėsi šio verslo; kalba neblogai angliškai (kas reta), 52 metų (kaip vėliau mums prisipažino, nors duotume maksimum kokius 40), liekno kūno sudėjimo, džinsai, „kedžio“ stiliaus ir spalvos marškinėliai, klausosi jazz / ambient / minimal muzikos, vakare vaikšto su raudono vyno taure, labai paslaugus ir…žiaurus pedantas :] Supažindinęs mus su patalpomis ir parodęs kur kokie įrankiai, prietaisai ir kaip jais naudotis, kaip rūšiuoti šiukšles ir ką galima imti, o ko ne – vėliau pirmą vakarą atidžiai mus stebėjo ir, kaip pastebėjau, subtiliai sekiojo mus „iš paskos“ pataisydamas daiktus į tą pačią poziciją, kurioje jie buvo prieš mums juos paimant :]

Gal dėl to, kad savaitės vidurys ar kad už lango stipri liūtis, mes tą vakarą buvom pirmieji ir vieninteliai Makoto svečiai. Todėl draugiškai susėdome prie vakarienės stalo (eiti vis tiek niekur neverta, žliaugia), pakalbėjome apie jų, mūsų šalį, tradicijas, šiek tiek politiką (amerikiečius ir jų „kultūrą“ taip pat – šiuo klausimu Makoto turi tvirtą nuomonę). Vėliau tą vakarą prisijungė japoniukė studentė, atvykusi iš Tokyo naktiniu autobusu ir čia studijuojanti, taip pat jauna belgų porelė ir vienas kanadietis, keliaujantys po Japoniją jau gerą mėnesį. Sulakstę į šalia esantį prekybcentrį ir prieš pat jo uždarymą įsigiję sushi su „50% price off“ ir Asahi alaus, apturėjome labai linksmą vakarą. Beje, kadangi Kanazawa prie pat jūros – jūros gėrybės čia gana pigios, palyginus japoniškas kainas, o krabai – vietinis delikatesas.

Kitą dieną oras pasitaisė, deja tik laikinai. Perkandome jo cikliškumą – jei nori pasivaikščioti atvirame ore po miestą ir apžiūrėti vietines įžymybes, tai reikia daryti nuo 6 val. ryto maždaug iki vidurdienio, nes paskui ir vėl prasideda stipri liūtis.
Taigi pasinaudoję šviečiančia saule strimgalviais nulėkėme į išgirtąjį Kenroku-en („Šešių didybių sodas“), kaip ir minėjau – vieną iš trijų gražiausių, bet daugelio nuomone – patį gražiausią sodą Japonijoje. Tas tiesa, jis ne tik gražus ir didelis, bet ir labai senas, todėl žiūri ir supranti, kad kai kuriems landšaftams ar medžiams suformuoti prireikė ne vieno dešimtmečio, o gal šimtmečių.

Erdvus sodas kadaise buvo Kanazawa pilies išoriniu sodu. Pradėtas Maeda klano šeimos narių ir vystytas beveik 200 metų, visuomenei duris atvėrė apie 1871 metus.
Kenrokuen sode gausu tvenkinių, tekančių srovių, krioklių, tiltų, arbatos namelių, medžių, akmenų ir gėlių. Beje, vanduo, naudojamas sode, atvestas iš gana toli esančios upės, naudojant įmantrią vandens tiekimo sistemą, sukonstruotą dar 1632 m.(!)

Kaip ir minėjau, Kenrokuen reiškia „Šešių didybių sodas“, referuojant į erdvumą, nuošalumą, dirbtinumą, senumą, vandens gausybę ir plačius peizažus, kas, vadovaujantis kinietiška kraštovaizdžių teorija, yra 6 pagrindiniai elementai, darantys bet kokį sodą tiesiog puikiu.

Šalia sodo baltuoja išsidriekusi Kanazawa pilis. Nuo 1583 metų iki Edo periodo joje rezidavo tas pats galingasis Maeda klanas. Deja, pilis per savo istoriją yra kelis kartus sudegusi. Kurį laiką pilyje rezidavo Kanazawa Universitetas.

Artėjo pietų pertrauka ir mieste iš ofisų laukan pradėjo lįsti „robotukai“, ieškodami kur čia ir ką čia užkąsti. Nors kiekvienam miestuke, ypač centre gausu įvairių knaipių, valgyklėlių, kuriose pateikiamas kasdieninis japonų maistas (udon, soba ar ramen makaronai, sushi ir t.t.), patys „ofisiniai“ japonai dažniausia renkasi vakarietiško tipo kavines (kava, kruasanai, kartais net burgeriai ir pan.). Vakarų įtaka, o gaila…

Mes gi, turistai, patraukiam į Chaya (arbatos namų) rajoną, kuriame taip pat gausu maisto, tik šiek tiek autentiškesnio. Tradiciškai Chaya – toks ekskliuzyvinis restorano tipas, kuriame svečius savo dainomis ir šokiais linksmina „geisha“ ar kitaip „geiko“ (pažodžiui verčiant „artistė“) bei „maiko“ (geisha mokinės).
Edo periodu arbatos namai buvo steigiami specialiai tam skirtuose rajonuose miestų pakraščiuose arba už jų.

Apie pačius arbatos namus ir jose dirbančias geišas planuoju išdėstyti kiek plačiau tolimesniame pasakojime, mums lankantis Kyoto. O trumpai kalbant apie Kanazawa, derėtų pasakyti, kad yra 3 pagrindiniai Chaya rajonai – Higashi, Nishi ir mažiau populiarus Kazuemachi. Gatvelės tikrai žavingos, jautiesi lyg kitoje epochoje – mediniai dviaukščiai pastatai su uždangstytais langais skatina smalsumą ir norą bent viena akimi pažvelgti – kas gi vyksta už tų durų. Deja, eiliniam „mirtingajam“ (turistui) tai pamatyti nelemta…

Auksas! Vos nepamiršau. Kanazawa ir jos apylinkės garsėja šio tauriojo metalo iškasenomis ir dirbiniais iš jo. Aukso drožlės, aukso folija, aukso papuošalai, gėrimai su auksu, netgi žaliosios japoniškos arbatos pyragas su auksu – visa tai gali rasti tame pačiame Higashi Chaya rajone įsikūrusioje Hakuza Aukso Lapo parduotuvėje. Kaip žinia japonai pamišę dėl šio metalo. Manau, kad už visus pagrindinius grožio industrijos išradimus ir sugalvotas sveikatingumo centrų procedūras, naudojant auksą, galime dėkoti jiems. Ar padeda? Nežinau. Įsigijome vieną pyragą, dengtą aukso folija. Ir jis tikrai buvo tiesiogine ta žodžio prasme „aukso vertės“. Na, suvalgėm. Tačiau remiantis cheminėmis žiniomis, kad auksas yra gana inertiškas metalas ir su aplinka beveik nereaguoja – spėju jis kaip pateko, taip pat lengvai ir pasišalino iš organizmo nepadarydamas jam jokios įtakos, bent jau žalos tikrai :]

Čia pat netoliese Chaya randasi ir savotiškas Nagamachi Samurajų rajonas, kuriame reziduodavo patys samurajai ir jų šeimų nariai. Nesiplėsiu pasakodamas kas tokie buvo samurajai, koks svarbus jų garbės kodeksas (seppuku arba hara kiri), tradicijos, ištikimybė šeimininkams (tiesa, pasitaikydavo ir ne tokių idealizuotų personalijų). Teritorija tikrai išsaugojo ypatingą istorinę atmosferą (taip ir norisi pamojuoti su katana) – autentiški namai, išorinės sienos apdototos žeme, privatūs įėjimo vartai, siauros gatvelės, vandens kanalai. Vienas svarbiausių objektų – pačiame centre esanti Nomura-ke, ypač puikiai restauruota samurajaus rezidencija, kurioje eksponuojami jų kasdieniniai įrankiai ir artefaktai.

Reziumuodamas kuo garsi Kanazawa (Kenrokuen sodas, pilis, auksas…), vėl grįžtu prie geisha temos. Dar patį pirmą vakarą per liūtį sėdint su Makoto prie vakarienės stalo, varčiau vieną laikraštį, kuriame atsitiktinai puslapio kamputyje pamačiau mažą reklamą apie konkrečią dieną (tik vieną kartą per mėnesį) vykstantį renginį – viename iš Kanazawa teatrų rengiamas geisha pasirodymas. Ir pasirodo ta diena turėjo būti rytoj! Paprašytas Makoto tuoj pat suskambino teatro administracijai ir rezervavo porą vietų (tik iš 50-ies galimų). Reikia pastebėti, kad kaina buvo dvigubai mažesnė, nei kad rengiamų pasirodymų Kyoto mieste. Tuo ir pasinaudojome.
Šiaip ne taip, kaip jau įprasta žliaugiant lietui, radome tą pastatą. Mergaičiukė, ilgai ieškojusi mūsų pavardžių sąraše ir jas radusi, maloniai nukreipė į antrą aukštą, kur jau šurmuliavo žiūrovai…mūsų nuostabai visi jie buvo japonai – 48 plius mes 2 „baltieji“ :]

Įsitaisėm ant tatami išdėliotų pagalvėlių, susipažinom su programos aprašymu ir show prasidėjo. Pradžioje viena daili kiek vyresnio amžiaus japonė labai švelniu monotonišku balsu kalbėjo kokias 15-20 min. Spėju pasakojo apie geisha gyvenimo ir darbo subtilybes. Kaip manoji sake „velnias, nieko nesuprantu, bet galėčiau tos moters klausytis ir klausytis…“ :] Vėliau ta pati moteris, pasiėmusi į rankas japonišką styginį instrumentą „shamisen“ grojo geisha šokių metu.

Scenoje pasirodė dvi jaunutės geisha, o gal maiko (?) Su mūsų japonų kalbos žiniomis tiek ir tesupratome. Smulkios, grakščios, akmeniniais veidais, plastiškos ir gabios. Grojimas fleita, šokis su vėduokle, dainos – tai pagrindiniai dalykai, ką jos daro Chaya užeigose, neskaitant kompanijos palaikymo, erudicijos ir pokalbių palaikymo įvairiomis temomis.

Kanazawa regiono geisha ypatybė ir pagrindinis skirtumas nuo Kyoto geisha – grojimas didžiuliais būgnais, įstatytais į rėmus (tsuri-daiko), ką jos ir darė pusę pasirodymo. Ritmas vis greitėjo, garsas didėjo, žiūrovų emocijos virė, tik geisha išliko tokiais pat akmeniniais veidais. Tokia jų rolė.

Pasibaigus oficialiai pasirodymo daliai, jos šiek tiek atlyžo (geisha juk irgi žmogus) – persimetė keliais žodžiais su publika, kvietė ant scenos norinčius pagroti būgnais ir pabandyti atkartoti užduodamą taktą japoniškais motyvais (japonų diedukai, kaip maži vaikai, trankė būgnus suprakaitavę, turbūt iki prieš-infarktinės būklės). Be abejo, iš užkulisių teatro direktoriui pirštu parodžius į mus, geisha priėjo, paėmė mane už rankų ir savo žavinga šypsena kvietėsi ant scenos. Kaip mačiau – ant tos scenos klounų ir taip užteko :]

Užteks linksmybių. Judam toliau – į garsiąją buvusią imperijos sostinę Kyoto. Bet apie tai kitoje dalyje…

P.S. Kaip visada – daugiau foto žiūr. foto „albume”.