Jamaika. Aš tau vistiek parduosiu žolės

Kovo 6 d.

Montego Bay aerouosto atvykimo sąlėje žmonių minios, o orą , kurio čia ir taip trūksta, gainioja keli dideli ventiliatoriai. Žmonės išsidėsto į keturias eiles ties imigracijos postais. Kiekvienas atvykstantis turi mokėti $20. Po gero pusvalandžio atsiduriame prie pareigūnės ir pateikiame dokumentus. Išvydusi, kad imigracinėje kortelėje šalis nurodyta kaip “kita” (lėktuve pildėme imigracijos korteles, kur šalį galima nurodyti JAV, Kanada, Didžioji Britanija arba kita) , veda mus į kambarėlį, kur vizos laukia tokie patys “nevykėliai” kaip ir mes. Paduodame pasus, pinigus ir laukiame, laukiame… Laukiame 30 minučių. Tuo metu išduodamos vizos juodaodžiams, o mes baltieji laukiame. Ateina dar juodukų, jie aptarnaujami greičiau nei mes. Sėdim, tylim, laukiam. Galų gale pasuose puikuojasi vizos. Pasiimame lagaminus ir ieškome “savo” autobuso į Negrilį. Dauguma kelionių organizatorių į bilieto kainą įtraukia ir transportą iki kurorto. Autobuse kaip mokykloje esame šaukiami pavardėmis, aišku kyla problemų dėl lietuviškų pavardžių tarimo anglų kalba. Siauru keliuku vinguriuojančiu palei jūrą artėjame link Negrilio. Didžioji dalis pakrantės uolėta, apaugusi bruzgynais ir tik kai kur palmėmis, tad Jamaikos kaip rojaus salos įvaizdis gan greitai tirspta. Žmonos veide regiu nusiminimą, o pats nenoriu tikėti tuo, ką regiu, ir bandau įtikinti save, kad atvykus į vietą, viskas bus kitaip. Mūsų viešbutis – nedideli dviejų aukštų namukai. Viename iš namukų gauname dviejų žvaigždučių apartamentus. Dvi žvaigždutės čia suvokiamos kitaip nei Europoje: gan erdvus kambarys su kondicionieriumi, vonia, kasdien tvarkomas kambarys, keičiama patalynė ir rankšluoščiai, viešbučio kieme – baseinas. Išsikrauname daiktus, išsimaudome po dušu ir krentame į lovą. Dar tik 19 val. vakaro, bet gyvename vis dar Lietuvos laiku – 2 val. nakties.

Kovo 7d.

Iš ryto nutariame pasivaikščioti po paplūdymį. Tik išeiname iš kambario ir netoliese lapus grėbiantis viešbučio “berniukas” ištiesia sugniaužtą kumštį ir sveikinasi: “Ya mon”. Pasisveikinu ir noriu eiti pro šalį, bet šis užmezga pokalbį. Iš kokios Jūs šalies ? A, iš Lietuvos. O, kur ta Lietuva ? Europoje. O Jūs žaidžiate futbolą ? Visi šie klausimai tik įžangą į pagrindinį – “Do you smoke” (Ar rūkote?). Šypsomės ir pasiūlymo atsisakome, aiškindami, kad rūkome tik tabaką. Bet berniukas neatstoja, sakydamas, kad gali gauti visko, ko tik norime. Taigi dauguma atvejų pirmasis Jūsų marichuanos dileris Jamaikoje bus viešbučio “berniukas”. Iki jūros kokie 150 metrų. Baltas smėlis, smaragdinė skaidri jūra, nedidukės palmės, žalia augmenija ir jokių uolų ir bruzgynų, kuriuos teko matyti važiuojant iki Negrilio. Jamaikiečiai dar tik prabudę, kas švarina smėlį, renka nuorūkas, grėbia lapus, kas atidaro kavines, kas ant prekystalių dėlioja medžio drožinius, apyrankes, pakabukus. Vienas toks prekeivis kviečia apžiūrėti jo gamininių. Žinau, kad geriausia sakyti “Ačiū, ne”, bet pirmą kartą einu pasižiūrėti smalsumo vedinas. Sveikinamės spausdami rankas. Tada rastamamas (žmogus išpažystantis Rastafari judėdimą http://en.wikipedia.org/wiki/Rastaman) drąsina iš arčiau apžiūrėti jo medžio drožinius: “You are free to look”. Sakau, kad nieko nepirksiu, bet jis tylesniu balsu kužda: “Ganja, ganja” (dar vienas marichuanos pavadinimas). Šypsodamasis nueinu. Einame į pirmą pasitaikiusią kavinę pusryčiauti. Kažkaip keistai kvepia mano ranka. Aaa, sveikinausi su rasta. Pabandome tradicinius jamaikiečių pusryčius – “Akee & sault ” Akee – nacionalinis vaisius, skinamas tik prinokęs tik tam tikru metų laiku, priešingu atveju galite apsinuodyti, kitaip dar vadinamas Jamaikietiškuoju apsinuodyjimu. Porcijos kaina $6.5. Papusryčiavę gryžtame į viešbutį, nes visus naujai atvykusius poilsiautojus žadėjo vežti į MargaritaVille. Susėdam į autobusą ir važiuojam įspūdingą atstumą, net 200 metrų. MargaritaVille – tai prie jūros įsikūręs lauko baras, su vakare vykstančiais šokiais. Bare gaunam romo su sultimis, esame supažindinami su šalimi ir kurortu. Žolė(marichuana) yra nelegalu, bet ją rukyti galite viešbučio teritorijoje, perspėja gidas. Paskui išdalina lapukus su siūlomais turais. Užsisakykite dabar, nes paskui gali nelikti vietos autobuse. Kol amerikiečiai pildo popierius, europiečiai kvailai šypsodamiesi žiūri į kainas. Ilgai nelaukę nueinam prie jūros. Vietiniai prekeiviai kažkuo panašūs į kolegas iš Palangos, kurie rėkia “kepta duona, šaltas alus”. Tik jamaikos prekeiviai siūlo šviežių sulčių, cigarečių, cigarų, na ir aišku kitų rūkomų svaigalų. Bandžiau skaičiuoti pasiūlymų skaičių, ties 25 skaičiumi sustojau – kaip pirmai dienai gan daugoka. Gulim deginamės, pro šalį eina du vietiniai ir pirštais rodydami į mane kikena iš baltos mano odos. Girdžiu kaip jie nusprendžia , kad aš anglas. Atmosfera tikrai nėra tokia bloga, kokia gali pasirodyti pirmą dieną – paprasčiausia nereikia kreipti dėmesio į prekeivius, tuomet jie neina prie tavęs, o jei ir priėjo – pasakai “ne” ir jie kaip mat atstoja. Kai kurie viešbučiai paplūdymyje turi apsaugą, kuri neįsileidžia prekeivių. Mes patys stebime kaip lauko kavinės barmenas veja lauk iš paplūdymio jūroje besimaudančius jamaikiečių vaikus. Kai oda ganėtinai įrausta nuo kaitrios saulės, sprunkame į viešbučio pavėsį. Sutinkame viešbučio “berniuką – dileriuką” ir pasiklausiame kaip nusigauti iki palmių rezervato. Jis nuveda iki viešbučio paskutinio namuko, užlipam į antrą aukštą, iš ten už dviejų kilometrų matyti karališkosios palmės. Berniukas traukia iš kišenės maišelį: “Don’t be afraid, it’s not for many” (Nesijaudinkit, tai už dyką). Paskui pokalbį pratęsiam mūsų lauko terasoje. Klausinėja apie Lietuvą. Sužinojęs, kad pas mus beveik nėra juodaodžių nusprendžia: “So You kill black people” (Tai Jūs žudote juodukus). Geležinė logika, bet vistiek juokinga. Parodau lietuviškus pinigus. Apžiūri 20 litų iš nuostabos pakraipo galvą ir pasiteirauja , ar tai 20 dolerių. Sunku iššaiskinti, kad valiuta gali vadintis ir ne dolerio vardu (Jaimaikoje –Jaimaikos doleris). “I will keep this as souvenirs ”(Pasiliksiu juos kaip suvenyrą) – susikiša litus į kišenę. Šiek tiek pailsėję einame vėl turkštis į jūrą, pakeliui pastebime, kaip iš krūmų išlenda vikrusis mangustas, apsidairo ir vėl neria į tankumyną. Už viešbučio tvoros atliekas kapoja grifai. Tik išeiname iš viešbučio, o mus siūlosi pavežti “shared taxi”. Tai kažkas panašaus į taksi ir į maršrutinį autobusiuką, tik turistus veža kaip brangus taksi (aišku priklauso nuo to, kiek sugebate derėtis), o vietinius – kaip pigus maršrutinis. Atsisakome, nes su maudymosi šortais niekur važiuoti nesinori, o ir iki jūros juokingai arti. Vakare nusprendžiame paragauti “jerk chicken”. Tokiais užrašais išmargintos dauguma pakelės kavinių ir metalinių bačkų. Būtent jose ir kepama vištiena. Bačka paguldoma šonu, prie jos privirinamos kojos, išpjaunamas ketvirtadalis bačkos iš kurios padaromos durelės-dangtis, viduje įstatomos grotelės – grilis pagamintas. Kepimui naudojamos anglys. Jerk chicken paruošimas užtrunka apie 3 val. Jei būsite Jamaikoje tai tikriausiai paragausite šito patiekalo, tai neišvengiama – jamaikiečiai tikri vištienos patiekalų fanatai. Vidutinė porcija iš lauko prekeivio kainuoja apie $4 . Gryžtame viešbutin. Amerikiečiai savo balkone “pučia” žolytę. Nusiperkam bare porą “Red stripe” – vienintelis Jamaikoje gaminamas alus, pilstomas į 0,3l stiklinius buteliukus, panašius į mažas bombikes. Vietiniai jį geria šiltą, nes toks jis jiems skanesnis. O mums labai gardus ir šaltas. Prie stalo prieina pagyvenęs amerikietis, paprašo žiebtuvėlio ir prisidegęs suktinę nusvirduliuoja.

Kovo 8d.

Ryte nusprendžiame apžiūrėti Negrilio miestelį. Iki jo 3 mylios. Einame paplūdymiu, taip smagiau ir išsimaudyti galima kada nori. Prekeiviai siūlo pirkti suvenyrus. Vienas pyktelėjęs, kad net nepažiūrime išvadina mus “bomboclatt” (jaimaikiečiu slengu tai reiškia “asshole”). Štai ir Negrilis, jo centras – Burger King restoranas, ir keli viešbučiai. Pati Negrilio krantinė uolėta, balto smėlio čia nebėra. Nusiperkame gaiviųjų gėrimų ir tęsiam savo kelionę iki švyturio. Iki jo dar penkios mylios, todėl niekur neskubam, einam sau po truputį, dairomės aplinkui. Staiga iš kažkur išnyra jamaikietis ir tokiu gan įsakmiu tonu taria: “Give me one dolla for my coffe” (Duok man dolerį už kavą). Mes atsikertam, kad eidami į miestą pinigų neimam ir priekabiautojas iškart pasišalina. Praeiname garsūjį Rick’s Café, deja kavinė vis dar remontuojama – šalies neaplenkė ir mums gerai žinomas uraganas Ivanas, Lietuvoje nuvertęs kelis medžius ir nuplešęs keletą stogų, Jamaikoje “pasidarbavo” rimčiau. Saulė baigia visiškai išsekinti, tad einame į pirmą pasitaikiusią pavėsinę, pusiaukelėje sudvejojame, ar joje gausime ko nors užkasti, nes nematyti jokių iškabų. Tik po šiaudiniu stogu sėdi trys rastamanai. Pamatę, kad mes dvejojame, pasikviečia į pavėsinę. Vienas iš jų – pavėsinės savininkas Thomas savo dredus (susivėlusius plaukus) sukėlęs į viršų ir susukęs į keistą kamuolį, kitas – muzikantas Davidas ir dainininkas Iyakasha. Padūsaujam, kad labai karšta ir klausiam, ar turit alaus. “Neturiu, bet galiu atvežti, duok $4, ai ne , geriau $5.” – ištaria Iyakasha, paima pinigus ir sėdęs ant divračio nuvažiuoja. Iš pradžių pagalvojau – “Sudie alau…”.Tuo tarpu Davidas maigo sugedusio magnetofono mygtukus ir pergyvena, kad negali “studijuoti” muzikos. Ant stalo guli atsuktuvas, bet jis per trumpas, kad atsuktų vienintelį likusį varžtelį. Davidas stebisi, kad vakar paskolino gerajį atsuktuvą draugui, ir šiandien jo nebeatgauna. Netrukus gryžta Ijakasha su maišeliu, kuriame barška alaus butelaičiai. Mūsų nuostabai atiduodama grąža. Tuomet prasideda gyvas reggae koncertėlis. Melodijos gan paprastos, bet viską atperka vokalai, gražu klausyt. Šiek tiek padiskutuojame apie muziką, senają ir naująją. Naujasis reggae smarkiai pakitęs, labiau panašus į repą. Kai pokalbis “išsenka” Davidas žiūrėdamas į mus sako: “Aš mečiau rūkyti prieš dešimt metų”, ir prisidega suktinę. Pasukioja galvą ir pirštu rodydamas į netoliese augančias kanapes stebisi: “This damned bush growes everywhere” (Šitas velnio krūmas auga visur). Mes bandom sužinoti kaip geriau nuvažiuoti iki Mėlynūjų kalnų ir įkopti į juos. Kelias į kalnus veda per sostinę Kingstoną. Thomas perspėja, kad ten nesaugu ir įvyksta daug apiplėšimų, Davidas aiškina, kad užtenka tik nusisukti ir nerasite savo daiktų, nors abu rastamanai nė karto nebuvo Kingstone. Klausiam, ar saugu važiuoti vietiniu transportu? Visi susižvalgo, nusišypso :”You will survive” (Jūs išgyvensit). Ijakasha matydamas, kad mes neabejingi reggae muzikai vėl sėda ant dviračio ir atveža savo CD. Dėklas be jokių viršelių, tad visus paprašom nusifotografuoti, bus geras atminimas ir tuo pačiu – viršelis. “Oh, I jus wake up” (O, aš katik prabudau), – sunkiai kyla Davidas markstydamas akis. Kelios įsiamžinimo akimirkos , Iyakasha atsisveikina ir išvažiuoja į studiją, o mes keliaujam toliau, iki švyturio. Galų gale pasiekiame kelionės tikslą, bet deja švyturys užrakintas. Iš netoliese vaisiais prekiaujančios moters sužinome, kad švyturio prižūrėtojas yra pastorius ir iš bažnyčios grįš tik vakare. Žygiuojam atgal. Sutikę naujuosius draugus paklausiame, kur būtų galima išsimaudyti, nes aplink tik viešbučiai ir privačios valdos. Thomas nuveda mus į vieną smuklę, pas savo draugą ir pristato mus kaip turistus iš Lietuvos. Barmenas šiek tiek pagalvojęs nusprendžia , kad Lietuva tai Graikijos dalis ir parodo mums kaip nusileisti uolomis iki jūros. Viena uolėto “pliažo” pusė pilna jūros ežių, tad esame perspėti nekelti ten kojos. Kitoje pusėje ne taip baisu: pora žingsnių jūros žolėmis apaugusiomis uolomis ir šuolis į trijų metrų gylio jūrą. Net su paprasčiausiu akvalangu patirsite daug įspūdžių. Toks jausmas lyg būtumėte pasinėręs į didžiulį akvariumą su egzotinėmis žuvelėmis, tik jos kelis kartus didesnės. Kelis kartus panardę žingsniuojam namų link. Artėjame prie dar vienos didelės pavėsinės, tikėdamiesi ko nors užkasti. Mus pasitinka apie 40m. rastamanas, džiaugsmingai sveikindamasis “Ya mon”. Užsukam pas linksmuolį ir stebim vyruko euforiją: rankos iškeltos į viršų, akinanti šypsena, nuolatinis sveikinimasis sumušant kumščiais. Pasiteiraujame, ar galėtumėm gauti ko nors užkasti ? Tas atšauna, kad čia ne kavinė, bet gali pagaminti mums žuvies. Didžiulės pavėsinės kampe griaudi dvi kolonėlės, todėl mes vos susikalbame. Rastamanas prisistato kaip muzikantas “Sexy Rexy” pseudonimu. Laukdami valgio išpampinam po porą Red Stripe alaus. Tik dabar pastebim, kad netoliese guli didžiulis šuo ir į nieką nereaguoja – karšta vargšeliui. Po pusvalanduko pietus paruošti. Vienoje lėkštėje žuvis su visa galva, uodega ir pelekais, kitoje – ryžiai su raudonomis pupomis. Po valgio Sexy Rexy sėda prie stalo ir mes pratęsiam pokalbį. Kaip visuomet pokalbį su jamaikiečiais lengviausia pradėti diskutuojant apie muziką. Rastamanas pasiteirauja, ar nenorėtumėme išgirsti jo dainojančio gyvai? Iš kolonėlių pasigirsta ritmo mašina pagaminta paprastutė melodija, o Rexy dainavimas kažkuo panašus į šiandienos reggea žvaigždžių dainavimą – nei tai regis, nei tai repas. Pasiteiraujame ar “muzikantas” turi savo CD ? Tas linkteli galva, čiumpa mikrafoną ir dainuoja gerą pusvalandį. Štai jums gyvai įrašytas CD. Atsisveikindamas Rexy pakviečia mus į rytdienos vakarėlį vieno jo draugo išleistuvių proga. Mes pėdinam namolio… Viešbutis pasiektas, 13 milių karštyje ne pats geriausias malonumas, bet patyrimas bendraujant su vietiniais beveik neįkainuojamas ☺ Kol turškiuosi duše, žmona nueina nupirkti Jerk chichen. Ją iškarto apstoja 4 juodukai. Tai gan dažnas reiškinys išėjus pasivaikščioti vienai baltaodei merginai ar moteriai. Jamaikiečiai siūlosi aprodyti apylinkes, žmona nepasimeta ir atrėžia, kad mes jau turim draugų kurie gali tai padaryti. “O ką aš tau ne draugas?” – neatstoja juodukas. “Kaip tu gali būti mano draugas, jeigu aš tave pirmą kartą matau?” – surizikuoja žmona. Jaunuolis kiek pasimeta, o jo draugai raitosi iš juoko. Gryžusi kambarin pati pareiškia, kad viena daugiau niekur neis.

Kovo 9d.

Šiandien nusprendžiam paplūdimiu eiti į priešingą pusę link Bloody Bay. Po 10 min. kelio prasideda atkarpa kelio, kurioje nėra viešbučių. Nėra nei žmonių, nei šurmulio. Kai kur krantas apaugęs medžiais ir krūmais, tad tenka juos apeiti šiek tiek atsitraukus nuo jūros. Galop bruzgynus vėl keičia baltas smėlis. Kas kelis šimtus metrų all inclusive viešbučių seka: “Swept away”, “Beaches”, “Cosmos”, “Beaches SandyBay”. Ties kiekvieno riba paplūdimyje įrengtas apsaugos postas. Vietiniai gyventojai (juodukai) į šių viešbučių paplūdymius neįleidžiami, o turistams iš kitų viešbučių galima praeiti pakrante. Nori degintis, ar maudytis – mokėk. Vienas toks apsauginis pasiveda mus į šoną ir siūlosi už tam tikrą sumą gauti mums leidimus visą dieną praleisti jų paplūdimyje: maistas, valgiai, vandens pramogos ir kita. Nesusidomim jo “nelegaliu” pasiūlymu. Pašlaužioję po apylinkes, gryžtam į viešbutin. Keli juodukai tvarko teritoriją. Vienas jų basom kojom už šortų užsikišęs mačetę lipa i palmę, numuša kokosus ir sliuogia žemyn. Pamatęs mūsų susidomėjimą jo darbu vikruolis atneša porą kokosų mums, tuomet paprašo niekur neiti, o pats šoka per tvora ir dingsta bruzgynuose. Parbėga nešinas cukranendre, visokiausių augalų lapais ir pipirais. Nulupa cukranendrę, atlaužia gabaliuką ir siulo paragauti. Pradžioje nesiryžtu ragauti, nes nulupta cukranendrė panaši į medžio šaką be žievės. “Eat, eat” (Valgyk), – įsakmiu tonu paragina jamaikiets. Kelis kartus krimsteliu ir burna prisipildo cukraus sirupo. Kramtau tol kol iš gabaliuko lieka tik nevalgoma “mediena”. Botanikos pamoka tik įsibėgėja. Supažindinami su citrusiniu vaisių lapais, jų kvapais, laukiniais agurkais (tokie patys kaip pas mus tik auga be šiltnamio), juodais , raudonais pipirais ir kitais augalais, kurių pavadinimų nebepamenu. Paskui esame mokomi jamaikietiško tarimo ir slengo. Jamaikoje kalbama angliškai, bet jei galvojate, kad mokate anglų kalbą, galite būti nustebintas jamaikietišku slengu arba kitokiu tarimu nei įprastas anglų ar amerikiečių. Na tarkim žodis “ask” čia virtęs “aks”, dėl ko gali kilti netgi komiškų situacijų. Ir slengas savotiškas: visiem gerai žinomas “what’s up” čia skamba kaip “watta gone”, “Nothing” – “Nottin”. Vakaras ir mūsų laukia vakarėlis pas Sexy Rexy. Pesčiomis nueinam iki Negrilio centro, o paskui sėdam į taxi – sutemsta, o ir vaikščioti tamsoje kiek toliau nuo viešbučio nepatartina. Saulė čia leidžasi 18 val. ir labai greitai, jei atėjęs pažiūrėti saulėlydžio užsišnekėsi, gali net nepastebėti kaip saulė paskendo jūroje. Pas Rexy gan tuštoka. Prie vieno stalo sėdi vakarėlio kaltininkas – namo išvykstantis amerikietis, pats Rexy, jo žmona, dukrelė ir dar porą vietinių. Rexy visus vaišina vištienos sriuba: “Good soup, really good soup” (Skani sriuba, tikrai skani sriuba) – negali atsidžiaugti rastamanas. Sriuba gan tirštoka, joje “plaukioja” vištienos ir tešlos gabalėliai, kažkokie žalumynai ir gausybė prieskonių. Sriuba supilta į puodelį ir valgoma be šaukšto, tikriausiai reiktų sakyti geriama. Rexy vis nerimauja ar mums skanu. Akivaizdžiai matosi, kad jis nori būti pargirtas. Taip iš tikrųjų skanu. Rastamanas iš džiaugsmo pakelia rankas į viršų ir vėl pats pagiria save ir sriubą, tuomet nueina prie bačkos-griliaus ir pavarto kepamą vištieną – mūsų laukia didžiulė porcija jerk chicken. Bendrajam su Rexy žmona, ji religinga moteriškė, miestelio mokyklos pradinių klasių mokytoja. Kaip paiškėja mokykloje nedėstoma istorija ir tik dalis jos įtraukta socialinių mokslų pamokas. Mokykloje gausu chorų, daug dainuojama, tad baigęs mokyklą jaunuolis pradžioje bando siekti daininko ar diskžokėjaus karjeros. Pabaigiusi valgyti moteriškė užmiga čia pat prie stalo. Jai prabudus, paraginam nesikankinti dėl mūsų ir nusnausti kur patogiau, nes atrodo pavargusi. “Aš nemiegu, aš medituoju”, – atšauna ji. “Aš taip medituoju kiekvieną vakarą gulėdamas lovoje prieš televizorių”, – pagalvoju aš. Tuo tarpu Rexy dukrelė su draugais žaidžia kompiuterinius žaidimus, kas dešimt minučių keisdami tuos pačius žaidimus: pavažinėja formulėmis, parenka žirniukus su Packman, pavažinėja,… ir taip kokias 3 valandas. Rexy su draugais jau stovi prie pulto, vienas “leidžia” muziką, kitas dainuoja. Po valandos vakarėlio svečių pagausėja, ateina dar keli miestelio vyriokai. Pasikeisdami vienas po kito dainuoja. Pavargsta, atsisėda pailsėt, parūko žolės ir vėl dainuoja. Rūko gan dažnai, amerikietis nuo žolės jau atrodo kaip zombis, o juodukam nieko, mat jie rūko nuo 12 metų. Esam priversti dainuoti ir mes, nors priešinamės ,bet galų galų įsidrasinam “padeklamuot” vieną posmą iš Bob Marley dainos “One love”. “One love from Germany” – juokiasi vietiniai. Galiu kiek nori aiškinti, kad esu lietuvis, aš jiems anglas arba vokietis ir viskas . Gerai tebūnie vokietis, bet jau žino kur ta Vokietija, o ir man taip ramiau ir patogiau. Nuo šiandien būsiu vokietis. Vakarėlis trunka iki paryčių, tad viešbutin nutariam gryžti taxi. Rexy iškviečia automobilį. Taksistas- Rexy dukrelės krikštatėvis (šeimos verslas). Sutariam dėl kainos ir gryžtam į išsvajotą lovą. Kas kartą įlipę į taxi derėkitės dėl kainos, nes kitu atveju būsite apgauti arba iš jūsų paprašys begėdiškai daug pinigų. Į klausimą “Ar pirmą kartą jamaikoje?” geriausia atsakyti “Ne”, tuomet kaina sumažėja perpus. Jamaikoje norėdamas būti taksistu turi gauti specialų lipduką (neva verslo liudijimą), tuomet po 6 mėnesių važinėjimo savo automobiliu gausi taksisto kortelę. Taksi automobiliai neturi jokio flakono, tik užrašus ant durelių.

Kovo 10d.

Važiuojam iki Negrilio. Tikslas – išsikeisti visus JAV dolerius į jamaikietškus. Taip nusprendžiam daryti, nes kainos atsiskaitant JAV doleriais didesnės, nei pavertus į nacionalinę valiutą – jamaikiečiai dažnai apvalina kursą į sau palankią pusę. Pinigus galima išsikeisti ir pliaže, bet patys suprantate, kuo tai gali baigtis. Pakeliui sustojam lauko picerijoje. O pica mano, kaip aš tavęs pasiilgau po tų visų vištienų ir tų vaisių. Juokauju aišku, bet labai noriu picos. Sėdam prie stalo. Gretimai kareivinės, aptvertos juodo celofano juosta ir spygliuota tvora. Keli kareivukai sėdi ant tanketės ir šnekučiuojasi. Pačios kareivinės įspūdingai mažo ploto: keli namukai ir ta vienintelė vargšė tanketė. Disciplina gan švelni, čia pat prie kareivinių vienas eilinis šoka su drauge, dar vienas meiliai glaudžia prie savęs savo meilę – picerijos barmenę. Sukertam po piculę ir keliaujam link banko. Pakeliui gaunam dar kelis pasiūlymus “I have something special for You” (Turiu tau kai ką ypatingo) – nebereaguojam, jau pripratom. Užsukam į turgų. Asmeniškai as nemėgstu turgaus, bet tai vienintelė vieta, kur galima surasti įdomesnių suvenyrų. Aišku dar yra suvenyrų parduotuvės, bet jose prekės gerokai brangesnės ir jų įvairovė skurdesnė. Taigi pirmi žingsniai į turgų ir aš jau jaučiuosi nesmagiai – kiekvienas prekybininkas nori, kad būtinai užsuktum pas jį, kviesdamas už dyką apžiūrėti prekes. Jeigu praeini, jie tarytum apeluoja į tavo sąžinę: “Hello my friend, don’t hurry, just take a look, i made it my self, you won’t find cheaper” (Labas drauge, neskubėk, pažiūrėk, čia mano rankų darbas, niekur nerasi pigiau). Bankas jau visiškai netoli, bet prie krantinės pamatom besibūriuojanęius žmones. Paprastai nepasiduodu bandos jausmui, bet ne šį kartą. Regim iš jūros gryžusius žvejus. Iš medinių valtelių traukiami pilni tinklai žuvų. Laimikis suverčiamas į vieną valtį, paleidžiamos netinkamos maistui žuvys. Staiga iš gretimos kavinės atsvirduliuoja romu pasikvepinęs diedukas, ar atsistojęs tiesiai man prieš nosį aiškina, kad čia žuvies man niekas neparduos, ir kad jos ieškočiau turguje. Sprunkam nuo girtuoklio į Negrilio centrą. Negrilio centre 2 bankai: “National” ir “Scotia”. Abu turi bankomatus aptarnaujančius visa, mastercard ir visa electron. Užsukam į pirmą mūsų kelyje pasitaikiųsį banką – “National”. Mums šiauriečiams jame labai gera – temperatūra ten apie 10 laipsnių žemensnė nei lauke. Kelios kasos su šviečiančiais numeriais ir viena bendra eilė. Atsiduri eilėje pirmas , sulauki šviesos signalo ir žygiuoji prie kasos. Viskas labai paprasta, net pinigų tikrinimas: banko darbuotojas ima pinigus, paseilina pirštą tuomet perveda jį per banknotus. Tikri ! Paskui užsukam į interneto kavinę. Kavinė kaip kavinė, kompiuteriai nauji ir interneto ryšys stebėtinai greitas. Atsisėdam prie vieno kompiuterio. Kol žmona rašo laišką, aš iš nuobodulio dairausi aplinkui. Šalia sėdi dreduotas vyriokas ir skaito yahoo paštą, atsiveria naują laišką ir spokso kokias 15 min. Žinau, kad negražu skaityti svetimus laiškus, bet šis laiškas apie vaistus vyriškam pasididžiavimui ( paties laiško turinio aš ir neįskaitau, bet kad tai viagros spamas aišku iš nemažo mirksinčio paveiksliuko). Jamaikietis atidžiai skaito visą laišką. Man jau darosi linksma. Interneto kavinė 20 min – 300J$ . Gryždami namo dar užsukam parduotuvėn. Palyginimui parduotuvės ir kavinių kainos: 6 Redstripe alaus buteliukai – 327J$, kavinėje už 2 sumokėsite 300J$ 2 litrai šviežių sulčių – 160J$, kavinėje stiklinė kainuoja 100$J Vandens buteliukas – 30J$, kavinėje – 70J$ Nusiperkam romo ir sulčių. Vakare ragaujam kokteilius su romu. Skanumas ir smagumas visame kame.

Kovo 11d.

Pirmasis rytas kai linoja. Vietiniai jau seniai laukė lietaus, tad džiaugiasi, kad šiek tiek jo klius ir daržams. Viešbučio berniuko pasiteiraujame orų prognozės ir nustembame, kad jis net nežino, kad yra toks dalykas. Paplūdimyje tuštoka, kavinių personalas nuo smulkaus lietaus slepiasi po pavėsinėmis ir krečia pokštus. Mes nusprendžiame išsinuomoti dviračius ( para – $10). Pasižiūrim į žemėlapį, įvertinam savo galimybes ir riedam į netoliese esantį karališkų palmių rezervatą. Jis nereklamuojamas jokiuose turuose, reklaminėse brošiūrose ir jeigu ne skaitytas gidas apie Jamaiką, apie rezervatą tikrai nebūtumėme sužinoję. Iš negrilio ten veda tik vienas kelias – Shefield road. Pakelėse banguotos skardos tvoromis aptvertos lūšnos, karts nuo karto pasitaikančios parduotuvėlės ir vaisių prekeiviai. Vienas gražesnis namukas ir raidės ant jo išduoda, kad čia kepami pyragai su grybais. Būkite atsargūs, nes nuo tokių pyragų jums gali “nuplėšti stogą” , nes grybai nepaprasti, stebuklingi (magic mushrooms). Kartais sustojam pasiklausti kelio. Mus nuolatos dviračiu persekioja vietinis berniukas. Išgirdęs, ko mes ieškome, pasisiūlo padėti. Po pusvalanduko esame prie rezervato įėjimo. Berniukas padeda prirakinti dviračius ir išpūstom akim žiūri į piniginę. Apdovanoju vedlį $1, bet šis be jokių skrupulų prašo dar. Šiaip ne taip “išsiperku” keliomis dešimtimis jamaikietiškų dolerių ir nueinu pirkti bilietų. Įkyruolis dar niekur nedingsta, jis parodo kasininkei pinigus ir pasiteirauja, kiek jis jų turi (tikriausiai nemoka skaičiuoti). Mes tuo tarpu žingsniuojame mediniu takeliu tarp visokiausių augalų, mažų, didelių, palmių, bruzgynų. Akį traukia spalvoti drugeliai, papūgos (žalios, juodos ir kokios tik nori), karūnuotieji karveliai, gervės. Užsiropščiame į apžvalgos bokštelį ir stebim viską iš viršaus. Krūmuose “išdykauja” mangustai, viena kitą gainioja papūgos. Gretimam aptvare nuobodžiauja krokodilai. Po kelių valandų kai gamtos stebūklai šiek tiek pabosta, apžergiam dviračius ir riedam atgal. Kelias eina per kalnotas vietoves, tad žmonelė į kai kuriuos kalniukus nebeįvažiuoja ir stumia dviratuką. Jai įkandin pasigirsta vietinių balsai : “Hey baby, sexy lady”. Pakeliui sustojam vaisių turgelyje. Apelsinus, ananasus, citrinas, mangus ir kitus mūsų parduotuvėse parduodamus vaisius aš pažystu. Išsirenku porą mangų, o tuomet ieškau dar ko nors įdonesnio ir nematyto. Klausiu, kas čia ? Mangai. Na gerai duokit ir šitų. O tada kas čia ? Mangai. Gerai paimsiu ir šituos. Gryžtam atgal su pilnu maišu skitingų formų ir spalvų mangų. Bus dar 🙂