Izraelis: Jeruzalė: trijų religijų miestas

Izraelyje buvau daug kartų (paskutinį kartą š.m. kovo 1 – 7 dd.), taigi nepasakosiu chronologiškai kažkokios vienos keliones, o tiesiog apibendrinsiu įvairius pastebėjimus iš paskutinės ir visų ankstesnių kelionių. Gal kam pravers . . .

Kaip nuvykti? Susisiekimas gan geras iš Rygos, Varšuvos, Prahos, Vienos. Taigi nuskrisite tik su vienu persėdimu. Kaip ir daugelio reisų į Aziją, skrydžiai yra naktį ir atvyksta į Tel Avivą apie 4-5 val. ryto. (Iš Vienos vidurnaktį). Tai sukelia problemų, ką daryti, atvykus į viešbutį paryčiais. Porą kartų man pavyko ir gavau kambarį iš karto, porą kartų teko prisimokėti 50 USD už early arrival, keletą kartų gavau kambarį tik 14 val., kaip ir priklauso.

Kada vykti? Kaip ir į visus šiltus kraštus, geriausiai rudenį arba pavasarį. Nuo balandžio iki spalio lietaus tikimybė artima nuliui. Man labiausiai patinka kovo vidurys. Dar labai gražu ir žalia, jau ganėtinai šilta ir dar nekaršta. Nors net ir kovo viduryje jau gali buti iki 32 laipsnių šilumos.
Vykstant trumpos kelionės (iki savaitės), geriausiai išvykti iš Vilniaus šeštadienį, tada atvyksite šeštadienio naktį arba sekmadienio paryčiais, t.y. pasibaigus tiek šabui, tiek ir musulmonų šventėms. Atkreipiu dėmesį, kad musulmonai penktadienį nedirba, todėl negalėsite patekti į kokius nors islamiškus turizmo objektus, pvz. Uolos mečetę Jeruzalėje arba kulto objektus Palestinos autonomijoje.

Šiek tiek apie šabą. Mano pastebėjimai nevisai sutaps su kitų autorių pasakojimais. Taip, šabas sustabdo visuomeninį gyvenimą, bet nesuparalyžuoja jo. Na panašiai, kaip Europos didmiesčiuose nuo šeštadienio popietės iki sekmadienio vakaro beveik niekas nedirba, et tai nereikškia, jog niekas nedirba. Taigi net ortodoksiškoje Jeruzalėje per šabą yra dirbančių kavinių. Be to, Izraelyje gyvena ne vien žydai. Jeruzales arabų ir armėnų kvartalai nepraleidžia progos uždirbti per jokias šventes. Jų dievas – Doleris. Pvz.: Haifoje apie 30% gyventojų yra arabai, kurie suprantama šabo nešvenčia. Net ir žydų bendruomenė nėra vienalytė. Yra į pietus nuo Tel Avivo toks miestas Ašdodas. Jame daugumą gyventojų sudaro išeiviai iš buvusios SSSR. Jie nors ir žydai, bet beveik visi yra klasikiniai ekonominiai migrantai. Jų nedomina judaizmo ideologija ir šventės. Taigi Ašdode žmonės ne tik, kad eina per šabą į pliažą, ten net kiaulienos galima nusipirkti. Izraelyje gyvena apie 1,5 mln išeivių iš bvusios SSSR ir jų buvimas keičia šalies veidą.

Kur apsistoti? Pirmą kartą atvykstančiam siūlau Jeruzalę. Ieškokite, kad būtų netoli nuo senamiesčio, nes visuomeninis transportas niekam tikęs, o taksi brangus. Pačiame senamiestyje taip pat apsistoti nepatariu, – nei prieit, nei privažiuot.

Apie taksi. Internete rasite visokių patarimų, kaip saugotis apgavysčių. Mano „receptas“, – suderėti kainą prieš įsėdant į mašiną. Jei per brangu, nevažiuju, jei suderam kainą. Taksistas nebesuinteresuotas vežioti tavęs ratais. Kokia turi būti orientacinė kaina aš išsiklausinėju vietinių: viešbučio personalo, oficianto kavinėje, pardavėjo ar šiaip kokio paslaugaus praeivio. Iš Ben Guriono areuosto į Jeruzalę turi būti 270 – 280 šekelių special rate. Už tiek pat taksi veža iš Tel Avivo į Jeruzalę (arba atvirkščiai).

Ką žiūtėti? Pirmą kartą atvykus į Jeruzalę akys raibsta nuo įsipūdžių. Mano supratimu šiam miestui kultūriniu paveldu neprilygsta nei Londonas, nei Paryžius. Gal tik Roma gali konkuruoti istoriniu paveldu.
Nevardinsiu judaistiškojo paveldo objektų, – kam reikia, tas žino. Pakalbėsiu tik apie „bendraturistinius“.
Daugelis kriščionių pradeda savo pažintį nuo šv. Stepono (Liūtų) vartų, pro kuriuos Jėzus įžengė į Jeruzalę Verbų sekmadienį. Čia pat prasideda ir Via Dolorosa, t.y. Jėzaus kelias nuo Piloto rūmų iki nukryžiavimo ir palaidojimo vietos. Kelio pabaigoje yra Viešpaties Kapo bažnyčia. Joje yra nukryžiavimo uola (Golgota), Paskutinio patepimo akmuo (ant kurio Jėzus buvo suvyniotas į drobulę) ir pats Viešpaties kapas, liekanos olos, kur jis buvo palaidotas. Toje pačioje bažnyčioje yra ir šv. Elenos koplyčia, kur ji rado Tikrąjį kryžių (Vera Cruz).

Toliau visi traukia prie Raudų sienos. Tiesa, nesitikėkite rasti šio pavadinimo (Wailing Wall) angliškoje literatūroje. Ten ji vadinama tiesiog Western Wall, nes tai ir yra buvusios šventyklos vakarinė siena. Taip pat ji vadinama ir visose Jeruzalės turistinėse nuorodose, – Western Wall.

Daugelis turistų kažkodėl veržiasi į Alyvų kalną. Jeigu atvykote į Jeruzalę 1-2 dienoms, negaiškite laiko Alyvų kalnui. Ten tik senos kapinės, o laiko sugaišite labai daug. Būnant ilgesnį laiką, žinoma galima nueiti ir ten.

Vertas dėmesio Siono kalnas (tuoj už Siono vartų), kur yra menamas Dovydo kapas bei Marijos mirties bažnyčia (Dormition), t.y. vieta, kur ji gyveno po Jėzaus mirties, kol pati užmigo amžinu miegu.

Arabų pusėje būtina aplankyti Uolos mečetę (ang. Dom of the Rock). Tai trečia pagal svarbą islamo pasaulio mečetė po (Mekos ir Medinos). Mūsų mylimame „Lietuvos Ryte“ teko matyti idiotizmo perlą, – šv. Roko Katedra. Į šventyklos teritoriją įleidžiama tik nuo 9 iki 13 val., bei neleidžiama penktadienį ir šeštadienį. Taigi, jei atvykote į Jeruzalę trumpo vizito, gerai susiplanuokite, kada ir kur eiti.

Verta dėmesio apžvalginė ekskursija miesto sienomis. Pavaikščiokite po arabų turgų, nuo III-iosios kryžiaus stoties iki Damasko vartų.

Ką pirkti? Nekalbėsiu apie turistinius niekučius. Verta dėmesio armėnų keramika, įvairūs sidabro papuošalai. Dėl galimybės susigražinti PVM (16%) apsimoka pirkti drabužius, ypač vietinių dizainerių. Tačiau svarbiausia deimantai. Jeigu subrendote morališkai ir finansiškai brangakmenių, ypač deimantų pirkimui, geresnės vietos už Izraelį nerasite. Dirbinių pasirinkimas ir kainos nesulyginamos su Lietuvos