Itališka mozaika

..arba, kaip idėja tingiai pagulėti prie Adrijos jūros baigėsi bandymu išnaršyti Gardos ežero apylinkes.. 🙂

Viskas prasidėjo nuo perskaityto vienos poilsinės kelionės aprašymo . Šiltas, smagus pasakojimas su trupučiu nostalgiškos „egzotikos” – gyvenimu palapinėje ant jūros kranto užkabino, sudomino. O kodėl ir mums nepabandžius? Praėjusią vasarą šeštame nėštumo mėnesyje smagiai kopinėjau po kalnus Bulgarijoje, tai kodėl šįmet nepavasarojus palapinėje su dviem vaikais ir kūdikiu? Pradėjau naršyti, rinkti informaciją apie pajūrio kempingus, kurie atrodė išties įspūdingai baseinų, vandens kalnelių, pramogų ir paslaugų gausa, tik…niekaip nepavyko įsivaizduoti savęs, gulinčios prie tų baseinų savaitę. Ypač, kai, pasirodo, nelabai toli nuo pajūrio tyvuliuoja sau Gardos ežeras – didžiausias Italijoje, apsuptas Alpių, viliojantis mažais senais miestukais ir romantiškais vaizdais…Taigi, galutinis kelionės planas – penkios dienos namelyje kempinge prie Gardos važinėjant ir žiūrinėjant, ir pora trejeta dienų relaksui – Adrijos pajūryje.

Į šią kelionę išsiruošėme turistiniu minivenu (Mersedes Benz Viano) su visa turistavimui reikalinga atributika – staliuku viduje, pakeliamu stogu su papildomom miegamom vietom, markize, pavėsine, mini lauko baldeliais, virykle, sumuštinių ir blynų keptuvėm ir t.t.. Niekad anksčiau panašiu transportu keliauti neteko, o šįsyk pasitaikė proga išbandyti – taigi, buvo smalsu, kaip seksis ir ar patiks ši nauja keliavimo ir kartais – nakvojimo forma. Vaikai, aišku, entuziastingai plojo katučių – valioo, miegosim mašinoje!!! Aš tikėjausi pasėdėti pavėsinėje su knyga – kas iš to išėjo, matysim vėliau. Be to, mašina išties labai talpi, kas aktualu keliaujant su dviem vaikais ir kūdikiu. Na, bent jau teoriškai turėjo būti talpi – nes pradėjus krauti daiktus, paaiškėjo, kad reikėtų dar vieno tokio autobusiuko…bagažui vežti 😀

Taigi, pradedam. Vilnius – Lenkija – Čekija – Austrija – ITALIJA – ir atgal.
Sąstatas: du suaugę, du mokyklinukai ir senptynių mėnesių kūdikis.
Laikas – 2014 m. birželio antra pusė – liepos praždia.
Visos kelionės išlaidos – apie 1500 eurų.

Šėlsmas kelyje.

Pirma naktis – Lenkijoje, štai tokiame iš anksto rezervuotame poilsio namelyje ant ežeriuko kranto:

Antroji naktis – kempinge Čekijoje, Mažąja Praha vadinamame Češsky Krumlove (kempingų šiame mieste bent trys, pasirinkome tą, kurio koordinatės buvo aiškiausios). Pasistatome mašiną aikštelėje, Mažių – į nešynę, ir skubame apžiūrėti miesto. Gaila, kad tik paskubom, turmpai apibėgame – dar prieš sutemstant reikia surasti kempingą ir susiruošti nakčiai. Nepaprastai jaukus, žavus miesteliokas šalia Vltavos upės, su XIII a. pilimi ir į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktu Senamiesčiu. Norėtųsi čia dar sugrįžti.

Tuneliai ir jų vaiduokliai :

Ir panorama:

Artinasi tamsa, todėl pakuojamės į mašiną ir ieškom kempingo. Jis visai netoli, tik kiek sutrinkame, neradę nei administracijos, nei sargo, nei apskritai – ko nors. Tyku ir tuščia, be mūsų visame kempinge – dar viena mašina, kurioje neaišku, ar kas nors „gyvena”. Pasirodo, pataikėm į „Pats apsitarnauk” variantą – statai mašiną/palapinę/kemperį, pasijungi elektrą, pernakvoji, o ryte lauki, kol kas nors atvažiuos ir paims pinigus. Mes taip ir padarėme.

Kempingo nuoroda:

http://www.petraskuv-dvur.cz/index.php?artid=1&lang=en

Labai maloniai nuteikė tai, kad beveik visa teritorija buvo tarsi po stogu – ko vėliau pasigedau Italijos pajūryje.

Mūsų viešbutis iš ryto 🙂

Papusryčiaujame, sulaukiame atvykstant administratoriaus (nors žinau atvejį, kai panašiame kempinge kelauninkai taip nieko ir nesulaukė..), ir judame Austrijos-Italijos kryptimi. Sklandžiai įveikę kelią , vakare atkankame prie Gardos, į prieš kelis mėnesius rezervuotą namelį kempinge netoli San Felice del Benaco miestuko. Mūsų namukas – pats kraštinis (niekas pro mus nevaikščiojo), o iš jo terasos – užburiantis vaizdas…

Net nesinorėjo kažkur važiuoti – tik sėdėti su vyno taure, žiūrėti į kitą įlankos krantą ir klausytis varpų gaudesio iš bažnytėlių..

..arba medituoti naktinius žiburius…

Namukas – dviejų kambarių su virtuve-valgomuoju ir sanmazgu. Pagal lovų skaičių – penkiavietis.

Terasa:

Kiemelio gabaliukas:

Dar keli kadrai iš kempingo teritorijos:

Italijos baseinuose privalomos medžiaginės maudymosi kepuraitės baseinuose.

Gardos paplūdimys, taip pat mūsų kempingo teritorijos dalis:

Vanduo kaip kalnų ežerui buvo pakankamai šiltas ir komfortiškas maudytis. Tiesa, įėjimas vandenį nebuvo labai patogus, bet matyt, tai – visų ežero pakrančių specifika; visur padaryti lieptukai patogesnėms maudynėms.

Kempingas paliko labai gerą įspūdį – jaukus, daug erdvės, daug žalumos, graži aplinka. Maisto prekių parduotuvėlės kainos – brangesnės nei analogiškos pajūryje, mes važinėjome apsipirkinėti kitur.

Važiuojame link Manerba del Garda miestelio – netoli jo yra archeologinis-gamtos parkas su viduramžių vilos, vėliau virtusios bažnyčia, liekanomis.

Čia nuoroda apie šį parką bei muziejų:

http://www.parcoroccamanerba.net/joomla/en/

Lipam takučiu į uolą, link griuvėsių.

Matosi viena iš penkių ežero salų – „Triušių sala” (Isola San Biagio) , į kurią galima nubristi,, nes vanduo iki salos – labai seklus. Pavadinimas kilęs iš ūkininkų pomėgio kadaise saloje laikyti savo gyvulius, kurie, ypač vištos ir tirušiai, bijodami vandens, niekur nepabėgdavo. Į salą organizuojamos ekskursijos; mes tik pasidairėm į ją iš viršaus.

Nuo uolos viršūnės atsiveria visa ežero didybė.

Didžiausia ežero sala – Isola del Garda. Į ją taip pat organizuojamos ekskursijos (mano nuomone – nepigios), ir būtent čia labai norėjau nuplaukti, apžiūrėti Cavazza šeimos vilą ir pasivaikščioti po išpuoselėtus sodus, juolab, kad mūsų kurortas buvo kaip tik arčiausiai salos. Deja, nebeužteko laiko, o gal ir energijos resursų.
Sala yra privati Cavazza šeimos nuosavybė ir tik palyginus neseniai atidaryta viešam lankymui.

Tinklapis apie salą:

http://www.isoladelgarda.com/lakegarda/The-gardens.html

Kitos dienos maršrutas- duoklė sūnui, lenktyninių mašinų muziejus. Pradinė mintis buvo važiuoti į Ferrari muziejų, bet jis pasirodė pernelyg toli, taigi pasirinkome šį – artimesnį. Išlošėme ne tik atstumo, bet ir kainos atžvilgiu – šis muziejus pigesnis, o vaikus įleido nemokamai.

Kitas tikslas – Gardos ežero perlu vadinamas Sirmionės miestelis. Šis viduramžiais statytas miestukas unikalus tuo, kad yra įsikūręs siaurame, maždaug 5 km ilgio iškyšulyje, o žymioji Veronos didikų Skaligerių pilis stovi pačiame to iškyšulio gale, ežere tiesiogine šio žodžio prasme.

Taip Sirmionė atrodo iš toliau:

Važiuojam su tikslu kiek įmanoma arčiau pilies prisiparkuoti, ir ups, nemaloni staigmena – visi privažiavimai link centro uždaryti, kadangi vyksta dviratininkų lenktynės. Pasitarę nusprendžiame iki pilies eiti pėstute, į vieną pusę – apie 4 km ir tiek pat atgal.

Pakeliui į pilį.

Prisižiūrėję dviratininkų ir prasibrovę pro užtvaras, pasiekiame pilį.

Perkame bilietus ir einame vidun.

Vandenyje paskendęs pilies kiemas.

Paaiškėjo, kad dviračių lenktynės padarė mums paslaugą. Uždaryto eismo pabijojo didesnė dalis turistų, taigi, pilyje kopinėjom tik su keliais atkakliausiais, su niekuo nesigrumdėm alkūnėmis ir nekovojom dėl geresnės vietelės kadrui pykštelti. 🙂

Vaizdai iš aukščiausio pilies bokšto:

Dar kiek pasivaikščioję po Senamiestį, užkandę skanios picos ir papildę lautkuvių krepšelį, judame atgal.

TOLIAU :

https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Italiska-mozaika-II-dalis/1206