Italija: Vilnius-Roma-Vilnius

Pradiniai duomenys: ekipažas- 2 žmonės (aš ir žmona Inga), automobilis – Opel Omega Universal 1998 m., 2 litrai , benzinas., data 2004.09.19-26, navigacijai- Europos kelių atlasas 2003 m., maršrutas Vilnius-Roma-Vilnius.
Kaip ir priklauso kelionių pradinukams, daiktus susikrovėm iš vakaro, prisipirkom vytintos dešros, prisidarėm sumuštinių, kavos ir visokio kitokio maistelio, vienu žodžiu, pasiruošėm važiuoti į bado ir nepriteklių kamuojamą vakarų Europą.
Pirma diena
Pavyzdingai keliamės 4,30 ryto kavos puodelis ir į kelią. Sekmadienio rytas. Kelias visiškai tuščias (koks durnius tokiu laiku važiuos), lekiam link Lazdijų. Kaip parodė ir vėlesnė važiavimo patirtis, atstumas nuo Lazdynų Vilniuje iki Lazdijų pasienio posto, sustojant pasipildyti kuro Lazdijų Lukoil degalinėje, yra lygiai dvi valandos, ir tai visiškai nepriklauso nuo važiavimo greičio, paros laiko, kelio dangos ir kitų aplinkybių(gal kam nors yra kitaip, pasidalinkit patirtimi). 7,00 muitinė, iki ES dar keletas metų, todėl tenka praeiti visas patikrinimo procedūras, gerai, kad eilė nedidelė, o ir pasieniečiai apsimiegoję, tai užtrunkam apie 10 min.
Toliau vyksta daugeliui pažįstama važiavimo per Lenkiją odisėja. Pasirenkam kelią per Augustavą (įdomu, ar galima pro kitur) ir Lomžą. Tiek kelių remontų dar nebuvau matęs( ačiū dievui, dabar jau daug mažiau beliko). Taigi apie 11,30 pasiekiam Varšuvą. Sekmadienio vidurdienis. Mašinų nėra labai daug, nuorodų, kur važiuoti, irgi trūkumas (perfrazuojant Maironį – …kada tik man teko važiuoti pro Varšuvą, visada pasiklystu…). Žinoma, truputį perdedu, bet, turbūt, daugeliui važiavusių pažįstamas jausmas, kai reikalingiausioj vietoj, t.y. sankryžoj, dingsta visos nuorodos, ir atsiranda tik už gerų 5 km, ir nebūtinai tokios, kurių reikia. Taigi, priverstinai aplankę Varšuvos zoologijos sodą, kažkokius parkus, universitetą ir kitokias nežinomas vietoves, išbandę lenkų kalbos žinias Statoil degalinėje, galų gale pataikėm į 8 arba E67 kelią. Sugaišom apie 1,5 valandos, pusė bėdos. Toliau seka dabar jau iki skausmo pažęstami pavadinimai – Rawa Mazowiecka, Tomaszow Mazowiecki, Piotrkow Trybunalski, Czestochowa. Kelias neblogas, tik tie jų šviesoforai su 70 ženklu kas 5 km, tai varo į neviltį. Gerai, kad patys lenkai jų beveik nepaiso, ir pasigavus gerą “sponsorių” galima vaziuoti, juo labiau, kad važiuoja ištisinis srautas, greitis apie 130 km/h. Pasiekiam Katovicus, toliau krūva kelių į visas puses, bet jau yra nuorodos į Čekiją, todėl miestų pavadinimai nelabai ir domina. Pervažiuojam Bialsko-Biala – prisimenam vaikystę, juk būtent čia kūrė garsiuosius lenkų multiplikacinius (ne animacinius) filmukus apie Lioleką ir Boleką, nuorodos į Osvencimo koncentracijos stovyklą (gal kitą kartą) ir į Žyviec miestelį (alaus tai būtų neblogai, juo labiau, kad ir šilta pakankamai, nors ir rugsėjo pabaiga, ale kad negalima, kelias dar tolimas, o Lenkijoj 0 promilių). 17,00 pasiekiam pasienio miestelį su trimis pavadinimais- lenkiškai Cieszyn, čekiškai Tiešyn, o slovakiškai, dar kažkaip. Degalinė pasienyje, reikia pagirdyti arkliuką, kas žino, kokios Čekijoj benzino kainos.
Sieną pervažiuojam be jokių nuotykių, o tada prasideda. Kadangi vyksta naujos autostrados stayba, visur vieni apvažiavimai, nuorodos pastatyyos ir nubrauktos, ženklai rodo bile ką, v.ž. bardakas pilnas. Pagaunu save važiuojant į Slovakiją- ten mums nereikia, Prahos kryptimi išvažiuojam atgal prie sienos. Taip apsukom keletą aštuoniukių viadukais, per tiltus, kol iššokom į reikalingą posūkį. Už posūkio šalikelėje stovi džipas su estiškais numeriais, o porelė pasitiesusi ant kapoto žemėlapį, kažką bando surasti. Prisiminiau, kad mačiau tą džipą degalinėje prie sienos, kaip tik žemėlapį pirko. Mums pravažiuojant pro juos, jie atsisuko. Aš ir sakau žmonai, -pamok jiems, tai ji taip ir padarė iškišus ranką pro langą. Žiūrim. porelė metė žemėlapį, šoka į automobilį ir mums iš paskos. Važiavo “prisiklijavę” kokį 50 km, o mes vis pajuokaudavom, kad gal jiems į Slovakiją reikėjo.
Toliau be jokių nuotykių privažiavom Brno. Čia svarbiausia teisingai pasukti, nes kelių ir krypčių daug, bet nuorodos gana aiškios, tai problemų surasti Vienos kryptį neatsirado. Jau ir vakaras artėja, reikėtų kur nors ir numigti, vistik 15 valandų už vairo. Stojam motoreste prie Mikulov. Gana didelis toks kompleksas abipus kelio, ir fūristai miega ir šiaip nemažai važiuojančių pro šalį. Kambarys dviem su pusryčių talonu kainavo apie 110 lt (kainos ir dabar nelabai pasikeitę). Iškart vietoj užsipildau pilną baką benzino, nes Austrijoj brangiau, paimu parduotuvėj “keletą” butelių čekiško alaus, vakarui bus prieš miegą, o ir tolimesnėje kelionėje pravers. Vietiniame restoranėlyje suvalgom svogūnų sriubos ir mėsytės, atsigeriam po bokalą alaus ir išeinam dar pasivaikščioti . Nors dar tik 20.30, bet jau visiškai tamsu, gerai, kad teritorija gerai apšviesta. Bevaikščiodami dar užeinam į gretimą restoranėlį, pasiimam alaus ir “knedlikų”(pavadinimas labai girdėtas, bet reikėtų pačiam sužinoti kas tai yra). Padavėjas kažkoks labai piktas ir nepatekintas(mano pastebėjimu, labai dažna čekų padavėjų būsena), gal todėl ir nepaaiškino, kad “tą jų mirkytą ir pakeptą batoną t.y. “knedlikus” valgo prie mėsos, o ne vienus ar su alum, bet mes jau pavalgę, todėl ir užsisakėm grynai dėl sportinio intereso.
Kambarys visai neblogas pasitaikė. Pro langą ant kalno matėsi Mikulov pilis, naktį gražiai apšviesta. Gal tik truputį triukšmavo pro šalį pastoviai važiuojančios fūros, bet kaip vienai nakčiai, visai gerai.
Antra diena.
Ryte atsikėlėm apie 7,00 ir nuėjom valgyti kompleksinių pusryčių už gautą taloną (vakare reikia išsirinkti , ka valgysi pusryčiams). Kas mėgsta, žinoma, tai kiaušinienė su bekonu buvo nuostabi.
8,00 mes jau vėl ratuose, tikslas – kažkur Italijos vidurys, kaip dievas duos. Už geros valandos mes jau Vienos priemiesčiuose(pasienyje nusipirkome vinjetę 10 dienų – 7,5 eur). Viena į mūsų planus neiėjo, bet prie progos galvojom kur nors sustoti trumpam apsižvalgyti, kadangi vistiek reikia pervažiuoti skersai. Kamštis įvažiuojant į miestą baisus, judam vėžlio greičiu, bet judam. Po geros valandos priartėjam prie miesto centro (bent jau mums taip atrodo) ir pradedam ieškoti, kur sustoti. Sugalvokit ką nors paprasčiau, niekur a nei mažiausio tarpelio, tik staiga priešais požeminis parkingas su žalia šviesa. Nieko negalvojęs suku žemyn, pasiimu talonėlį prie šlagbaumo, ir mes jau stovim. Išlipimas per kažkokios mokyklos pastatą, dar žvilgteliu į informaciją – 7eur/h, va kodėl vietų yra. Na bet ką darysi, jau stovim. Pasivaikęčiojom truputį, užėjom į kavinę (kaip Vienoj neišgersi kavos kartu su jų tvarkingom ir išpudruotom senutėm). Kava puiki, atmosfera kavinėj taip pat, bet šaligatviai aplinkui pilni “kakučių”, ir niekas jų neskuba rinkti ar valyti (štai tau ir tvarkingieji austrai).
Į vieną valandą įtilpom, ir toliau į kelią. Reikalingas A2 kelias į Graz. Su nuorodomis viskas tvarkoj, judėjimas intensyvus, bet tvarkingas, todėl netrukus miestas baigėsi. Važiuojam puikia autostrada, dar vietomis ne iki galo baigta, bet tai netrukdo. Geras greitis, gera muzika, geras oras, gražūs vaizdai. Puikumėlis. Prasideda kalnai ir tuneliai. Pirmą kartą važiuoju tokiais tuneliais, viskas labai įdomu. Kai kur dar vyksta statybos, tai prisižiūrim įvairiausių statybinių mašinų ir mechanizmų. Išsukam į S6 kelią link Knittelfeld (kas sugalvojo tuos Austriškus vietovardžius, o juos dar ir prisiminti norisi), kalnai darosi vis aukštesni, nuolydžiai statesni, vaizdai gražesni. Ištaikęs tuščią kelio atkarpą leidžiantis nuo gana stataus kalno, išjungiu bėgį, riedu laisva eiga pasižvalgydamas aplink, tik staiga išgirstu fūros signalą iš paskos. Vietoj to, kad laisvu važiuodamas nuo kalno automobilis įsibėgėtų, jis beveik visai sustojo. Labai įdomus potyris. Nežinau, ko jie ten prideda į naują asfaltą, bet jausmas kad važiuotum ant “prisoskių” (nesugalvojau atitikmens lietuviškai). Toliau prasidėjo gražūs mažučiukai miestukai, viskas taip švaru, tvarkinga ir spalvota, kad atrodo –netikra. Prie vieno tokio, atrodo” Leoben, nutarėm sustoti atsipūsti. Sustojom jau išvažiavę iš miestelio prie mažo restoranėlio. Užėjom, o ten, pasirodo, golfo klubas, su golfo reikmenų parduotuvėle ir pora staliukų terasoje. Pasiėmėm šviežio austriško alaus(Austrijoj 0,5 promilės leidžiamos, todėl bokaliuką galima sau leisti), susėdom prie staliuko. Gražu, šalia slėnyje golfo laukas, kur kelios pagyvenusių austrų porelės stumdo kamuoliukus. Praeina klubo lankytojai, šypsosi, sveikinasi. Alus šaltas ir labai skanus. Rojus žemėje ir tiek. Ilgai neužtrukom, reikia važiuoti. Kelias smarkiai susiaurėjo, prasidėjo serpantinai, bet kalnai apaugę mišku, tai nelabai kas ir matosi. Greitis tragiškai sumažėjo ir dėl kalnų, ir dėl miškovežių gausos. Truputėlį nuobodu pasidarė važiuoti. Prie Klagenfurt vėl išvažiuojam į A2 autostradą ir pro Worth see (kažkodėl ežerus jūromis vadina) pasiekiam Villach. Atsišakojimas link Slovėnijos mūsų nedomina, todėl važiuojam Italijos kryptimi. Priekyje jau išlenda uolėti kalnai, vėl atsiranda tuneliai ir užrašai itališkai. Kurioje vietoje kirtome sieną, nežinau.
Privažiavom įvažiavimą į mokamą kelią (pirmas kartas, neaišku, ką daryti), privažiuoju prie šlakbaumo – nusileidžia, atsitraukiu atgal – pakyla. Kaip tyčia niekur nė vienos mašinos, nė vieno žmogaus, o ir pasukti į šalį nėra kur – kalnai aplinkui. Pastovėjom porą minučiį, kol pamatėm išlindusį bilietuką, paėmiau, viskas veikia, galima važiuoti. Toliau atsirado švieslentės su nurodymais to bilietuko neišmesti, žinoma, itališkai. Gerai, kad Inga kažkiek raukia itališkai, tai supratom, ko iš mūsų nori.
Baigėsi kalnai, kelias neblogas ir beveik tuščias. Vaizdeliai visai nekokie pro langą, nuo saulės išdegusios lygumos, todėl spaudžiam greitai, planuose iki nakvynės pasiekti Adrijos pakrantę ir kur nors pernakvoti.
Venecijos prieigas pasiekėm apie 17 val., lauke baisus karštis nors ir ruduo, į visas puses didžiuliai kamščiai ir daugumoj furos. Taip šliaužėm gerą valandą, kol užuodėm kažkokį svilėsių kvapą, bet nutarėm, kad tai iš lauko, ir nekreipėm dėmesio, tačiau eilinį kartą stabtelėję, pamatėm iš po kapoto rūkstančius dūmus. Greitai pasukau į avarinę juostą ir atidariau kapotą. Vaizdelis nekoks – svyla kapoto garso izoliacijos veltinis, jau dižiulė skylė išdegusi. Pro šalį važiuojantys furistai pradėjo siūlyti vandenį ir patarinėti, bet aš turėjau savo mineralinio vandens, kuriuo žarijas ir užpyliau. Po gerų penkių minučių iš paskos privažiavo avarinės tarnybos mašina(matyt kažkas iškvietė), išlipo bičas su kombinezonu ir pradėjo kažką itališkai kalbėti. Aš bandžiau angliškai, bet jis nebuvo poliglotas, o žmona, nuo šoko užmiršo visą italų kalbą. Šiaip taip išsiaiškinom, kad pagalbos nereikia, viskas gerai, važiuosim patys, nors jis vis siūlėsi nutempti į servisą. Mums pradėjus važiuoti, dar porą kilometrų lydėjo, bet po to, nutaręs, kad aš nemelavau, isijungė žiburėlius ir nurūko per kamštį tolyn. Privažiavom mokėjimo už kelius punktą, pasirodo, kamštis buvo susidaręs būtent dėl jo. Nuo Austrijos sienos iki Venecijos kelias kainavo apie 11 eurų. Važiuodami toliau vėl įlindom į mokamą kelią, nes nepastebįjom nusukimo, bet dabar jau dingom iš jo pirmame išvažiavime susimokėję 1,5 euro. Kadangi Venecija į mūsų planus neįėjo, tai patraukėm šunkeliais link jūros link Chioggia. Adrijos pakrantė toj vietoj baisi, kažkokios balos visur, važiuoti reikia pylimais, kvapelis irgi nekoks. Pradėjo temti. Į Chioggia neužsukom, galvodami , kad kur pakeliui surasim kokį viešbutuką, bet kur tau. Kelias iš abiejų pusių aptvertas tvorom. Jūros pusėj miškas, o kitoj, didelės privačios vilos, jokių sustojimo ar nusukimo į šoną galimybių. Judėjimas gana intensyvus, nors ir vakaras, vis tos pačios furos ir kitokie vietiniai sunkvežimiai. Jau visai nebejuokinga pasidarė, tik staiga prieš nosį išdygo namelis su užrašu HOTEL. Čia mes ir sustojom. Miestelis vadinosi Rosolina, o viešbutukas buvo 4 žvaigždučių ir visai nebogas su nuosavu, gana dideliu restoranu ir pagyvenusiu padavėju-gėjumi. Suvalgėm restorane Lazagne, išgėrėm alaus, kurį kažkodėl atnešė stikliniuose ąsočiuose su vyno taurėmis. Alus neįpatingas, bet po tokios dienos, labai gerai. Bandėm dar pasivaikščioti po miestelį, bet, pasirodė, kad jis siauras ir ilgas, išsidėstęs palei kelią, ir nieko ten gero nėra. Todėl greitai sugrįžome atgal, atsisėdom prie staliuko lauke, nes restoranas kažkodėl užsidarė, ir pribaigėm dar iš Čekijos atsivežtą alų. Už nakvynę sumokėjom 82 eurus.
Trečia diena
Rytas mus pasitiko visiškai nepermatomu rūku. Pavalgę gerus pusryčius apie 8 valandą patraukėm į kelią. Prieš miegą pakoregavom kelionės maršrutą ir nutarėm aplankyti Pizą, o tam, kaip žinia, reikia kirsti visą Italiją skersai, bet, kadangi kelionės tikslas Roma ir Piza yra toje pačioje pusėje, nutarėm, kad nieko neprarasim. Vėl važiavom ištisoj sunkvežimių kolonoj, jokios galimybės ką nors aplenkti, nes kelias siauras ir smarkiai apkrautas, be to dar ir rūkas žiaurus. Pakeliui atsirado nuorodo į pajūrį – tokie siauri keliukai per mišką ar laukus (nors važiavom pačiu pajūriu, jūros taip ir nematėm). Važiavom link Ravenna toliau link Forli ir į Firenze (niekada anksčiau nepagalvojau, kad tai gali būti Florencija – namų darbai nepadaryti, bet ir nežadėjom ten važiuoti). Prie Ravenna aišku nepataikėm į reikalingą kelią, todėl Forli nepasiekėm, bet kryptis išliko gera, patekom į Faenza, kur buvo daug kelio darbų ir apvažiavimų. Pas kažkokį italą kieme prisipildėm benzino baką, ten kolonėlės tokios privačios ir kitokių nėra. Italas suprato tik tiek, kad pilną baką pripilti, nors benzinas ir brangesnis, bet iš mašinos lipti nereikia, pats pribėgo ir viską sutvarkė. Žinojau, kad norint pamatyti šalį, negalima važiuoti autostradomis, ir tas 100 km atstumas nuo Faenza iki Firenze (SS302), kurį mes važiavom geras 4 valandas tai pilnai patvirtino. Iš dirbamų laukų po truputį pradėjom kilti į kalnus. Keliukas gana neblogos kokybės, bet baisiai siauras. Prasidėjo serpantinai – vienoj pusėj siena, kitoj –bedugnė, atitverta mažyte tvorele, kai kur ir jos nėra. Mažiukai kaimeliai kalnuose su tokiais tarpais tarp namų, kad, atrodo, veidrodėliai sienas liečia, mažytės aikštelės mašinų prasilenkimui ir visur vaizdai nepakartojami. Gaila tik, kad fotografui ir šturmanui buvo taip baisu, kad žiūrėjo į mašinos grindis ir niekur daugiau. Maždaug pusiaukelėj suradom didesnę aikštelę, tai išlipom prasimankštinti ant kalno viršaus, nes nuo posukių galva sukosi.
Taip privažiavom Florenciją. Nuo kalno atsivėrė nuostabus vaizdas į slėnyje išsidėsčiusį miestą. Radom apžvalgos aikštelę fotosesijai ir patraukėm į miestą, neturėdami nei plano nei supratimo, kur važiuoti toliau. Žinojau tik kryptį ir kelio, kurio reikia numerį. Kas važinėjo mašina po Italijos miestus, žino tą jausmą, kai siaurutėse senamiesčio gatvelėse visomis kryptinis zuja motoroleriai, visur kamsčiai, visi signalizuoja, ne Egiptas, žinoma, bet nedaug trūksta. Svarbiausi, kad visas tas transporto erzelis neatrodo piktas, jokių avarijų, jokių lindimų, kur nereikia , kiekvienas žiūri savęs, ir kad kitam netrukdytų. Truputį apsipratus, pilnai galima važinėti drąsiai. Miestą pervažiavom beveik per vidurį, isvažiavus į didžiulį sankryžų ir viadukų knibždėlyną, teko pervažiuoti skersai žalią juostą, nes apsisukti nepavyko, po to degalinėj pas vietinius technikus itališkai pasiklausėm kelio į Pizą, jie labai apsidžiaugė žmonos italų kalbos žiniomis ir viską nuoswekliai paaiškino, vis po penkis kartus perklausdami, ar tikrai supratom. Supratom. Kelias nemokamas, bet nė trupučio neprastesnis ir važiuoti gali greitai. Italai su savo Fiatais tokiais greičiais laksto, kad, atrodo tos jų mašinėlės arba susprogs, arba pakils, ir tai visiškai nepriklauso nuo mašinos amžiaus. Policijos, matuojančios greitį matėm visai nemažai, bet prieš kiekvieną matuotoją buvo kelio ženklas.
Iki Pizos atlėkėm be nuotykių. Išsukę į miestą “sėdom ant rato” kažkokio vokiečio mersui, tai jis mus tiesiai į centrą atvežė. Pizai skyrėm 3 valandas, nes vakare reikėjo būti Romoje, laukė užsakytas viešbutis. Stovėjimo aikštelė už upės nuo pagrindinio traukos objekto kainavo 1 euras valandai, bet paeiti nebuvo labai toli, juo labiau visą dieną sėdėjus. Senamiestis vienas dižiulis “drenažas” (visi viską parduoda), minios turistų, karšta, bet į visą tai galima nekreipti dėmesio, miestukas gražus, o Torre Pendente (pasvirusi varpinė) tikrai padaro įspūdį, pasirodo taip tikrai yra. Labai daug ką ten veikti nėra, bet pamatyti tikrai verta. Dėl laiko stokos į viršų nelipom, tik pasivaikščiojom aplink. Vienintelė nelaimė, kad prie pat bokšto “numiro” fotoaparato baterija, tai turim tik vieną kadrą. Grįždami link mašinos nutarėm užkasti, juk nuo pusryčių nieko burnoj neturėjom. Užėjom į vieną iš gausybės picerijų-užkandinių, kur picas gabaliukais pardavinėja. Miastas įpatingai nesužavėjo, be to ir karšta labai, tai tik užkandom ir atsigėrėm alaus. Kas nustebino, tai dižiulė netvarka ir nešvara visur, o ypač toj geroj vietoj, kur unitazas pilnas iki viršaus ir užsikimšęs, skystas muilas prie kriauklės yra, o vanduo, jam nusiplauti, iš krano nebėga, tai teko servetėlėmis muilą valytis. (Tokių ir panašių vaizdų teko gana daug matyti ir Romoj
Toliau kelias vedė į Livorno prie Viduržemio jūros, nes pajūriu norėjome traukti į Romą, autostrada kažkaip nedomino.Kažkaip mums sekėsi važiuoti pro miestus piko valandomis, vėl didžiuliai kamščiai. Tik Livorno nekilo jokių problemų dėl navigacijos – visą laiką tiesiai iki pat jūros. Pajūrys gražus, pilaitės, nedidukai rūmai (kažkaip vilomis neapsiverčia liežuvis vadinti), beveik visur gali sustoti ir eiti maudytis, net stovėjimas nemokamas, bet vėl tas nelemtas laikas spaudžia, jau 18 valanda, o iki Romos dar 300 km ne greitkeliu.
Kelias didžiąją dalį eina pajūriu, kai kur nutoldamas, kai kur priartėdamas. Pilna laukinių pliažų ir kempingų matosi, kadangi greitai spalis, tai visiškai tušti, o gal ir neveikiantys, bet mūsų jie nedomina, Lekiam. Gana retai gyvenama pakrantė, t.y. mažai namų, o daugumoj sodai, alyvmedžių giraitės. Mašinų irgi visiškai nedaug. Privažiuojam miestą keistu pavadinimu – Civitavecchia (sena gyvenvietė išvertus iš italų kalbos, atrodo). Vėl tiesiai per centrą, gerai, kad jau kamščiai sumažėję, bet centre pilna žmonių, panašu, kad kažkokia šventė vyksta, o gal pas juos visada vakarais taip. Artėjam link Romos, visiškai sutemo, prasidėjo vienas ištisas priemiestis, kokius 60 km. Žemėlapyje pažymėta autostrada, bet mokėti kažkodėl nereikia, gal dar nebaigta galutinai, o gal vėl nepataikėm ir važiuojam lygiagrečiai. Neįdomu, kelias geras, mašinų nėra, greičio niekas nematuoja, o ir “sponsorius” priekyje vietinis atsirado, jam, atrodo, irgi į Romą reikia.
Kadangi “visi keliai veda į Romą”, tai ir mus atvedė. Jokio kito ženklo, kad mes jau Romoj nebuvo, tik maža balta kelio ženklo lentelė, jokios gigantomanijos tipo – VILNIUS ar KAUNAS didžiulėm raidėm, tik ryškiai padaugėjo mašinų paplatėjo kelias, gaudybė viadukų ir nuorodų, nos greitis beveik nesumažėjo. Mūsų viešbutis pačiam centre, prie upės šalia Circo Massimo (didžiulio senovės Romos stadiono likučių), todėl lekiu niekur nesidairydamas viena kryptimi, upės, gal nepastebėjęs, nepervažiuosiu. Nors jau 22 valanda, gatvės pilnos žmonių ir mašinų, o dar prie turistų lankomų vietų net nepriartėjom. Nepratus, sunku įsivaizduoti miesto dydį. Atrodo, važiuoji pusę valandos nemažu greičiu viena kryptimi ir visiškai neįsivaizduoji, kiek dar reikės taip važiuoti. Galų gale vaizdelis panašus į centrą, pravažiuojam kažkokią sieną (vėliau pasirodė, kad tai buvo Vatikanas), vienoj sankryžoj pavyko paklausti gretimoj mašinoj važiuojančių merginų, kurioj pusėj upė, kažkuri mostelėjo ranka – važiuok ten. Upė. Mums per tiltą ir iki pat viešbučio paupiu. Bet mums reukiama kryptimi vienpusis eismas, ir , žinoma, į priešingą pusę arba tolyn. Važiuojam iki kitos sankryžos – vėl tas pats, trečia – ir vėl, ketvirta – dar kartą. Darosi nebejuokinga, juk negalima pasukti reikiama kryptimi. Tada atėjo mintis, vienoj pusėj upės eismas į vieną pusę, kitoj – į kitą. Apsisuku, vėl per tiltą, taip ir yra. Viskas aišku, dabar tik reikia per reikalingą tiltą pervažiuoti, jeigu per anksti kirsim upę, vėl ratu važiuosim. Reikėtų paminėti, kad gatvė einanti palei upę, pastoviai įneria į nedidelius tunelius ir išnyra tiesiai priešais tiltus, judėjimas milžiniškas, srauto greitis apie 80 km/h, todėl pastebėti tinkamą posūkį ir pasukti laiko yra 1-2 sekundės. Visdėlto pasiseka. Mūsų tiltas Ponte Palatino yra prie pat salos, todėl surasti jį paprasčiau. Jau važiuodami per tiltą pamatome viešbutį (nuotraukoj internete jis atrodo lygiai taip, kaip ir tikrovėj, o ir nuotrauka daryta naktį, nes apšvietimas gražus), apsidžiaugiame, bet…..Pervažiavus tiltas link viešbučio važiuoti draudžiama, vėl tas vienpusis eismas. Priešais viešbutį didelė aikštė, kurioje dieną stovi mašinos ir vyksta judėjimas, naktį aikštė tuščia. Gerai, kad kairėje upės pusėje judėjimas nedidelis, todėl apsižvalgau, “gazas dugnas” prieš eismą ir mes jau stovime tiesiai priešai centrinį įėjimą.
Viešbutis vadinasi “47”, priklauso tarptautiniam tinklui, 4,5 žvaigždutės. Kainos nerašysiu, kad nebūčiau apšauktas “durnium” ir nesukelčiau bereikalingų diskusijų (tam buvo asmeninės priežastys, kurių čia neminėsiu).
Išlipam iš mašinos, nueinam į reception. Kostiumuota mergaitė taisyklinga anglų kalba pasitikslina rezervaciją, po to nusiunčia berniuką su livrėja paimti daiktų. Pasijuntam truputį nejaukiai. Mes su šortai, basos kojos sportbačiuose, suglamžyti ir susivėlę, o mus taip pasitinka, be to lobby pamatėm sėdinčias poras – moterys su vakarinėm suknelėm, vyrai kostiumuoti (vėliau juokavom, kad vyko koks nors Italijos mafijos suvažiavimas), bet mes apsimetėm , kad taip ir turi būti. Kol aš padėjau berniukui paimti daiktus iš mašinos, jis visgi ne aštunkojis, administratorė bandė atspėti, iš kur mes atvažiavom. Kadangi, viešbučio užsakymo formoj buvo parašyta, kad yra parkingas, tai aš ir paklausiau, kur pastatyti mašiną, administratorė labai susinepatogino, ir pasakė, kad parkingo jie neturi (nebloga perspektyva ieškoti, kur 3 dienas laikyti mašiną Romos centre), bet jei mūsų mašina “ta ilga”, kur matosi pro langą, tai mes ją galim ten ir palikti – gavom saugomą aikštelę 3 m nuo įėjimo. Tada prasidėjo odisėja po viešbutį. Nors užsakyme buvo labai tiksliai aprašytas kambarys, berniukas kažkodėl vis vedžiojo po kitokius, tai lovos atskiros, tai dušas vietoj vonios, kol galų gale gavom kambarį. Matyt norėjo arbatpinigių didesnių, nes visą laiką pliurpė nebloga anglų kalba, nors ir su akcentu. Vėliau nutariau, kad daviau per mažai, nes daugiau niekada nebepasirodėnei tas, nei kiti ir nebetrukdė gyventi. Taigi, mes Romoje, prasidėjo ketvirta kelionės diena, nes jau po 12 valandos. Greitai į dušą, alaus po butelaitį, kažkur pakeliui degalinėj nusipirkom ir į lovą.
Rytoj mūsų laukia nauja diena ir nauji nuotykiai.
Ketrvirtoji diena
Atsikėlėm normaliai apie 8 valandą. Kaip malonu niekur neskubėti po 3 dienų maratono. Pusryčius duoda iki 10 valandos, tai galim ramiai susitvarkyti ir eiti užkąsti. Pusryčiai, žinoma pranoko visus lūkesčius, pradedant keturių rūšių kiaušiniene, baigian karštais kruasanais (prancūziškai tikrai neparašysiu pavadinimo). Turim dvi pilnas paras Romai apžiūrėti, todėl ilgai negaištam ir išeinam į trasa apsiginklavę klasikiniais turistų atributais: kuprine, miesto planu, mineraliniu vandeniu.
Pirmas tikslas aiškus – Kapitolijaus kalva, toliau Forumas, Koliziejus ir kaip dievas duos. Kadangi apie Romą visur daug prirašyta, tai nenorėdamas kartotis, labai neišsiplėsiu. Nuo viešbučio iki Kapitolijaus kalvos mums apie 0,5 km, tai greitai atsirandam ten, dar rytas ir nekaršta, bet žmonių jau netrūksta. Pasivaikštom, apžiūrim, į muziejų neinam. Kažkaip iš anksto susitarėm, kad vaikščiosim ir apžiurinėsim miestą, nes su muziejais prireiktų mažiausiai mėnesio, o mes tiek neturim. Nusileidžiam į Romos Forumą, ten pavaišktom su rusų ekskursija, pasiklausom gido pasakojimų. Visur matosi didesnių ir mažesnių vaikų grupės, panašu, kad vietoj vyksta pamokos: tikriausiai istorijos, o gal ir dar kokios kitos. Visi akmenys (t.y. pastatų liekanos) sunumeruotos, net gražu žiūrėti. Prieinam Koliziejų. Įspūdingas statinys ypač atsiminus jo amžių. Įėjimas 20 eurų žmogui, bet neiti negalima, nežinia, ar dar kada atvažiuosi. Eilė gana didelė, bet eina greitai, o viduj žmonių neatrodo daug, visi tarsi ištirpsta tuose dydžiuose. Užtrunkam apie porą valandų. Darosi karšta. Aplik pilna įkyrių prekeivių (indai arba pakistaniečiai, sprendžiant iš spalvos), kurie vis bando užkabinti kažkokius karolius , siulo “roleksus” už 20 eurų, arba vandens buteliuką už 2 eurus. Veikiančių geriamo vandens kranų pilnas miestas, net daugumoje fontanų bėga geriamas vanduo, kuo tie prekeiviai ir naudojasi, nes matėsi nemažai turistų, perkančių vandenį, kurį jie ką tik iš fontano pripylė į buteliuką.
Ką gi, pirmieji objektai aplankyti, būtų gerai padaryti pertraukėlę. Einam pirma pasitaikiusia gatve, gal surasim, kur prisėsti, nes aplink Koliziejų tokių vietų visiškai nesimato, o ir brangu būtų nerealiai. Paeinam porą kvartalų stengdamiesi labai nenutolti nuo senamiesčio. Prasideda kavinukės, bet lauke nesėdam, labai karšta darosi, užeinam į vidų. Nors jau beveik pietų metas, valgyti visai nesinori, pasiimam alaus. 0,4 l bokalas 5 eurai, “neblogos” kainos, bet negali sau uždrausti. Pailsėję truputį einam toliau klaidžioti po miestą. Pilna mažyčių bažnytėlių, viena už kitą gražesnė, viena už kita senesnė, tik spėk sukinėtis į visas puses. Prie vienos tokios bažnytėlės buvau paženklintas balandžio, tiesiai ant peties, kol pozavau eilinei foto sesijai. Pastebėjom, kad vaikštom nelabai turistiniu maršrutu, todėl pakeitėm kryptį ir siaurutėle gatvele patraukėm atgal link Kapitolijaus kalvos. Pasijautėm lyg kokiam senam itališkam filme, aplink visur mažytės maisto parduotuvėlės, su šviežiais vaisiais, sūriais ir kumpiais, šalia kažkokios mechaninės dirbtuvėlės, kur senas diedukas taiso motorolerius ir prieškarines siuvimo mašinas, kelių kambarių viešbutukai su ranka paišytomis iškabomis ir visa tai visiškai šalia miesto centro, bet, turbūt, ten visada taip buvo, ir tie žmonės, kurie ten gyvena, tarsi užsikonservavę laike su visa savo aplinka. Į vieną tokią parduotuvėlę užėjom pasipildyti alaus atsargų. Buvau girdėjęs, kad itališkas alus prastas, bet po šios kelionės tikrai galėčiau paprieštarauti. Kiek teko ragauti (nepasakyčiau, kad mažai ir kiekio ir rūšių atžvilgiu), tik keletas rūšių nelabai patiko, o daugumoje net labai neblogas, todėl išankstinė nuostata -ragauti vietinius vynus- pasikeitė į – mėgautis vietiniu alumi.
Taigi išlindome prie Kapitolijaus kalvos tiesiai prie Trojos kolonos, prisėdom mažame parkelyje ant laiptų po pušimis, atsigaivinome ir stebėjome eismą plačioje gatvėje priešais kalvą. Nutarėme užlipti į viršų ir aplankyti karo muziejų, kuris, tiesa, nemokamas, o pro jo langus ir iš balkonų atsiveria nuostabūs vaizdai į visą miestą. Beeidami nutarėme pasižiūrėti į garbės sargybą prie amžinosios ugnies, bet mums pradėjus artėti iš kažkur staiga atsirado pora kareivių paradinėmis uniformomis ir žestais parodė, kad reikia laikytis atitinkamo atstumo. Taigi nuėjom į muziejų. Didelis ir gražus pastatas. Ekspozicija nepasakyčiau, kad labai įdomi, gal tik jų relikvijos, tokios, kaip Garibaldžio kardas ar panašūs dalykai.
Kitas mūsų tikslas Ispaniški laiptai ir Plazza del Popolo. Netoli Ispaniškų laiptų pataikėm į prabangių parduotuvėlių rajoną su žymiausių dizainerių pavardėmis, pirmą kartą pamatėm gyvasias skulptūras, kurių vėliau sutikom gyvą galybę. Dar vienas Romos centro atributas – elgeto-luošiai. Jų visur pilna – šliaužioja gatvėmis, sėdi prie parduotuvių ištiesę rankas ir išdemonstravę klaikiausias atviras žaizdas (nors, žinant dabartinės pramonės galimybes, iš toliau pažiūrėjęs negali pasakyti ar jos tikros ar dirbtinės priklijuotos). Ispaniški laiptai didelio įspūdžio nepadarė, laiptai ir tiek , daug žmonių, geriamo vandens fontanas ir didžiulis skydas su Dalai Lama ant viršuje esančios bažnyčios remontuojamo fasado. Nuo Plazza del Popolo užlipom link Villa Borghese, pasėdėjom parkelyje , pasigrožėjom miesto panorama ir Vatikanu iš viršaus. Grįžom A. Mickevičius gatve.
Toliau šiaip vaikštinėjom po miestą. Netoli centrinės stoties prisėdom kavinėj išgerti alaus. Tai buvo vienintelė vieta Romoje, kur palikau padavėjui arbatpinigių, nes labai maloniai aptarnavo ir visą laiką bandė ko nors paklausti. Tiesa, padavėjas buvo kinietis ne italas. Kažkaip užklydom į vyriausybinių įstaigų rajoną. Visas kvartalas – vienas namas su dideliu vidiniu kiemu ir ginkluota apsauga prie įvažiavimo, Prie premjero rezitancijos sargyboje stovi berseljerai, tokie berniukai kaip iš paveiksliukų su gaidžio plunksnomis ant kepurių – tipo gvardija. Prisėdom ant suoliuko kažkokiame parkelyje su eiline kažkokio generolo statula. Visur lentelės: rūkyti draudžiama, po žolę vaikščioti draudžiama, šunis vedžioti draudžiama. Vaizdelis – krūva vaikų ant žolės žaidžia futbolą, vaikų prižiūrėtojos sėdi ant suoliukų ir rūko, šunys bėgioja paskui vaikus- pilna idilė.
Taip bevaikštinėjant ateina vakaras. Traukiam link namų. Mažulytėj parduotuvėlėj nusipirkom alaus po 1,1 eur už 0,6 butelį, visai neblogai (nors vėliau radom ir po 0,8 euro truputį didesnėj), ir vietinės duonos ir sūrio, mėsinėj nusipirkom rūkytos dešros – vakarienę jau turim. Kadangi gyvenom visai šalia Kapitolijaus kalvos, tai surasti kelią namo nebuvo sudėtinga.
Parėję pavalgėm vakarienę, atsigėrėm alaus, po to iškrovėm kambaryje buvusį minibarą ir sukišom ten nuo vakarienės likusius ir šalčio reikalaujančius produktus (“auksiniai” alkoholio ir vandens buteliukai keletą dienų pastovės šalia “savo namų”), prigulėm valandelei pagulėt, nes laukė kelionė į naktinę Romą.
Kaip jau minėjau anksčiau, visai šalia mūsų viešbučio buvo Circo Massimo (didžiulis Romos imperijos laikų stadionas), tai nutarėm jį apžiūrėti. Žinoma, pasirinkom patį tinkamiausią laiką – pilnai sutemus. Stadioną sudaro didelė ilga aikštė apjuosta pylimu, kur sėdėdavo žiūrovai. Faktiškai nieko nėra išlikę iš buvusių statinių, kaikur šlaituose matosi buvę akmeniniai suoliukai, dar keli kažkokie akmenys. Vieta, nosr ir visai šalia centro, labai nejauki (gal, kad naktis), nes tai vienur, tai kitur, valkiojasi kažkokie neaiškūs tipai, gatvės aplinkui visiškai tuščios, o ir apšvietimo bevei jokio nėra. Taigi, neužsibuvom, patraukėm link Plaza Navona. Nuostabiai graži aikštė naktį, su apšviestais fontanais, daugybe žmonių, kurie atėjo gerai praleisti laiko, nos jau visai naktis, pilnu tempu tebevyksta prekyba ir įvairiausi pasirodymai. Vienu žodžiu, tūsas. Dar viena Romos senamiesčio įpatybė – archeologiniai kasinėjimai. Visiškai neaišku, ar jie vyksta dabar, ar vyko prieš 20-30 metų, bet visur pilna išraustų ir aptvertų vietų, kur galima pasižiūrėti senų pastatų sienų, pamatų ir šiaip visokios architektūros, ne ir, žinoma, visi tie griuvėsiai ir kasinėjimai pilni įvairiausio plauko kačių. Apskritai laukinės katės Romoje turi kažkokį įpatingą statusą ir yra saugomos. Dabar jau neatsimenu, kodėl. Prie vienų tokių kasinėjimų teko stebėti vaizdelį – du vyrukai, matyt vietiniai, pagavo kišenvagį, kokių 18 metų vaikiną. Viskas buvo išsiaiškinta vietoje, nekviečiant jokios policijos. Vagiui paprasčiausiai gerai įkrėtė į kailį, o jis net nebandė priešintis, turbūt, tokia yra įprasta procedūra.
Dar truputį pasivaikščioję po miestą nutarėm grįžti į viešbutį, jau neužilgo reikės vykti į Vatikaną – planas antrai dienai. Kad būtų greičiau, nutarėm “kirsti kampą”, palikom ramybėj dideles gatves ir patraukėm siauručiais skersgatviais namų link. Nors ir galiu pasigirti labai geru krypties jausmu ir didele patirtimi važinėti, vaikščioti ir bėgioti pagal žemėlapį (į vakarinį pasivaikščiojimą išėjom be žemėlapio), bet turiu pripažinti, kad naktinių Romos skersgatvių labirintas gerokai klaidina. Visos gatvelės sukasi ratu arba vingiuoja, kiekvienoj sankryžon po mažutį bariuką ar vyninę pilną vietinių (atrodo, kad jie tik naktimis gyvena, nes dieną visur gana tuščia), vienu žodžiu į didesnę gatvę išlindom visai šalia tos vietos, kur nutarėm “kirsti kampą”. Daugiau nutarėm nebežaisti ir, vadovaudamiesi principu “tiesiai arčiau, aplink greičiau”, grįžom šiek tiek numigti.
Penktoji diena
Vėl tie patys fantastiški pusryčiai, pasitikrinam amuniciją ir pirmyn Vatikano šturmuoti. Pagal žemėlapį nelabai toli, todėl nutarėm eiti pėsčiomis kita upės puse negu išvakarėse vaikščiojom. Kelionė užtruko apie valandą, ir štai mes prieš Š. Petro baziliką. Įspūdinga aikštė, įspūdingas pastatas, įspūdinga eilė žmonių prie įėjimo, bet eina greit. Aš pilnai pasiruošęs – ilgos kelnės, marškiniai, žmona irgi – suknelė iki žemės ir… nuogi pečiai. Labas, atėjom. Atgal grįžti toloka, bet išgelbėjo vietiniai “verslininkai”. Kaip mat mums buvo parduota skarelė už 5 eurus, kuri prigulė ant žmonos pečių, ir mes jau viduje. Prasčiau buvo “nespasiruošusiems” vyrams, jiems po 15 eurų pardavinėjo kelnes iš plastikinių maišų. Įsivaizduoti reikia, kas tose kelnėse darosi po kokių 5 valandų ekskursijos Vatikane (+30 C pavėsyje).
Aprašinėti bazilikos vidaus manau, nėra reikalo, vistiek visko neaprašysi. Tiesa pavyko nusileisti į rūsius, kas ne visada galima, ir dar nemokamai. Po to ekskursija (bilietas 20 eurų) į Bordžijų rūmus su Siksto koplyčia ir Rafaelio, Mikelandželo, Da Vinčio ir kitų genijų darbais, milžinišku antikos muziejumi ir galybe kitų grožybių…
Užtrukom geras 4-5 valandas, pietų metas. Parduotuvėj nusipirkom alaus, susiradom jaukų parkelį šalia Castel St Angelo nugaros (ten, kaip ne keista, buvo ir tvarkingas viešas nemokamas WC – didžiulė retenybė tuose kraštuose), ir, atsisėdę ant suoliuko, pietaudami alumi stebėjom kaip auklės gano mažus vaikus, auklės, aiškiai, ne italės (nors tikrieji Romos gyventojai save vadina ne italais, o romėnais, suprask, pasikėlę).
Toliau mūsų kelias vedė link Panteono. Nepasakysi , kad gražus, bet didingas pastatas su skyle kupole, per kurią įspindęs saulės spindulys klaidžioja po vidų. Panteone palaidotas Rafaelis ir dar keletas žymių žmonių.
Dar beklaidžiodami po miestą patekom prie Karabinierių būstinės (bent jau taip supratom), tai žmona primygtinai nutarė su keletu iš jų nusifotografuoti. Pavyko labai puikiai, vyrukai mielai pozavo ir dar varžėsi , kuris geresnis, ir kuris fotografuosis, paėmėm abu. (Pastebėjimas: karabinieriai vaikšto pasitempę ir važinėja su naujom Alfa Romeo, o policininkai gana nušliurę ir su pagriuvusiai Fiat’ais.) Taip bepramogaujan ir vis alų ragaujant, atėjo vakaras. Grįžom “namo”, vakarienei patvarkėm maisto likučius iš minibaro (supratinga kambarinė viską paliko kaip buvo, tik , matyt, buvo labai susidomėjusi Italų kalbos vadovėliu, nes paliko atverstą ant lovos. Vėliau sukrovėm išimtą minibaro turinį atgal, apsitvarkėm daiktus, kad nereikėtų gaišti ryte ir išėjom atsisveikinti su miestu. Ir Kapitolijaus kalva, ir Forumas, ir Koliziejus tamsoje atrodo fantastiškai, nes apšvietimu tai tikrai gerai pasirūpinta. Gręždami namo dar bandėm nufotografuoti vieną Cezario skulptūrą, kurių ten ant kiekvieno kampo pristatyta, bet, kiek besistengėm, visi kadrai gavosi “išplaukę”. Taip ir pavadinom jį – Cezaris, kuris nenorėjo fotografuotis.
Ką gi, rytoj laukia ilgas kelias namo. Roma – miestas, kurį būtinai reikia pamatyti, galbūt, pabūti truputį ilgiau, negu mes pabuvom, bet, tenesupyksta Romos mylėtojai, aš daugiau ten nevažiuosiu, ne mano Miestas…
Šeštoji diena
Atsikeliam kaip paprastai apie aštuonias. Daiktai bemaž visi sukrauti, todėl papildomo laiko nereikalauja. Prabangiai papusryčiaujam, nežinia kada ir kur sekantis maitinimas bus, susirenkanm daiktus ir į mašiną. Išeidami tik atsisveikinam su administratore, nes visi piniginiai reikalai atlikti be mūsų dalyvavimo, o “berniukas” demonstratyviai žiūri į priešingą pusę, bet mums jis irgi neįdomus. Šokam į mašiną ir į kelią. Važiavimo kryptį nusistatom pagal saulę, nes bandyti orientuotis pagal žemėlapį važiuojant rytiniame Romos knibždėlyne, yra visiška nesamonė, be to yra žiedinis aplinkelis, o iš jo jau pataikysim į savo kelią. Beje, dėl pakeisto maršruto važiuojan į priekį, dabar atgal tenka važiuoti tuo pačiu keliu. Taigi, jau pažįstami pavadinimai Civitavecchia, Livorno, Pisa. Galvojom užšokti nusimaudyti kažkur prie Livorno, bet vienpusis eismas keliuose nunešė tolyn nuo jūros visai į kitą miesto pusę, todėl norai ir liko norais. Už Pisos mūsų tikslas buvo miestelis Lucca, nuo kurio norėjome sukti į kalnus ir jais pasiekti Modeną. Ir vėl planams nebuvo lemta išsipildyti. Pasimalėm po Luccos priemiesčius gerą valandą, bet mums reikalingo kelio surasti taip ir nepavyko. Galų gale sustojom kažkokioj aikštelėj pasiklausti vietinių. Priėjo apsauginis, sprendžiant iš uniformos, šiaip taip išaiškinom, ko mums reikia, bet jis tik pakraipė galvą ir pareiškė, kad to kelio išviso nėra ir reikia važiuoti mokama autostrada link Bologna ir Modena. Nežinau, kodėl jis taip pasakė, bet, kaip vėliau paaiškėjo, tikrai ne iš blogos valios.
Taigi, mes vėl mokamoje autostradoje ir lekiame namų link. Planuose bent trumpam užsukti į Veroną, visai pakeliui. Kelias iki Bologna tikrai daug gražesnis negu link Venecijos. Visgi kalnai lieka kalnais, nors ir greitkeliu važiuoji. Prie Bologna prasidėjo tai , dėl ko , turbūt, apsauginis neparodė mums tiesesnio kelio į kalnus (jis turbūt buvo girdėjęs orų prognozę tai dienai ir tam regionui). Jau ir anksčiau buvau pastebėjęs daug kelio ženklų su šoniniu vėju, tai dabar teko patirti, kas tai yra. Dangus pasidarė visiškai juodas, pradėjo gana smarkiai lyti ir žaibuoti ir vėjas. Vėjas toks, kad sunku išlaikyti vairą. Nors aš paprastai vairuoju kaire ranka ir dažniausiai dviem pirštais, dabar teko įsikibti į vairą abiem rankom klasikiniu pensininko stiliumi. Dar labai maloniai nuteikia pilnas kelias svyruojančių fūrų, kurios, atrodo tik ir taikosi ant tavęs nugriūti ( viena paguoda, kad autostradoj pavyko aplenkti “Lamborgini Diablo”- dabar iki gyvenimo galo galėsiu tuo girtis). Galima tik įsivaizduoti, kaip būtume pasijautę kalnų keliuke tokiomis oro sąlygomis, prisiminus, kad ir gražią saulėtą dieną tie itališki serpantinai yra pakankamai linksmi.
Kaip jau ir tapo įprasta tą dieną (šeštoji diena), dėl klaidžiojimo Luccoje ir audros greitkelyje, mūsų visi planai aplankyti Veroną žlugo, nes pradėjo temti, o temstant važiuoti į nežinomą miestą pasivaikšioti porai valandų, kažkaip nekilo noras, juo labiau, kad sustoti nakvynei Veronoje mes nesiruošėme. Kai dabar pagalvoju, tai mes apskritai neplanavome kur nors nakvoti, nežinau, kodėl, bet taip jau buvo.
Palikę Veroną šone važiavome link Alpių, galvodami kirsti Austriją pačioje siauriausioje vietoje ir toliau jau važiuoti Vokietijoje. Tik įvažiavę į Austrijąbuvom sustabdyti prie šlagbaumo, ir mano aiškinimai, kad mano Austrijos kelių vinjetė dar galioja, nieko nepadėjo, iš mūsų nutręšė dar 8 eurus, ir, tik gavęs kvitą supratau, kad tai už tunelį. Ką darysi, kito kelio nėra. Netrukus privažiavom Insburką. Privažiavom – reiškia nuo kalno pamatėm didelį slėnį pilną šviesyčių, ir nemažą sankryžą su nuorodomis. Reikia pastebėti, kad atlasas seniai numestas ant užpakalinės sėdynės, nes šturmanas apskritai atsisako ką nors jame suprasti, nuvažiuota jau apie 1000 km su vieninteliu sustojimu Luccoje, paklausti kelio, taigi, ekipažo būklė atitinkama. Todėl pamatę nuorodą (CH, Bregenz 298 km) labai apsidžiaugėme ir nutarėme į Vokietiją nebevažiuoti, geriau iškart į Čekiją, kur ir pavalgysim ir pernakvosim, juk liko nepilni 300 km , vienas menkniekis (ką reiškia CH supratom tik po 300 km).
Tiesa sakant, posūkio kryptis irgi atitiko Čekijos kryptį (kas sugalvojo viadukus?) , todėl daugiau klausimų ir nebekilo. Truputį pavažiavę suradom didelę stovėjimo aikštelę su maitinimo kompleksu ir visais kitais malonumais, todėl nutarėm kažkiek užkąsti, visgi paskutinį kartą valgėme Romoje. Išlipę iš mašinos labai pašiurpinome vietinius austrus, nes ir apsiregę buvom kaip Romoj – su šortais ir marškinėliais, nors visi aplinkui su storom striukėm ir megztiniais, net kasininkei turėjom papasakoti, kodėl mes tokie ir, kad mums visai nešalta. Iki soties prisikirtę skanaus savitarninio austriško maisto, patraukėm į kelią. Gana daug kelio remontų, nebaigtų statyti, bet jau veikiančių tunelių (vienas net 11 km ilgio), naktis, dulkiantis lietus ir po truputį mažėjantys skaičiai nuorodose, bet mums gerai, groja muzikėlė, pavalgę, pailsėję, važiuojam namo.
Atsirado nuorodos į Vokietiją ,lyg ir neturėtų būti, bet ką gali žinoti, visaip būna. Negera nuojauta atsirado, kai iki Vokietijos sienos liko keli kilometrai, bet mes pasukom į Bregenz ir įvažiavę į miestą iškart pamatėm kad tai ne Čekija. Pasirodo įvažiavom į prabangų Austrijos kurortą netoli Šveicarijos sienos (tada pagalvojom, kad Šveicarija), aplinkui vien stikliniai pastatai ir daug Casino. Pusė ekipažo panikoje (“maištas laive”), ką toliau daryti, o daryti aišku, ką, pasivažinėjam po miestą, surandam iš važiavimą ir į Vokietiją. Tenka galų gale susirasti užmirštą atlasą ir pasižiūrėti, kur gi mes nublūdijom. Paskaičiavus, kad dar reikės ir grįžti, gavosi apie 500 km lankelis, nieko nepadarysi. Toliau traukiam link Miuncheno. Laikas būtų gal ir numigti, bet jokių miestelių nesimato, autobanas nebaigtas statyti, todėl poilsio akštelių irgi nėra, nebent sunkvežimiui apsisukti, kelias absoliučiai tuščias, o peizažas aplinkui ganėtinai, nemalonus (bent jau naktį) – seni eglynai. Dar vienas malonumas – pradeda mirksėti degalų lemputė, o kiek iki kolonėlės, visiškai neaišku, betrūko dar užgesti vidury miškų., todėl pamatę nuorodą į pirmą pakeleivingą kaimelį sukame iš kelio. Kažkur giliai atsiranda viltis, o gal kokį motelį ir Gasthausą surasim, Bet kur tau, 2 valanda nakties, kaimelis kaip išmiręs, o ir benzino kolonėlė dirbs tik nuo 8 valandos ryto. Miegosim čia. Apsirengiam šiltesniais drabužiais, žmona susirango ant galinės sėdynės, o aš atsilenkiu atgal vairuotojo sėdynę. Žinoma, mašinoje vietos tiek, kad turint noro, galima pasikloti prabangią dvigulę lovą, bet mums tai visiškai nebeįdomu, bus gerai, kaip yra (kaip parodė daugkartinė patirtis, aš labai gerai išsimiegu vairuotojo vietoje, reikia tik mažytės pagalvėlės ir miegmaišio apsikloti).

Septintoji diena
Miegojom lygiai 10 minučių, matyt mūsų 6 dienos nuotykai niekaip nenorėjo baigtis. Į šoninį langą švietė stipri žibintuvėlio šviesa. Pakėliau galvą – POLIZEI. Nusikeikiau mintyse ir išlipau. Žinojau, kad su šitais tai juokauti nereikia, iš kitos pusės, mes jokio nusikaltimo nepadarėm, o stovėti degalinės aikštelėje, manau, kad nėra draudžiama. Pasisveikinom, paaiškinau situaciją, kad pasiklydom, benzinas prie pabaigos, tai laukiam, kol degalinė atsidarys. Vyresnysis paėmė dokumentus ir nuėjęs priesavo mašinos, matyt, tikrino duomenys, kas tokie, ar nevogta mašina, tuo tarpu jaunesnis, apžiūrėjo bagažinę, paprašė atsegti krepšius – užmetė žvilgsnį, išnaršė žibintuvėliu visą mašinos vidų, ir vis taikėsi pašviesti prižadintai žmonai į veidą. Visa procedūra užtruko kokias 10 minučių. Vyresnysis, gavęs atsakymus į visus klausimus, palinkėjo geros nakties, ir pasakė, kad visai netoli yra didelė greitkelio stovėjimo aikštelė su degaline ir užkandine.
Atsiguliau vėl į savo guolį, bet visi miegai buvo išblaškyti, tai truputį pasnaudęs, nutariau važiuoti ieškoti tos aikštelės. Ji tikrai pasirodė visai netoli, ir pilna tokių panašių į mus miegančių mašinose keliautojų. Prisipyliau pilną baką, dar pasnaudžiau porą valandų, dėl visą ko, ir vėl į kelią. Mano šturmanas saldžiai miegojo ant užpakalinės sėdynės beveik iki pat Čekijos sienos, todėl toliau važiavau vienas. Apie 6 ryto pasiekiau Miuncheną. Šeštadienio rytas, miestas dar miega, judėjimas visiškai nedidelis, visur begalė kelių ir atsišakojimų, bet čia ne Italija, visos nuorodos aiškios ir savo vietoj, todėl be jokių vargų kertu Miuncheną ir E53 keliu važiuoju Pilzeno link. Kelias neblogas nors ir ne autobanas, pakankamai platus, mašinų nedaug, todėl galima ir greičiau paminti. Nuobodžiai rudeniškai lyja, o ir peizažas nuobodus. Iki Deggendorf važiuoju be jokių nuotykių ir emocijų, toliau platus kelias baigiasi, prasideda kalvos ir miškai – kažkoks draustinis, artėja Čekijos siena. Pabudo mano šturmanas ir pareikalavo kavos, neturiu aš kavos. Stojam privačioj degalinėj su viena benzino kolonėle, užeinam į vidų. Sienos apkabinėta medžioklės trofėjais, visur stovi įsisenėjęs tabako dūmų kvapas, virtuvėj prisišaukiam pagyvenusią frau, kuri mums padaro du didžiulius puodus kavos. Ant sienos kabo jauno vyriškio nuotrauka, perrišta juodu kaspinu. Kažkokia liūdna vieta pasirodo tas vienišas namas. Išgeriam savo kavą ir lekiam iš ten. Mums reikia Zwiesel miestuko, jis prie pat sienos, bet Vokiečiai gražinasi ir taip gažias vietas, todėl kai kur keliai užtverti ir padaryti apvažiavimai. Tais apvažiavimais ir pradėjom klaidžioti po Naturpark Bayerischer Wald – tokias miškais apaugusias priekalnes su retkarčiais pasitaikančiom “žaislinėm” sodybom ir neįsivaizduojamo žalumo pievom. Bet šiaip tai mes namo važiuojam, todėl, pamatę, kad kelias pasuko atgal, spjaunam į draudžiamą ženklą ir traukiam mums reikiama kryptimi, po 15 minučių atsidūrėm prie Čekijos sienos. Pasirodo, kažkurioj vietoj “plyta” buvo pastatyta be nuorodos, kiek iki jos liko, o, kadangi ankstyvas šeštadienio rytas, ir kelias visiškai tuščias, tai niekam tai ir neužkliuvo.
Iš senosios ES išvažiavom be jokių kliūčių ir tik parodę pasus. Pirmas miestelis Železna Ruda – visiškai tuščias. Norėjom dar pasienyje nusipirkti tokių kičinių Čekiškų molinių nykštukų, bet šitam kelyje net ir jų nebuvo. Toliau miškai baigėsi, prasidėjo pievos ir dirbami laukai, nors peizažai gražūs. Kelias eina link Klatovy, toliau prie Pilzeno įsukam į autostradą E50 einančią link Prahos. Stojam degalinėj pasipildyti kuro (kaip ir daugumoj šalių, autostradose kuras žymiai brangesnis), artėja pietų metas, o be vokiško puodelio kavos, kolkas jokio maisto nebuvo. Stojam nedideliame miestelyje Beroun apie 20 km iki Prahos, visiškai šalia garsiosios Čekijos karalių vasaros rezidencijos – Karlšteino pilies. Gerai, kad tada nežinojom, o ir laiko nebuvo. ( Po kelių metų specialiai pasirinkom Karlšteiną tarpinės nakvynės vieta ir tikrai nepasigailėjom) Taigi Beroun. Nedidelis miestukas su gražiai sutvarkytu senamiesčiu, kaip ir viskas tą dieną – absoliučiai tuščiu. Reikia pavalgyti. Pagal nuorodas užklydom į miestelio pakraštį, suradom kažkokį restoranėlį, užėjom. Viduje kamuoliai dūmų, kažkoks keistas, nekeliantis apetito maisto kvapas, triukšmas ir nemažas būrys apgėrusių čekų proletarų. Na mums čia netinka, sukam į centrą. Beveik pačiame centre suradom savaitgaliais nemokamą stovėjimo aikštelę, o šalia mažyliuką viešbutuką su restoranu. Užėjom. Vėlgi – tuščia, bet veikia. Priėjo padavėjas – kokių 25-30 metų vaikinas ir pasakė, kad kalba angliškai, vokiškai ir rusiškai. Na aš ir užsisakiau rusiškai (rusų kalbą moku nepalyginamai geriau, negu anglų). Papietavom labai skaniai, gausiai ir pigiai, bet, kai padėkojom už pietus ir pagyrėm patiekalus, padavėjas su neslepiama pagieža paklausė “ …ar skaniau negu Maskvoj?” (buvom girdėję, kad čekai “kreivai” žiūri į rusus, dėl 1968 m. “Prahos pavasario”, bet asmeniškai patirti tokį požiūrį teko virmą ir , kolkas, vienintelį kartą), ir tik mums pasakius, kad men iš Lietuvos, labai atsiprašė, o, kadangi daugiau žmonių nebuvo, tai dar geras 10 minučių pašnekėjom apie kalbas, krepšinį ir gyvenimą, išsiskyrėm, kaip geri draugai.
Po gerų pietų, dar truputį pasivaikščiojom po tuščią senamiestį ir išvažiavom Prahos link( daug vėliau sužinojau, kad Beroun’as yra labai senas miestelis, garsėjęs savo amatininkais ir mechanikais ir dabar jame yra senovinių mechanizmų muziejus).
Prahą pervažiavom nesustoję, laikydamiesi gana keistai pažymėto aplinkelio (žaliose kvadratinėse lentelėse, pakabintose pagrinde ant šviestuvų stulpų, nupiešti du balti pagaliukai ( II ) – antras Prahos aplinkelis. Toliau E65 keliu link Turnov ir į Lenkiją. Vroclavą pasiekėm jau temstant, pervažiavom be nuotykių, nors judėjimas ir didelis, ir išvažiavom į vieną biauriausių (bent jau man) Lenkijos kelių Wroclavas-Varšuva. Buvom nutarę niekur nebestoti iki namų, bet… Naktis, kelias siauras, kaimai kas 5 km, pastovus greičio ribojimas ir begalė fūrų ir kitokių transporto priemonių, iš kurių niekas nesilaiko eismo taisyklių (turiu omeny greitį, lenkimus per dvigubą ištisinę ir panašius dalykus). Tokiomis sąlygomis pavažiavus porą valandų, įskaitant tai, kad prieštai buvusi naktis beveik nemiegota, nutarėme stoti. Visi pakeliui sutikti moteliai ir kitos nakvynės vietos nerodė jokių gyvybės ženklų, todėl apsinakvojome didesnėje degalinėje kartu su fūristais. Planavau nusnūsti porą valandų, bet išmiegojau visas penkias.

Aštuntoji diena
Ryte pakilo baisus rūkas ir jau už Varšuvos, kurią pervažiavom labai sėkmingai (visgi ankstyvas sekmadienio rytas) pamatėme žiaurų vaizdelį, nors , atrodo, be žiaurių pasekmių: kelias ėjo kokių 2 m aukščio pylimu, buvo aptvertas tvora nuo žvėrių, o už tvoros augo gana nesenas miškelis ir krūmynai, tai tame miškelyje, nuskridusi nuo pylimo, pervažiavusi tvorą ir dar kokius 30 m miškelio su visais medžiais ir krūmais, stovėjo fūra, o sunkioji kelininkų technika bandė ją iš ten ištraukti. Akyvaizdus pavyzdys, kad toli važiuojant reikia laiku sustoti. Dar šešios valandos ir mes jau namie. Viskas.
Galutiniai duomenys:
Nuvažiuota apie 5500 km, išleista apie 6000 lt (smulkiau nerašau, nes kainos 2004 m. ir dabar neaktualios).
Išvados ir patyrimas, naudojamas kitose tolimose kelionėse:
1. Į priekį per Lenkiją važiuoti tiktai naktį – susitaupo 1 diena ir mažesnis judėjimas.
2. Namų darbai – susirinkti visą galimą informaciją apie vietą į kurią važiuoju.
3. Nelįsti į didesnius miestus, nenumatytus kelionės plane – prarandate daug laiko ir vistiek nieko nepamatote.
4. Planuojant stengtis pasilikti nors pusdienį “atsarginio laiko” – labai praverčia, suradus ką nors įdomaus.
5. Į suplanuotą nakvynės vietą (jei tokia yra) atvykti gerokai anksčiau, negu einate miegoti. – galėsite išgerti bokalą alaus ir suvalgyti vietinį kepsnį.
6. Nevažiuoti perdaug toli perdaug trumpam laikui(ši kelionė buvo tikslinė, todėl, jai negalioja) – nespėsite nieko pakeliui pamatyti.
P.S. Tai yra mano subjektyvi nuomonė.