Italija: Venecija gondolierių akimis

Dabartinio Veneto regiono sostinė Venecija (it. „Venezia“) – išsidėsčiusi 120-yje Venecijos lagūnos salelių, iš kurių didžiausios ir garsiausios yra pati Venecija, Lido, Murano, Burano ir Torcello. Jas su žemynu jungia ilgas siauras pylimas, kuriuo važiuoja traukiniai ir automobiliai. Vos atvykus, tenka šias transporto priemones pamiršti ir persėsti į plaukiojančias transporto priemones, vietoj įprastų gatvių, čia yra vandens kanalai, kuriuos skrodžia vandens autobusai (vaporetto), kateriai, maži keltai (traghetto) ir gondolos. Juk net sakoma, kad Venecija miestas pastatytas taip, kad juo būtų galima gėrėtis iš vandens.
Venecija tokia graži, kad čia atvykus norisi ištirti kiekvieną gatvelę, kiekvieną kanalą. Kiekvienas nufotografuotas tiltas, kampas ar kanalas tampa atvirukine nuotrauka. Deja, tokių kaip aš ne vienas. Čia turistų daugiau nei vietinių (statistikos duomenimis vietinių gyventojų skaičius čia nuolatos mažėja ir siekia vos 62 tūkst. užtai turistų per metus suvažiuoja 20 milijonų), apsišarvavę fotokameromis ir naujaisias palnšetiniais kompiuteriais turistai fotografuoja ir filmuoja kiekvieną gatvę, skverą ar kanalą, taip įamžindami įspūdingą kelionę, kuri daugiau nepasikartos jokioje pasaulio vietoje. Venecijoje pasiplaukiojimas gondola tampa privalomu. Žmonėms suteikiama privilegijuota galimybė žavėtis architektūros ir kūriniais prieš pat savo nosį, vandeniui teliuškuojant aplink. Ir ištikrųjų, žvelgiant į praplaukiančias gondolas, matai tik jose besišypsančių žmonių veidus, kurie lieka sustabarėję nuo matomo nepaprasto grožio. Ir taip netgi gondolos kaina (trisdešimt minučių kainuoja aštuoniasdešimt eurų) nebetampa tokia svarbi. (Kai kuriems rusų ar japonų turistams pasitaiko sumokėti ir po kelis šimtus eurų, bet tai jau kitos istorijos…)
Taigi, mano kelionės tikslas buvo pasigrožėti ir suprasti, kaip teka gyvenimas šiame vandens apsuptame mieste. O kas gali būti geriau už kelionę gondola ir gondolieriaus pasakojimus? Juk gondola tapo neatsiejama Venecijos dalimi jau nuo XI a., tai vienas iš pagrindinių Venecijos simbolių, o gondolieriai matomi, kaip itin svarbūs, nors ir prieštaringai vertinami miesto personažai.
Carlo Goldoni ir Giacinto Gallina savo pjesėse gondolierių apibūdina kaip „Tylų ir ištikimą šeimos, kuriai dirba, paslapčių laikytoją.” Tai juk buvo išrinktinių klasė tarp paprastų žmonių, juk jie būdavo arčiausiai šalia šeimininkų vieni, jie keliaudavo su šeimininku iš vienos vietos į kitą, matydavo visus jų apsilankymus ir netgi išklausydavo jiems patikėtas paslaptis. Jie iš tikro būdavo gerbiami ir branginami savo ponų. Žinoma, yra kūrinių, kur jie apibūdinami, kaip gudrūs melagiai, apgavikai, veidmainiai ar nuolankūs dviveidžiai. Tačiau esminis apibūdinamas turbūt yra šis: „Šis žmogus dieną ar naktį, per lietų, vėją, šaltį ar karštį, yra visada pasiruošęs gyventojų patogumui …”. Vėlesniuose kūriniuose, jie išaukštinti, apibūdinti kaip atviri ir teisingi, geros širdies, bei linksmos dvasios, o tai savybės itin būdingos venecijiečiams, kurie yra protingi ir atlapaširdžiai tuo pat metu (juk daugelį metų buvo puikūs prekybininkai tarp Europos ir Rytų).
Esant Venecijoje gerai girdisi gondolierių skardus balsas ir juokas, bei turistams pasakojamos išgalvotas ir neišgalvotas Venecijos istorijos. Sakoma, kad jie niekada neieško žodžio kišenėje, o charizma yra tiesiog jų genuose. Atsispirti atletiškoms jaunų gondolierių figūroms ir išugdytam itališkam mados jausmui irgi nėra taip lengva. Juos iš visų kitų išskiria visada dėvimos juodos kelnės, ir dryžuoti marškinėliai ar megztukai (balta-juoda, balta-raudona, balta-mėlyna), bei jų atributas prabangūs akiniai nuo saulės. Gondolierių sukurtas įvaizdis tapo neatskiriama Venecijos dalis, todėl pabandžiau juos pažinti ir pakamantinėti apie Veneciją ir jos kaukes. Mano pasakojime bus remtasi informacija gauta išskirtinai iš gondolierių, išaiaiškinant, kodėl gondolieriai yra ypatingi ir svarbūs Venecijos istorijoje.
Vieną rytą fotografuojant vieną iš daugelio nuostabių Venecijos kanalų, akį patraukė besišypsantis ir dainelę niuniujantis gondolierius. Aplink nebuvo turistų norinčių pasiirstyti, todėl Aurelio maloniai sutiko papasakoti gondolierių istoriją: „Venecijiečiai mus vadina pope, nes ankstesnių laikų Venecijos gondolierių reglamentas naudojo terminą „pope“, nurodydamas, kad gondolierius visada turi išlaikyti didingą orumą, būti diskretus savo šeimininkui ir pervežant keleivius irkluoti ramiai, neskubant.“ Anksčiau gondolierius dirbdavo savo šeimininkui. Ir buvo vienas iš nedaugelio miesto tarnautojų, kuris žinojo daugelį miesto paslapčių, istorijų, bei apkalbų, kurios sklisdavo tarp vieno venecijos kanalo į kitą. Venecijoje visi pastatai turėjo išėjimą į kanalą, todėl tik tie, kurie plaukdavo gondola per kanalą, gerai galėdavo matyti, kokios intrigos vykdavo siaurų gatvelių viduje. Tik jie žinojo savo šeimininko populiariausius maršrutus ir žinojo, kas ir kur kiek išbuvo ir ką planavo. (Aurelio veide švyti šelmiškos akys). Taigi, įsivaizduokite, kokias paslaptis žinojo ir laikė tas, kuris irklavo gondolą. Juk buvo ir laikai, kai gondola buvo naudojama susitikimams su meiluže ar mylimąją (tada buvo naudojami gondolos gobtuvai, po kuriais ramiai galėjo slėptis mylimieji nuo smalsių akių). Prisiminkime, juk žymusis Kazanova būtent gimė Venecijoje.
Gondolieriaus Aurelio veide švyti šelmiškos akys, tad jo klausiu, o kaip pasikeitė jų vaidmuo šiais laikais? „Dabar jau yra kiek kitaip. XVIII a. Venecijoje buvo keli tūkstančiai gondolų, o šiuo metu jų yra likę keli šimtai, iš kurių dauguma naudojamos turistų, patys vietiniai nebent švenčių metu. Žinoma, šaunūs gondolieriai, net ir šiais laikais žino Venecijos istorijos, apkalbas, taip pat žino, kur gyvena garbingi Venecijos žmonės, bei pasaulio įžymybės, nusipirkusios čia namus; žino ir gerus restoranus, bei įdomias pasilinksminimo vietas. Ne paslaptis, kad mažai liko tų, kurie susikalbėdavo dainuodami skirtinguose kanaluose (nebent sumokėtumėte papildomus šimtą eurų, galėtumėte savo gondoloje turėti ir dainininką ir gitaros atlikėją, bet tai jau kita naujųjų laikų paslauga). Tačiau vis daugiau sugeba laužyta anglų, vokiečių ar prancūzų kalba papasakoti Venecijos istorijas ir legendas. Taip pat išliko ir tradicija tarp kolegų vadintis pravardėmis kaip: šakius (Forcheton), uodų valgytojas (Magnamosche), mažas vyno buteliukas (Fiaschetto).
Atvykus klientams, mano kalbintas gondolierius išplaukia su savąja Margarita. Pasirodo, kad kiekviena gondola turi vardą. Beveik visada tai moteriškas vardas, kurį suteikią gondolos vairuotojas. Vardas būna mylimosios, žmonos, dukros, mamos, meilužės… (Italės nelabai noriai tuokiasi su gondolininkais, nes jie nelaikomi itin ištikimais vyrais, dėl nuolatinio bendravimo su užsieniečiais ir ypač užsienietėmis.)
Aureliui išplaukus su japonų turistų grupe ateina kitas jo kolega, atidžiai sekęs mano interviu. Savo pasakojimą, jis pradeda sakydamas: „Tai įdomus darbas, bet sunkus. Tapti gondolieriumi, ne taip jau ir lengva kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Jų numeris yra ribotas keturi šimtai dvidešimt penki… Pagal tradiciją licenziją vairuoti gondolą tėvas perduoda sūnui, jos neįmanoma nusipirkti ir ją reglamentuoja atitinkami įstatymai ir specialios taisyklės“. Nors teigia, kad šiais metais buvo paskelbtas konkursas, aštuonioms papildomoms vietoms užimti, kandidatai galėjo būti ir ne iš gondolieriaus šeimos, taip pat didžiausia naujovė buvo, kad pretenduoti galėjo ir moterys. Pirmą kartą Venecijos istorijoje. Flavio nebuvo patenkintas, nes jis laikosi senųjų tradicijų, visos šios feminizmo idėjos, turėtų būti taikomos kitur, bet tik jau ne gondolininko darbe. Jo manymu, senosios gondolierių tradicijos turėtų būti išlaikomos, net ir moderniais laikais.
Prie mūsų prisijungia trečias gondolininkas (sužavėtas mano itališko akcento ir sužinojęs, kad rašau būtent apie juos) ir man būtinai liepia parašyti, legendą, kodėl gondola irkluojama tik vieno irklo. „Seniai seniai Venecijoje, gondolieriai kaip ir visi irkluotojai irklavo valtį, sedėdami ir su dviem irklais. Viskas pasikeitė nuo Anzoleto, gondolieriaus tinginio. Jis buvo vienas geriausių Venecijos gondolierių, mintinai žinojo visus kanalus ir visas vagas, viską suprato apie potvynius, sroves ir judančius vandenis. Kai jis turėjo, ką nors kur nors nuvežti, pairdavo keletą kartų su rėmais, nustatydavo gondolą tam tikru kampu ir atitinkama srovė nunešdavo į reikiamą vietą. Anzoleto įgūdžiai ir reputacija buvo tokie, kad aristokratai norėdavo būti plukdomi tik jo ir jam gerai sumokėdavo. O tai kėlė kitų gondolierių pavydą. Vieną vakarą, pabaigus darbą, jis nustatė savo gondolą reguliaria namų kryptimi ir užsnūdo. Jam miegant, kiti gondolieriai prisiartindavo ir nestipriais remų smūgiais, nukreipė Anzoleto gondolos maršrutą į atvirą jūrą. Miegančio Anzoleto gondolą jūroje pagavo piratų laivas, atėmė irklą ir jį nudūrė. Kai pavydūs gondolieriai sužinojo, labai gailėjosi ir nuo to laiko irkluoja tik su vienu irklu ir stovėdami, nuolat prisimindami patirtus Anzoleto kankinimus.“
Legendos lieka legendomis, o kaip yra ištikrųjų? Taigi Flavio pasakoja visą gondolos gimimo istoriją: „Gondola buvo naudojama venecijiečių šeimų, kaip pagrindinė transporto priemonė, kilmingos šeimos jas turėjo kelias, kaip ir gondolierius, kuris buvo patikimas ir ištikimas jų tarnautojas. Tai unikali pasaulyje ir tipiška antikinė Venecijos valtis. Gondola, gaminama iš įvairių tipų medienos: iš viso iš 280 skirtingų dalių, turinčių skirtingą paskirtį ir pavadinimą. Jos ilgis 11 metrų, o svoris neviršija 600 kg. Ji gaminama meistrų iš Ascia (maestri d‘ascia) specialiuose skveruose. Itališkai „squeri“ tai ofisas, kuriame atliekama gondolos gamyba, revizija ir priežiūra. Pagaminti gondolą buvo menas, todėl šie skverai, bei dirbtuvės turėjo gyvybišką svarbą tarp Venecijos amatininkų. Pirmą kartą rašytiniusoe šaltiniuose gondola paminima kaip „godulam“, ir pasakojama, kad dodžas padovanojo keliems venecijiečiams, kad galėtų laisvai judėti lagūnoje. Nuo 500m. iki dabar gondola, pakeitė ne tik savo spalvą, bet ir buvo ištobulintas jos korpusas. Anksčiau, gondola buvo itin spalvinga ir padengta įvairiais brangiais audiniais ir medžiagomis, po 1562 m.visos buvo nudažytos juodai, dodžo įsakymu, kad nerodyti per didelės puikybės ir turto. Vėliau šią istoriją man paneigė, senolė venecijietė, kurios versija, kad gondolas nudažė juodai, po Venecijoje prasiautusio maro, nusinešusio daugelio venecijiečių gyvybės. Juoda spalva buvo pasirinkta pažymėti gedulą.
O kodėl gondola irkluojama tik vieno irklo? „Iš pradžių gondola buvo irkluojama dviem irklais. Vėliau ištobulėjus korpusui ir padarius jį asimetrišką, užteko vienintelio irklo. Gondola gali grakščiai plaukti lagūnomis ir kanalais, nes jos dešinysis kraštas yra žemiau, nei kairysis, todėl davus vieną yrį, ji pati išsitiesia ir grįžta į buvusią padėtį. Grakštaus korpuso, plokščiadugnis laivelis labai tinka plaukioti siaurais kanalais, o nežymus pirmagalio išlenkimas atsveria irkluotojo jėgą ir neleidžia gondolai sukinėtis ratais. O jau išmokti vairuoti gondolą yra praktikos reikalas.“
Gondolos galo viršuje yra ženklas, kuris vaizduoja Venecijos dalis: šeši atsikišimas dešinėje pusėje simbolizuoja pagrindinius Venecijus kvartalus, vadinamus „sestiere“: Cannaregio, Castello, San Marco, San Polo, Santa Croce, Dorso duro, nuožulnumas apačioje pagrindinį kanalą, išlinkimas viršuje pagrindinį Rialto tiltą, didžiulis metalas viršuje dodžų teritoriją. Kairės pusės atsikišimai simbolizuoja kitas, tolimesnes Venecijos dalis: Vigno le nuove, Vignole vecchie, Bacan, Tronchetto, Sacca Fisola, Giudecca. Apart to, kad tai gražus ir simbolinis papuošimas, jis padeda gondolai atsiginti ir nuo smūgių.
Patarimai pabaigai, kaip turėti nuostabią kelionę gondolą:
 Išsirinkite simpatišką ir mėgstantį šnekėti gondolierių, nepulkite sėsti pas pirmą pasitaikiusį, nes nuolaidą dešimt eurų gali padaryti visi.
 Būkite linksmi ir simpatiški, tada ir gondolierius bus jums draugiškas, bei papasakos daug daugiau, ir pasiplaukiojimas truks visas trisdešimt minučių.
 Nepulkite klausinėti apie Kazanovą, užduokite „protingus klausimus“, būkite susidomėję architektūra, istorija. Taip bus pagerbtas jo venecijiškumas, todėl gausite aiškius atsakymus, o vėliau jums parodys ir žymųjį Kazanovos namą.
 Jeigu nenorite išleisti aštuoniasdešimt eurų už trisdešimties minučių pasiplaukiojimą gondola, bet vistiek norėtumėte išbandyti, tai padaryti galite sumokėję du eurus ir perplaukti iš vieno kanalo pusės į kitą. Stotelė ties žvejų turgumi c.po de la Pesceria (San Polo rajonas) į kitą Ca‘ d‘Oro (Cannaregio rajonas).
 Pagal Venecijos tradicijas, jeigu plauksite poroje su savo mylimuoju, turite pasibučiuoti po kiekvienu tiltu, kad jus suptų amžina meilė.