Italija: Tikslas- Venecija (aplankant Slovakiją, Austriją, Slovėniją, Vengriją)

Vyras Venecijoje jau buvo ir vis kalbėjo, kad labai norėtų ir man ją parodyti. Taigi, kai sėdau planuoti vasaros kelionės į Slovakiją, staiga šovė mintis, kad atėjo metas ir man pamatyti Veneciją 🙂 Prieštaraujančių nebuvo, beliko sudėlioti maršrutą, kad kelionė neprailgtų. Šį kartą nesilaikiau jokių nuostatų, kad viena kelionė- vienai šaliai, nes tikslas Venecija ir kuo daugiau, kuo įvairesnių įspūdžių pakeliui.

Kelionę pradedam.
Ekipažas: Aš, vyras ir navigacinė Laima.
Transportas: Ford Fucus C-max

Išvykstam naktį. Pirmiausia todėl, kad norim išvengt fūrų, antra, nes labai nekantraujam 🙂 Paprastai kelionėse niekada važiuodama nemiegu, bet Varšuvą gaubia kažkokia mistika, visada vos prie jos priartėjus nepajuntu kaip užmiegu, o vos išvažiavus nubundu. Negaliu to paaiškinti. Kadangi vairuoja tik vyras (vargšelis…bet aš nekalta…) sustojam Lenkijos degalinėje nusnaust porą valandų ir judam toliau.

1 diena Slovakija:

Tikslas pamatyti Rohacsky krioklį. Na…nežinau…ėjom ilgai ir gan sunkiai,nes labai karšta, bet krioklys nepaliko visiškai jokio įspūdžio…kažkoks upeliūkštis…Bet čia tik mano ir vyro nuomonė. Oravsky pilį pažiūrim tik iš tolo pravažiuodami, nes nesam labai dideli pilių mėgėjai, tą supratom keliaudami po Čekiją. Gražu, bet pamaitai ir nuvažiuoji, nėra ten ko ilgai aplink slampinėt. Bet ir vėl, čia tik mūsų šeimos nuomonė 🙂 Toliau lekiam į Čičmany kaimą, kuriame turim planą ir apsistot. Kaimas mažas, bet tikrai labai gražus ir savitas su išpaišytom trobelėm. Čia randam ir nakvynę hotelyje, kempingų nesimato.

2 diena Austrija:

Ryte dar pasivaikštom po kaimelį ir važiuojam į Austriją, aplankyti Vieną. Kadangi važiavom nemokamais keliais, tai gerokai ir užtrukom. Nusprendžiam pirmiau susirast kur gyvensim, o paskui jau išžvalgyt miestą. Ilgai sukom ratus, kol galų gale pagal „kelionių vadovo“ rekomendacijas radom hostelį už priimtiną kainą. Šeiminkas buvo labai malonus, smagiai paplepėjom, papasakojo ką būtinai turim pamatyt, pakalbėjom apie tolimesnius kelionės planus ir gavom kambariuką su balkoju, iš kurio vaizdas atsivėrė į…sieną… bet mum tiko. Iki Vienos centro nuo mūsų hostelio gal 5min. pėstute lengvu žingsniu. Taip ir nesupratom, kodėl jis skaitosi nutolęs nuo centro. Naktinė Viena graži. Tik labai daug vyskta rekonstrukcijų. Bet ant visų rekonstruojamų žymių objektų uždangalų, originalaus dydžio piešiniai, taip, kaip pastatas atrodo. Miestas labai patiko, net gaila pasidarė, kad taip vėlai atvykom ir turim mažai laiko susipažinimui.

3 diena Austrija:

Ryte papusryčiavom hostelyje, nes pusryčiai buvo įskaičiuoti į kambario kainą. Visus pusryčiaujančius linksmino mažas, labai juokingas šeiminko šuniukas, kuris vis pyko ant vėjo kedenamos užuolaidos. Dar greituoju būdu apibėgom Vienos neaplankytas vietas, kurias labai norėjom pamatyt ir išvažiavom ieškot Grossglockner kelio Austrijoje. Pro akis slinko nuostabūs Austrijos vaizdai. Norėjosi fotografuot kiekvieną kalną. Ir štai tada pasiekėm dienos tikslą- Grossglockner alpių panoraminį kelią…Nebepamu kiek kainuoja įvažiavimas, gal 29 eu, o gal ir ne…bet nesvarbu kiek tai kainuoja, nes vaizdai verti kiekvieno euro. Kalno papėdėje apie +30, viršuje +4 ir dar gavom sniego. Žinojom, kad ten šalta, tam buvom ir šiltų drabužių pasiėmę, bet patingėjom persirengt, todėl ant mūsų sninga, o mes su šlepėm, šortais, maikutėm, na, megztukus užsimetėm, bet ir viskas. Ten tikrai kažkas nerealaus. Vaizdai pasakiški. Tiesa, pataikėm į rūką, kai nalabai matai net savo mašinos kapotą, vienam šone praraja, kitam šone stati uola, o ant kelio avių banda. Bet čia nepapasakosi, reikia pamatyt.

Beveik nusileidę į apačią radom kempingą, kuriam ir apsistojom. Palapinės nelankstėm, o išsinuomavom trobelytę, kuri tebebuvo papuošta kalėdiškai, jautėmės lyg gyventume Senelio Šalčio name.

4 diena Italija:

Mes jau Italijoje. Karšta, gražu, nuotaikos puikios. Priartėjam prie Venecijos. Susirandam kempingą. Ir mašiną palikę ten, autobusu važiuojam į Veneciją. Vai, kaip man čia patiko…Tikrai norėsiu dar sugrįžt. Pavaiksčiojom, paplaukiojom laivu, suvalgėm ledų. Ir dar pries išvažiuodami atgal į kempingą ilgai sėdėjom ant traukinių stoties laiptų tylėdami. Buvo kažkaip labai ramu ir gera, nesinorėjo niekur eiti.

5 diena Italija:

Ši diena skirta pramogoms. Kadangi abu prisiekia atrakcionų gerbėjai, tai patraukėm prie Gardos ežero į atrakcionų parką Gardaland. Tiem kas turi vaikų, čia išvis būtų rojus. Jautiesi tarsi patekęs į pasaką. Susimoki prie įėjimo berods po 39eu jeigu su apsilankymu akvariume ir po 36eu jeigu be akvariumo aplankymo ir visa diena veiki ką nori. Mano subjektyvia nuomone akvariumas nelabai vertas dėmesio, bet gal kitiem ir patinka…Pačiam atrakcionų parke diena prabėga nepastebimai ir vistiek visų atrakcionų nespėji išbandyt.Tenka rinkitis, kur nori pasikraut adrenalino. Žiauriai vargino didelis karštis ir didžiulės eilės. Eilėje tenka pastovet ir apie porą valandų…

Vakarop pradedam ieškot nakvynės. Man kažkodėl susisuko, kad palapinėje nemiegosiu, nes iki šiol puikiai sekėsi rasti kempinguose namukus su lovomis už gerą kainą. Bet čia viskas buvo kiek kitaip…arba visi namukai jau užimti, arba kainos tokios, kad belieka tik mandagiai padėkot ir apsisukt. Taip blaškėmės blaškėmės, kol supratom, kad nieko nebus ir teks traukt palapinę. Bet tada jau buvo vėlu. Visi kempingai užsidarė ir niekas mūsų nenorėjo įsileist. Beliko tik susirast apžvalgos aikštelę ir ten mašinoje pernakvot. Na, pasiguodėm tuo, kad sutaupėm pinigų ir pirmas vaizdas, kurį išvydom nubudę, buvo nuostabus. Ežeras, kalnai, jachtos…

6 diena Italija:

Ši diena buvo skirta kaip ir Veronai, bet nusprendėm, kad reikia poilsio. Pasiėmėm žemėlapį, dūrėm pirštu prie jūros ir radom savo naują tikslą- Caorle. Pakeliui sustojom Padovoj.

Pataikėm ant siestos, tai buvom bene vieninteliai vaikštantys gatvėmis. Sakyčiau keistas jausmas. O paskui tiesiu taikymu Caorle prie Jūros. Jokių namelių jau neeiškojom, buvom nusprendę, kad statysim palapinę. Vienam kempinge vietų nebebuvo, bet nukreipė į kitą, ten vietos taip pat nebebuvo, tada vėl nukreipė į kitą. Kol galų gale atsidūrėm pačiam paskutiniam ant Adrijos kranto. Ech…kaip ten buvo gera…Pušynas, o vos už kelių žingsnių jūra…Išsimaudėm, vakare išėjom į miestelį. Teko gerokai paeiti, bet gi nieko neveikiam, sveika ir pasivaikčioti. Miestelis nieko įspūdingo. Na…kaip nieko įspūdingo, vaiksčiojom issišiepia ir vis dairėmės, garžu, tvarkinga, ta prasme lankytinų vietų nėra. Tai kaip mūsų Palanga, tik milijoną kartų geriau 🙂

7 diena Italija:

Niekur nevažiuosim, niekur neisim. Išlendam iš palapinės ir prie jūros. Visiškas relaxsas. Kažkokia nirvana. Gulėjom, maudėmės, rinkom kriauklytes.

8 diena Slovėnija:

Paliekam Italiją su liūdesiu ir pasižadėjimu kažkada grįžti ir pabūti ilgiau, bet tai bus dar turbūt negreit, nes kiek pasaulio dar nematyta. Pirmiausia nematyta Slovėnija. Tikslas- Bled. O kol važiuojam iki jo, akys nepripranta prie grožio. Nu čia kažkas fantastiško. Keista, Italija patiko labiausiai, bet Slovėnija pati gražiausia šalis iš visų šioje kelionėje. O kai pamatom upę Soča, netenkam žado. Turbūt gyvenime nemačiau nieko gražesnio. Vanduo nenusakomos spalvos ir baltos uolos. Atrodo galėtum praleist visą gyvenimą į ją bežiūrint.

Važiuojam nemokamais keliais, nes manom, kad taip labiau pamatysim šalį. Slovėnijos keliukai siauručiai, kartais baisu, kad su kita mašina neprasilenksi. Ypač tas jausmas sustiprėja kai esi kalnuose. Iki Bled liko apie 100km. mašinos kompiuteris rodo, kad kuro liko nuvažiuoti apie 300km. taigi, praleidžiam visas degalines ir važiuojam ramiai. Kylam į vieną kalną. Kalnas gražus. Aukštas, vienoj pusėj uola, kitoj pusėj, skardis, vien posūkiai, už kurių nieko nesimato.Nusileidžiam, kylam į kitą kalną. Jokių gyvenviečių. Nusileidžiam, vėl kylam ir tada girdžiu kaip vyras sako „mum kuro liko 20km. nuvažiuot, o iki Bled 60km.”, o mes kažkur vidurį kalno, neįvertinom kiek mašina ryja kildama į tokio auščio kalnus. Galvoje ėmė suktis visoki gelbėjimosi variantai, bet nei vienas neatrodė geras, nes vien jau išlipt iš mašinos būtų kvaila, nes kažkas išlindęs iš už posukio tave arba priplotų prie uolos, arba nustumtų nuo skardžio. Suktis atgal nėra prasmės, nes bent jau artimiausiuose dviejuose kalnuose nei degalinės, nei jokios gyvenvietės nepravažiavom, o ir apsisukt nėra kur. Išjungėm kondicionierius, uždarėm langus, kad tik kuo mažiau mašina energijos naudotų, karštis +29, judam toliau. Vyras vis pranešinėja „ Kuro liko nuvažiuoti 8km, jau 6km, 3km…oi…NULIS” , ir tada kaip miražas prieš akis išdyksta lentelė su užrašu, kad už 500m kavinė. Susukam čiūrus, kad tik ji veiktų. Kažkokiu stebuklingu būdu užriedam dar 500m ir tikrai, yra kavinė ir ji veikia!!!!!!! Nueinam pas barmeną, papasakojam apie savo bėdą, jis nusišypso ir skambina savo tėvui į kalno apačią. Tada supratau, kad mes tikrai turim angelą sargą. Pasideginom, suvalgėm ledų ir už kokių 40min. barmeno tėvas atvažiavo su bakeliu dyzelio, buvom nusiteikią už tuos 5 litrus suplot bent jau trigubai, bet jis paėmė tik tiek, kiek kainuoja degalinėse. Šlovė barmenui ir jo tečiui. Liksim dėkingi amžinai.
Sekmingai pasiekėm Bled. Ir čia prieš mūsų akis atsivėrė dar vienas nenupasakojamas gražumas.

Įsikūrėm kempinge prie pat ežero. Iš palapinės atsivėrė nuostabus vaizdas

Pasimaudėm, vakare išėjom pasivaiksčiot aplink ežerą.

9 diena Vengrija:

Ryte išsinuomavom baidarę, pasiplaukiojom po Bled ežerą. O vėliau, susirinkom šmutkes ir patraukėm link Vengrijos.Nutarėm apsistoti prie Balatono ežero . Nu čia buvo vargo. Arba prašo nesamoningų pinigų už velniai žino ką, arba negalima atsiskaityt kortele, nerandam kur išsikeist Eurus, kempingai kažkoki tragiški. Nu žodžiu, pradėjo imt nervas. Galiausiai vienam kempinge nusprendėm pasilikt. Kempingo paplūdimys toks, kad paplūdimiu nepavadinsi, bet jį pamatėm tik vėliau, kai jau buvom pasistatę palapinę. Kažkokia kūdra apaugus nendrėm. Paplūdimys kur galima maudytis- mokamas. Tą dieną nusprenėm, ten neit, nes jau vakarėjo. Čia net apsižliumbiau. Po regėtų tokių nerealių vaizdų ir gerai praleisto laiko Austrijoj, Italijoj, Slovėnijoj, jaučiausi, kaip patekus į kitą pasaulį. Viskas negražu, niekas nepatinka, tik karštis tas pats apie +34…Nuvažiavom už kokių 17km.į prekybcentrį. Prisipirkom kalną vyno ir kotokių skanių dalykų. Išeinam lauk…o ten…kažkoks chaosas…juodi juodžiausi debesys, baisiausias vėjas, maišeliai ir kitokios šiukšlės skraido, žmonės laksto…o mes palapinės viršų tik šiaip užmetėm, nepritvirtinom, nes gi nieko negali atsitikt…Greitai šokom į mašiną ir skubam gelbėt palapinės. Parlekiam, o pas mus, nors ir yra vėjas,bet nieko tragiško. Ramiai pavakarojom, pavalgėm, pagurkšnojom vyno, susipažinom su lape, kuri slampinėjo aplink ir ieškojo ką skanaus nukniaukus, dėl viso pikto prisitvirtinom palapinę. O vat naktį škvalas pasiekė ir mus. Pabudau nuo to, kad ant veido purškia per palapinę vanduo. Keista, bet man tai netgi patiko, nes labai karšta, o tas vandenėlis taip atgaivina 🙂

10 diena Vengrija:

Ryte nubudom, saulė šviečia tarsi niekur nieko. Visą dieną skyrėm maudynėm Balatone. Nusipirkom pripučiamus čiužinius ir plaukiojom, deginomės. Visai pradėjo patikt ir Vengrija, nes man gerai ten, kur yra vandens 🙂

Tik biškį persistengėm su saule…nu jau taip persikepinom…ir čia mano nuopelnas. Man laaaaabai nepatinka degintis, tai nusprendžiau, kad jau jeigu noriu būt ruda, tai reikia vieną kartą susiimt ir atkentėt kiek eina…Bet čia buvo kvailas galvojimas.Nedarykit taip. Dar labai skaniai papietavom. Labai skanus Vengrų nacionalinis gardėsis, tik nežinau kaip vadinasi, bet tokia bulkutė susukta spirale( apie ją mums papasakojo Italijoje Caorle kempingo kaimynas Austras). Vakare pasisėdėjom, vėl pasimatėm su lape. Pamiegojom, o ryte iškeliavom toliau. Atvykom į Eger miestelį. Kažką buvau apie jį skaičius kodėl verta aplankyt, bet to kažko neradom, tai ir nepaliko įspūdžio. Visai jokio įspūdžio. Čia kempinge susipažinom su vovere, kuri gyveno slyvoje visai prie pat mūsų 🙂 Dieną niekur nesinorėjo eit, nes žiaurus karštis, todėl vyras miegojo, o aš skaitinėjau. Vakare išėjom į miestelį. Vėl centrinėje gatvėje restoranėlyje pavalgėm. Nepamenu ką valgėm, bet nesvietiškai skanu. Supratau, kad Vengrija verta aplankyt vien dėl maisto. Daugiau priežasčių ją aplankyt neradau…Na gal dar Budapeštas, per jo centrą tik pervažiavom, bet pasirodė įspūdingas miestas. Tai taip, pasitaisau, Vengrija verta aplankyt tik dėl maisto ir Budapešto.

11 diena Slovakija:

Prie Lenkijos sienos plaukiam Dunajeco tarpekliu. Man tai nelabai….kas nebuvę pvz.Čekijoje ir nematė ten uolų, tai tada verta plaukt, bet kas buvo Čekijoj, tai nieko įspūdingo Dunajeco tarpeklyje nepamatys.

Tas plaukimas man net truputį atsibodo. Tikėjausi, kad bus gal kiek daugiau kokių slenksčių, ar ko…na, kad smagiau būtų, o ten ramiai sau…Na, bet žinoma, viskas priklauso, kas ko nori 🙂 Pasiplaukiojom ir nusprendėm, kad niekur mes jau čia nenakvosim, o varom namo. Tai taip ir baigėsi kelionė. Apibendinant, pavyko daug geriau, nei tikėjausi, o tikėjausi laaaaabai daug. Nerealiai džiaugiuosi dėl šios kelionės, nes patyrėm aibę labai skirtingų dalykų, pamatėm daug naujo ir įdomaus. Išgyvenom temperatūrų svyravimus nuo +4 iki +34, išgyvenom net ir škvalą. Laukiu jau naujos kelionės. Jeigu kažką, kažkas sudomino, rašykit, mielai padėsiu jeigu galėsiu.