Italija: Sardinija

Sardinija
Atostogos Sardinijoje nebuvo nei planuotos, nei svajotos. Nors jau kelis metus mintyse kirbėjo planas pailsėti šiltuose kraštuose, tačiau kelionių giduose akys užkliūdavo už Turkijos ar Egipto kurortų. Apie Italijos salą Viduržemio jūroje nežinojau beveik nieko, neturėjau ten keliavusių draugų ir pažįstamų. Tačiau paprasto atsitiktinumo dėka patekau į žemišką rojų.

Jei manęs paklaustų kas yra Sardinija, apibūdinimus parinkčiau kelis. Tai žmonių šypsenos, jūros žydrumas, vietinių gyventojų temperamentą atitinkantis vairavimas ir šalikelėse besiganančios avys. Bet apie viską nuo pradžių.

Kelionę į Sardiniją susiplanavom dviese su drauge. Bilietus pirkome ekspromtu, pasitarimui teturėjome pusvalandį, ir net nežinojom, ar gausim atostogų pasirinktai datai. Tačiau pigių skydžių aviakompanijos Ryanair pasiūlymas buvo toks viliojantis, o laiko turėjome tiek nedaug, kad atmetėm visas abejones, ir bilietus visgi įsigijome. Skridome su persėdimu Londone, ir nors teko praleisti Londono Standstedo oro uoste naktį miegant po galva pasidėjus kuprinę, tai nenumalšino nei įspūdžių troškulio, nei entuziazmo.

Į Sardiniją atskridome spalio mėnesį, kai turistų srautai jau maži, o vietiniai žmonės dėvi šiltus ir jaukius megztukus. Mus tai nustebino, kadangi po spalio pradžioje Lietuvoje vyravusių blogų orų Alghero oro uoste išlipusios iš lėktuvo mudvi su drauge įkvėpėme vasaros.

Mūsų kelionė tęsėsi po šiaurinę salos dalį, aplankėme Alghero, Stintino, Sassari, Castelsardo, Santa Teresa, Olbia. Ir dar begalę miestelių bei paplūdimių pakeliui.

Alghero
Alghero pavadinimas kildinamas iš jūros dumblių (alghe) ir per visą miesto gyvavimo laikotarpį nuo X amžiaus keitėsi priklausomai nuo tuo metu šalyje viešpatavusių tautų. Nuo oro uosto iki miesto visai nedaug, tik 10 km, ir nuvykti nesunkiai galima viešuoju transportu. Patys sardai gana neigiamai atsiliepia apie visuomeninį transportą, ir kelionės metu įsitikinome, kad autobusai vyksta nebūtinai pagal nurodytą tvarkaraštį. Pirmi mūsų žingsniai išlipus iš autobuso buvo kupini susižavėjimo. Tiek man, tiek mano kelionės draugei tai buvo piečiausias aplankytas kraštas, ir įspūdį darė viskas – spalvingos gėlės, žmogaus ūgio kaktusai, nuotaikingi namai ir juokingi automobiliai. Be to, gana greitai supratome, kad kalbos apie šiltą italų bendravimą bei komunikabilumą ne iš piršto laužtos. Dvi gatve einančios merginos su kuprinėmis ant pečių nelikome nepastebėtos, ir sulaukėme tiek pravažiuojančių automobilių signalų, tiek atvirai siunčiamų šypsenų, tiek paprasčiausių „Ciao, bella“ . Turiu pripažinti, lyginant su santūriais lietuvių vyrų komplimentais, tai buvo žavu, miela, ir net šiek tiek nejauku.

Apsistojome kempinge, esančiame 2 kilometrai nuo miesto centro ir 50 metrų nuo jūros. Savo nedidelį, kokių 8 kvadratinių metrų, kambariuką juokais vadinome „apartamentais“, nors labiau priminė vienuolių celę. Rytais girdėdavosi kaimynų varstomos durys, o lemputė švietė taip blausiai, kad norėdavosi pasišviesti mobiliuoju telefonu. Norintys gali išsinuomoti namelius ar „vilino“, su atskiromis virtuvėlėmis ir atskirais dušais. Mes į kempingą grįždavome tik pernakvoti, todėl pilnai pakako mūsų celės ir bendrų dušų. Pastarieji – mokami ir su staigmenomis. Nuėjus praustis nežinai, koks vanduo bėgs – vandens temperatūros pats reguliuoti negali, ir retkarčiais iš čiaupo pasipila arba vos drungnas, arba verdantis vanduo. Labiausiai nustebino, kaip kempingo darbuotojas „sprendė“ šią problemą – tiesiog ėmė, ir atsuko vandenį visose kitose dušo kabinose.
Į Algero keliavome paplūdimiu. Kas kelios minutės šūkčiojom „žiūrėk“, „ar matei“, „koks fainas“. Žydras vanduo, tolumoje boluojančios kalvos ir horizonte besiplaikstančios laivelių burės pirmąjį vakarą Sardinijoje darė ypatingą ir nepamirštamą.
Turiu pripažinti, kad Alghero senamiestis – vienas iš įspūdingiausių Sardinijoje matytų vaizdų. Senamiesčio vakarinę dalį nuo jūros skiria aukšta tvirtovės siena su angomis, pro kurias gindami miestą vietiniai šaudydavo patrankomis. Būtent ant šios tvirtovės sienos pamatėm pirmąjį mūsų saulėlydį Sardinijoje. Po siauras Alghero senamiesčio gatveles galima jaukiai pasivaikščioti pėstute, o dieną vykdomos ekskursijos mažu traukinuką primenančiu automobiliu arba karietoje. Traukinukas rieda tokiomis neįtikėtinai siauromis gatvelėmis, jog retkarčiais suabejodavom, ar tilpsim. Tačiau vairuotojas ramiausiai užlenkdavo veidrodėlius ir riedėdavo toliau. Vakarais į gatveles pasipila tikriausiai nelegaliai dirbantys juodaodžiai prekeiviai, kurie siūlo Afrikos motyvais tapytus paveikslus, apyrankes ir kitus aksesuarus. Dieną šie prekybininkai sukinėjasi paplūdimiuose, siūlydami rankšluosčius. O norintiems pilnai atsipalaiduoti gali padėti azijietiško gymio merginos, kurios vos už penkis eurus čia pat paplūdimy atliks pasirinktos kūno dalies masažą.

Neptūno grota bei Mėnulio slėnis
Jei reikėtų paruošti turizmo gidą apie šiaurinę Sardinijos dalį, pirmaisiais numeriais be abejonės įrašyčiau Neptūno grotą bei Mėnulio slėnį.
Neptūno grotą galima pasiekti automobiliu arba plaukiant laivu. Tikriausiai abu būdai turi savo privalumų. Mudvi su drauge šią vietą aplankėme nuomotu automobiliu. Šis būdas netiks tingiems ar vaikščiojimo problemų turintiems turistams. Automobiliu užkilus į kalną siaurais laipteliais, kurių nei daug, nei mažai – 656 pakopų, tenka leistis žemyn. Ekskursijos po grotą organizuojamos visą dieną, kas valandą. Nors mes lankėmės ne sezono metu, susidarė apie 40 žmonių grupė, taigi belieka spėlioti, kokie žmonių srautai ten apsilanko vasarą. Kas keisčiausia – teko bendrauti su keliais sardais, ir, gal tai tik sutapimas, bet nei vienas iš jų nebuvo lankęs šio įspūdingo gamtos kūrinio. Vietiniams gyventojams salos grožis ir visi šie stebuklai yra natūralu ir įprasta. Grotoje pasitinka tyla, skaidrus grotos ežero vanduo bei drėgmė. Gidei sunkiai sekasi valdyti būrį turistų, nenorinčių paklusti ir atkakliai liečiančių stalagmitus bei stalaktitus, nors tai draudžiama. Grota buvo atrasta aštuonioliktam amžiuje vietos žvejų ir yra vienas pagrindinių salos turistų traukos objektų.

Mėnulio slėnį radome šiaurinėje salos dalyje, mažame miestelyje, pavadintame Capo Testa. Šis slėnis vertas savo vardo – krante stūksančios akmeninės uolos tikrai primena kitos planetos paviršių. Akmenys nugludinti, ir, regis, dar menantys kadaise juos skalavusį Viduržemio jūros vandenį. Mūsų lankymosi dieną nuo jūros pūtė itin smarkus vėjas, tačiau nepaisant to siaurais, jokiais turėklais neapsaugotais, akmenyje iškaltais laipteliais užkopėme į vieną aukštesnių akmeninių kalnų. Jausmas tarsi stovėtum ant pasaulio krašto ir klausytum pačios Žemės pasakojamų istorijų. Galbūt todėl jau nuo šešto dešimtmečio šis slėnis ypač mėgstamas hipišką gyvenimo būdą propaguojančių laisvamanių, kurie atvyksta čia pagyventi ir atrasti ryšį su gamta. Hipiai į šį slėnį renkasi iš visos Europos. Net Sardinijos lankstinukuose skelbiama, jog šio slėnio paplūdimiuose nerasite jokių patogumų – bet argi danguje tokių reikia.

Paplūdimiai ir maži, žavūs miesteliai
Keliaudamos po salą užsukome į miestelius, kurių pavadinimai mus sudomino ar tiesiog prireikus apsipirkti. Kai pavargdavom, ieškodavom nuorodos į paplūdimį, ir tiesiog numigdavome kaitinant saulei. Vieni iš gražiausių matytų paplūdimių – Stintino, kuriuose vanduo žydresnis nei tai būdinga Viduržemio jūrai. Nors aplankėme nemažai didesnių ar mažesnių turistų pamėgtų vietų, vienas iš labiausiai mane suintrigavusių miestelių – Argentiera. Užsukti į šį turizmo giduose nenurodomą miestelį nusprendėme vien todėl, kad dar nebuvo numalšintas jūros ošimo troškulys. Važiuodamos siaurai užmiesčio keliukais pamatėme kelio ženklą, ir tiesiog pasukome. Pamačius miestelį kūnu perbėgo lengvas šiurpuliukas. Miestelis pilnas senų, tamsių, vaiduoklių namus primenančių pastatų. Žmonių vos vienas kitas, o turistai tikriausiai čia retas svečias. Miestelio vidury, ant kalvos, stovi ir tarsi visus stebi maža, sena bažnytėlė, kurios durys atsiveria tiesiai į jūra. Nors nepavyko žvilgtelėti, kas bažnytėlės viduje, tačiau nutrupėję dažai, į bažnyčios kampą atremtas inkaras ir tvyranti ramybė paliko savo įrašą mūsų kelionės dienoraštyje.

Kitas sužavėjęs miestelis – Castelsardo. Šiame miestelyje ant kalno, savo dydžiu prilygstančio Gedimino kalnui Vilniuje, stūkso seniausia Sardinijoje pilis. Iki pat viršaus galima užvažiuoti automobiliu, o jau tada į valias klaidžioti siaurais, akmenimis grįstais ir kvapų pilnais gatvelių labirintais. Žmonės ten pratę prie turistų ir visai nesidrovi šeimininkauti žemuose pirmuose aukštuose įrengtose virtuvėse atvirais langais. Castelsardo katedroje turistai gali pamatyti vieną seniausių Sardinijos tapybos darbų – Šv. Madonos paveikslą, kurio autorius nežinomas, tačiau skaičiuojama, kad šis paveikslas nutapytas 1500 metais. Visai čia pat ir Šv. Marijos bažnytėlė, niekuo neprimenanti Lietuvoje įprastų Dievo namų. Nėra auksu puoštų altorių, viskas kuklu, vyrauja pagarbi ramybė.

Beje, negaliu nepaminėti, jog atvykus į Castelsardo papuolėme į keistą nuotykį. Nors miestelis nedidukas, ženklai gana aiškūs, o be to, turėjome ir navigacinę sistemą, tačiau niekaip nepavyko rasti kelio į pilį. Gatvelės Sardinijos miestuose ir miesteliuose siauros, ir visai nesunkiai pražiopsodavom mums reikalingą posūkį. Tik tris ratus apsukusios mieste pagaliau radom kelią.
Itališkas svetingumas
Prieš vykstant į Sardiniją galima skaityti knygas, brošiūras, komentarus internete, istorijas kaip ši. Tačiau tik nuvykęs ir patyręs, įkvėpęs vietinio gyvenimo, pabendravęs su vietiniais žmonėmis gali pajusti kuo gyvena ši sala ir kokia istorija teka vietinių venomis. Patys sardai linkę sakyti, kad yra Italija ir yra Sardinija. Saloje netgi veikia politinė grupuotė, siekianti atgauti nepriklausomybę. Nors šios grupuotės pasekėjų nedaug, ir patys sardai traukia šiuos kovotojus už laivę per dantį, tačiau važiuojant per salą teko net keliose vietose išvysti Sardinijos nepriklausomybę nuo Italijos propaguojančių užrašų.
Teko skaityti, kas vietiniai gyventojai nelinkę bendrauti, uždari, nemoka užsienio kalbų. Ir nors paskutinis faktas iš dalies pasivirtino, tačiau pulčiau kivirčytis dėl pirmų dviejų. Per savaitę viešnagės teko sutikti ir nelabai mandagių žmonių (kas keisčiausia, dirbančių klientų aptarnavimo srityje), tačiau visų kitų žmonių paprastumas ir noras padėti tiesiog užkrečiantis. Kaip nepastebėti pensininkų porelės, kuri iš viso mano monologo supratusi tik skvero pavadinimą ir nemokėdami papasakoti, kur tas skveras yra, tiesiog palydi. Arba virtuvės šefo, kuris išverda dviem užgaidžioms turistėms sriubos vien todėl, kad jos pasiteiravo, nors meniu vien makaronai ir pica. Arba paprastos šeimos, pakylančios nuo pietų stalo, kad itališkai paaiškintų kelią.

Su keliais vietiniais teko bendrauti šiek tiek daugiau. Visai prieš kelionę užsiregistravau pasaulio keliautojų pamėgtoje interneto svetainėje, kurioje bendrauja pigiai ir su nuotykiais lankyti kitas šalis norintys žmonės. Užsiregistravęs šioje svetainėje gali tiesiog susitikti su vietiniais, o galbūt ir apsistoti pas juos namuose. Mudvi su drauge išbandėme abu būdus. Minėtoje internetinėje svetainėje susipažinau su keliais italais, tačiau labiau linkę bendrauti pasirodė tik du. Vienas iš jų, Arturo, daug papasakojo apie salą, patarė kokius rūbus pasirinkti, kokį maršrutą susiplanuoti. Kitas, Michele, pasiūlė apsistoti jo namuose. Galiu drąsiai teigti, jog šie vyrukai tikrai pridėjo kelionei spalvų. Juk kas geriau parodys vietinį gyvenimą jei ne tuo gyvenimu alsuojantys žmonės? Beje, pietietišką svetingumą iliustruoja tai, kad vienas iš jų net kelis vakarus po darbo važiuodavo apie 30 km vien tam, kad susitiktų su dviem turistėm.
Gerą sardų širdį iliustruoja ir jų meilė gyvūnams. Tiek miestuose, tiek miesteliuose – visur pilna benamių kačių ir šunų. Tačiau šie gyvūnai, skirtingai nei Lietuvoje, žmonių nebijo. Katės sočios ir meilios, šunys žaismingi.

Kempinge, kuriame gyvenome, aplink sukinėjosi bent 10 kačių. Vieną kartą netgi teko vyti tokią rainą įkyruolę šalin, kai vakarieniaujant kavinėje ji tiesiog pradėjo lipti ant stalo. O štai kitą dieną, tingiai gulinėjant paplūdimy, teko stebėti ištisą šuns ir žmogaus santykių dramą. Keli jaunuoliai žaidė su skraidančia lėkšte. Kur buvę, kur nebuvę, atsibastė du beglobiai šunys, didumo sulig vokiečių aviganiu. Vienas iš jų įsitaisė šalia mūsų patiesalo, o štai kitas prisijungė prie žaidžiančių jaunuolių. Ištaikęs palankų momentą, šuo tiesiog šoktelėjo ore ir sugriebė skraidančią lėkštę. Neįmanoma nupasakoti, kiek pastangų reikėjo italams, kad susigražintų savo žaislą. Tačiau net tokiais atvejais vietiniai žiūri į gyvūnus atlaidžiai, su šypsena.
Beje, turistų nelieka nepastebėti „kačių namai“, esantys Alghero mieste. Prie miestą nuo jūros skiriančios tvirtovės, ant molo akmenų, gyvena virš 20 kačių ir katinų. Drauge su sutiktais lietuviais turistais mėginome skaičiuoti – ties 26 pasimetėm. Keisčiausia tai, kad ne tik miesto valdžia ar gyvūnų globos organizacijos nesiima jokių veiksmų ir leidžia šiems gyvūnėliams laisavi gyvuoti, bet dar tos katės turi globėją – „kačių tetą“ – kaip ją praminėme mudvi su drauge. Ši moteris ne tik pamaitino, paglostė, o kai reikėjo – ir pabarė – katinėlius, bet dar ir jų indelius išplovė, patalus pataisė.

Ką verta žinoti keliaujant į Sardiniją
Sardinija – atradimų šalis. Didžiausias turistų srautas saloje gegužės – rugsėjo mėnesiais. Kaip pasakojo mūsų naujas draugas Arturo, situacija saloje dar prieš kelis buvo visiškai kitokia. Norintiems paatostogauti pigiau ir išvengti spūsčių siūlyčiau atostogoms rinkti laikotarpius prieš arba po sezono. Kainos viešbučiuose, kempinguose ir net kavinėse ne sezono metu žemesnės. O pramogų bei reginių pakanka. Dėl oro ne sezono metu pergyventi neverta. Spalio mėnesį, bent jau mums lankantis Sardinijoje, oro temperatūra siekė iki 27 laipsnių Celsijaus, spėjome įdegti saulėje.

Jei jau atvykote į salą, būtinai stenkitės pamatyti kuo daugiau. Paprasčiausia tai padaryti – išsinuomoti automobilį. Kelio ženklai gana aiškūs, daug nuorodų į lankytinas vietas. Tiesa, keliukai siauri ir vingiuoti, o sardai važiuoja tarsi vydamiesi rytojų. Greičio ribojimo ženklais tikriausiai vadovaujasi tik turistai. Sardai, kurie šiaip gana ramūs, niekur neskubantys, visiškai pasikeičia atsisėdę už vairo.
Turistų labiau mėgstama šiaurinė salos dalis. Salos pietuose – daugiau laukinės gamtos, mažiau miestų. Jei kelionės maršrutą organizuojatės patys – pamėginkite užmegzti kontaktus su vietiniai gyventojais. Jie patars, ką reik aplankyti, o kas ne taip įspūdinga.

Šalyje yra trys tarptautiniai oro uostai – Cagliaryje, Olbioje bei Alghero. Pastarasis mažiausias, tačiau per metus aptarnauja virš milijono keleivių. Kitas būdas patekti į salą – keltu.
Nors Sardinijoje dauguma žmonių kalba itališkai, tačiau daug kur galima sutikti vietinius gyventojus, kalbančius tik sardų kalba.