Italija, picos, Amalfis ir glausta Kampanijos apžvalga

Trumpas vizitas į Kampaniją yra labai neblogas atostoginis sprendimas ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Kai pas mus, o ir daugumoje Europos yra jau ar dar vis vėsoka, Kampanija pasiūlys gerokai šiltesnį orą ir labai daug puikių vaizdų, gamtos ar miestų – priklausomai nuo jūsų keliavimo stiliaus. Italija, kaip aš dažnai sakau ir nepaliauju tai kartoti savo draugams ir kitiems, kurie turi noro ar nelaimės manęs klausyti, yra viena tų šalių kur bet kas ras sau patinkančių kelionės įspūdžių, maisto, gamtos, kultūros objektų.

Taigi, kas yra Kampanija? Žiūrim, ką rašo Wiki: Kampanija – tai pietinės Italijos regionas. Vakaruose ir pietvakariuose ribojasi su Tirėnų jūra, šiaurėje su Lacijumi ir Molize bei rytuose su Bazilikata ir Apulija (apie kurią kaip tik man dar reiktų pribęsti ir parašyti). Tai tankiausiai gyvenamas (419 gyv./km²) bei antras pagal gyventojų skaičių (beveik 6 mln.) Italijos regionas, sostinė Neapolis.

Iškart patvirtinu ir pasirašau dėl tankiausiai gyvenamo regiono. Kampanija yra toks regionas, kuriame atokesnės aikštelės ar pakrantės ramiam pasėdėjimui greičiausiai nepavyks rasti. Atrodo, važiuoji kažkur vidury kalvų grandinės, aplink miškai, bet tik op namas iš kairės. Op namas iš dešinės. Op, ir tu jau kažkokiame miestelyje.

Apskritai paėmus, Kampanija kaip turistinė lokacija labiausiai žinoma dėl dviejų pagrindinių traukos objektų: dėl savo sostinės Neapolio ir pastoviai į šimtukus, penkiasdešimtukus ir netgi dvidešimtukus įvairių „turi pamatyti/ aplankyti/ pabūti/ vizituoti per gyvenimą/ prieš numirštant/ atostogaujant“ ir kitus panašius turistinius sąrašus įtraukiamos Amalfio pakrantės. Nesiginčiju, tai tikrai puikios ir lankytinos vietos, bet mano asmeninė patirtis rodo, kad Kampanijoje yra ir daugiau ką pamatyti bei aplankyti. Ir nors dauguma tų vietų vargu bau ar galima būtų pavadinti neatrastais perlais, bet jie tikrai mažiau žinomi ir dėmesio sutraukiantys objektai, nei jų įspūdingieji konkurentai.

Mano trumpas pabėgimas į Italiją užtruko penkias dienas, nuo kovo 11 iki kovo 15. Gan įdomus momentas yra tas, kad nors tokiu metų laiku ten jau pastoviai laikėsi 15-18 laipsnių temperatūra (o pačią pirmą dieną ji buvo šoktelėjusi net iki 26), italai šį periodą dar laiko žiema. Tai reiškia, kad bent jau labiau į turizmą orientuotoje Amalfio pakrantėje vis dar nedirba nemaža dalis apgyvendinimo ir maitinimo įstaigų. Kita vertus, ai taip pat reiškia, jog dirbančiose galima rasti neblogų nuolaidų. Apsistojome Voce sul Mare viešbutyje, pačioje Amalfio krantinės pabaigoje (na, arba pradžioje, kaip pažiūrėsi) esančiame Vietri sul Mare miestelyje. Puikioje vietoje, ant didžiulio skardžio prie pat jūros įsikūrusiame 4* viešbutyje numeris su įskaičiuotais pusryčiais dviem žmonėms kainavo lygiai 50 eurų nakčiai. Sprendžiant pagal kokybės, kainos ir vaizdų santykį galiu drąsiai pasakyti – prasisukom visai papigiai. Ypač įvertinus faktą, kad jei tikėtume ant durų iškabintu kainininku – o netikėti juo aš nematau jokios prasmės – tai sezono metu kaina kyla iki visai nekuklių 200 eurų už naktį. Tiesa, pusryčiai galėjo būti geresni. Bet čia aš jau sprendžiu labai subjektyviai, tik pagal save: aš jei jau valgau pusryčius, jie man turi būti maistingi, sotūs ir karšti. Tuo tarpu čia buvo neįtikėtinai didelė pasiūla kepinių, pyragėlių ir kitos konditerijos, bet iš tradicinio mums labiau suprantamo maisto – tik sūris, kumpis ir duona. Na bet čia tik lyrinis nukrypimas – viskas buvo skanu ir šviežia, o kad pateikti pusryčiai dėl kultūrinių priežasčių išsiskyrė nuo mano pomėgių, viešbutis tikrai nėra kaltas.

Pats Vietri yra tikrai dailus nedidukas miestelis, labiausiai pasižymintis savo keramikos gaminiais ir tuo faktu, kad galima į jį patekti tiesiai iš Napoli – Salerno greitkelio. Tai vienintelis Amalfio pakrantės miestas, prie kurio yra lengvas, trumpas privažiavimas tiesiai iš greitkelio. Šiaip Amalfi krantinė tęsiasi nuo Sorrento iki Vietri, t.y. grubiai kiek daugiau nei 50-ies kilometrų kelio atkarpa, nuo žemyninės dalies atskirta kalnų grandine, vedanti per tryliką atskirų nedidelių miestelių ir teoriškai trunkanti apie pusantros valandos pravažiuoti ja nuo pradžios iki galo. Sakau teoriškai, nes praktiškai per tiek laiko jūs nepravažiuosite net ir nestodami pasigrožėti, pasidairyti ar aplankyti kurį nors iš miestelių. Negana to, jei jūs tuo keliuku važiuosite vasarą, ypač liepos ar rugpjūčio mėnesiais, nusiteikite tam, kad minėtus 50 kilometrų važiuosite ne mažiau 4 (taip, keturių) valandų, stovėsite kamštyje po plieskiančia saule, kvėpuosite priekyje stovinčių autobusų ir kitų mašinų išmetamąsias dujas ir keiksite Italiją, Amalfį, eismą, saulę, vasarą ir viską, ką dar sugalvosite keikti. Šiek tiek juokauju, bet tik šiek tiek ir tikrai ne apie keturias valandas. Šis kelias vasarą išties yra labai apkrautas, todėl kaip jau minėjau pasakojimo pradžioje, pavasaris ir ruduo tikrai yra geriausias sprendimas norint aplankyti Amalfio pakrantę.

Taigi, Amalfio pakrantę sudaro trylika miestelių. Visi jie yra spalvingi, gražūs, dvelkiantys pietietiška itališka dvasia ir džiugiu tarškėjimu, bet labiausiai man pasirodė verti dėmesio ir atskiro paminėjimo šie: Vietri, Amalfi, Ravello, Furore ir Sorrento. Trumpai apie kiekvieną jų:

Vietri – didžiausias jo privalumas yra jau anksčiau mano minėta galimybė aplankyti šį miestelį visai nesimalant per pakrantę. Vietri šiame tryliktuke yra pakankamai nemažas, tikrai akivaizdžiai už jį didesnis yra tik Sorrento ir, sąlyginai, Amalfi. Vienok tai nereiškia, kad Vietri yra didelis – tai geriausiu atveju Varėnos dydžio miestukas, susitelkęs viso labo aštuoniuose ar devyniuose kvadratiniuose kilometruose. Vietri yra pats geriausias pasirinkimas, jei norite bent akies krašteliu žvilgtelėti į Amalfio pakrantę, bet tam neturite laiko ar tiesiog važiuojate pro šalį ar, pvz., norite trumpam kažkur pabėgti iš Neapolio. Taipogi tai yra visai nebloga lokacija apsigyvenimui, jei norite naršyti Amalfio pakrantę – kartais daug labiau apsimoka, ypač laiko prasme, iš Vietri išvažiuoti į Salerno – Napoli greitkelį ir po pusvalandžio jau būti kitoje pakrantės pusėje.

Vietri taipogi yra keramikos miestas. Kiekviename kampe – keramikos, plytelių ar kitokių keramikinių gaminių, skirtų paspęsti spąstus turistui, įsivilioti jį į vidų ir nugręžti jo piniginę parduotuvėlės. Ankstyvą pavasarį tai taipogi vienas iš gyvesnių pakrantės miestų, nors išėję pasivaikščioti kokio eilinio trečiadienio vakare jūs tikrai suabejotumėte šiuo teiginiu.

Furore – Pats miestelis šiuo tūžmingu pavadinimu yra visai mažytis. Tiesą sakant, aš darau didžiulę garbę šiam 700 žmonių kaimui vadindamas jį miesteliu. Ir vizitavimo priežastis yra netgi ne pats kaimas, bet taip vadinamasis Furore Fjordas. Tai yra vienas iš pačių italų vadinamų „paslėptų Amalfio pakarnatės perlų“ – na, dėl perlo aš tikrai nesiginčysiu, vieta įspūdinga. Tai yra, na, pats tikriausias fjordas – į kalnuotą, akmenėtą pakrantę giliai įsiterpusi siaura, lenkta įlanka. Vasarą tai yra vienas įspūdingiausių Kampanijos paplūdimių nepaisant to, kad krantas yra akmeningas ir jokio smėlio ten nerasite. Nepaisant to, siaura, lenkta forma garantuoja, kad fone net esant visai mažam bangavimui visada bus įspūdingų purslų bei fontanų. O štai dėl žodžio „paslėptas“ aš gan smarkiai pasiginčyčiau. Fjordas eina tiesiai po pagrindiniu pakrantės keliu – virš jo padarytas tiltas ir praktiškai visi, keliaujantys per pakrantę, pravažiuoja ir per fjordą. Matyt, paslaptis yra tame, kad važiuojant keliu fjordas prastai matosi ir reikia žinoti, kad jis toks yra. Priešingu atveju užteks dvi – tris sekundes nežiūrėti į reikiamą pusę ir viskas, fjordas pravažiuotas, ženklų, kad jis buvo ir galėjote jį aplankyti neberasta.

Nusileidimas prie fjordo irgi yra ne toks jau paprastas reikalas – prie jo veda siauri akmeniniai laiptukai, dalinai išskaptuoti, dalinai pamūryti tiesiog ant praktiškai vertikalaus kalno šlaito, tai viena. Laimei, bent jau baisesnėse vietose yra turėklai. Antra, tiesiai po tais laiptukais yra fjordo linkis. Tai reiškia, kad bet kuri iš jūros atsiritanti banga į kalną daužiasi tiesiai po laiptais. Išvada paprasta: nori iki apačios nusileisti sausas – dairykis per petį ir skaičiuok sekundes. Tiesa, karštą vasaros dieną tai tebūtų smagi atrakcija. Bet kai lauke kovas ir tik +16… na, net ir smagi atrakcija tokiomis sąlygomis nebėra tokia smagi ir pageidautina.

Ravello – trumpas žvilgsnis į miestuko istoriją sako, kad Ravello buvo įkurtas dar V mūsų eros amžiuje kaip prieglobstis aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojams nuo barbarų puldinėjimų. Ir tai yra visai nekeista žinant, kad Ravello yra aukščiausias Amalfio pakrantės miestelis. Kai dauguma jų įsikūrę pajūryje, Ravello net neturi savo pliažo, mat yra gerokai pakilęs į kalną. Tai nedidelis, bet jaukus miestelis, dauguma jo namų pastatyti ant šlaitus juosiančių terasų, bet istorinis senamiestis yra daugmaž lygus. Pagrindinės atrakcijos yra porelė vilų ir katedra, kuri, Italijos mastais man pasirodė labai kuklios puošybos. Gaila, bet tą dieną kai lankėmės Ravello, lijo lietus, pūtė stiprus vėjas, todėl nebuvo taip, kad labai daug visko matėm – labiausiai, beje, dėl rūko ir itin žemų debesų, mat Ravello yra tokiame aukštyje, kad esant didelei drėgmei ir apniukimui miestukas jau skęsta debesyse. Taip pat, tai buvo eilinis antradienis ar trečiadienis ne sezono metu, todėl visas Ravello atrodė gerokai apsnūdęs. Kita vertus, neabejoju, jog esant geram šiltam orui iš Ravello turėtų atsiverti labai įspūdingi vaizdai tiek į kalnus, tiek ir į pakrantės pusę.

Amalfi – Pats pakrantės centras, nekeista, kad ir visa pakrantė pavadinta šio miestelio pavadinimu. Tai buvo neabejotinai gyviausias, labiausiai turistų apipultas ir sezonui pasiruošęs miestelis iš visų trylikos. Nenuostabu, nes būtent jis yra pagrindinis traukos objektas visoje pakrantėje, būtent jis figūruoja didžiojoje daugumoje pakrantės nuotraukų internete ar straipsniuose, na ir atitinkamai visi labiausiai nori pamatyti būtent jį. Amalfis yra tikrai mielas miestukas, bet net ir jame vargu bau ar užtruksite ilgiau nei 2-3 valandas, ir tai įskaičiavus pasėdėjimą išgerti kavos ar šiaip atsipūsti. Kaip ir kiekvienas nors truputį didesnis Italijos miestukas Amalfi turi katedrą, Duomo, ir žinoma pagrindinę aikštę. Tiesa, jei jau eilinę kovo dieną tas visas centras buvo pilnas žmonių, man baisu ir pagalvoti, kas Amalfyje dedasi kokią liepą. Ne tik baisu pagalvoti, bet ir lankytis nebenoriu apie tai pagalvojęs. Bet, kaip jau rašiau anksčiau, pavasaris ir ruduo yra tas metas, kai tikrai mažėja srautai ir tokiu laikotarpiu Amalfis, manau, yra pats mieliausias – atidarytos parduotuvėlės, kavinės, ledainės, o žmonių vistik dar nėra tiek daug, kad reikėtų stumtis alkūnėmis. Taigi, sumoj nors Amalfis manęs pernelyg nesužavėjo, vistik nuomonė apie jį išliko gan pozityvi. Esant galimybei ir turint laiko vertėtų jį aplankyti.

Sorrento – Tai pati didžiausia visos Amalfio pakrantės gyvenvietė. Sorrento jau nebeišeis pavadinti miestuku – tai jau visas miestas. Ir nors jis taipogi nėra labai didelis, pasivaikščioti tikrai rasite kur. Labiausiai man patikusi vieta buvo krantinė su puikiu vaizdu į debesyse paskendusiu Vezuvijumi. Aplink yra gausybė senų namų, vilų, užkampių… Na, žodžiu, Sorrento tai jau visai tipiškas Italijos miestas. Beje, gan brangus. Tiek maisto, tiek apsigyvenimo prasme. Tiesa, Sorrento turi ir šiokią tokią kamščių problemą – greitkelis iki jo neveda, tad miestas pasiekiamas tik krašto keliais, vedančiais per krūvą kitų miestelių, kaimų, kur nei išvystysi didelį greitį, nei apvažiuosi per aplink. Iš visų mūsų lankytų miestų Sorrento paliko mažiausią įspūdį. Kuo labiausiai žymus Sorrento? Paprasta – visa Amalfi krantinė kupina geltonuojančių citrinų sodų, iš kurių vėliau gaminamas limoncello. O Sorrento – limoncello sostinė, karalius, flagmanas ir bet koks kitas žodis, kurį tik sugalvosite.

Kiti Amalfio miestai yra iš esmės Vietri ir Ravello mišinys, vienas kitas dar turi kažko Amalfiško, bet labai apibendrinant galima gan drąsiai teigti, kad jei matei vieną, matei visus. Visi spalvingi, nedideli, orientuoti į turizmą, atostoginiai pakrantės miesteliai/kaimeliai.

Kas mane labai maloniai ir netikėtai nustebino, tai buvo trys menkiau žinomos ir mažiau į turistų gidus traukiamos vietos: Salernas, Punta Campanella ir, kaip bebūtų keista, paprasčiausias keliukas iš Ravello į magistralę.

Kas liečia pastarąjį – taip taip, žinau, kad rašiau, jog Amalfi pakrantė pasiekiama tik arba iš vienos pusės, nuo Vietri, arba iš kitos pusės, nuo Sorrento, aplenkiant visą kalnų masyvą. Na, tai nėra visiškai taip, nes daugmaž per vidurį dar eina kelias pro Ravello, skersai visą kalnyną, kuris irgi išveda į magistralę. Anksčiau jo neminėjau dėl paprastos priežasties – tai yra labai paprastas, siauras, vingiuotas miško keliukas, kuris be viso to dar ir ilgą laiką kyla į kalną. Juo važiuodami nesutaupysite nei laiko, nei kilometražo, o ir vaizdai yra ne tokie stulbinantys, kaip konkuruojančiame kelyje per pakrantę. Ir aš šio kelio būčiau neatradęs ir neišbandęs, jei ne tikrų tikriausias force majeure: gal mūsų atvykimo dieną, gal dieną anksčiau atkarpoje tarp Amalfi ir Ravello įvyko griūtis ar nuošliauža ir pakrantės kelias tapo visai nepravažiuojamas. Todėl norint tyrinėti pakrantę, turėjom dvi alternatyvas – iš viename gale esančio Vietri važiuoti iki pat blokuotos vietos, tada apsisukti, važiuoti atgal, važiuoti magistrale, važiuoti iš kitos pusės, tada vėl apsisukti, vėl važiuoti atgal, vėl važiuoti magistrale iki Vietri. Antra alternatyva buvo paklausyti viešbučio recepcijos merginų patarimo ir važiuoti tuo menkai žinomu keliuku nuo Ravello per kalnus. Mes tą ir padarėm ir nei karto nesigailėjom. Kaip ir sakiau, gal vaizdai ir ne patys įspūdingiausi, bet tai vistiek kalnynas, vaizdai iš aukštai, ir svarbiausia – paukščio skrydžio vaizdas į kitą pusę nuo pakrantės. Lyguma, urbanizuota teritorija ir netgi Neapolis. Verta šiuo keliu pravažiuoti bent kartą jau vien dėl šios priežasties.

Antroji mažiau žinoma vieta – tai Punta Campanella. Tai yra, neskaitant minėtojo kelio per kalnynus, bene atokiausia visos Kampanijos vieta. Nepaisant to išdidaus ir gal net kiek grėsmingo termino „atokiausia“, net ir čia aplink vistiek bus žmonių, kaimų ir gyvenviečių. Punta Campanella yra artimiausias kranto taškas žymiajai Kaprio salai. Bet tiesiog geografine prasme – šioje vietoje nėra nei perkėlos, nei kokio turistinio ar kultūrinio taško. Tai tiesiog paprasčiausias iškyšulys, prie kurio galima atvažiuoti palydėti saulę Kaprio fone. Aplink – alyvuogių giraitė, laukinė gamta, karts nuo karto praplaukiantis laivas. Beeidami tokiame, iš pažiūros apleistame ir gan laukiniame fone radome informacinę lentą, kurioje perskaitėme, kad tai yra istorinis kelias, išlikęs dar nuo senovės Romos laikų, kuriuo vyko gan didelis ir svarbus judėjimas. Ir išties, vietom tas kelias jau buvo gerokai patrupėjęs, bet kitose vietose matėsi gražiai ir tvarkingai sudėtas šlifuotų akmenų grindinys, kuris, net neabejoju, buvo išlikęs nuo tos pačios jau minėtos imperijos laikų. Deja, atvažiavome į vietą jau gerokai vakarėjant, tad iki pat pačio iškyšulio nebenuėjome. Pasiskaičiavę laiką nusprendėm, kad pasimėgavom pasivaikščiojimu ir taip nemažai ir kad jau laikas keliauti atgal. Iki mašinos grįžom jau sutemus. Jei planuojate čia lankytis, turėkite omenyje, kad iki iškyšulio bus geri trys kilometrai pėstute, nes mašina arčiau nebeprivažiuosite.

Na ir labiausiai mane sužavėjęs netikėtas atradimas – tai Salerno miestas. Salernas yra Klaipėdos dydžio uostamiestis, kuris yra vos per kelis kilometrus nuo Vietri, Amalfio pakrantės pabaigos taško. Ruošdamasis kelionei į Salerną beveik nekreipiau dėmesio ir nesigilinau, tačiau pačią pirmą kelionės dieną, jau atvykus ir kiek atsigavus viešbutyje būtent Salerno pasirodė logiškiausias sprendimas pirmo vakaro pasivaikščiojimui: šalia, didesnis miestas, na ir tame pačiame Vietri dar spėsime pabūti į valias. Išvažiavome į Salerną, ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Tai labai jaukus, pakankamai gražus miestas. Jis nėra kažkuo savaime labai išskirtinis, bet mums jis pasirodė labai patogus ir mielas. Kadangi tai yra uostas ir pakrantės miestas, kaip dažniausiai su tokiais miestais būna, Salernas yra labai ilgas į plotį, bet visai siauras į aukštį. Atitinkamai ir jo senamiestis – jį sudaro vos kelios gatvės, bet jos yra ilgos, besitęsiančios ne po vieną kilometrą. Palei jūrą nutiesta graži pėsčiųjų promenada, o vos per vieną pastatų eilę nuo jos prasideda kavinių, barų, picerijų ir parduotuvių gatvės.

Bendrai paėmus, Salernas yra gan standartinis ir vidutiniškas miestas visos Italijos fone, bet kai tu nesitiki visai nieko, galvoji kad tai bus niūrus, neįdomus uostamiestis, o randi visai kitokį – jaukų, mielą, gražų miestą, tada natūraliai jis pradeda atodyti dar gražesnis, dar mielesnis. Labai daug laiko jam skirti gal ir nebūtina, bet pasivaikščioti bent kelias valandėles tikrai rekomenduoju.

Antra priežastis dėl ko Salernas paliko gerą įspūdį – kiek liūdnesnė. Vienoje iš Amalfio pakrantės apžvalgos aikštelių žmona lipdama iš mašinos užmynė ant stataus asfalto dangos krašto, koja smarkiai krypo, ir…. Užbėgant įvykiams už akių, diagnozė buvo sąnario išnirimas ir raiščių patempimas, bet rimtesnės traumos, laimei, pavyko išvengti. Taigi, pakeliui iš nelaimės vietos susiskambinus su mūsų draudimu, mums buvo patvirtinta, kad artimiausia ligoninė yra Salerne, kad draudimas atsiųs garantinį raštą ir gydymą tikrai gausime kokio tik reikės. Bet atvykus į vietą buvome maloniai nustebinti – gavome pirmenybinį aptarnavimą (matyt, dėl to, kad užsieniečiai, nors aišku kažkiek palaukti vistiek teko), o kai žmona paklausė ar reikia pildyti kažkokius dokumentus ar dar kažką dėl draudimo ir apmokėjimo, jai maloniai paaiškino, kad tai yra būtinoji medicininė pagalba, kuri Italijoje teikiama visiems ir nemokamai. Tai, aišku, kažkiek skyrėsi nuo tos info, kurią mums perdavė draudimas, bet kadangi skyrėsi į gerąją pusę, tai daugiau ir nesigilinome. Kadangi ši nesėkmė mus ištiko jau antrą kelionės dieną, tolimesnis turizmas buvo šiek tiek ribotas – mažai vaikščiojom, daugiau važinėjom. Gal dėl to ir įspūdžiai apie lankytas vietas kiek kuklesni.

Neapolis. Dėl aukščiau minėtų priežasčių daug laiko šiame mieste nepraleidome. Užsukome kelioms valandoms, aplankėm kelias tradicines vietas – Piazza Plebiscitto, Galleria Umberto I, šiaip pasitrynėm centre. Neapolis yra iš tų miestų, kuriuose jei jau nebuvai, tai jo ir nesuprasi, ir taškas. Skersai gatvės iškabinti džiūnantys skalbiniai, 85 žmonių eilė prie picerijos, 5 eismo juostos dviejų juostų kelyje, na ir gausybė žmonių – tiek turistų, tiek ir vietinių, kur bežengtum. Net nesivarginsiu kažką pasakoti apie šį miestą. Buvau jame prieš lygiai 20 metų, prieš plačiai paplitusio interneto ir išmaniųjų telefonų erą, buvau ir 2018-aisiais. Jis nepasikeitė nei per plauką. Kaip buvo chaotiškas dūzgiantis skruzdėlyno ir avilio mišinys, taip tas pats ir liko.

Dauguma žmonių Neapolio baidosi dėl to dūzgimo, dėl chaoso. Bijo šiame mieste vairuoti, bijo vaikščioti, visko bijo. Jie nėra teisūs. Napoli tik iš pirmo žvilgsnio atrodo chaotiškas. Bet iš tikro visas tas chaosas yra visiškai kontroliuojamas. Man ten patiko vairuoti – tai yra tobulas pavyzdys, kai vairuotojai važiuoja pagal logiką, o ne pagal keistus, nesuprantamus miesto planavimo užmojus ar perteklinius ženklus. Nei karto Neapolyje neatsidūriau avarinėje situacijoje. Mane visąlaik matė, aš irgi visus visąlaik mačiau, akivaizdžiai tarp vairuotojų vyravo tarpusavio pagarba, todėl jokių problemų su eismu Neapolyje nėra. Na, nebent esi korporatyvinė kiaunė su šūdinu parketiniu džipuku ir vadovaujiesi taisykle „mano pagrindinis, nieko nematau, nieko nežinau, taisyklės man palankios, visi kiti eikit velniop ir mokykitės taisyklių“. Tada taip, Neapolyje su tokiu požiūriu geriau nevairuoti.

Maistas. Pica. Ar reikia dar kažką sakyti? Paminėti galima nebent tai, kad Neapolietiško stiliaus picos skirstomos į bianca ir rosso. Biancos, reiškia, yra „baltosios“, t.y., picos, kurios iškeptos nenaudojant pomidorų pastos, o vietoj jos papildomai dedama daugiau sūrio. Rosso, kaip jau turbūt nesunku nuspėti, yra „raudonosios“, t.y. standartinės picos su pomidorų pasta ir kitais ingredientais. Biancas yra įdomu ragauti, tai visai kitoks patiekalas nei įprasta pica. Ir labai, labai rekomenduoju nesididžiuoti ir nepražiūrėti pačių paprasčiausių picų, tokių kaip Margarita ar Marinara. Tiesą sakant, geriausia kelionėje valgyta pica man buvo būtent pati pigiausia, 3,50 eur kainavusi Marinara Vietri miestelyje. Ieškoti gerų picų yra labai paprasta – atsidarote tripadvisor, suvedate filtrus „open now“, „serves pizza“, suskirstote kad pirma rodytų geriausiai vertinamas vietas – valio, jūs jau žinote, kurios picerijos geriausios. Metodo patikimumą vertinčiau ties 80% padala. Labiau dėl darbo laiko paklaidos, nei dėl kokybės.

Apibendrinant, tokia gan neblogai žinoma mergina Audrey Hepburn kartą viešai pasakė „Paris is always a good idea“. Aš šią išmintį pritaikau pagal save, ir oponuoju prelegentei – mano kukliu įsitikinimu, „Italy is always a better idea”.