Italija: Pavasaris po Toskanos saule. I dalis

Žinau, žinau, labai nuvalkiotas pavadinimas, tačiau kitoks tiesiog ,,nelipo”, nes mums iš tikrųjų visos kelionės metu švietė saulė, o ir filmą ,,Po Toskanos saule” žiūrėjau ne kartą, todėl, kad nepaprastai žavėjo jame šio Italijos regiono gamta, kur kiparisų alėjomis nusėti laukai įsirėžė atminty ir iškildavo prieš akis kaskart paminėjus Toskaną. Kadangi jos miestai bei miesteliai taip pat nenusileidžia gamtos grožiui, todėl žinojau, kad trumpam čia net neverta skristi, o pasitaikius progai ištrūkti net 8 dienoms, prieš Velykas, perkame skrydžius į Romą. Skrendame penkios draugės, į savo tradicinę ,,mergaitišką” kelionę ir tiesiog mėgaujamės nuostabiais vaizdais, buvimu kartu, atitrūkus nuo darbo, rūpesčių, namų, bei džiaugiamės saulėtais, šiltais orais, kai tuo metu namus užklupo pavasarinė žiema. Nors pavasaris čia neskuba – jei taip Lietuvoje savaitę dienomis pakiltų temperatūra iki 20C, tai visi lapuočiai kaip mat išsprogtų, o čia, kovo gale, žydi tulpės, forsitijos, magnolijos, persikai, nerealia spalva žaliuoja javų laukai, o pievos ,,nubarstytos” saulučių žiedais.

Šį kartą jau niekam nepritrūko laiko, niekur neskubėjome, suspėjome ir prie ežero pailsėti, ir vieną kitą parduotuvę aplankyti, kas su manim merginoms retai pavyksta 🙂 Aplankėm viską ką planavom, kai ką, kaip pavyzdžiui Volterą, Perugia ar kelis ant uolos kabančius miestelius, sąmoningai praleidom, nes kad ir labai gražūs jie būtų, bet kai keli vienas į kitą panašūs, tai praranda užtarnautą žavesį. Nepavadinčiau šios kelionės ir ,,gurmaniška”, kaip kad ankstesnes Italijoje, nes su maistu mums nelabai pasisekė, o siestos laikas nuo 13 iki 19 val. tiesiog privertė maitintis namuose, bet kai produktai kokybiški, pomidorai net per metrą pomidorais, o ne žole kvepia, tai nelabai ir nusiminėme.
Viskas ką pamatėme patiko, tačiau kai kurios vietos nelauktai nustebino, o kai kurios visai netikėtai šiek tiek nuvylė. Bet kelionė buvo puiki ir Italija pasisotinom keliems metams į priekį, nors dar liko toks geidžiamas Bolonijos – Pizos – Lukos – Ligūrijos ,,trikampėlis” ateičiai 🙂

Kadangi skrydis vėlyvas, tai išsinuomoję mašiną, apsinakvojame netoli oro uosto, nes rytoj, pakeliui iki savaitei išnuomotos vilos, norim kai ką aplankyti. Iš tikrųjų, aplink Romą tikrai yra ką pamatyti, bet mūsų tikslas – Toskana, o iki jos beveik 200 km.

Su autonuoma kaip visada siurprizai – jiems nerodo, kad mes nusipirkome pilną draudimą ir reikalauja atgalinio skrydžio numerio. Bet mes su savimi neturime, nes dar neregistruoti bilietai, to niekada niekas neprašydavo ir nesuprantam, kam jam to reikia ? Gal mes niekur neskrisim, gal pasiliksim čia gyventi! Bet ne, reikia ir viskas. Pasijungiam prie wifi ir duodam jam tą išsvajotą numeri.

Toliau dar linksmiau – nerandame apartamentų, gps atveda mus iki sankryžos, kur nėra jokių namų. Skambinam duotu numeriu – niekas neatsako. Klausiam kažkokio apsauginio, tas nežino, bet leidžia įvažiuoti į kažkokių viešbučių teritoriją – ten vyksta didžiulis renginys. Klausiam kito, tas kažkam skambina, atsiveda draugą rumuną. Vidurnaktį kažkaip darosi nejauku, sakom: ar kartais nesuorganizuos jie čia mums nakvynės pas save? 🙂 Pagaliau perskambina vaikinas ir atvažiavęs įveda mus į namą, ant kurio jokio užrašo, ant kambarių durų jokių numerių. Bet viduje viskas kaip booking.com, taigi nusiraminam ir šiek tiek pavakaroję einame miegoti.Apartamentai labai gražūs, 4 km nuo oro uosto, tvarkingi, nebrangūs, tik yra pusrūsyje, bet vienai nakčiai tiko.

Papusryčiavę, judame į šiaurę ir pirmas sustojimas už 50 km Calcatoje. Tai XIII a. miestelis, ant kalno viršūnės ir tokių čia yra ne vienas, bet šis mums buvo pakeliui, todėl einame po jį pasižvalgyti. Įspūdingiausias vaizdas iš tolo, o senamiestis labai apleistas, pastatai apsamanoję, bažnytėlė labai sena ir kukli.

Apsistojusiems prie Romos būtų tikrai įdomu pakeisti aplinką ir jį pamatyti, bet Toskanoje yra nemažai panašių miestelių, todėl toli dėl šio važiuoti tikrai neverta. Šiek tiek pasivaikštome, išgeriame kavos ir važiuojame į Monstrų parką šalia Bomarzo.

Nepasakyčiau, kad likome sužavėtos, bet visai smagu buvo pasivaikščioti, juo labiau, kad oras geras, žmonių mažai, o ir nieko panašaus nebuvome matę ( bilieto kaina 10 eur.)
Labai keistas jausmas buvo įeiti į tą kreivą namą – vos kelis žingsnius žengus sukasi galva ir tik laikydamasis už sienų išsvirduliuoji atgal.

Ir paskutinis šios dienos tikslas, kuris paliko bene didžiausią įspūdį visoje kelionėje – Civita Bagnoregio.
Kai gps-as atvežė į nustatytą tikslą, pagalvojau, kad arba neteisingai suvedžiau pavadinimą arba yra du tokie patys miesteliai, nes nieko panašaus į tai, ko tikėjausi, aš per automobilio langą nemačiau. Ir tik pervažiavus visą Bagnoregio miestelį, prie stovėjimo aikštelės pamatau reklaminį plakatą su ieškotu vaizdu. Tai Civita Bagnoregio, kuris ilgu tiltu, kaip pasaitėliu jungiasi su miesteliu. Vaizdas iš apžvalgos aikštelės tiesiog pakerėjo.

Paliekam mašiną 2 val. ir einame pėsčiųjų tiltu, nors važiuoja juo vietiniai su motoroleriais, nes sunku įsivaizduoti, kaip tokiu keliu į darbą reiktų kasdien eiti, ar produktus į kavines susinešti. Vėjas ant tilto toks, kad plėšia nuo galvos akinius ir apsunkina ir taip nelengvą kopimą aukštyn. Bet buvo verta – miestelis jaukus, tvarkingas, nepalyginsi su Calcata.

Pasivaikščioję prisimename, kad jau norime valgyti ir įsiprašome į vieną kavinę, kur sutinka mus pamaitinti, tik sužinoję, kad mes penkios, nes pas juos dar siesta. Padengiamas stalas, per langą matome, kaip berniukas parneša mums iš parduotuvėlės makaronų ir netrukus jau valgome bene skaniausius pietus šioje kelionėje – makaronus su trumais – seniai svajojau tų garsiųjų grybų paragauti. Labai patiko.

Dar desertui paimame porą Tiramisu – klasikinį ir mandarinų, vairuotojai kavos ir laimingos grįžtame į automobilį, vis atsisukdamos atgal, pasigrožėti šiuo nuostabiu vaizdu.

Vakare apsigyvename gražioje viloje, kuri savaitei tapo mūsų namais. Maloni šeimininkė, kuri stengėsi, kad mums nieko netrūktų – atspausdino mums atgalinius bilietus, pavaišino vynu, parūpino naminio aliejaus ir paliko mus ramybėje…Nors ramios mes nebuvome :))

Sekantį rytą išvažiuojame į San Galgano vienuolyną. Mus pasitinka būdingas Toskanai kiparisais apsodintas kelias į abatiją ir ant žolytės sėdinėjančios kelios vietinių šeimos.

Susimokame po 2 eur. ir keliaujame į kalniuką salia vynuogynų vingiuojančiu lietaus paplautu keliuku į koplyčią apžiūrėti garsiojo akmens praryto kalavijo.

Tada pasivaikštome tarp vienuolyno sienų – jauki graži vieta, gera buvo ten tiesiog pabūti, pasėdėti ant žolės ir pasidžiaugti pavasariška saule.

Toliau važiuojame į Monteriggioni. Tai tikras viduramžių miestelių perlas, kurį supa aukštos sienos su 14 smarkiai įtvirtintų bokštų. Jis iškilo 1203 m. ir buvo skirtas saugoti Sienos teritorijas nuo florentiečių antpuolių. Puikiai išsilaikiusios sienos supa mažytį bei jaukų miestelį su plačia aikšte, romanine bažnyčia ir keletu namų, kuriuose įsikūrusios krautuvėlės, bei restoranai.

Mums labai čia patiko. Kaip ne keista dirbo picerija ir čia gavom nerealaus didžio perlenktą picą, kurios nors ir labai skanios, bet nepavyko visos įveikti. Tai buvo antri ir paskutiniai skanūs pietūs, valgyti restorane.

Kaip reikiant pasistiprinę, važiuojame į šalia esančią Sieną. Jau pirmas pamatytas vaizdas maloniai nustebina.

Vaikštinėjam nepaprastai stačiomis gatvelėmis ir nenustojame žavėtis.

Perkame bilietus į Duomo( 4 eur.) ir Babtisteriją( 4 eur.), nes viskam aplankyti nebeturime laiko, o gal visko ir nenorime.

Tikriausiai tai buvo gražiausias mano matytas katedros interjeras – labai gražu, sėdėjome be žodžių, o pakėlus galvą aukštyn į mus žemyn žvelgė daugybė popiežių biustų.

Nepaprasto grožio Piccolomini biblioteka.

Vėliau pamatyta Babtisterija nublanko, galėjome net neiti. Toliau einame į pagrindinę miesto aikštę – Piazza del Campo.

Kažkada čia buvo miesto turgus, vykdavo bulių kautynės, o dabar tai garsiausio Sienos renginio Palio vieta. Tai du kartus per metus vykstanti lenktynių ant nepabalnotų žirgų šventė ir joje rungiasi 17-os miesto apylinkių atstovai. Kiekviena iš jų turi savo aprangą, vėliavą ir kitokią heraldiką, kuri atsispindi ir suvenyrų krautuvėlėse.

Aikštė pilna žmonių, kurie nežiūrint vėsoko vakaro sėdi tiesiog ant grindinio, nes čia tokia tradicija – sėdam ir mes.

Šiandien buvo nuostabi diena – viskas, ką pamatėme tiesiog sužavėjo ir patektų į kelionės top 5, jei tokį rinktumėm 🙂

Trečią dieną nutarėme šiek tiek pailsėti ir pasivažinėti po šalia esančias Toskanos apylinkes, jos kaimelius, pasimaudyti terminiuose baseinuose. Beje, šiose apylinkėse yra nemažai terminių šaltinių, todėl daugelio miestelių pavadinime yra žodis terme. Juose įsikūrę spa centrai, viešbučiai, tačiau yra pora vietų, kur į 38 laipsnių siera atsiduodantį vandenį gali pasinerti tiesiog gamtoje, nemokamai. Tik nemanau, kad per vasaros karščius viliotų tokios pramogos, o dabar mums labai tiko.

Jei norite pamatyti tikrą Toskanos grožį, pasivažinėkite po Val d’Orcia slėnį, netoli Montepulciano, tik aišku pats grožis atsiskleidžia rugpjūčio mėnesį, kada žalių kiparisų eilės išryškėja geltonų nupjautų laukų fone. Bet ir pavasaris čia labai gražus – gerai, kad nereikėjo vairuoti – galėjau visą kelią grožėtis nuostabiais vaizdais.

O vairuoti man beveik ir neteko, nes nebuvome nusipirkę leidimo antram vairuotojui, kuris kainavo papildomai 60 eur., o be to turime mes vieną draugę, kuriai ,,neduok pailsėti, o duok padirbti“ – ryte šviežios duonos nubėgs į parduotuvę parnešti, kasdien po 300 km nuvažiuos ir dar vakare puola indus plauti – tai tik porą dienų pavyko iš jos tą vairą išplėšti ir padaryti jai išeiginę.

Pirmiausia važiuojame į Pienzą. Ji žinoma tuo, kad XV a. popiežiaus Pijaus II užsakymu jo gimtasis kaimelis buvo iš pagrindų perprojektuotas ir pervadintas jo garbei. Popiežius norėjo sukurti idealų miestą, todėl pastatė naują katedrą, popiežiaus rūmus ir rotušę, bet šis planas pastatyti pavyzdinį renesanso miestą taip ir nebuvo iki galo įgyvendintas. Dabar po jį maloniausia pasivaikščioti palei kaimo sienas, iš kur atsiveria nuostabi panorama.

Gal todėl, kad pagrindinėje aikštėje šiuo metu vyksta remonto darbai, bet mums šis miestelis nepaliko didelio įspūdžio.

Tada, nors gal moterims tai ir nelabai būdinga, kažkuri pastebi, kad mūsų automobilio ratas šiek tiek nuleistas. Kadangi dar ne tragiškai, tai kol kas kelionę tęsiame ir pakeliui užsukame į Castiglione d’Orcia, kuri yra ant dviejų aukštų kalvų, iš kurių vienoje yra pilis, tačiau su tokiu ratu mes pabijojome taip aukštai ropštis, todėl tik pasivaikštome žemesnėje, po siaurų gatvelių labirintą, pamedituojame tuštutėlėje aikštėje ir važiuojame ieškoti kur prisipūsti ratą. Šiaip tikrai labai mielas miestelis, verta užsukti.

Kadangi iki kolonėlės toliau, negu suplanuotų terminių šaltinių, nutariam rizikuoti – jei visai išsileis – pakeisim į atsarginį, nors pasirodo, kad tai padaryti esu bandžiusi tik aš ir tai prieš daug metų.

Taigi, viena iš terminių šaltinių vietų yra Bagni san Fillippo ir pagooglinus matosi, jog buvę ten ir daugiau tų terasų, o šiuo metu tikrai mažai ten vietos, bet žmonių nedaug, todėl pasilepinam šiek tiek, pasigrožim atitekančio vandens suformuotu grožiu ir važiuojame toliau.

Pakeliui stojame fotosesijai prie galbūt labiausiai fotografuojamo Toskanos peizažo.

Pagaliau randame kolonėlę ir pripučiam ratą – labai keista, bet italai iš tolo žiūri, kaip trys moterys vargsta, bet pagalbos nesiūlo 🙂

Temstant atvykstame į šalia namų esantį Montepulciano.

Tačiau nelabai sėkmingai mes ten pasivaikštome – niekaip nerandame pagrindinės aikštės, nors žemėlapyje žiūrėjom, atrodė viskas aišku, bet labai atšalo, todėl nebesikankiname. Vietoj to užsukame į vieną kitą parduotuvėlę, kuriose be daugybės sūrių ir vynų galima aptikti labai įdomių ir mielų daikčiukų. Vienoje pralinksmina graži Pinokių kolekcija, nes Toskana yra Pinokio autoriaus gimtinė, todėl, tai kaip ir jos simbolis, bei populiarus suvenyras.

Vakarienei perkame jūros gėrybių ir važiuojame namo – virsime savo firminę sriubytę. Kažkokia keista diena šiandien buvo, bet mums linksma, atostogos dar nė neįpusėjo…

II dalis