Italija: Pavasariniai vėjai Sardinijoje – pietinė Sardinija (I dalis)

Smagu, kai va taip imi ir sugalvoji nulėkti ten, kur bent jau artimiausią penkmetį ta vieta nebuvo įtraukta į kelionių planus. Dar prieš naujus, net negalvojant apie atostogas ir pasinėrus į darbus, sulaukiau vyro skambučio: „- Matei, yra nebrangūs bilietai į Sardiniją?“. Galvoje pradeda suktis visokie ratukai, bet labai sunku persiorientuoti ir sakyti, gerai, jamam tuos bilietus. Tad nusprendžiu palaukti vakaro, kai grįšim namo ir viską apgalvoti. Juk ten reikės ir mašiną nuomoti, ir nakvynę užsisakyti. Ir šiaip, gaunasi neplanuotos išlaidos…. , bet juk norisi…
Šiaip ne taip sulaukiu, kol parsibeldžiam namo ir prasideda svarstymai, tačiau man galvoje kirba mintis pasikalbinti kartu važiuoti savo puikią kelionių draugę. Žinau, kad ir jai ratukus labai sėkmingai sudrumsiu, bet ko gi nepadarysi dėl gero žmogaus. Žinau ir tai, kad planuose pas juos visai kitokie dalykai nusimato, bet dar niekas neaišku. Kaip bus taip, skambinu jai. Kaip ir tikėjausi, įnešu gerą sumaišties porciją. Tačiau draugė nori pasikalbėti su mama, nes jei važiuotų, tai važiuotų abi. Ne taip seniai abi grįžusios iš Kretos, ir dar pavasarį gali visai kitokie planai užgriūti, bet pažada, kai tik mama grįš iš darbo, pasitarti ir man paskambinti. Neužilgo sulaukiu skambučio. Mama pasakė – važiuojam, o kaip ten bus su tais kitais planais, bus matyt. Jei reikės, persiplėš ( svarbiausia, kad neteko taip daryti ). Kol kalbamės, užsakau bilietus į Kaljarį – ir viskas… jau ramu. Pasiskirstome darbais, aš ieškosiu nakvynės, ji užsakys automobilį. Ilgai nedelsiu, pranaršau savo mėgstamus apartamentų puslapius. Ne sezono metu kainos ženkliai mažesnės, net iki 5 kartų už kai kuriuos. Savaitę gali imti nuo kurios nori dienos. Ieškau tokių, kad nereikėtų mokėti avanso ir neimtų depozito. Randu net labai ekskliuzyvinių, kaip sakoma, dlia liubitelia, kas liečia interjerą. Deja, jie nuomojami tik sezono metu.
Šį kartą pasirinkau apartamentus iš http://www.rent-holiday-homes.com. Tiksliau, tai dalis vilos ( 1 aukštas) su vaizdu į jūrą. Vila netoli Kaljario- Sank‘t Elenoje. Kaina nesikandžioja- su valymo paslaugomis savaitei 400 Eu. Kadangi šeimininkai ten būna tik sezono metu, tai paaiškina, kad galėsim naudotis ir antrojo aukšto terasa. Vyksta labai malonus susirašinėjimas, jie pamini, kad pernai irgi turėjo svečius iš Lietuvos. Puslapyje atsiliepimai apie vilą geri, lietuviai irgi liko labai patenkinti, net tortą gavo dovanų gimtadienio proga. Kiek vėliau draugė užsako automobilį. Belieka laukti kovo mėnesio ir kelionės.
Kalėdinės šventės paspartina laukimą, tad kovas atlekia milžino šuoliais. Skrydis šį kartą iš Kauno ir ganėtinai ankstyvas. Sumąstau planą chuliganą, kad į Kauną važiuotumėm iš vakaro – vis ilgiau pamiegosim ir automobilį bus kur palikti. Nakvojam pas draugės gimines. Negana artimos kelionės, mus dar pavedžioja po Kadagių slėnį ( jis ten visai šalia) ir esam vaišinami tik ką iškeptu kugeliu. Ryte draugės pusbrolis pristato mus į oro uostą ir po kelių valandų leidžiamės Kaljaryje. Aišku, kartu nemokamai, saugiai bagaže keliauja ir mūsų ištikimasis Vyciokas.
Lėktuvas trinkteli žemėn atsakančiai ir stabdo taip, kad tik laikomės įsikibę kėdžių- kažkoks baisingai trumpas stabdymo kelias ir labai staigus.
Pirmoji diena nekokia. Atskridus mūsų nelaukia auto nuomos autobusiukas – mes patys jo laukiam apie pusvalandį, nors nuoma pasirodo visai čia pat, už kampo. Galima nueiti per 5 minutes. Tai prie viso smagumo, pasirodo, kad pataikėm į Fire Fly kompaniją, kurios vengėm kaip maro. Užsakymą draugė darė, per rentalcars.com ir tos kompanijos nė pėdsakų ten nebuvo. Bjauriausia šitoje situacijoj yra tai, kad autobusiuku nuvežamas tik vienas žmogus, kiti lieka laukti , o tada išlenda labai nemalonus dalykas, kad depozitas, ne 300 Eu, kaip buvo nurodyta užsakant, o 1500 Eu. Fire fly atstovai sako, kad jie su rentalcar nieko bendro neturi ir jų sąlygų, atseit, nežino. Laimė, kad kompanija netoli ir aš greit nukulniuoju palaikyti draugę. Iš Lietuvos prie langelio trys poros, kur nė viena neturi tokių sutarties sąlygų ( turiu minty depozito dydį) . Tačiau nebūtų lietuviai- jokio solidarumo. Bandau pakalbinti kitus, kad sąlygos, tai skiriasi, gal pasiaiškinam kartu, bet vieni sugalvoja vietoje sumokėti papildomą Casko draudimą ( tada nereikia tokio didelio depozito), kiti, iš viso, nori greičiau dingti, nesvarbu, kad dingsta jų pinigai. Nemanau, kad italai būtų taip pasyviai visi kartu stovėję. Manau, kad būtų kilęs nemenkas triukšmelis. Tas lietuvių individualizmas ir nenoras pakovoti už save paskutiniu metu varo į neviltį. Moterėlė už langelio nieko pasiūlyti negali ir nenori, arba depozitas, arba papildomas dar 153 Eu draudimas, nors mašina jau apdrausta ir pinigėliai nuo kortelės buvo nuskaičiuoti per kelias dienas. Draugės galva verda kaip kompiuteris. Ji aiškina, kad jei jau buvo apdrausta, tai gal galėtų bent jau draudimo pinigus mums grąžinti, juk negalima du kartus drausti tos pačios mašinos. Mums pasiūloma patiems skambinti į Angliją rentalcars atstovams ir aiškintis- jie čia ne prie ko. Iš kelinto karto pavyksta prisiskambinti. Gerai, kad pavyksta , ir gerai, kad draugė labai gerai šneka angliškai. Rentalcars atstovai paprašo perduoti ragelį vietinei agentūrai ir sutaria, kad perves bent jau draudimo pinigus atgal ( grįžę jau atgavom juos atgal) . Nors negirdim viso pokalbio, bet aišku, kad jiems keista, jog atkapstėme tokį dalyką, kaip tos dalies draudimo grąžinimą. Rezultate imam naują Casko draudimą. Ateity jau geriau imti nuomą vietoje, gal kiek brangiau, nei užsisakant internetu, bet nereikia tokių idiotiškų depozito sumų. Su tuo depozitu draugė jau susidūrė anksčiau, kai turėjo tris mėnesius rašinėtis, kad atgautų savo pinigus atgal. Auto nuoma brangsta net labai, bet nėra kitos išeities. Tačiau, kaip sako draugės mama, nakvynę gavom pigiai, tai bent kažkas turi būti brangiai.
Pagaliau susikraunam daiktus į mašiną ir lekiam į prekybos centrą – užtrukom ilgokai ir valgyt norisi net labai. Auchan centrai Kaljaryje du- dirba kasdien nuo 9,30 iki 22 val. Sūriukai, mėsytės, kalnas apelsinų ir daržovių. Kainos tikrai nesikandžioja, kaip daugelis vis bando įtikinti. Auchan nėra pats pigiausias prekybos centras, o kainos pvz. : natūralaus jogurto 1 kg -2,46 Eu, sviesto 250 g- 1,99 Eu, Mocarelos sūriukų įpakavimas (trys dideli sūriai ) – 1,99 Eu, vanduo 0,35 Eu, tortelini koldūnai (pakelio mums visiems užteko dviem kartams) – 2,49 Eu ir pan. Kiek brangiau mėsytė ( vištiena radom beveik tokiom pačiom kainom), bet pirkom tokius ale šašlykiukus, jau suvertus, kur ir mėsytė, ir faršas, ir daržovės, viskas gražiai sumauta-mums užteko 2 kartams- 7,39 EU.
Į vilą vietoj planuotos apie 12, atidundam net po 14 val. Vyciokas tvarkingai atveda mus iki namo. Šeimininkai kantriai mūsų laukia ( aišku, siuntėm žinutę, kad vėluosim). Atvažiavę pensijinio amžiaus tėvai su sūnum, viską mums aprodo. Šaldytuve laukia atvėsintas raudono vyno butelis. Kava, prieskoniai, aliejus, cukrus – prašome naudokitės. Sutariam, kad po greitų pietų ( jie irgi praalko), dar pasimatysime. Užkandam terasoje, nors vėjas ir šaltokas. Pamerkė šeimininkė mums ten gėlių.

Bet vaizdo į jūrą negalim atsisakyti.

Vėliau su šeimininkais užlipame net ant vilos stogo – nuo ten atsiveria dar puikesnis vaizdas. Tik tą laidą, tai reikia nukirpti ir kuo skubiau. Jų terasoje stovi nuostabaus grožio rankų darbo stalas.

Aprodo savo sodelį – porą citrinos medžių, apelsinmedis, rozmarinų krūmai ir gėlynėliai. Net rožės žydi. Tūlas lietuvis, tokiam sodnelyje tai augintų jų klimate viską, kas įmanoma. Būtų išartas kiekvienas žemės lopinėlio centimetras. Vienas citrinos medis vaisius veda ištisus metus.

Gyvensime 110 kv.m apartamentuose – su trim miegamaisiais, židiniu ir dviem vonios kambariais. Vienintelio, ko trūksta, tai minkštasuolio prie židinio, nors pintais baldais irgi negalime skųstis.

Šeimininkai parodo žemėlapyje, ką galime lankyti, kas gražu ir kas nelabai. Nors iš tikrųjų, tai gaunam tokį informacijos srautą, kad galvoje lieka tik nedidelė dalis. Tačiau mes, kaip visada, namų darbus pasiruošę, tai niekas nebaisu.
Atsilabinę, nutariam pavažiuoti iki Villasimius miestelio. Galima važiuoti autostrada arba serpentininiu keliu. Renkamės pastarąjį, nes nuo jo atsiveria vaizdai į jūrą. Dangus niaukiasi, bet judame pirmyn.

Stojame aikštelėse pasigėrėti vaizdais, tačiau prapliumpa liūtis, todėl po miestelį padarom tik American Way. Niekas, absoliučiai niekas nedirba, išskyrus vieną šviestuvų parduotuvę. Žmonių gatvėse nė vieno – visiškai.

Kavos įkalt irgi niekur nėra nė menkiausios galimybės ir pats miestelis atrodo visai neįdomus. Pabandom važiuoti iki jūros, bet oras bjaurėja akyse, todėl traukiame namolio. Kol kas Sardinija mus pasitinka nelabai svetingai. Namai po žiemos šalti, vakarai dar vėsūs, o su kondicionieriais dar nesusitvarkom, tad užsikuriam židinį. Židinys po žiemos dūmina, tenka pradaryti langelį vienoje iš vonių, kad būtų šiokia tokia trauka. Aišku, namai nuo to nelabai įšyla, bet bent jau sėdėdami šalia židinio jaučiamės pakankamai komfortiškai.

Einame miegoti, ryt kelsimės kiek anksčiau ir važiuosime pasižmonėti. Automobilis mums labai pravartus, nes vila ant kalnelio gerokai toliau nuo pagrindinės gatvės, tad nežinau kaip reiktų verstis, jei važinėtum tik vietiniu transportu.

2 diena

Rytas apniukęs, šaltokas ir vėjuotas, tačiau vėliau išlenda saulutė. Traukiame link Pulos (apie 35 km nuo Kaljario). Simpatiškas miestelis nuauksintas saulės. Kavinės dirba tik centrinėje aikštėje, tad nutariame vėliau čia sugrįžti išgerti puodelį kavos. Maloniai pasivaikštome tuščiomis gatvelėmis, kur per tvoras savo vaisius svarina citrinos.

Užsukame į bulkutinę šviežių bandelių. Smaguma tie maži miesteliai, kur kalbama tik italų kalba. Gerai, kad nors kelis žodžius prieš kelionę pramokau, vis gali nors kažką pasakyti. Ir jiems nuo to smagu ir mums gerai. Pula, kurortinis miestelis ir įsivaizduoju kiek čia vasarą suguža turistų. Užtat dabar sutiksi tik lėtai šlepsenančius vietinius. Išgėrus kavos ( o normali kava ten visur kainuoja 0,90 Eu), važiuojame į Norą, apžiūrėti romėnų miesto griuvėsių. Nora ranka paduoti – pora kilometrų. Čia išsidėstę ir balto smėlio Pulos pliažai. Iš tolo matosi Noros bokštas.

Aištelėje keli automobiliai. Vasarą, žinoma, automobiliui laisvą vietą surasi sunkiai. Prie jūros blūdinėja tik viena porelė su šuniuku. Vanduo šaltokas, nekelia jokio noro nusimaudyti ir dar pučiant žvarbiam vėjui. Palei jūrą keliukas veda link Noros griuvėsių. Nora laikomas pirmuoju salos miestu, įkurtu finikiečių. Didelė dalis miesto yra užtvindyta jūros- ji buvo 90 m toliau, nei dabar . Povandeninio plaukiojimo mėgėjams ten tikrai įdomu. Po Noros griuvėsius pasivaikščioti galima tik su gidu. Bokšto ir paties miesto griuvėsių apžiūrėjimas kainuoja 8 Eu.

Į bokštą veda viena gidė, po miestelį vedžioja kita. Nuo bokšto matosi bažnytėlė, netoli auto parkavimo aikštelės. Šiuo metu ji uždaryta, tačiau kai vyksta atlaidai, čia suguža galybė žmonių.

Su į bokštą vedančia gide pasikalbame visais gyvenimo klausimais. Klausia ir apie euro įvedimą pas mus – ar norime jo. Atsakome neigiami. Ji tik nusišypso- taip kainos ir pas mus Italijoje po euro įvedimo labai pakilo, o atlyginimai ne. Bokštą apžiūrime tik mes vieni, o po miestelį prie mūsų prisijungia vietinių porelė. Gidė veda ekskursija mums anglų, o jiems italų kalba, tad kiek prailgsta, norisi judėti greičiau. Nors iš esmės teritorija įdomi. Pirtys, gyvenamieji namai, krautuvėlės, amfiteatras, kepykla, ir t.t. Nuostabios grindų mozaikos. Buvęs ganėtinai nemažas miestelis – uostas.

Vienoje vietoje skirtingomis grunto spalvomis pažymėta, kur buvo statyta finikiečių, o kur vėliau buvo pristatyta romėnų. Net stebėtina, kaip viskas buvo apgalvota ir sutvarkyta, pagalvota ir apie kanalizaciją ir kitokias civilizacijos gudrybes. Nors prieš ekskursiją sakė, kad viskas užtruks pusantros valandos, tikrai užtrukome gerokai ilgiau. Saulė plieskia, tačiau vėjas ganėtinai žvarbus. Užuovėjoje striukę nusiimi, tačiau tik išlindus į vėjo pasiekiamą vietą, tenka skubiai rengtis.

Pasikultūrinę traukiame link automobilio, kur aikštelėje prie jūros pasistipriname vietiniu sūriu ir apelsinais. Dieviško skonio apelsinai tirpsta burnoje. Dar belupant atrodo jie geriasi į odą ir persmelkia savo aromatu.
Nenusakomo grožio kelias driekiasi serpantinais palei jūrą. Visur veda takai takeliai. Turkio spalvos lagūnos glosto akį.
Pakeliui pamatome dar vieną bokštą prie Kia ir sukame link jo. Aikštelėje nė vieno automobilio, o ir takeliu kylame tik mes vieni. Na kas gali būti geriau, nei keliauti po tokias vietas ne sezono metu. Vaizdai verčiantys iš kojų. Ir mes vieni vienutėliai.

Tolumoje tuštutėliai šviesaus smėlio pliažai skalaujami lengvų, saulės zuikučiais nusėtų bangelių. Nusileidžiame į vieną iš tokių laukinių pliažų.

Grįžti nusprendžiame per aplinkui, prasukant pro Teuladą. Pajūriu kelias toks gražus, kad velkamės kaip sraigės, gerdami į save pakelės vaizdus. Nevalingai stojame vos ne visose galimose sustojimo vietose ir gėrimės, gėrimės, gėrimės.

Gerai, kad keliai praktiškai tušti ir niekam nemaišome. Ir vėl pradeda nestipriai lynoti. Teuladoje, tikimės rasti nors kokią veikiančią kavinukę. Deja, ir pats miestelis visai neišvaizdus, išskyrus pagrindinę aikštę prie katedros, ir nė viena kavinė nedirba, išskyrus kažkokį vyno barą.

Tokia užeiga nedomina, tad prasukę ratuką per beveik tuščia miestelį, neskaitant interneto kavinėje susigrūdusių paauglių ir vyno bare susigrūdusių vyrų, vairą sukame link namų. Dar pakelėje užsukame į kažkurį nedidelį uostą pasigėrėti jachtomis. Pro Kaljarį traukiame jau leidžiantis saulei. Palei uostą filigraninius fasadus išdidžiai atsukę besileidžiančiai saulei, puikuojasi spalvingi namai. Pradeda kankinti badas, tad stojame netoli nuo namų esančioje picerijoje.

Deja, tenka nusivilti. Picos neskanios, už aptarnavimą nurauna net 15 %, plius staltiesės mokestis. Aišku, niekas ten mūsų nevarė, išskyrus alkį. Tačiau po tokių neskanių ir rezultate brangių pietų, mums visai nebebaisios jokios kainos ir šita piceriją tampa net labai nemiela. Grįžus namo, susireguliuojam kondicionierius, tad gyvenam jau visai prabangiai – šilumoj. Kiek pavakarojame ir aptariame dienos įspūdžius.

3 diena

Dar iš vakaro nutariam traukti iki tolimiausio kelionės tikslo – Oristano ir Tharros, kuris randasi Sinis pusiasalyje. Autostrada lekiam kaip vėjas. Keliai Sardinijoje tikrai labai geri. Pakeliui užsukame žvilgtelti į Barumini nuragą. Maždaug 60 km nuo Kaljario tiesiai autostrada į viršų. Tai gana dideli akmens statiniai bokšto formos. Iki šiol nežinoma kokiu tikslu jie buvo statomi. Viena iš versijų gynybinė, tačiau apžiūrėjus vietoves, mums tokių minčių nekilo, nes pvz. Barumini stovi sau lygioj vietoj, o ne ant kalvos, kaip šalia esantis nedidelis buvęs gynybinis griuvėsių kompleksas. Ir daug paskui tokių nuragų matėm stovinčių visai ne strateginėse vietose. Aplink tuos bokštų kompleksus vėliau susikurdavo gyvenvietės, todėl mes nusprendėme, kad tai greičiausiai buvo jų šaldytuvai. Juk ir bokštai sudaryti iš kelių sluoksnių, aplipdyti dar keliais bokščiukais. Pasistatai šaldytuvą, kur gali laikyti maisto atsargas, tai normalu, kad paskui kuriasi ir miestas.
Pats nuragas gana neblogai matosi per žemą tvorą, tad nutariame pataupyti 8 eu ir neiti jo apžiūrėti į vidų.

Lankymas vėl tik su gidu, be to, likęs tik pagrindinis apgriuvęs bokštas, kitko tik pamatai. Netoliese ant kalvos matosi Viduramžių griuvėsių likučiai.

Akmeninė tvora aplipusi lūžtančias nuo žiedų rozmarinais. Tikras rojus bitutėms, dūzgiančiais violetiniuose žiedeliuose.

Kiek pasivaikštome, nusiperkame žemėlapį su vietos įžymybėmis ir traukiame toliau kaimų keliais.

Stojame patraukusiame mūsų akį Tuili kaimuke. Pasivaikštome, apžiūrime iš išorės bažnyčią ir traukiame toliau.

Kažkuriame kaimelyje pamatome dieduką traukiantį pilną vežimėlį apelsinų tiesiai iš savo sodo. Neįmanoma atsisipriti tokiam vaidui. Šio kaimelio turgelyje nusiperkame dviejų rūšių apelsinų, pomidorų ir bananų. Tenka perkopti serpantinu per kalną, kur vėl šliaužiame kaip sraigės, nes ir vairuotoja nori pasigėrėti atsivėrusiais slėnių vaizdais.

Artėja kavos metas, todėl Vyciokui duodama užduotis nuvesti iki artimiausios kavinukės. Valio, kavinukė veikia. Prie kavos pasiimame ledų ir nuostabaus skonio tiesiog naminių sausainių.

Toliau kelias veda iki Oristano. Jeigu kada keliausit ir neužsuksit į šį miestą, nieko neprarasit, nes įdomesnis objektas tik gatvelė link merijos, katedra ir Eleonoros Arborėjietės statula, kurios papėdėje sau ramiai miega dėdulis.

Nors dar tik po antros valandos, merija jau baigia darbą. O mes judame link Tharros – senovės finikiečių gyvenvietės. Tharros miesto griuvėsiai laikomi viena svarbiausių archeologinių vietų Viduržemio regione.Iš tikrųjų tos gyvenvietės realiai likę tik pora kolonų, o griuvėsių – tik pamatai, todėl vėlgi nusprendžiame tam neaukoti 5 eurų, o tiesiog pasivaikščioti po pusiasalį, nes gamta čia nuostabi. Pati gyvenvietė neblogai matosi pro tinklinę tvorą. ir iš toliau.

Keliukas veda nuo kalvos ant kalvos, kurį iš abiejų pusių skalauja jūra. Ant įvairiausių formų akmenų žaliuoja visokių dydžių krūmokšniai, paįvairinimui į savo tarpą priimdami pilkšvų riebių pelynų krūmynus.

Vaikštome iki soties, nors iki pat iškyšulio galo nenueiname. Prie automobilių aikštelės, veikiančioje kavinukėje įkalame kavutės puodelį ir sukame link namų. Autostrada grįžti netrunka, tik jau tie tvorų vaizdai, tai visai nemalonina akies. Viskas būtų gerai, bet jau tos bezobraznos jų tvoros, sudurstytos iš bet kokių medžiagų labai gadina visą vaizdą. Jau geriau tvoros iš opuncijų. Na ir kas, kad spygliuotos, bet bent jau vaizdas malonesnis akiai. Namuose pasigaminame pastos ir vakarojame prie šeimininkų palikto raudonojo vyno. Apelsinai dar skanesni nei parduotuvėje, tiesiog neįmanoma atsivalgyti. Apsupti oranžinio apelsininio ūko, apmąstome rytdienos planus. Važiuosime link apleistų kasyklų.