Italija: Pasivaikščiojimai po Romą

1 diena- tiksliau vakaras

Dažnai pirmas įspūdis naujoje vietoje suformuoja vienokią ar kitokią nuomonę, kuri gali ilgam išlikti pasąmonėje ir norint ją pakeisti gali prireikti daug pastangų. Taksistai Romos oro uoste vieni iš tų, kurie jautresniems gali sudaryti neigiamą nuomonę apie miestą. Nors ant taksi durelių aiškiai parašyti įkainiai iki miesto centro (Čiampino oro uostas 30 Eur, Fiumičino 45 Eur), jie bando apgauti turistus įvardindami, kad ten, kur tu nori patekti (šiuo atveju Trasteverė) , jau nebe centras. Ir nors tikrai didelė šio rajono dalis įeina į Mura Aureliane ribas, kas ir įvardinama kaip miesto centras, jie prašo ne mažiau 50 Eur. Jeigu būtum vienas, gal pasiderėtum, bet trise, tai jau neeee, neveš. Cirkas daugiau nieko. Kodėl taksi? Ogi todėl, kad metas jau vėlyvas, tamsu ir baladotis su persėdimais iki nakvynės vietos užtruktų dar apie pusantros valandos.
Tačiau atkaklumas gera savybė- pastoviniavus, taksistas suranda dar vieną bendrakeleivį ir tada jau visi moka po 30, o sumoje taksistas išlošia – gauna 60 eurų. Aišku, negali pykti, juk vis tiek būtum mokėjęs tuos pačius 30. O ir ko pykti – kojos jau trypinėja Romos šaligatviais, o ir lėktuve tiesiog pasiseka. Įlipus beveik paskutiniams, mūsų vietos pasirodo užimtos, tad stiuardesė pasiūlo tas plačiąsias vietas prie išėjimų. Ne ne, tikrai visai nepikta, kad likai be vietos.)))
Eismas vakare intensyvus- iš trijų juostų dažnai susidaro visos šešios, paskanintos tarp automobilių nardančiais motoroleriais. Tačiau visame šitame chaose yra sava tvarka ir žavesys.
Roma pasitinka pakankamai tamsiomis gatvėmis, tik kur ne kur iš tamsos šydo išplėšiamais šiek tiek ryškiau apšviestais lankomais objektais. Trasteverė irgi skendi prietemoje. Butukas įsikūręs labai ramioje gatvelėje, net nesitiki, kad čia ta pati Trasteverė. Miniatiūrinis, tačiau labai šarmingas.

Šeimininkas Gabrielius jau laukia svečių, kad įteiktų raktus, šiek tiek papasakotų kas ir kaip. Pasisiūlo išvažiuojant iškviesti taksi, nes skrydis labai ankstyvas. Tačiau naujai atvykusių į Romą kojos trypia suktinį- nekantru išnerti į vakaro sutemose paskendusį šarmingąjį rajoną, o ir pilvai jau maršą groja. Tad kuri gi užeigėlė pasirodys labiau viliojanti? Pasirinkimas gal ir ne pats geriausias, bet alkanam tinka bet kokia užkandinė. Maistas, tiesa, čia pašildomas, bet nežiūrint to, labai skanu. Lazanija išnyksta bemat. Pakeliamos pirmosios vyno taurės už sėkmingą kelionės pradžią ( balto vyno buteliukas 6,5 Eur))) )

O paskui jau visai smagu pilnais pilvais pasimalti siaurose gatvelėse, užsukti į parduotuvę ko nors pusryčiams ir… nuovargis daro savo. Saldžių sapnų Roma … iki rytojaus…

2 diena

Atvėrus langą, žvilgsnį patraukia apačioje kiemelyje rytiniuose saulės spinduliuose šonus besišildantys apelsinai.

Pusrytukai jaukiuose namučiuose ir į trasą. Rytas dar ankstyvas- tik devynios valandos, o trys keliautojai iš Lietuvos jau mina grįstas akmenimis gatveles link Vatikano.

Palei Tibro upę – graži plačiausia krantinė. Smagu tokia pabėgioti, ką ir daro vietiniai. Netrukus pasirodo Šv. Angelo pilis (Castel Sant Angelо), kuri šmėkščioja pirmuosiuose filmo „ Nepaprasti italų nuotykiai Rusijoje“ kadruose. Tačiau nors ir kaip gražiai ji įsikomponuoja šalia Angelo tilto, neužsibūkime.

Juk šiandienos tikslas – Vatikanas. Šv Petro bazilikos kupolas visą kelią tarsi kelrodė žvaigždė atveda iki Šv. Petro aikštės. Ir kaip kelrodės žvaigždės (kuo arčiau įėjimo, tuo daugiau) į akis šoka siūlantys bilietus, gido paslaugas ir visokius kitokius pasaulio stebuklus.
Nors vartai tik atsidarė, jau vingiuoja eilutė prie patikros į baziliką.

Saulutė šildo visai kaip ne pavasarį. Iš pirmos žvilgsnio pasirodžiusi ilga, eilė juda labai greitai ir netrukus nekantrūs turistai suplūsta į bazilikos vidų.

Bazilika savo dydžiu tiesiog pribloškianti. Kupolo aukštybė atrodo neišmatuojama ( projektuota Mikelandželo – 137 metrai). Net galva apsisuka bežiūrint aukštyn. Pajunti, kad vaikštai beveik praverta burna. Čia viskas milžiniško dydžio. Aplink tviska marmuro kolonos ir grindys. Saulės spindulys užkabina šventųjų paveikslus. Gudrūs buvo tų laikų projektuotojai – saulės spindulys pro langą krenta reikiamu laiku, reikiamoje vietoje.

Prie Mikelandželo „Pietos“ turistų daugoka, bet ne sausakimša.

Berninio Baldakimas įvijomis kolonomis stiebiasi į palubes. Prilygstantis daugiaaukščiui Baldakimas buvo sukurtas, kad užpildyti erdvę ir susieti pagrindinį korpusą su kupolu į vientisą kompoziciją. Prie vieno iš altorių vyksta mišios. Viskas taip mistiška, kad neįmanoma nesustoti ir nesudalyvauti mišiose… O be dovanų išeiti iš suvenyrų parduotuvėlės būtų beveik nedovanotina. Juk iš Vatikano bus vežta.
Užlipti į bazilikos kupolą prie bilietų kasos vinguriuoja ilga eilė. Ar verta ten kabarotis? Kiekvienam savo. Eilė, bilietai, kopimas į viršų be teisės sustoti pailsėti neskamba viliojančiai. Iš viršaus atsiveriantis vaizdas ne geresnis nei stebint Romą nuo Janikolo kalvos ar Vittoranio paminklo. Tad negaišim laiko. Laikas aplankyti muziejų. Šv. Petro aikštėje čiurlenantis fontanas prie savęs masina prisėsti pailsusius turistus. Jei ne vėjas, saulės atokaitoje būtų pakankamai karšta. Tarsi norėdamas pasirodyti, vėjo gūsis dryksteli per prekiaujančių suvenyrais staliukus. Ant grindinio pabyra rožančių dėžutės, nusklendžia atvirukai.
Įėjimas į muziejų iš kitos pusės. Kol nueini, ausis išūžia visokie juodi pardavėjai, siūlydami visokį šlamštą.
Tarsi ant kažko pykdamas, gal ant tų pardavėjų, vėl dryksteli vėjo gūsis. Bet jau labai piktas, numesdamas visą eilę gėrimų buteliukų nuo užkandžiais prekiaujančio kiosko prie įėjimo į muziejų. Eilės nėra. Pirkti internetu bilietų net nebūtų apsimokėję( už išankstinį pirkimą priskaičiuoja plius 4 eurus). Bilietai, patikra ir viskas- aplink neįkainojami meno lobynai.

Gerai, kad nesezonas- dar galima kiek laisviau apžiūrėti pakeliui iki Siksto koplyčios išstatytus ir sukabintus dominančius eksponatus. Ilgos galerijos-koridoriai pribloškia savo žėrinčiomis lubomis. Taip tyliai tyliai pagalvoji – eina sau, kaip gražu ….

Įspūdinga žemėlapių galerija – Italijos sritys nuo 16 a. su kesoninėmis lubomis.

Neverta visko vardinti – geriau tai pamatyti pačiam. Vingiavus nuvingiavus per sales, priartėjama prie Siksto koplyčios. Koplyčia paprastai lankoma pačioje pabaigoje, visų praeitų muziejų įspūdžiams sustiprinti. Ir…. ir nieko, net keista. Nėra jokio vau. Žinoma, Mikelandželo tapytos scenos puikios ( o juk tapė ten viską vienas keletą metų, valgydamas ir miegodamas toje pačioje koplyčioje, kad tik niekas neišvystų nebaigto darbo) , tačiau prisigrūdusi turistų koplyčia, per kuriuos turi tiesiog irtis ir tvarkdariai, kurie vis bando sureguliuoti kur stoti, kur kam sėsti, visai nesmagiai atrodo. O ir pati koplyčia tamsoka ir didžiojo dailininko kūriniai dingsta šešėliuose. Trūksta šviesos, išryškinančios potėpius, nėra didybės….. Norisi ištrūkti į lauką. Bet dar ne taip greitai- dar eilė koridorių pilnų įdomiausių eksponatų. O lauke gerai, saulutė maloniai šildo, aplink tvarkingi sodai, palei kojas šmirinėja sparnuotieji duoneliautojai.

Pinakotekai nelieka jėgų, o ir jau gerokai po pietų. Gražieji susukti laiptai bloškia įspūdžiais perpildytus turistus į gatvę.

Vėjas toliau šoka savo gatvės suktinį, pilvai groja jau kelintą maršą. Valgyt, valgyt…. Pavalgyt galima ir Vatikane, bet turistinėse vietose tai daryti neįdomu. Kainos nemažos, o kokybė abejotina, nes vienoje iš pačių švenčiausių vietų šventumo nebelieka, kada dolerio, pardon, euro ženkliukas sukasi akyse greičiau nei sukutis. Apie kokią kokybę čia galima kalbėti- turistų daug visada, galima greitai pasipelnyti iš bet ko.
Visai netoli Via Candia gatvė- šiek tiek nusileidus laipteliais žemyn nuo Vatikano. Pakeliui šūkaloja visokie kvietėjai į barus. Bet kaip sako vietiniai, tokie barai patys paskutiniai.
Via Candia gatvėjesvarbu neprabėgti kepyklos “Forno Feliziani”. Durys, nors ir praviros, visai nežymios, o ir kvietėjų nėra. Prie pat durų vitrinos su stebuklingais kvapais ir išvaizda viliojančiais pyragėliais ir tortais. Tačiau patraukime gilyn. Tenai rasite pastos, mėsos kukulaičių, įvairių šiltų garnyrų ( dieviško skanumo šiltas žalių žirnelių garnyras), žuvies. Išsirenki ko nori, viską sudeda į lėkštę, pasveria ir pirmyn prie stalo. Kartu išduoda čekį, kurį galima apmokėti kasoje prie durų iš karto arba išeinant. Jeigu be gėrimų, kaina 5-7 eurai. Indai vienkartiniai, bet kam tai rūpi- juk skanu.

O desertas? Roma, saulė ir ledai, tiesiog neatskiriama trijulė. Tad ledų. Ekologiškų. Ir ne bet kur, o pakeliui, palei Vatikano sieną, kur vinguriuoja eilutė prie Gelateria ” Old Bridge” (dirba iki 2 nakties!!!!) . Šio skanumyno noriai ragauja tiek vietiniai, tiek įvairiausi turistai, net džiaugsmingai kikenančios vienuolės.

Dabar galima ramiai išsiųsti atviruką iš Vatikano. Iš tolo geltonuoja laiškų dėžutės, priglaudžiančios visus atvirlaiškius. Šiai dienai įspūdžių užtenka. Galima neskubant kėblinti link namų pro bilietų ir gidų paslaugų pardavėjus, pro tamsius visokių niekalų siūlytojus, kuriuos tingėdami vaiko policininkai. Tiksliau nevaiko, bet pamačius, kad įkyriai lenda prie kurio nors turisto, tyliai iš tolo pagrasina pirštu. Juodas siūlytojas greitai nuspūdina tolyn ir pasislėpęs už baltos kolonos, tarsi zuikis, viena tamsia akimi vis stebi ar jau nuėjo tvarkos sergėtojai.

Namuose taip gera, kad nesinori niekur eiti. Pats geriausias multikas „Maša ir lokys“. Tik poliglotė Maša kažkodėl čia kalba itališkai))))

2 diena
Kryptis – Kapitolijaus kalva – pats Romos centras ir pati žemiausia Romos kalva.

Tačiau kojos pačios nuneša per žydų getą link Marcello teatro liekanų -bene seniausio teatro, kuris išgyveno iki šių dienų. Jame ir šiomis dienomis vyksta pasirodymai.

Už kampo siauroje gatvelėje, Santa Maria in Portico in Campitelli bažnyčioje sulaiko skambantys vargonai. Ši bažnyčia pastatyta ant seno kulto pastato, džiaugiantis, kad baigėsi maras. Viduje stebuklinga Madonos ikona, atlikta reta emalės technika, sauganti nuo tos baisios ligos.

O paskui 124 laipteliai aukštyn iki Santa Maria in Aracoeli bazilikos.

Ant Kapitolijaus kalvos yra kelios apžvalgos aikštelės, nuo kurių atsiveria vaizdai į Romos Forumą. Bažnyčių, vartų, kolonų, aikščių liekanos- net labai gražios liekanos. O geriau įsižiūrėjus taigi visas didžiulis kompleksas, pastatytas senų seniausiai, kurio buvusiomis gatvėmis dabar pracimpina katės, išdykauja vėjas ir klaidžioja susižavėję turistai. Nors teisybės dėlei, tai ne tokia ten ir senovė ( Romoje yra kur kas senesnių statinių), o kai kurie net rekonstruoti 19 a.

Netoliese ir Koliziejus, bet dar neskubėkim. Pakeliui Santi Cosma e Damiano bazilika. Praėjus pro vartus patenki tarsi į kitą pasaulį. Jaukus ramus kiemelis ir …..tyli giesmė, kuri sustiprėja įėjus į bazilikos vidų.
Angeliško grožio balsas į palubes kelia skambias Ave Maria natas. Per nugarą eina šiurpas , net sustingsti – atrodo net nekvėpuoji…. Akys klydinėja altoriaus apsidine mozaika. Išeini visas pakylėtas- kažkokia magija.

Kuo arčiau Koliziejaus, tuo greičiau magija išgaruoja. Žmonių minios, į akis asmenukių pagalius ir kažkokius plastmasinius skraidančius sukučius kiša juodukai, vos ne už rankovių stvarsto ekskursijų siūlytojai rėkdami į ausį visokiomis kalbomis. O gal kuria nors kalbi? Ir ką? Į vidų? Na jau ne. Visko tiesiog per daug, per triukšminga, per rėksminga, tiesiog per.. – norisi tik greičiau bėgti iš šios vietos. Ir vėl jokio įspūdžio – paskutinė vieta reitingų lentelėje.

Žymiai geriau Koliziejus atrodo iš tolo. Pavyzdžiui iš parkelio šalia. Bet ir čia juodukas atlenda su savo pagaliais. „Speak english, deutsch, polish, govorite po ruski?“ Va, jeigu prašnekėtų lietuviškai, nupirktum visus jo pagalius urmu. Bet nešneka, tai taip jam reikia. Nuo suoliuko iš parkelio Koliziejus atrodo geriau ir šiek tiek reabilituojasi.
O dabar kavos su pyragėliu į Buffet Grand Pascal (via della Polveriera 16).

Iš čia jau ranka pasiekiama San Pietro in Vincoli bažnyčia, kurios pagrindinė įžymybė-grandinės, kuriomis buvo sukaustytas apaštalas Petras.

Nors dauguma stengiasi nufotografuoti Mikelandželo „Mozės“ statulą, sukurtą popiežiaus Julijaus II-ojo kapui.

Romoje tiek bažnyčių ir bazilikų, kad visa aplankyti tas pats, kas aprėpti neaprėpiamą. Vienuolynai taip pat.

Romos centras pakankamai kompaktiškas, tad Venecijos aikštė pasiekiama akimirksniu. Kaip bežiūrėtų patys romiečiai , kaip bepravardžiuotų, kad ir vestuviniu tortu, bet baltasis Vittoriano monumentas vis tik labai įspūdingas. Ir sugalvok pastatyti tokio dydžio monumentą, kurio statybai buvo net išgriautas senovinis kvartalas. Gigantiška kolonada ir viršuje Viktoro Emanuelio II (pirmojo, sujungusio Italiją karaliaus)paminklas. Pasakojama, kad jis surinktas iš 13 dalių, nes vien tik galva ir šalmas sveria apie2 tonas. Tikra Romos didybė. Pastato priekyje nežinomo kareivio kapas prie kurio kūrenama amžinoji ugnis ir budi sargyba.

Lipi lipi laiptais ir galo nėra. Tiksliau yra, bet viršuje vėlgi didelės erdvės, iš kur matosi į visas puses išsidriekusi Romos panorama.

Kitoje Venecijos aikštės pusėje matosi namas, kuriame gyveno Napoleono motina Leticija Ramolino ir pro dengtą balkonėlį stebėdavo gatvės įvykius.

O nuo šurmulio ir turistų galima pasislėpti, kokiame nors kieme su fontanėliu – ten tyka ir absoliuti ramybė.

Kas mėgsta kates, tiesiu taikymu verta kulniuoti iki rajonoTorre di Argentina. Pakeliui papietauti galima užsukti ir tikrai skaniai pavalgyti bare „Orchidea“ (Corso Vittorio Emanuele II g. 2) . Įdomu pasižvalgyti ir kavinės užkulisiuose. Ne, ne virtuvėje. Paieškokite vietos pasipudruoti nosytei. Neišsigąskite patekę į didelį kiemą, į kurį žiūri nemažai namo langų. Į reikiamą vietą nuves rodyklės. Pasipudravimui vieta gal nelabai tinkama, bet rankas nusiplauti spaudžiant pedalą labai įdomu.
O kaip ten reikalai su katėmis? Katės karaliauja archeologinių kasinėjimų vietoje. Miesto valdžia skyrė šį žemės plotą būtent joms. Žmonių ten neįleidžia, tad katėms tikras rojus. Ir kaip nebus rojus, jeigu prie griuvėsių prigludusioje prieglaudoje jas visaip lepina prižiūrinčios moteriškės. Ir gal net ne prieglauda,o tiesiog kačių registracijos vieta. O jeigu priregistruotas, reiškia esi pilnateisis miesto gyventojas. Katėmis rūpinasi savanoriai, maitina, suteikia medicininę pagalbą. Jeigu užsuksite, nepamirškite prigriebti su savim kokio nors skanėsto arba bent paaukoti pinigėlį. Kai kurios katės išdidžiai tupi, net nepasukdamos galvos į atvykėlius, bet kai kurios noriai prieina ir nori draugauti.

Likit sveikos, rainosios Romos gyventojos. Keliaukime tolyn link Navonos aikštės. Tačiau pakeliui užsukime į Bartolucci parduotuvę (Via dei Pastini, 98). Jau daug metų ši šeima gamina medinukus, kur meistriškumo pamokos perduodamos iš kartos į kartą. Ko tik čia nėra: žaisliukai, dėžutės, laikrodžiai ir svarbiausias herojus Pinokis. Visokio dydžio mediniai žmogeliukai . Ir netgi natūralaus dydžio medinis motociklas.

Šalia Minervos aikštės stūkso turbūt seniausias Romos pastatas- Panteonas. Kosminis statinys, kur pro skylę nenusakomo dydžio kupole saulės spinduliai patenka per kovo ir rugsėjo lygiadienius ir balandžio 21 ( berods Romos įkūrimo dieną).

Turistų minios nuneša į vidų atrodo kojoms nesiekiant marmurinių grindų. Puikios grindys, kaip naujos. Nesigirdėjo, kad jas kas restauruotų. Ar čia toks tvirtas marmuras ar šį statinį iš tikrųjų statė ateiviai ???? Atrodo įspūdžiui sustiprinti Panteone koncertuoja styginių orkestras. Ir vėlgi kažkas nenusakomo. Pojūčiai sunkiai sutalpinami.

Priešais Panteoną minios turistų apgulę gražų fontaną ir kavinukes šildosi prieš saulę.

Turbūt reto praeivio nesulaiko savo glėbyje Navonos aikštė. Na, nebent tik vietinių gyventojų. Neveltui ši elipsės formos aikštė – vienas populiariausių Romos kampelių. Nuostabaus grožio Berninio ir jo mokinių fontanai, spalvingai dailininkų darbai, jaukūs restorėliai aikštės pakraščiuose, saulė ir išdykėlis vėjas. Tiesiog neįmanoma neprisėsti kur įsaulyje stebint gatvės gyvenimą.

Aplink aikštę išsidėstę restoranėliai ir kavinukės dažniausiai dirba principu – pasikviesk ir apgauk turistą. Tačiau visai šalia, šoninėje gatvelėje L’ Emporio alla Pace kavinukė. Pigi ir jauki, ir netipiška Italijai. Čia nėra stalelių lauke, todėl praeiti nepastebėjus visai nesunku. Apsitarnauti reikia pačiam prie baro, tad kavos puodelis kainuoja atitinkamai- 0,80 eur. Juk nereikia mokėti už aptarnavimą. Yra kokteiliai, užkandžiai. Ir dar – čia ant pasieniais išrikiuotų lentynų knygos italų, anglų kalba. Jei tik nori gali imti, skaityti. Sako, italai neskaito baruose. Bent jau prie gretimo staliuko diedukas labai susidomėjęs skaitė laikraštį, o ir kažkoks vyriškis taip pat vartė spaudą. Geriausia salės gale, kur gali nugrimzti į raudonus minkštasuolius. ( Via della Pace gatvė 28 ir dirba kasdien 06.00 !!! iki 02.00 !!!)

Už poros gatvelių turgaus arba Campo de‘ Fiori aikštė su Dž. Bruno paminklu. Turgus jau baigiasi, tad ant grindinio voliojasi visokie lapai, šapai, plastmasės. Šioje aikštėje turgūs vyksta nuo 1869 m. Čia būdavo atliekamos viešos egzekucijos. Joje sudegintas ir italų filosofas Giordano Bruno.

Laikas sukti namų link. Vakarinė saulė nuauksina Romos pastatus. Seni dideli pastatai. Akivaizdžiai gerai gyveno romiečiai- šitokio didumo namai. Durys- plačios, aukštos. Įdomu kodėl jos tokios? Negi raiti su žirgais į namus įjodavo?

Penktadienio vakaras stebėtinai šaltas, net siauros ir pilnos žmoniųTrasteverės gatvelės neapsaugo nuo žvarbaus vėjo. Sušilti galima užsukti ir į bažnyčią. Užsukti ir pasilikti, nes mišių magija neįtikėtina. Ir svarbiausia, nėra kažkokio vidinio susikaustymo. Linksma, iš tikrųjų linksma – skambanti mišių gale melodija tiesiog priverčia šokti stovinčius eilėje prie Komunijos. Aikštėje prie bažnyčios slampinėtojų dėmesį prikausto šešėlių teatras.

Gal jau sukti namo? Bet vis negana. Gatvelės gale laiptai, vedantys kur? Nagi, patikrinkime. Pakilus laiptais, randi dar vienus ir dar iki Piazza di S. Pietro in Montorio – lyg dar būtų mažai per dieną vaikščiota. O ten tylu, nė vieno žmogaus ir tolumoje vakaro šviesose paskendę Romos stogai.

3 diena

Ryto vėjas ritinėja žeme vienkartines stiklines, įvairiausius popiergalius, pakampiais mėtosi buteliai. Tai vakarykščio pasilinksminimo rezultatai. Šeštadieniais valytojai tikrai neskuba iš pat ryto kuopti gatvių. O gal net ir visai nieko ten nevyks.
Popolo aikštė – tolimiausias kelionės taškas. Pėdinant jaukiomis Romos gatvėmis net nepajusi atstumo, ypač jei pakeliui Campo de‘ Fiori aikštėje sustosi suvalgyti sultingų apelsinų. Tai padaryti tiesiog būtina, kitaip nesiskaitys, kad buvai Romoje. ))

O kur dar skanumynų krautuvėlės viliojančios apetitą keliančiais pyragėliais. Ir net jei dabar nesinori pyragėlio, vis tiek reikia nusipirkti, nes kitur tokio gali nebūti.

Užtat po kelių dienų intensyvaus vaikščiojimo, kopiant į šalia Popolo aikštės esančią Passegiata del Pincio kalvą pajusi, kad turi kojas. Nuo čia, tiesi kaip strėlė, matosi Via del Corso gatvė su baltuojančiu tolumoje Vittoriano paminklu, virš stogų iškilęs Šv. Petro kupolas. Apačioje po aikštę šalia fontano ir obelisko krykštaudami bėgioja vaikai gaudydami didelius muilo burbulus.

Netoliese apsnūdusi Via Marguta – dailininkų gatvelė. Dailininkai turbūt dar miega –viskas uždaryta.

Tačiau turbūt niekada nemiega Ispanijos laiptai. Žmonių daug, beveik visi stengiasi įsiamžinti laiptų arba fontano „Laivelis“ fone.

Policininkai vaiko valgančius ledus ar kitokius skanėstus ant Ispanijos laiptų, todėl leduotieji susigrūda prie fontano. Net ir impozantiškos solidžios italės su malonumu stabteli šioje vietoje.

Nuo Ispanijos laiptų į šoną nubėganti Via Condoti gatvelė tikras rojus šopingo mėgėjams. Taip ir zuja kai kurie nuo vienų durų iki kitų. Nors atmetus visus parduotuvinius reikalus, tai viena seniausių Romos gatvių, kurios namuose gyveno žymūs asmenys, todėl bent iš pagarbos vertėtų ja prakulniuoti.
Jau seniai kavos ir net pietų metas. Vienas iš geriausių šios dienos pasirinkimų užsukti užkąsti į miniatiūrinę piceriją su trim mikroskopiniais staliukais. Už 3 eurus gausi gerą gabalą skanios picos ir dar galėsi prie kavos sukrimsti ryte pirktą pyragėlį (cannoli) . ))))
Už kampo vienas gražiausių Romos objektų – Trevi fontanas. Aplipęs turistais-fontanas tarsi teatras. Kiekvienas kartu ir dalyvis, ir žiūrovas, į kuriuos atlaidžiai, tarsi geraširdis režisierius, žvelgia akmeninis Neptūnas.

Nedaug kas žino, kad fontane pats skaniausias vanduo mieste. Ankstyvais antradienio rytais, vandens bėgimas sustabdomas ir visos skulptūros šveičiamos iki tol, kol bus užpildytas vandens rezervuaras tiekiantis vandenį šiam ir eilei kitų fontanų. Sakoma, jei išgersi vandens iš šio fontano ir sugalvosi norą, tai jis būtinai išsipildys, o įmetus monetą stovint nugarą kaire ranka per dešinį petį – sugrįši į Romą, tačiau jei įmesi dvi monetas, tai sutiksi savo meilę, o jei tris- tai artimiausiu metu sutiksi savo vienintelį (ę). Fontano prižiūrėtojai per savaitę išgriebia apie 11000 eurų ir visa tai atiduodama labdarai. Neprastai)))
Vienas iš didelių malonumų Romoje – tiesiog be tikslo žingsniuoti gatvelėmis, pakeliui vis pasipildant buteliuką vandens.

Šiaip jau tikslas yra, tik nebūtinai reikia eiti tiesiai ten. Per aplinkui dažnai įdomiau. Santa Maria della Vittoria bažnyčia (Via senti Settembre 17 ) uždaryta. Uždaryta ir garsioji Berninio skulptūra „Šv. Teresės ekstazė“. Respublikos aikštė – nors ir su puošniu tyliai šnabždančiu fontanu, bet kažkodėl liūdno veido. Matyt netolima Termini stotis turi įtakos.

Šalia jos įdomiausia Santa Maria degli Angeli bažnyčia, pastatyta sugriautose termose ir iš išorės atrodanti kaip griuvėsiai ( Mikelandželo kūrinys) . Čia viskas kitaip. Durys ( lenkų skulptorius I. Mitoraj), tarsi sekundei sustingęs gyvas paveikslas, įveda į vidų.

Atsivėrusi atrodanti beribė erdvė ir palubėje kosminiais vitražais dabinti kupolai sustingdo kelioms akimirkoms.

Slenki palei sienas išplėstomis akimis, pamažu įsisąmonindamas visą šio statinio grožį. Dažniausiai bažnyčiose negali atitraukti akių nuo lubų arba altorių, tačiau čia žvilgsnis krypsta į grindis. Čia praeina meridianas, naudotas kaip saulės laikrodis, inkrustuotas Zodiako ženklais. Šalia jo eilė elipsių , herbai. Saulė nušviečia reto grožio paveikslus, įvairiaspalviais zuikučiais veržiasi pro spalvotus kupolų vitražus. Vidiniame kieme pasitinka gigantiška Galilėjaus figūra. Aplink įspūdingi likę termų griuvėsiai .

Ant oranžiniuose vakarinės saulės spinduliuose besimaudančio tilto per Tibrą skamba melodijos. Nesustoja tik beviltiškai skubantis praeivis . Klausosi užsimiršę net juodi niekniekių pardavėjai.

Šeštadienis. Trasteverėje minios žmonių, siaurose gatvelėse judi sraigės greičiu. Prie daugumos kavinių nusidriekę eilės. Sėdintieji lauke vakarieniauja miniai kvėpuojant į nugarą ir skaičiuojant prarytus kąsnius.

4 diena

Aventino, Celiano, Kapitolijaus, Eskvilino , Palatino, Kvirinalo ir Viminalo – septynios Romos kalvos. Aštuntoji neoficiali – Janikolo kalva, nuo kurios atsiveria visiškai beprotiškai nuostabi jos Didenybės Romos panorama. Visas miestas kaip ant delno. Kad ir kaip ieškotum, nesimato nė vieno daugiaaukščio, darkančio miesto veidą.

Aikštėje paminklas Garibaldžiui , stebinčio Romą nuo žirgo.

Medžiuose čiauška …….. papūgos. Akys neapgauna- žaliosios papūgos kuopiasi drevėse, skraido nuo šakos ant šakos- čia jų namai.

Papėdėje botanikos sodas, bet kol kas tik tik pradeda puoštis pavasario žiedais, tad nelabai viliojantis. Jis priklauso Romos universitetui- čia studentai atlieka praktiką.
Pati piečiausia Romos kalva- Avetino, sutalpinusi ant savo kupros nemažą dalį įdomių objektų. Ir vėl lipti!!!! Bet , kad ir kaip bebūtų , vis tiek užlipi. Pati romantiškiausia vieta- Apelsinų sodas arba Savello parkas. Sodas įkurtas 1932 m. vietoje, kur stovėjo Savello šeimos tvirtovė. Sako, kad čia fotografuojasi beveik visos besituokiančios poros. Persmelktas apelsinų aromato oras skverbiasi pro odą, sulėtindamas atėjusiųjų žingsnius, nematoma ranka sodina ant suoliukų ir tiesiog verčia gėrėtis žalioje lapijoje besislapstančiai oranžašoniais vaisiais. Atrodo, ištiesi ranką, nusiskinsi ir apelsininės sultys varvės susigerdamosį žemę. Bet ne – jie gražūs tik pažiūrėti. Varvančių sultimis ir nežmoniškai skanių į turgų arba, kad ir į artimiausią parduotuvę.

Nuo Apelsinių sodo apžvalgos aikštelės atsiveria visa Trasteverė, vingiuojantis per miestą Tibras ir tik ką lankyta Janikolo kalva.

Prie pat sodo švelniai prigludusi Santa Sabina all’Aventino bazilika, statyta V a. su įspūdingomis medinėmis durimis, ant kurių pavaizduotos biblinės scenos. Viduje asketiška ir tyku tyku- nė vieno turisto. Kaip pasakoja legenda, vidiniame bazilikos kieme auga apelsinmedis, kuris išaugo ir atvežto kauliuko ir laikomas pačiu pirmu pasodintu Romoje apelsinmedžiu.

Už keliolikos žingsnių dar vienas jaukus sodelis Giardino Storico di Sant’ Alessio. Tykus sodelis su dar tykiau stūksančiu Žanos D‘ark paminklu. Čia taip pat yra panoraminė aikštelė.

Tačiau pats įdomiausias stebėjimo „punktas“ šiek tiek tolėliau. Tykioje rokoko stiliaus Maltos riterių Ordino aikštėje (Piazza dei Cavalieri di Malta ) esančiose duryse visi stengiasi pažvelgti pro paslaptingąją rakto skylutę, iš kur matosi trys valstybės- Italija, Vatikanas ir Maltos ordinas.

Avetino kalvos ramybė užburianti. Nežiūrint tykiai tekančios dienos čia galima rasti idealiai ramią vietą – benediktinų vienuolyną ir prie jo prigludusį Sant’Anselmo universitetą. Ramiuose kiemeliuose galima išgirsti kaip skleidžiasi žiedai.

Leidžiantis nuo kalvos prieš akis atsiveria įstabūs Circo Massimo griuvėsiai. Priešais didžiulė tuščia erdvė, vietomis apžėlusi žole, po kurią laigo laimingi šunys. Pakraščiuose įsikūrę jaunimo grupelės. Ir niekas nesistengia tokios erdvės užstatyti stikliniais monstrais, užstojančiais žavingus miesto kampelius.

Tibro upėje praeivių žvilgsnius patraukia Tiberinos sala. Nesvarbu ką pasakoja legendos- ši sala tikrai panaši į užstrigusį seklumoje laivą. Salą supa dirbtinė terasa, kurioje visai smagu prisėsti ir pasikaitinti saulutės spinduliuose. Pamėginkite, tikrai patiks. Kai kurie netgi pasnaudžia užliūliuoti šniokščiančio vandens.

Saulės atokaitoje labai gera, bet jau seniai po pietų ir kavos puodelis išgertas pakeliui beeinant Trasteverės gatvelėmis, jau seniai pamirštas.
Gera klaidžioti Trasteverėje tiesiog taip, be tikslo, mėgaujantis savita atmosfera, žvelgiant pro atidarytas įvairių kavinukių ir barų duris.

Čia nėra žymių objektų, muziejų ar žymių ženklų parduotuvių, tačiau siaurose gatvelėse gali netyčia atsitrenkti į kokios nors korintinės kolonos nuolaužą ant kurios pastatytas žydinčių gėlių vazonas, prieš akis suplevėsuos padžiauti skalbiniai. Čia neleidžiama rekonstruoti namų ( nebent šiek tiek viduje), tad tos aptrupėjusios gelsvos sienos kvėpuoja viduramžiais sukurdamos nepakartojamą senovės aurą. Trasteverėje daugybė mažų knygynėlių, tabako krautuvėlių ir įvairių nedidelių barų ir kavinukių. Neprabėkime pro nedidukę Prosciutteria (Via della Scala, 71), kurioje įsitaisius prie grubaus medinio stalo galima sukrimsti kad ir tokį nediduką dviejų delnų dydžio sumuštinuką, su pasirinkta iš vitrinos mėsyte, užsigeriant vietiniu baltu vynu.

Net ir damų kambarėlis čia ypatingas.

Epilogas
Ankstyvas skrydis iš lovų išverčia 4 valandą. Užsakytas taksi lekia tamsiomis Romos gatvėmis, taksistui beveik visą kelią kalbantis telefonu ( tokioje ankstybėje!!!) apie gimines. Iki Roma, ir greičiausiai iki pasimatymo )))))