Italija: Kraštelis Gardos ežero pakrantės. Verona. Breša. Mantuja. I Dalis

Kažkada kažkada… labai seniai, kai pirmą kartą svečiavausi Italijoje, man pasiūlė nuvykti prie Gardos ežero. Tada išdidžiai (nieko apie tą ežerą nežinodama) pareiškiau – nenoriu. Maža mes Lietuvoj tų ežerų turim? Vat į kokį itališką miestą noriu… Tada nepasigailėjau savo sprendimo, nesigailiu jo ir dabar. Tąkart pamačiau Padują (labai patiko), Vičenzą su gražiąja Paladijo bazilika, kurios stogas – apversto laivo dugno formos (nuodėmingai brangi man tada ten pasirodė kava) ir žinoma – Veroną. Ir kam tas Gardos ežeras? Kiek tįstelėjęs išvyką prie Gardos ežero pasiūliusiojo veidas tada man pasirodė juokingas…
Na, bet nuo tada praėjo tiek daug laiko… kad galiu drąsiai sakyti: noriu vėl prie jo! Vėl prie Gardos ežero!
Visai netyčia į rankas įslenka visokias keliones siūlantis lankstinukas. Berods Aldi. Ai, tik pavartysiu. Paskui lyg netyčia jis nugula ant maniškio rašomojo stalo. O paskui iš lankstinuke siūlomų 3 nakvynių pasidaro 5. Maža ką… Viešbutukas kažkur tarp Peschiera del Garda ir Sirmione (http://www.maraschinahotel.it/). Ale laukuose. Pusryčiai ir vakarienė (be gėrimų) įskaičiuota į kainą. O kai viešbutis laukuose, tai gerai ta vakarienė :-). Viešbutis turi baseiną ir gražią pievą su medžių alėjos pavėsiu iki pat ežero. Viskas ten mums patiko. Išskyrus – šefą. Grįžčiau į tą viešbutį dėl personalo, bet dėl šefo – manau, ten nebegrįšim. Žmogui kažkoks nepilnavertiškumo kompleksas 🙂 (Nežinau, kas skaito tuos kelionių aprašymus, bet jei jūs šefas – taip nesielkit :-)) Viena situacija buvo iš ties juokinga. Vaikinukas pakeičia staltiesę. Atlekia šefas ir šaukia: kaip čia ją uždengei??? Mes sėdim šalia, na, aišku, susidomim, kaip jis čia uždengė. Pasirodo staltiesė turi 3 atsiūtas siūles ir vieną ne. ir ta viena neatsiūta turi būti toje pusėje, kurioje yra praėjimas tarp staliukų. Gerai, gal taip ir turi būti, ką aš žinau. Bet kaip ta staltiesė nuplėšiama nuo staliuko! Jaukių pusryčių nuotaika išeina pasivaikščioti… To vaikinuko vietoj būti iš vis nenorėčiau. Ir jei jau pradėjau apie šefą, tai papasakosiu ir daugiau. Pusryčiai nuo 7:00. Tą dieną, kai važiavom į Brešą (ten daug mūsų norimų apžiūrėti bažnyčių atviros arba labai anksti, arba vėlai…) nutarėm kilti anksti, kad spėtume į autobusą dar pieš 8:00. Ir, žinoma, pusryčiauti ateinam 7:00. Ooooo! Šefas visada pats ruošia pusryčius, o prie kavos aparato neprileidžia nieko. Mums šaukia: palaukit 2 minutes! Gerai, palauksim, sėdam, laukiam… Šefas visą laiką nešiodamas lekštes garsiai burba, taip garsiai… kad norisi be tų pusryčių išeiti… Na, bet paburbės ir praeis :-). Maniškis bando užmegzti pokalbį, klausia, ar labai per anksti atėjome 🙂 O šefas išrėkia: ko nori?! Tipo: juodos kavos, kapučino, ar dar ko :-). Smagiausia buvo išvažiuojant 🙂 maniškis nuėjo pas vieną iš ten dirbančių vaikinukų ir klausia: kur man arbatpinigius įmesti (nes paršiukų-taupyklių buvo ne viena), kad šefas prie jų neprieitų 🙂 Juoko buvo tada! Bet arbatpinigiai atiteko, kam ir buvo skirti.
Apie ką aš čia? Išvažiuojant? Mes tik pajudame iš namų! Šaltą tamsų antradienio rytą. Velykų kiaušiniai išlukštenti ir suvalgyti. Kolonėlė, lipdukas – mokestis už Austrijos autostradą ir.. radijas, vis raginantis atsisakyti bet kokio važiavimo! Sninga. Austrijoje be žieminių padangų patariama ir patariama nevažiuoti. Na, kur gausi tas žiemines padangas? Pro mašinos langus slenka pilkai-balta Austrija.

Italija pasitinka draugiškiau.

Pietų Tirolis! Nežinau, kodėl, bet čia pasijaučiu lyg grįžusi namo. Dar turėtų žydėti obelys… Buvome nutarę dėl tų obelų išsukti iš kelio. Bet, pasirodo, jos jau nužydėjusios. Gaila, bet negali gi visko viena sauja sugriebti. Riedame toliau Gardos ežero link. Šis pasitinka kiek rūstokas.

Bet mums tai nė motais – kelionė tik prasideda ir viskas yra gerai! Prie Affi sukame iš autostrados. Kaip žinia, čia reikia susimokėti už autostrada važiuotą atkarpą. Visos užtvaros pakeltos, niekur nė gyvos dvasios. Ant kelio vėjo vartomi mėtosi kažkokie popieriaus lapai. O tai kur čia susimokėti? Maniškis, kaip ir priklauso prie tvarkos pripratusiam vokiečiui, stoja ir eina aiškintis situacijos. Ir ne jis vienas toks. Pasirodo italai streikuoja – nerenka jokių mokesčių. Tad sveiki atvykę ir vykite toliau! O mums kas tas jų streikas – gerai gi :-). Sukame į pirmąjį mūsų plano miestelį.
Torri del Benaco (ankščiau Gardos ežeras vadinosi Benaco ežeru). Miestelis nedidelis, bet jaukus. Kelis kartus apsukame siauromis gatvelėmis. Apžiūrime barokinę Šv.Petro ir Pauliaus bažnyčią. Pasigrožime pilimi bei ežero bangų migdomais laiveliais.

Laikas negailestingai baksnoja į nugaras, tad važiuojame toliau – Peschiera del Garda link. Akimis nuglostau Lacizės miestelį juosiančią sieną. Na, ne šiandien, bet gal važiuojant namo? Ar kitą kartą…
Peschiera del Garda. Keistokas miestas. Savo įtvirtinimais atrodantis iš viršaus gana įdomiai. Bet vaikštinėjant po miestą to vaizdo nematai. Nesakau, kad jis nemielas.

Tiesą pasakius nedaug jo spėjome ir apeiti. Ėmė pilti lietus. Už tai įsmukę į piceriją sukirtome pirmąją kelionės picą. O paskui jau viešbutis, vakarienė (po tos picos jos beveik ir nebereikėjo…) ir labanakt.

Kitą rytą pašokusi iš lovos pro užuolaidos kraštelį dirsteliu į dangų. Žydrynė! Vos vienas kitas debesėlis. Nė nesitiki po vakarykščio lietaus. Vėjuota. Bet kas tas vėjas! Pusryčiaujam, apžiūrim viešbučio valdas ir į kelią.

Mūsų šiandienos maršrutas: San Martino della Battaglia – Lonato – Desenzano del Garda – Sirmione. Iš pradžių maniau pradėti nuo Sirmionės. Bet dangaus žydrynės pavilioti pradėjome nuo San Martino della Battaglia. Čia mums rūpėjo Viktoro Emanuelio II bei žmonių, kovojusių už Italijos nepriklausomybę, garbei pastatytas bokštas. Nuo šių vietų prasidėjo ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus istorija (jei kam įdomu plačiau: http://www.solferinoesanmartino.it/index.php/it/).

Prisipažinsiu, ne istorijos žinių ištroškę mes ten skubėjome. Užlipus į bokšto viršų atsiveria nuostabus vaizdas! Rodosi Gardos ežeras vos už kelių šimtų metrų, o po kojomis saulės glamonių išsiilgę vynuogynai.

Žinoma, 1859 m. vykusio mūšio vaizdais ištapytos bokšto vidaus sienos “pakalbina” mintis. Žvelgi į tuos ramius, taikius laukus ir nė nenori įsivaizduoti, kas čia tuomet vyko.

Šalia bokšto yra muziejus, o kiek tolėliau (galima apžiūrėti ir be bilieto (bilieto kaina 5 eurai)) koplytėlė su… 1413 (pasak interneto) kaukolių. Visos jos kritusiųjų mūšyje. Dabar taikiai šalia viena kitos, nesvarbu – priešas, ar draugas…

Važiuojame toliau Lonato link.
Tai mažas miestelis su didžiulės tvirtovės liekanomis. Už mašinos stovėjimą mokėti nereikėjo (statėmės netoli tvirtovės). Bilietas (jei nelankai muziejaus) – 5 eurai. Nors kažkuriame tvirtovės kiemely klegėjo vaikai, ramu čia. Taip ramu, kad rodosi esi pasaulyje vienas. O vaizdai ne ką prastesni nei iš bokšto.

Nors netoli nuo Gardos ežero, Lonato, pasirodė, nelankomas turistų. Negirdėjom jokios kitos kalbos išskyrus italų, nematėm kitų šalių mašinų numerių. Gal būt dėl to prisėdę vienoje kavinukėje buvome smalsiai stebimi.
Apžiūrėjome ir Lonato bažnyčią. Iš išorės nufotografuoti ją sunku dėl siaurų gatvelių.

Sekantis mūsų tikslas – Desenzano. Man gražus bek koks uostas-uostelis. Gražus ir Desenzano. Žinoma, jis ne toks mažas kaip Lonato ir pasivaikščiojimo čia daugiau.

Pabaigai pasiliekame perliuką Sirmionę.

Gražu. Bet ar norėčiau ten vėl? Nežinau. Vien minia žmonių. Kai kuriose vietose pasijunti nešamas tos žmonių srovės. Gal ir dienos nuovargis savo daro. Tačiau džiaugiausi, kad pradėjome nuo bokšto, o ne nuo Sirmionės. O dabar mūsų laukia vakarienė ir iki rytojaus!

Na, o kas šiandien? Verona. Kaip be jos? Į Veroną nusprendžiame važiuoti autobusu. Mat visai netoli mūsų viešbučio buvo autobusų stotelė. O tarp Brešos ir Veronos kursuoja autobusas tokiu keistu tarpmiestiniu-miestiniu maršrutu. 026 numeris. Važiuoja beveik kas valandą. Ir mums tai labai tinka. Taigi po pusryčių į stotelę ir į Veroną. Tiesa, bilietų neturėjome, bet buvau paskaičiusi, kad autobuso bilietą galima įsigyti autobuse pas vairuotoją (kaina 1,3 euro didesnė). Lipam į autobusą, sakom du bilietus į Veroną. Vairuotojas pamoja ranka. Tipo, eikit sėskit. Na ką mes žinom, gal yra koks konduktorius. Nieko. Šnabždamės, gal Peschieroj stoty ilgiau stovės ir tada reiks tą bilietą įsigyti. Nieko. Maniškis vėl klausia vairuotojo, kaip su bilietais. Tas vėl pamoja – sėskis. Sakom Veronoj išlipant paprašys pinigų. Nieko. Gal ir tie streikuoja? Kas ten juos žino. Ir va taip va atvažiavom dykai į Veroną. O Veronoje tai beveik už viską reikia mokėti! Tai žinojau, todėl buvom nutarę pirkti Veronos kortelę (VeronaCard). 24 valandoms ji kainuoja 18 eurų. Jau vien jei eini į areną (10 eurų) ir keliesi į Torre dei Lamberti bokštą (8 eurai) nieko neprarandi pirkdamas kortelę. O kur dar dauguma bažnyčių, kurių lankymas kainuoja ne mažiau 2,5 euro ir t.t. o dar balkonas… Taigi perkame kortelę. Ir pirmiausia skubame į areną.

Žmonių daug, bet toje arenos didybėje visi išsibarsto. Palipi šen, palipi ten. Saulės šildomi akmenys ragina prisėsti.
Iš Arenos traukiame Castelvecchio pilies link. Pilyje įsikūręs muziejus (kaina 4 eurai, bet su Veronos kortele mokėti nebereikia). Sakoma, ten esanti keistai besišypsančio Cangrande della Scala skulptūra (vos ne antroji Mona Liza). Nemačiau, todėl patvirtinti negaliu. O nematėm todėl, kad nutarėm muziejaus lankymą atidėti vėliau – kai jau būsime įvykdę visą kitą Veronos apžiūrėjimo planą.

Taigi, gražiuoju Scaligero tiltu pereiname upę.

Po to dar vienu tiltu (Risorgimento)

ir sukame San Zeno Bazilikos link.

Kaina 2,50. Su Veronos kortele nebekainuoja nieko. Čia gauni audiogidą ir vaikštinėji sau. Kaip supratau, jie taip dar ir neapsisprendė (neišsiaiškino) ar San Zeno buvo šviesiaodis, ar tamsiaodis.

Bazilika graži. Bet ne pati gražiausia matyta šioje kelionėje. Apžiūrėję baziliką gražiomis gatvelėmis vėl grįžtame į senamiesčio liežuvį – toks jis man atrodo žiūrint į miesto planą. Sukame į Erbe aikštę.

Stebėti aikštės turgaus šurmulio prisėdame lauko kavinukėje. Prieš akis jaukiai vandenį teškenantis fontanas. Ir jis ne bet koks, čia stovi pati Veronos Madona (Madonna Verona). Sakoma, kad pati statula dar iš Romos laikų, o galva ir rankos prilipintos 14 a. ir ši madona esanti Veronos simbolis. O aš vis maniau, kad Veronos simbolis Arena ir garsusis balkonas. Neužsisėdim čia, neužsisėdim, apmokam sąskaitą (gaila, Veronos kortelė čia negalioja) ir į Lamberti bokštą. Gauname žetonus. Moteris prie kasos sako, jei norime keltis liftu reikia primokėti po eurą, jei lipsime laiptais, tai nereikia nieko mokėti. Na, mes ne tinginiai, bet dar norim ir ten ir šen nulėkti, sakom, liftu. Nors kai ten įeini, tai niekam ten nė nerūpi, kaip tu kelsiesi į tą bokštą – liftu, ar savom kojom. Vaizdas gražus. Kaip ir visada žvelgiant į viską iš viršaus. Ieškome arenos, o ši, pasislėpusi tarp miesto pastatų, visai nekrenta į akis.

Traukiame toliau, aplankom Dantę.

Ir sukame St. Maria Antica bažnyčios link. Pati bažnyčia nėra kažkuo įspūdinga, tačiau mums rūpėjo šalia jos esanti gotikinė Scaligerių kapavietė.

Žvalgydamiesi gatvelėse toliau traukiame link Sant Anastasia bazilikos. Lankymas – 2,5 euro. Su Veronos kortele – nekainuoja nieko. Taip pat gauni audiogidą, tik šį kartą mes jo neėmėm, nusprendėm šiaip apžiūrėti.

Laikas bėga, o planų dar daug… tad juokaudami nusprendėme, kad tai bus mūsų šios dienos Veronos Džiuljetos balkonas :-).

O mes lekiame į Veronos katedrą. Pačią katedrą galima apžiūrėti nemokamai, o likusią katedros komplekso dalį už (vėl) 2,5 euro. Su Veronos kortele nemokamai.

Taigi, išnaudojome mes tą Veronos kortelę su kaupu ir dar būtume daugiau išnaudoję, bet tas laikas… laikas…

O man dar rūpėjo St. Eufemia bažnyčia. Šios lankymas nemokamas. Labai mums patiko. O įdomiausia, kad knygoje, kur rašoma apie Veroną, ji nė nepaminėta. Atradau ją tik peržiūrėdama visų Veronos bažnyčių lankymo laiko ir kainų katalogą.

Ir ką? Ir viskas? Žvelgiam į laikrodžius, turim paskubėti, kad spėtume grįžti vakarienei… O kur Castelvecchio muziejus? Kur Ponte Pietra tiltas (kažkuo primenantis Rėgensburgo tiltą)? Kur teatro romano? Kur Santuario Madonna di Lourdes – kažkada (labai seniai) man ten patiko – atsiveria nuostabus vaizdas į Veroną. Na, o jūs sakysite: kur balkonas? Ir nublizginta krūtine Džiuljeta? Per mažai Veronai dienos, per mažai… Tą mano vadinamą liežuvį galima aplėkti greitai, bet viską apžiūrėti… ech… Dar buvau susiradusi tokį man įdomų sodą: Giardini Giusti… Na, bet ką – autobusų stotis. Perkame bilietą, vairuotojas vėl pamoja ranka. Gal streikuoja?
Vakarienė ir bus tęsinys.