Italija: Kalternas. Lašas Pietų Tirolio ramybės.

Taip. Taip. Mes vėl Kalterne… Labai jau jo pasiilgome… ir vėl čia grįžtame. Tiesa, trumpam – vos 4 dienom. O juk cielus du metus čia nebuvom, o ir beveik dar neplanavom… Kažkaip spontaniškai viskas išėjo. Taip spontaniškai, kad aš net sirgdama išlėkiau. Ai, kas čia tokio – kažkoks kosulys, kažkiek gerklę kutena, praeis gi! Pasirenku šiek tiek info (nors daug ten jau kas išžiūrinėta išvaikštinėta, bet vis kaskart randam ką nors naujo), surandu nakvynę, susimetam lagaminą, dar iš neskaitytų knygų lentynos įsimetu knygą (Žydiškų daiktų kambarys), nors beveik žinau, kad nebus kada skatyti, ir pirmyn…
Išvažiuojam ketvirtadienio ryte. Man labai patinka tas pats išvažiavimo momentas, kai ramiai įjungi atostogų būseną. Valio! Riedam link Pietų Tirolio. Iki Insbruko važiuojam autobanu, o nuo Insbruko renkamės senajį plentą (dar prieš Europos tiltą). Važiuodami šio keliu sugaišim valandą ilgiau, bet juk niekur neskubam. O ir pats kelias daug gražesnis: siauresnis, vingiuotas, neaplenkiantis jaukių miestelių. Viename jų stojame. Matrei am Brenner. Tiek čia to ir miestelio – beveik visas palei kelią, bet labai gražus. Gražus kiekvienas namas!

Nutariam, kad reiktų kelią uždaryti ir padaryti čia tik pėsčiųjų zoną su daugybe lauko kavinukių. Tos mašinos čia tikrai maišo… Bet kas čia jau mūsų klausys? Sukam į vieną iš daugelio užeigų – kas arbatos, kas alaus…

…ir riedam toliau Kalterno link.

Pavasarinį obelų baltumą dabar pakeitę nokstantys obuoliai, o vynuogynai apsunkę nuo sirpstančių vynuogių kekių.

Apie trečią dienos pasiekiam Kalterną (apie šį miestelį esu rašiusi pasakojime Nuo Bodeno ežero iki Pietų Tirolio). Apsistojam šį kartą www.garni-rosenheim.com Taigi ir sukam link jo. Pasistatom mašiną. Spaudžiam durų skambutį. Vieną… antrą kartą… trečią… Nieko. Pavaikštinėjam aplink – nė gyvos dvasios. Ką daryti? Paliekam mašiną kieme ir einam į miestelį…

Grįžtam po poros valandų. Vėl spaudžiam durų skambutį. Šį kartą durys mums atidaromos, pirmas išlekia baltas šuniukas, paskui jį išeina ir šeimininkė. Sveikinasi, kaip sekėsi kelionė, kur mašiną pasistatėt… Sakom, mašina jau čia dvi valandas stovi, bet nieko namie nebuvo, tai po miestelį pasivaikčšiojom. Oi, sako, nemčiau aš tos mašinos, o ir namie visą laiką buvom. O kada atvažiavot? Sakom apie trečią. O ji: aaa… miegojom.
Ir ką? Ir nieko – siesta gi, ko čia atvažinėti trečią valandą?
Gaunam kambarį, susinešam daiktus. Prisėdam terasoj… O vaizdas iš terasos!

Nusprendžiam, kad gavom geriausią kambarį, nes visam name tėra tik vienas kambarys su terasa, kiti turi mažus balkonėlius, arba neturi nieko. Pats kambarys nedidelis, dušas su tualetu tiesiog miniatiūriniai, bet už tat kambary stovi šaldytuvas. Visas namas beveik prašosi remonto, bet švaru. Tiek mes čia ir tebūsim – svarbu bus kur galvą padėti.
Na gerai, atsipūtėm, einam atgal į miestelį vakarienės.
Šiandien Kalterne ilgasis ketvirtadienis. Liepos-rugpjūčio mėnėsiais čia kiekvienas ketvirtadienis – ilgasis. Tai reiškia, kad nuo 19:00 val čia siūloma įvairi kultūrinė (ir ne visai) programa, o visos parduotuvės dirba iki 22:00 val. Parduotuvės mūsų nedomina, o va pasiklausyti 21 gitaros tikrai neatisakom. Aš net savo baisulį kosulį pamirštu.

Prie kito gatvelės kampo groja akordeonas, kiek toliau vyriškis traukia senas ir tokias labai labai pažįstamas itališkas dainas… iš už dar kažkurio kampo atskrieja bliuzo melodijos… Žodžiu, kiekvienam pagal skonį. Gatvėje pardavinėjami sumuštinukai, tradicinis štrauben (https://de.wikipedia.org/wiki/Strauben), vynas ir… picos ant lazdų. Tiesa, jas išsikepti ant žarijų reikia pačiam.

Galima rinktis ir pasivažinįjimą brička po vynuogynus su vyno degustacija.

Kažkada einam namo… Labanakt.

Kitą dieną skiriam Meranui. Na, ne kiek pačiam miestui, kiek mieste (ir virš miesto) esančiam takui – Tapeinerio takui (Tappeinerweg). Tai maždaug 6 kilometrų ilgio takas, pavadintas gydytojo, botaniko ir antropologo Tapeinerio garbei; mat šis finansavo šio tako tiesimą. Pirmieji du šio tako kilometrai lankytolams buvo atverti dar 1893 metais.
Tako pradžių (ar pabaigų) radau bent tris – nuo šv. Mikalojaus bažnyčios, nuo parako bokšto ir iš Galilėjaus gatvės. Būtent čia mes ir pradedam savo pasivaikščiojimus šiuo taku.

Pradžia – serpentinas, leidžiantis stebėti, kaip vis žemiau lieka miestas ir ties kiekvienu posūkiu atsiveria vis platesnis ir gražesnis vaizdas. Vėliau takas driekiasi maždaug tame pačiame aukštyje. Šiuo taku tikrai verta pasivaikščioti. Jis labai prižiūrėtas, bet kartu ir natūralus su mažom dirbtinom salelėm, bet jos taką tik puošia, bet nedarko. Daugybė suoliukų prisėsti, o kai kur ir pomidorų tiesiai iš daržo galima įsigyti.

Šiuo taku mes nukulniuojam 4 kilometrus, bet jų nė nepastebim…

Sėdam užeigoj gėrimų, mėgaujamės vaizdais ir ramybe… sėdim… ir kažkaip nejučia ant šalia esančios kėdės pamatau juodulį! Ogi smalos juodumo katė geltonomis akimis guli sau ir laukia, kada kas ją paglostys. Žinoma, mes buvom tinkamos jos aukos… bet man dar labai knietėjo ir ausį patempti – nestipriai… Nusižiovavo ji ir iš letenos išleido nagus (dėl viso pikto) irgi juodus kaip smala… lioviausi tampyti ausį….

Po kiek laiko kylam, reikia gi tuos 4 kilometrus ir atgal parkulniuoti.
Paskui dar kiek pasivaikštom po miestą.
Meranas. Ne pirmą kartą mes jau čia. Mieste yra gražių pastatų, alėja palei Adidžę graži, bet kai galvoju apie miestą man jis niekaip nesusideda į vieną bendrą vaizdinį. Man Meranas – miestas be veido. Net nežinau, kodėl? Tai miestas, kurio iki šiol taip ir nepavyko pamilti.

Kavinukėj atsigeriam kavos, dar stebim, kaip vaikai kreidelėmis piešia ant asfalto. Ką ten ant asfalto – iš pradžių pabando ant kojų, paskui ant rankų, galiausiai išsitepa veidus (indėnai), vienas net atsikanda… o paskui, pabraukę kelis brūkšnius ant gatvės, sumeta kreideles į upę…

Važiuojam namo (į Kalterną), pakeliui nusiperkam kalną vynuogių, krentam terasoj į šezlongus. Juk įveikėm mažiausiai 10 km, taigi siestos nusipelnėm! O po to vakarienė.

P.S. Merane mašiną parkavom terminių baseinų požeminej aikštelėj. Už beveik 5 valandas sumokėjom apie 12 euru.

Šeštadienis. Ko tai tas laikas lekia… mes, rodos, niekur neskubam, bet tas laikas… Pusryčiaujam ir tariamės, kad šiandien nelįsim į jokį miestą.

Kopsim į kalną. Žinoma, kalnas kalnui nelygu, bet vis gi pakopti reikės… be galo noriu apžiūrėti Castelfeder tvirtovės liekanas bei pasigrožėti iš ten atsiveriančiu vaizdu… Mano internete rastas aprašymas teigia, kad eiti (kopti…) reikia tris su pusia valandos. Maniškis nelabai buvo linkęs tiek laiko kėblinti už tai dar vakar nukėblino iki TIC ir susižinojo, kad esama ir kitų takų…
Važiuojam link Auer (it. Ora), toliau sukam link Montan (it. Montagna). Tarp šių miestelių ir turi būti takas… Pamatom pirmąjį užrašą „Biotopas“, gerai, bet gal aukščiau yra dar kitas? Vis mažiau kopti reiks… Važiuojam serpentinu. Taip! Yra dar vienas užrašas „Biotopas“ ir varteliai. Na, bet mes ką, ai važiuojam dar kiek, mažu, dar ką rasim. Ir randam! Biotopas! Azarto pagauti važiuojam dar toliau. Montagna… Apsukam garbės ratą miestelio gatvėmis ir grįžtam prie to trečiojo (aukščiausiai esančio) užrašo „Biotopas“ su rodyklėmis link Castelfeder. Pasiimam vandens, šypsenos veiduose, po keliolikos metrų pasimato pirmieji pilies liekanų akmenys. Valio! Visai netoli! Dar 100 metrų ir veidai ištįsta. Mes stovim ant visai kito kalno. Nuo jo reikia pirma nusileisti, o paskui užkopti į tą, kur tos liekanos… Aš prieš akis matydama internete matytą vaizdą jau buvau pasiryžusi šiai avantiūrai… Bet maniškis – ne. Jis, žinoma, tai gali eiti, bet sako tu (man) negali, juk dūsti. Nesamonė. Kas čia, kur čia dūsta. Na tiek to, nusileidžiu. Nutariam bandyti pasižvalgyti prie viduriniojo užrašo.

Va čia ir pavyko! Ėjom (lipom) apie kokį pusvalandį, vis pastoviniuodami, pasižvlgydami. Keistas to biotopo landšaftas. Toks labai ne pietų tiroliškas.

Net geriamo vandens randam, tik niekaip nesuprantam, kaip čia atsigerti?

Va štai, pagaliau, ir mūsų tikslas. Vertėjo!

Kažkur skamba varpeliai, beveik, kaip Milkų Alpėse. O va, kokios čia „Milkos“, susispietusios vos ne aukščiausioje vietoje. Palei taką vis buvo įspėjimai, kad biotopas saugomas, kad negalima čia visko skabyti ir t.t. Va, įdomu, kaip toms ale milkoms tą išaiškino?

Ramu čia, žmonių beveik nėra. Po kojomis visas slėnis. Sėdim lyg kokie Olimpo dievai ir stebim, kas vyksta apačioje. Tingiai raitosi upė, autobane grūdasi žaislinės mašinytės. Ir kur visi taip lekia? Žinau, ryt lėksim ir mes… bet dar ne dabar…
Castelfeder kalvos istorija labai turtinga. Čia atrasti radiniai liudija, kad gyvenvietės čia būta dar 2000 m. pr. Kr. Išlikusių įtvirtinimų liekanos datuojamos 5-6 a.

Kažkada sukam ir mes atgal į slėnį. Trumpa siesta namuose, paskui vakarienė

…dar vėliau pasisėdėjimas terasoj su apšviestu Kalternu prieš nosis.

Sekmadienis… Na, taip, šiandien jau važiuosim namo. Pusryčiaujam, susimetam daiktus ir į kelią. Nevažiuojam vėl Italijos autobanu, šį kartą renkamės kalnų perėją Penser Joch (it. Passo di Pennes) (Bocenas – Štercingas (it. Vipiteno). Nuo Boceno pakelės nusagstytos pilimis… o ir tuneliukų daugybė. Dar tokių senų, be jokio betono, vien tik išskaptuotų iš akmens, visai nemodernių, bet – jaukių.

Pakilus į 2000 metrų aukštį pasineriam į pilkumą. Gaila.

Gerai, kad persiritus kalną į Štercingo pusę rūkas ima sklaidytis.

Įriedam į Austriją, čia jau renkamės autobaną. Tiesa, dar turėjom suplanavę aplankyti vieną miestą, bet aš, kas man nebūdinga, pareiškiau, kad iš mašinos lipsiu tik namie…
Namuose krentu į kėdę balkone… ir vis KAIP VISADA galvon lenda mintis, kad man po atostogų, nors tokios jos čia ir tebuvo – labai trumpos… Po atostogų man reikia atostogų…
P.S. Šį kartą aš jas gaunu! Jau nuo pirmadienio! 10 dienų lovos rėžimo su diagnoze – plaičių uždegimas.
P.P.S. Va dabar ir prisiminiau knygą, kurią buvau įsimetusi – Žydiškų daiktų kambarys. Keista knyga, bet man visai patiko.