Italija: 2 dalių pasakojimas apie kelionę į Siciliją. Pirma dalis

Labas rytas, mielieji. Ankstyvas rytas. Kai visi normalūs žmonės dar pučia į akį, mes dedam paskutinius štrichus kelionės į Siciliją pasiruošime. Taip, taip, į SICILIJĄ. Nešamės daiktus į automobilį ir pirmyn į oro uostą, kur už 3,5 valandų mūsų laukia lėktuvas į piečiausią Italijos dalį. Rašau šias pirmas eilutes, o iš jaudulio net dreba rankos. Kas laukia mūsų ateinančias 15 dienų? Kokia, toji Sicilija?

Nuotykiai prasideda.

1 diena – važiuojam
Šiemet vėl nusprendėme užsisakyti paskutinės minutės kelionę kur perkant joks konkretus viešbutis nenurodomas. Visų pirma, taip pigiau. Antra – taip linksmiau. Iki paskutinio momento, žmogus, nežinai kur pakliūsi. Prieš važiuojant į tokią kelionę, maksimum ką žinai, tai apytiksliai regioną, kur pakliūsi. Šiemet mums šviečiasi rytinė Sicilijos pakrantė. Kadangi skrendam į Catania oro uostą, tikėtina, jog kelionių agentūra nugrūs mus kažkur šiauriau nuo Catania (nes ten dauguma siūlomų kelionių).
5.30 mes jau Gioteburgo oro uoste.
7.30 lipam į lėktuvą. Kapitonas praneša, kad skristi mums 3 valandas. Ech 🙂 Linksmybių, išskyrus pusryčius, nulis, todėl linksminamės patys. Ieva nutaria susikrauti į krepšį pipirus ir druskas, duodamas prie pusryčių. Mes nenaudojom, bet gal pravers. Aš replikuoju, kad kam čia dabar reikia vogti tokį šūdą. Jei jau vogti, tai stambiu mastu. Druska ir pipirai kol kas guli neliečiami. Žmona neturi argumentų. Po pusvalandžio tylėjimo staiga pašoka (žmona) ir sako – „Paimdama pipirus ir druską aš rūpinuosi gamta. Aš visai nevagiu, nes vis vien sumokėjom juk už juos, o dabar išmes. Geriau mes sunaudosim. O be to, jei pakliūsim į apartamentus, kur yra virtuvėlė, nereiks pirkti nei druskos, nei pipirų vienam kartui. O tai kasmet perkam, ir viską paliekam. Nesirūpinam nei šeimos biudžetu, nei ekologija”. Dabar jau aš neturiu argumentų ir sėdžiu tylėdamas. Druska ir pipirai keliauja su mumis į viešbutį.
Daugiau nieko įdomaus nevyksta. Linksmybių lygiai tiek, kiek gali būti lėktuve. Juokingai atrodo 3 valandas (viso skrydžio metu) trunkanti eilė prie WC. Nori, nenori, pradedi galvoti, kad kokie 30% keleivių turi problemų su vaikščiojimu „ant mažo“ ar net „ant didelio“. Juokingiausia tai, kad 90% keleivių (įskaitant ir turinčius problemų) išlipę iš lėktuvo tekini nulėkė į WC 🙂
10.30 aplenkę iš vakarų Etną leidžiamės Catania oro uoste.
Toliau viskas aišku. Pasiėmę bagažą dairomės mūsų kelionių agentūros atstovo, kuris ir turėtų pranešti, kur mes atostogausim ir kaip mus ten veš.
Jėėėėė. Važiuojam į šiaurę nuo Catania, kaip ir buvo manyta, miestuką pavadinimu Giardini Naxos. Viešbutis vadinasi Tysandros. Dar perklausiu pas gidą pavadinimo ir užsirašau. Sėdim abu su Ieva ir spirgam. Giardini Naxos jau buvom apžiūrėję per Google žemę. Neįtikėtino grožio kampelis su nuostabia įlanka. Neiškentęs įsijungiu brangųjį europietišką internetą telefone, kad užmest akį, kur gi mes važiuojam. Too good to be true, kaip sako anglai. Iki paplūdimio 10 metrų, rašoma viešbučio interneto saite. Netikim…
Maždaug valanda kelio su nuostabiais jūros vaizdais dešinėje, Etna kairėje ir miegančiu Tomu mudviem su Ieva ant kelių. Atvažiuojame į Giardini Naxos. Mūsų viešbutis paskutinis maršrute. Viskas mums šiandien tenka paskutiniams. Į lėktuvą laipinti pradėjo nuo galinių eilių, o mūsų vietos priekyje. Atskridus iš lėktuvo išėjom vieni iš pirmųjų, o į vieną iš autobusų sėdom paskutiniai. Mūsų autobusas pajudėjo paskutinis. Dar ir viešbutis maršrute paskutinis. Ką tai galėtų reikšti?
Atvykstam. Nemelavo viešbučio interneto saitas. Pereini per gatvę ir paplūdimys. Vietomis gana rupus žvyras. Vietomis visai smulkus smėliukas. Pirma užduotis šios dienos darbotvarkėje – išsimaudyti.
Gaunam kambarį penktam aukšte. Su vaizdu į jūrą… Pro grotas… Tiksliau pro dekoratyvines groteles nuo saulės ir terasą. Užtai vaizdo pro tualeto langą niekas neriboja. Galima grožėtis nuostabiu laivu, stovinčiu įlankoje. Arba kalnais priešingoje pusėje. Arba kaimynų italų balkonais ir vaizdais pro jų langus. Juokauju, žinoma. O vaizdas iš terasos koks!!!
Greitai rengiamės ir lekiam prie jūros. Iš tikro lėkti niekur nereikia. Nebent laiptais ar liftu žemyn. Jūra čia pat. Jūros ošimą girdime dar kambaryje. Vanduo gana vėsus (o gal čia mums, sukaitusiems po kelionės, tik taip atrodo), bet labai gaivinantis. Tomo akyse atsiranda džiaugsmas. Jis mielai ir be jokios baimės šoka per bangas. Matyt pamena praeitų metų kelionę (na, mes jam lėktuve priminėm praeitų metų ryklius ir visa kita 🙂 ). Atsigaiviname ir mes.
Pietūs. Tiksliau, italams siesta. Miestas kaip iššluotas. Paplūdimyje paliekame keletą šeimų, panašu itališkų ir keliaujame pietauti. Ką ragauti Sicilijoje? Nutarėme pradėti nuo picų (žmonės be fantazijos 🙂 ). Aš užsisakiau paprastą, o mano sutuoktinė perlenktą. Kai atnešė picas, vaizdas nuliūdino. Vaizdas toks pats skurdus, kaip ir pati Sicilija iš paukščio skrydžio. Bet tai, pasirodo, labai apgaulinga. Nusileidus lėktuvui pamatai, kad iš tikrųjų jokio skurdo čia nėra – viskas žaliuoja. Atsikandęs picos supranti, kad nieko panašaus dar nesi ragavęs (visas tas prekybcentriuose įsikūrusių „itališkų“ picerijų tiekiamas šūdas, riebiai pabarstytas E621, net šalia negulėjo). Ragavote šviežią baziliką? Išmeskit tą skonį iš galvos. Prekybos centre pirktas šviežias bazilikas niekada neprilygs parduodamam čia. Vytintas kumpis ant picos. Mmmm… Ir taip toliau. Nors ir buvau šiemet paprašytas mažiau rašyti apie maistą, bet negaliu neparašyti. Maistas italui, tai kaip ” Dvyračio žynios” ar „Šok su manimi” lietuviui – net paukščiai prityla iš pavydo, išgirdę laužiamos šviežios duonos traškesį. Už dvi picas ir butelį vandens palikome 20 eurų.
Keliaujam ir mes pasimėgauti siesta. Kėlėmės anksti. Ypač to reikia mažyliui.
Trumpas snustelėjimas baigėsi šeštą po piet. Pavėlavom į kelionių agentūros restorane organizuojamą pristatymą. Truputį gaila, bet ką čia veikti išsiaiškinsime patys.
Keliaujam prasieiti pakrante, o taip pat planuojam susirasti kokią nors parduotuvę. Reikia vandens ir vyno. Kainos turistiniame mieste turistinės. Pigiausias butelis vyno, apie 10 eurų. Gal jis ir geras, bet aš, kaip ir pernai Graikijoje, gersiu patį pigiausią birzgalą, kuris dažnai pasirodo esąs geresnis, nei galima tikėtis pagal kainą. Pasiimam litrą (!) rožinio Vino rosso Maestri Cantinieri už… 1.20 Euro! Vėliau vakare įsitikinom, kad vynas tikrai neblogas. Tomas pasičiumpa didžiausią butelį „limodano”. Labai įtikinamai ir rimtai porina man – „Tėti, reikia pirkti”. Keliaujam toliau. Ievai pasirodė, kad Tomas karštas (išvažiavom tik ką išsikapstę iš kažkokios virusinės infekcijos), o termometras liko namie. Taigi žygiuojam ieškoti vaistinės. Už termometrą tenka pakloti 12 Eurų. Šeima jau pradeda kelti nepasitenkinimą tokiu ilgu pasivaikščiojimu ir vėl reikalauti maudynių, taigi sukam link namų. Mums nesvarbu, kad jau vėlokai ir niekas iš vietinių (ir netgi turistų) jau nesimaudo. Tomo, pamėlusiomis lūpomis, neįmanoma išlupt iš vandens. Gaudo bangas. Po to bangos gaudo jį. Kai kurios pagauna ir pargriauna. Kartais paskandina ir išmaudo visą, bet jam tai nė motais. Vaikis spiegia iš džiaugsmo. Seniai gimdytojai nematė tokio linksmo savo vaiko.
Šeima reiškia norus ką nors suvalgyti. Aš dar nenoriu, bet vėliau jau bus tikrai per vėlu, taigi nusileidžiu ir keliaujam. Pasirenkam kažkokį restoranėlį ant jūros kranto. Ievai pasta alla bolognese, man pica Siciliana. Be abejo vanduo ir baltas itališkas vietinis stalo vynas. Anglai šalia geria baltą vyną iš butelio, o mes iš ąsotėlio. Jie į mus žiūri keistai ir truputį iš aukšto lyg sakytų – „kaip galima gerti tą myžalą“. Mes nesuprantam, kaip galima gerti tą patį myžalą, tik iš gražaus butelio už 20 eurų. Gaunasi toks lyg ir mini šaltasis žvilgsnių karas tarp Anglijos ir Lietuvos. Lietuva nugali, kai į kovą įsitraukią du šalimais prisėdę italai ir užsisako to paties vietinio stalo vyno, kaip ir mes. Anglai sėdi nukabinę nosis 🙂
Maistas nuostabus. Vis galvoje man skamba scena iš filmuko „La troškinys”, kai žiurkė Remis sumaišo skirtingus skonius ir šie pradeda skambėti visai kitom natom, negu po vieną. Maistas čia tikrai skamba kaip muzika ar emocijų perpildyta italų kalba.
Keliaujam namolio, kur mažasis pakuojasi į lovą, o didysis sėdi prie kompo ir dalinasi su jumis dienos nuotykiais. Labanakt.

Dienos išlaidos:

Kelionė 3 asmenims (mažas kainuoja kaip didelis) – 14500 švediškų kronų
Pietus – 20 Eurų.
Parduotuvėje vynas, vanduo ir bananai – 5 Eurai.
Pakeliui nusiperku 2 vandeniui atsparius vienkartinius fotoaparatus už 28 Eurus.
Vakarienė – 28 Eurai.

P.S. dar prisiminiau nuotykį grįžus į viešbutį po vakarienės. Kas buvo Italijoj, puikiai supras apie ką aš, iš asmeninės patirties. O aš apie italų anglų kalbos sugebėjimus. Sakau recepšione – duokit dar vieną pagalvę, mes juk trys, o pagalvės dvi. „Kas yra pagalvė“ – nesuprasdamas angliškai perklausia manęs recepšione dirbantis sicilietis. Gestais ir garsais aš jam paaiškinu. Kol tas nuėjo ieškoti pagalvės, o mes laukėm, parėjo du švedai ir nutarė išsiaiškinti kada ryte pusryčiai. Pusryčiai dienai 7 Eurai suaugusiam. Jei imi savaitei, tada 5 eurai dienai. Parkeliauja mūsų pagalvė ir tai mus be galo nudžiugina, bet kadangi klausimas apie pusryčių pradžią ir pabaigą aktualus ir mums, stabteliu sekundei. Švedai klausia aiškia ir gražia anglų kalba:
– Kelintą rytoj ryte pusryčiai?
– Jeigu jūs imsit dienai, tada 7 Eurai, o jei savaitei, tada 5 Eurai dienai, žmogui.
– Mes žinom, mes klausiam kelintą pradžia. Mes jau nusipirkom savaitei. Kelintą pusryčiai prasideda?
– Aaaa, tada jums reikės mokėti po 5 Eurus dienai, žmogui. Koks jūsų kambario numeris?…
Daugiau nelaukiau 🙂 Pakilau paskui šeimą į viršų. Nesiparina jie gyvenime dėl tokių smulkmenų, kaip anglų kalba.
Dabar jau tikrai labanakt.

Antra diena – poilsis pusiau aktyviai
Išsimiegojom už visus miego trūkumus. Pakilę apie aštuonias ryte iš lėto traukiam pusryčiauti. Pusryčiai mūsų viešbutyje tikrai neblogi. Visai ne itališki. „American“ mus informuoja personalas. Tai reiškia, kad ryte gausite ne džiūvėsį su džemu ar nutella, o gana padorius pusryčius. Suprantam, juk joks švedas vien nutella gyvas nebūtų, o ką jau kalbėti apie lietuvį. Kažko ypatingo apie pusryčius papasakoti negaliu. Pusryčiai, kaip pusryčiai. Kiaušinienė, kumpis, keletas šaltų užkandžių, sultys, desertas, kava. Su kava įdomiai čia. Mes įpratę ryte vos praplėšę akis įkalt espresso, kad akys atsimerktų. Vėliau, dienos bėgyje, mėgaujamės cappuccino ar latte. Italai daro viską taip pat, tik priešingai. Iš ryto cappuccino, o vėliau espresso su stikline vandens. Mes buvom priversti elgtis taip pat – rytą pradėti nuo cappuccino. Aš per klaidą užsimiegojęs pirmą puodelį paspaudžiau Latte, nors ir žinojau, kad itališkai latte, tai pienas ir kad aš gausiu tiesiog puodelį karšto pieno. Nieko tokio, pienas tiko Tomui vietoj „kovos”.
Dienos planas šiandien gana skurdus. Traukti pasivaikščioti, kol nelabai karšta, tada į paplūdimį, vėliau pietauti. Po to Tomui siesta, o mes planuojam pasėdėti prie interneto. Vėliau, kaip dievas duos.
Traukiam miesteliu į pietus. Devynios ryto, o karšta, kaip pekloj. Šlapi nusivilkom iki tolimojo paplūdimio su gultais (koks kilometras nuo viešbučio) ir nutarėm ten šiandien išsinuomoti gultus bei skėtį. Gultai po 3 Eurus, skėčiai taip pat po 3. Aritmetika paprasta – iš mūsų viso 9 Eurai. Užtat paplūdimys švarus, sutvarkytas ir smėlėtas. Maudomės, nardom, fotografuojam virš vandens ir po vandeniu su vakar pirktu Kodak aparatu (matysim, kas ten gausis, nes parametrų nustatymų jokiu – užvedi, spaudi). Laikas slenka lėtai, bet smagiai. Pro šalį praeina milijonas prekeivių su visokiais kinietiškais šūdais. Kas antras rimtai porina – „originale”. Praeina ir keli šimtai tailandiečių, siūlančių masažą. Kai penki šimtai trisdešimt šešta tailandietė prasitaria, kad tik 5 Eurai, nutariu masažą išbandyti ant sutuoktinės 🙂 Ji liko patenkinta. Apsukri tailandietė, pamačius pasitenkinimą žmonos akyse, tuoj pat pasiūlo ir man. Aš atsisakau, bet sakau, gal po pietų. Ji man prisistato (pamiršau jos vardą iš karto, net prisiminti nesistengiau), sako „aš tau daryti masažą, aš tau pažadėta”. Sakau OK. Veido atsiminti, kaip ir vardo, nėra jokių šansų, kai jau pro šalį praėjo penki šimtai trisdešimt šeši vienodi veidai. Net drabužiai visų vienodi. Įsidedu galvon jos sportbačius, gal pavyks prisiminti :).
Laikas link pietų, darosi be proto karšta, taigi po truputį planuojam traukti link viešbučio. Planuojam po pietų čia grįžti (vis vien jau sumokėta), taigi kad gultų niekas neužimtų, ir kad už juos nereikėtų mokėt dar kartą, ant jų paliekam savo rankšluosčius.
Šiaip taip parėjom iki viešbučio ir iš karto vietoj pietų užlindom į tokią mažą parduotuvytę, pavadinimu Ni’Giuanninu, kur tėvas su sūnum kepa picas, bei visokiausias bandeles su įdarais. Parduotuvytės klientai – beveik išskirtinai italai. Pasiimam gal 4 skirtingas tas jų bandeles. Paliekam nepilnus 5 Eurus. Už juos gaunam kažką panašaus į mažą picą, kažką panašaus į beliašą ar kibiną, tik su špinatais, kumpiu ir sūriu viduj. Visi tie reikalai, žinoma, turi itališkus pavadinimus, bet mes jų nežinom, o ir labai nesistengiam sužinoti. Dabar, vakare, skaitydamas jų meniu, pagal kainas darau išvadą, kad tos bandelės visokiausios vadinasi tavola calda.
Keliaujam į savo numerį ragauti vaišių. Pasirodo dar galima gamtoje sutikti tokį reiškinį, kaip „daug, skaniai ir pigiai”. Rekomenduoju.
Tomas po pietų bando migdytis. Aš imu kompą ir traukiu žemyn prisijungti prie pasaulinio tinklo, nuo kurio tikrai turiu priklausomybę. Darbe viskas ok, asmeniniam pašte tik spamas. Forumuose tvarka 🙂 Ačiū dievui, galima lengviau atsikvėpti. Tomas nebemiega, taigi Ieva ir jis leidžiasi pas mane. Kol Ieva pasitikrina savo reikalus, mes su Tomu vaikom po terasą driežus, užsakom espresso mums su Ieva, vėl vaikom driežus. Tempiam savo pavargusius kūnus atgal prie jūros, kur mūsų laukia gultai ir rankšluosčiai. Vanduo nuostabus. Nėra labai karšta, bet ir ne šalta. Mums, tik ką atvykusiems iš šiaurės, pats tas.
Pro šalį lėtai slenka antras milijonas prekeivių ir tiek pat tailandiečių su masažais. Visoms (pagrinde, tai moterys) atsakau, kad ne, bet viena, labai įkyri, sugeba ištraukti iš manęs „vėliau”. Tada prisimenu, kad kažkur vaikšto ir tuoj turėtų ateiti mano „pažadėtoji“ masažistė. Kitoms besisiūlančioms žiūriu į batus, kad nepraleist „tos vienintelės”. Bet… grįžo ta įkyrioji. Padarė ji man masažą, kuris tikrai vertas tų 5 Eurų su kaupu. Manau, kad su jais dar galima ir pasiderėt. Ką jūs manot? Žiū, ateina mano „pažadėtieji” sportbačiai. Kažkaip automatiškai išsprūdo „rytoj”. Ji suprasdama nusišypsojo ir nuolankiai, kaip tik jiems būdinga, pasišalino.
Tomas snaudžia antrą kartą paplūdimyje po skėčiu. Gimdytojai turi laisvą minutę. Ieva skaitinėja bobiškus skaitalus bei laužo mano aifoną (nes ten pas mane daug visokio gėrio prirašyta, tinkamo turiningai praleisti laisvalaikiui 🙂 ), o aš einu panardyt. Gal kokią žuvį pavyks nufotkint. Nufotkinu krūva jūros ežių, keletą žuvų ir vieną žuviną – narą iš gretimo paplūdimio. Jis kažkaip įtartinai ir nejaukiai pradėjo plaukioti paskui mane. Pasižadu keršydamas patalpinti jo nuotrauką internete. Jei nuotrauka pavyks… 🙂
Saulė, vėjas, masažai ir visa kita labai vargina. Kaip sako – „gerai atostogauju, tik labai pavargstu nuo atostogų“. Nualintas kūnas pradeda reikalauti kalorijų, todėl traukiu į kokio nors maisto medžioklę. Artimiausias kabokas parduoda picą gabaliukais (tiksliau neblogais tokiais šmotais) už pusantro euro. Imu du. Sau ir žmonai. Išdidžiai, kaip ir priklauso medžiotojui, traukiu su laimikiu tarp gultų pas savo skvo. Pica pasirodė esanti labai gardi.
Bunda mažasis, taigi einam gaudyti bangų. Bangos šiandien geros, didelės. Tomą stačią apipila visą. Man reikia stovėti įsispyrus, kad mūsų abiejų nepargriautų. Vaikai aplink šėlioja, kaip pasiutę.
Mums darosi šaltoka, taigi pakuojamės ir judam link namų. Šaltoka, nes šiandien žiauriai perkaitom. Jau viešbuty matom, kokie mes raudoni (ačiū dievui, kad ne Tomas). Todėl ir šalta buvo. Trumpai atsigaunam ir traukiam prasieit miesteliu į šiaurę, t.y. ten, kur dar nebuvom. Gražu ir kuo toliau, tuo gražiau. Jau abu su Ieva spirgam greičiau nuomotis automobilį ir lėkt aplink salą.
Užklystam į rajonėlį su labai akmenuota pakrante. Viešbučiai retėja. Vietiniai gatvėse ir kiemuose jaučiasi ir elgiasi laisviau. Egzotika. Kas antras parduotuvėlės savininkas, rymantis lauke palei duris, galėtų vadinti krikštatėvyje kaip stovi. Noras greičiau lėkti aplink salą dar labiau sustiprėja. Bet svarbu nepanikuoti ir netriznioti. Turim dar beveik 2 savaites. 2 savaites!!!
Fee, koks neskanus alus. Trumpas nukrypimas prieš dienos pabaigą. Šiandien nusipirkom ne tik vyno (kuris šiandien buvo baltas; litras už 1 Eurą; Vini Salpitelli Bianco), bet ir porą butelių alaus. Pirkdamas žinojau, kad darau klaidą. Padariau. Nepirkit čia vietinio alaus. Jei jau norisi alaus, tai geriau kokio vokiško. Birra Moretti galima ragauti tik susipažinimui ir pamiršti visiems laikams.
Sukam link namų pro viešbutį, kur trumpam mažasis pasiprašo į tualetą ir lekiam atgal į miestelį, pakeliui pamaitindami mažąjį, mat Tomui pažadėta leisti pavairuoti Ferrari. Ferrari, tai toks elektrinis automobiliukas ant vienos kojos, besimakaluojantis ir kažką grojantis už 0,5 Euro kokią minutę. Bet Tomui patinka. Pasisupa jis du kartus. Tuo tarpu šalia, bažnyčioje, vyksta vestuvės. Padarau vieną kadrą, kai svita išsirikiuoja bendrai nuotraukai lauke. Baisu daugiau, nors ir labai norisi. Vdrug užsirausiu ant cosa nostra. Sicilija vienok 🙂
Viskas. Užteks nuotykių šiandien. Keliaujam namo, pakeliui užsukdami vaisių ir dar šiokių tokių smulkmenų.
Prieš pakylant į numerį ir prieš pradedant naikinti alaus ir vyno atsargas, dar gaunu iš viešbučio šeimininko leidimą naudotis jo terasa mūsų aukšte su vaizdu į jūrą. Perspėja, kad elgtumėmės atsargiai, nes ten neveikia apšvietimas.
Labai vargina tas pasyvus poilsis. Rytoj gal bandysim ilsėtis aktyviai.
Labanakt.

Dienos išlaidos:
Gultai ir skėtis – 9 Eurai.
Masažai – 10 Eurų.
Kibiriukas Tomui paplūdimy- 8 Eurai.
Bandelės pietums – 5 Eurai.
Tomo vakarienė – 5 Eurai.
Išlaidos parduotuvėje ryte apie 5 Eurus ir vakare apie 5 Eurus.

Trečia diena – pagaliau judam po Siciliją.
Vos praplėšę akis suprantame, kad šiandien reikia imt automobilį. Nieko nebus su tuo gulėjimu pajūry. Pusryčiaujam taip pat smagiai, kaip ir vakar, ir iš karto po pusryčių prašom viešbučio administratoriaus padėti išsinuomoti automobilį. Žinom iš anksto, kad tokiu būdu nuomodamiesi permokėsim. Geriausia nuomotis tiesiai iš kontoros ir dar pasiderėti. Bėda ta, kad Giardini Naxos neradome nei vienos auto nuomos. Tai reiškia, kad paklausa viršija pasiūlą ir mes permokėsime. Susitarėm dėl Fiat Panda su kondicionierium ir kėdute Tomui. Šiaip toks auto kainuoja 39 Eurus dienai, nuomojantis savaitei, bet už tokią kainą frančizė, t.y. nuosava rizika įvykio atveju, yra 800 Eurų. Jei kas nors naktį prie viešbučio į mane įvažiuos, aš kaip didelis susimokėsiu 800 Eurų. Nuomotoja Maria mane įtikinėja imti pilną draudimą, kas reiškia +10 Eurų per dieną. Imu. Gali būti, kad niekas į mane neįvažiuos, bet ką reiškia papildomi 70 Eurų prieš 800. Žinau, žinau – visa sistema ant to ir pastatyta – kaip išmelžt kuo daugiau pinigų iš vargšų turistų, kurie metus aria, kad savaitę ar dvi galėtų taškytis pinigais. Žodžiu, už savaitę susimoku 343 Eurus ir raktai mano kišenėje. Maria dar palinki – „now it is your problem for seven days”, ką išvertus reikštų – „dabar septynias dienas šitas fiat panda ne mano, o tavo galvos skausmas; tu nemiegosi naktim, kad kas neįbrėžtų, o aš gausiu premiją už sėkmingai ir brangiai išnuomotą šūdiniausią itališką mašiną”. Mosteliu ranka ir atsakau „OK”. Kaip dievas panorės, taip ir bus. Jokios čia Marijos man nuotaikos nesugadins (vos ne kalambūras gaunasi čia su ta Maria).
Raktai smagiai sveria kišenę, nors ji ir palengvėjo ką tik. Maga kuo skubiau traukti į kelią. Miega Tomas, taigi trinuosi po kambarį ratais, kaip kokia rudeninė musė. Tomas pramerkia akį. Jėė, varom užkariauti Etnos, bet pirma sukam iš mūsų kaimelio į šalia esantį Taorminos miestelį.

Taormina, tai miestelis ant kalno/uolos Monte Tauro, 205 metrai virš jūros lygio. Vaizdas nuo Toarmina į mūsų Giardini Naxos nepakartojamas (kelionių gide perskaitom, kad mūsų Giardini Naxos buvo įkurtas 358 metais prieš mūsų erą (!) graikų). Taormina kentėjo nuo visų šio krašto perėjūnų – romėnų, bizantiečių, arabų, ispanų ir t.t. Visos šios kultūros paliko mieste savo pėdsaką. Rojaus kampelis ant uolos viršūnės. Ilgiau neužsibūname, juk planuose šiandien Etna. Lekiam žemyn į autostradą A18 – Catania-Messina. Kažkur ten turėtų būti posūkis į Etną. Pusiaukelėje tarp Giardini Naxos ir Catania sukame link Etnos pro Zafferana Etnea.

Šiame kaimelyje stojame atsipūsti ir ką nors suvalgyti, nes Tomas po miego buvo pakrautas į auto alkanas. Centrinė aikštė su bažnyčia, kažkoks municipalinis pastatas, pensininkai, sėdintys ir balbatuojantys nežinia apie ką. Čia randam ir vietinės reikšmės konditeriją su tortais, ledais ir šiaip užkandžiais. Vietiniai čia, kaip šeimos nariai. Už savo pirkinius pinigus į kasą įdeda ir grąžą pasiima patys. Mes jaučiamės (aš), kaip kokie inkliuzai po didinamuoju stiklu. Niekas iš aplinkinių nesupranta nei žodžio angliškai. Gerai, kad mes suprantam kažkiek itališkai (per 2 dienas išmokom 🙂 ). Rodau pirštu, kad įpiltų vandens. Jis manęs klausia – aqua? Sakau – „si, duo”. Įpila dvi stiklines šalto vandens. „Grazie”. „Pi fauri” atsako man išdidus sicilietis. Picos pavidalo bandelės ir ryžių rutuliukai su įdaru – galima liežuvį praryti. Tie ryžių rutuliukai vadinasi Arancini (arančini). Mums pasiūlo rinktis vieną iš kokių keturių, bet suprantam tik „ragu”, tai tą ir imam. Rekomenduoju.
Lipam aukštyn į kalną. Ilgokai kelias kyla į viršų. Į beveik 2 kilometrų aukštį. Kalno aukštis yra šiek tiek virš 3 kilometrų, kur ir yra šiuo metu veikiantis krateris. Rūkstantį dūmelį matom iš labai toli. Įdomu tai, kad ekskursijos į Etną organizuojamos jau nuo 1680 metų. Ugnikalnį lankė ir Gėtė, ir Baironas, ir Mopasanas. Kalno šlaitas, kuriuo mes kylame (iš pietinės pusės), vietomis apaugęs tik skurdžia žole – padengtas juodu lavos, šlako ir pelenų mišiniu. Kylam dar aukštyn. Viršuje aikštelė, iš kur likusį kilometrą kelia lynkelis. Mes nekylam, nes Tomui dar ankstoka. Pasigrožim mėnulio landšaftais ir kitu šlaitu leidžiamės žemyn link Catania.

Įvažiavus į Catania pradedu nervuotis. Tipiškai itališka. Visą kelią nuo pat Etnos viršūnės stovėjo ženklai, vedantys į autostradą. Mintyse jau kuriu tekstą vakarui, kaip italai puikiai žymi kelius. Nė velnio. Važiuoji, ženklų nėra, o tu turi rinktis vieną iš trijų juostų. Visos trys juostos suka į skirtingas puses. 500 metrų viadukų ir tunelių, ir tu jau važiuoji priešinga kryptimi, negu tau reikia. Apsisuki ir nekreipdamas dėmesio į ženklus pasikliauji intuicija. Nė velnio. Intuicija čia reikalinga itališka. Sustoju prie žiedo, kuriuo be perstojo juda mašinos, o man iš galo signalina – važiuok. Važiuoju. Naglai. Kaip ir visi kiti. Stop linija? Raudonas šviesoforo signalas? Nulis emocijų. Toks jausmas, kad ženklai stovi turistams. Lyg dar streso būtų mažai, tai motociklistai ir mopedistai lenkia per visas puses. Reikia žiūrėti į visas keturias puses, kad kokio nepervažiuoti. Jei vis dar vis negana, mažas pradeda rėkti – tėti stok, noriu kokoti. Pradedu nervuotis ir pykti. Ant savęs, kad teriojuos kaip koks lochas. Kliūna ir visiems kitiems dviems keleiviams. Kadangi keleiviai ne lochai, gaunu atgal ir toliau važiuoju tyliai. Tfu, kad juos kur devynios, tuos italus. Išlendam į autostradą, kur streso kiek mažiau, nors irgi užtenka. Privažiuojam mokėjimo už autostradą vietą. Langelis tuščias, priklijuotas ranka prikeverzotas lapelis. Iš italų elgesio suprantu, kad neveikia. Privažiuojam kitą. Italai spaudžia raudoną mygtuką. Aš kartoju jų veiksmus ir gaunu kažkokį tuščią bilietą. Pinigų niekas neprašo. Kur man dabar tą bilietą kišt? Mano kreditinės numerį autonuoma užsirašė dėl visa ko. „Baudoms”, perrašydama numerį burbtelėjo Maria. Tyliai skaičiuoju sumą, kuri nuguls mano sąskaitoje jau turbūt grįžus namo. Ai. Ma jį devynios. Puikios nuotaikos nesugadins niekas.
Nė velnio 🙂 Ieva sako, davai išsimaudom. Sukam iš autostrados, kur dešinėje matosi jūra. Važiuojam, važiuojam… Važiuojam, važiuojam… Kol privažiuojam mūsų miestelį. Ačiū dievui nors už tiek. Metam Panda bet kur, kad tik arčiau viešbučio ir lekiam maudytis. Tiksliau maudyti Tomą. Po maudynių Ievą paliekam viešbuty prie kompo, o mes su Tomu traukiam vairuoti „Ferrari”, pirkti vynuogių, vyno (baltas Maestri Cantinieri už 1 Eurą), vandens ir birzgalo-limanado (taip Tomas dabar vadina Fantą). Pakeliui namo dar pasiimame 3 gabalus picos po 1 Eurą kiekvienas. Maloni italė nei žodžio nesupranta angliškai, bet tai mums nei kiek nesutrukdo. Tiesa, aš penkis kartus angliškai ir gestais bandžiau paaiškinti žodį „išsinešimui”, o ji sudėjo į lėkštes valgyti vietoje 🙂 Matyt, kad linksmiau būtų. Jai pavyko. Šypsau į ūsą beveždamas Tomą vežime, nukabinėtame paketais, prikimštais visokio gėrio.
Štai aš ir vėl dalinuosi dienos nuotykiais, begurkšnodamas baltą vynelį.
Labanakt.

Dienos išlaidos:
Auto 7 dienoms – 343 Euro
Ledai (mmmm, niam; reikės apie ledus jums papasakot) ir kava ryte tarp nusimaudymo ir Tomo miego – 10 Eurų.
Pakeliui į Etną pietūs – 7 Eurai
Suvenyrai iš lavos akmens – 14 Eurų
Parduotuvėje gėrybės – 10 Eurų,
3 gabalai picos – 3 Eurai.
Benzinas – 20 Eurų.

Ketvirta diena – Sirakūzai
Prabudę keliamės, prausiamės ir lekiam pusryčiaut. Racionas nesikeičia, bet pasirinkimas yra, taigi galima šiek tiek varijuoti, kad nenusibostų labai. Šiandien, pagal planą, važiuojam į Sirakūzus pietrytinėje Sicilijos dalyje. Važiuojam neilgai, vos ilgiau ne vieną valandą. Susimokam už autostradą 1,40 Euro. Sistema įdomi, man asmeniškai anksčiau nematyta. Įvažiuojant į autostradą iš automato pasiimi bilietą, išvažiuojant bilietą duodi sėdinčiam kasoje ir jis suskaičiuoja sumą, kurią reikia vietoj sumokėti. Lekiam tolyn. Kelias be nuotykių, išskyrus italų vairavimą, prie kurio pradedu priprasti. Negana to, jau pradedu vairuoti ne prasčiau už vietinius. Nerodau jokių signalų, lendu iš šalutinio, net jei pagrindiniu lekia mašinos, važiuoju prieš eismą, jei reikia ir t.t. Autostradoje greitis ribojamas iki 110 km/h, bet važiuojant 130 pro mus visi lekia, kaip pro stovinčius. Gaila, kad Panda netraukia 🙂
Vienok keliu kepurę prieš italų kelių statytojus. Autostrados tikrai neblogos. Kad jie dar ženklinti savo kelius išmoktų bent jau iki lietuviško lygio, būtų visai gerai.
Pagaliau išsukimas į Sirakūzus. Sukam link centro. Kaip ten atsiduriam, sunku pasakyti. Atveda intuicija. Ne ženklai. Sukam į seniausią Sirakūzų dalį – salą Ortigia. Salą su sausuma jungia 3 tiltai. Miestas čia įkurtas maždaug 734 metais prieš mūsų erą. Apeinam salą skersai ir išilgai. Seni daugiaaukščiai namai, siauros gatvelės, erdvios aikštės. Architektūra ir miesto planavimas man kažkiek priminė Veneciją. Apžiūrim Apolono šventyklos liekanas, Diana fontaną Archimedo aikštėje ir sukam link pilies Castello Maniace, pastatytos imperatoriaus Frederick II 1232-1240 metais ir pavadintos bizantiečių generolo George Maniakes, užpuolė ir paėmė miestą 1038 metais, vardu. Krūvos parduotuvyčių, aibė kavinukių. Vienoj tokio susėdam kavos ir ledų. Valio, čia nemokamas wifi. Naudojuosi proga ir bandau susirasti, kaip nuvažiuoti iki didelio romėnų amfiteatro ir įspūdingo urvo, vadinamo Dionizo ausimi (jo forma panaši į ausies). Wikipedia ir googlas sumala šūdą (o gal aš per skubėjimą; greičiausiai aš) ir vietoj (kaip vėliau paaiškėjo) pavažiavimo pora kilometrų link namų, minam kokius 35 link mirusio miesto – nekropolio Pantalica, datuojamo 1250-1000 metų prieš mūsų erą. Kelias uždarytas, taigi tenka sukti aplinkkeliu. Važiuojam ilgai, bet nei kiek nesigailim. Aplink mus nuostabaus grožio slėnis, o mes važiuojam beveik upės vaga. Slėnio šlaitai nusodinti apelsinų ir alyvų giraitėmis. Stabtelim kelioms sekundėms. Ieva nulupa nuo medžio keletą apelsinų. Tokie apelsinai prekybos centrų nepasiekia. Bent jau mūsų prekybcentrių, tai tikrai. Kažką panašaus esam ragavę tik Kretoj.

Tfu tuos itališkus ženklus. Galima, žinoma, būtų buvę pasiimti GPS ir važiuoti pagal jį, bet juk taip neįdomu. Smagiau bandyti atspėti pietietišką logiką, paremtą tokiu pat mentalitetu. Pantalica šiaip taip randam (nepamirškit, kad mes ieškom išgirtojo ir išreklamuotojo romėnų amfiteatro, intensyviai lankomo turistų), tik kažkodėl įtartinai nematyti turistų, kurių turėtų būti tiršta. Stovi vidury laukų būdelė, o būdelėje senelis. Aš jam angliškai, o jis man itališkai. Jis manęs klausia – „Pantalica”, sakau „Pantalica”. Susikalbėjom. Kažkokiu būdu jis man itališkai ir gestais paaiškino, kad čia miręs miestas su 5000 urvų, iškaltų akmenyje, kad čia reikia rimtų batų, nes su mano tapkėmis bus sunku per dagius, akacijas, akmenis ir gyvates. Paaiškino, kad iki pirmų urvų eiti apie 700 metrų, bet geriausia čia atvažiuoti visai dienai. Kaip aš visa tai supratau, neklauskit, pats nesuprantu. Gal praeitam gyvenime buvau italas? O gal kalba tokia melodinga ir skambi, kad įmanoma suprasti ir jos nežinant?
Patraukėm žemyn. Ieva su Tomu pasuko atgal po 200 metrų. Dar po 50 baigėsi takas, tinkamas vaikiškam vežimėliui. Tolyn nuėjau vienas. Praėjau keletą urvų, žmogaus išraustų akmenyje. Kadangi šeima palikti vieni ir be abejo jaudinasi, kad aš kur nenusisukčiau sprando, toli nėjau. Jau ruošiuosi sukti atgalios, bet štai matau nuorodą į grotą Grotta dei Pipistrelli (pačią grotą mačiau dar iš tolo, besileisdamas žemyn – ji man atrodė nepasiekiama nei iš viršaus, nei iš apačios). Rodyklė nukreipta žemyn. Priėjau arčiau. Tarp dagių ir akacijų radau akmenyje iškaltus laiptelius. Šeima jau gali pradėti jaudintis, nes sprandą čia nusiskuti netruktum. Laipteliai tokie siauri, vingiuoti ir statūs, kad tenka leistis labai atsargiai. Žaviuosi tais mūsų protėviais, kurie bronzos amžiuje šituos velnio laiptelius iškalė akmenyje. Nusileidau laimingai. Grota niekuo neišsiskirianti ir negili, bet tinkama slėptis nuo šalčio, vėjo, stambių plėšrūnų ir priešų. Viduje, akmenyje išrausta keletas urvų. Lipu aukštyn link tos vietos, kur palikau automobilį su šeima. Svarbiausia nečiuptelt vietoj šakos kokios gyvatės, kurių čia apstu. Praeidamas pro trobelę su seneliu padėkoju jam ir paklausiu, kur gi man rasti tą nelemtą romėnų teatrą (dar turiu vilčių, nors ir mažai, kad jis kažkur čia, tik iš kitos kanjono pusės). Nė velnio jis ne čia, o Sirakūzuose. Senelis maloningai parodė tikslią vietą žemėlapyje. Ką gi, visi keliai šiandien veda į Sirakūzus.

Pakeliui stabtelime gretimame kaime Sortino (iš ten yra nuorodos į Pantalica) kuo nors pamaitinti Tomą. Kaimas toks tipinis, kad mes ten atrodome panašiai, kaip musė bliūde su išrūgomis – žvilgsniai mus lydi iš visų kampų. Užeinam į parduotuvytę kur savo anglų, suprantama, galiu pasidėt į lentyną – kalbam itališkai. Nea. Čia valgyt mums aiškiai neduos. Einam toliau iki kažkokio baro ir, o švenčiausiasis, barmenas puikiai kalba angliškai. Dabar mes į jį žiūrim, kaip į musę išrūgose. Ką jis čia veikia šitoj skylėj? Su savo anglų kalbos žiniomis galėtų drąsiai tapti Italijos užsienio reikalų ministru ar bent jau Berlusconi vertėju. Matyt slepiasi kaime nuo cosa nostra. Paaiškina jis mums kur rasti maisto. Randam arancini, mini picų, vandens. Kalbam, žinoma, itališkai. O kas belieka. Jei Mahometas neina pas kalną, kalnas turi eiti pas Mahometą. „Arancini, tre. Acqua” – pridėdamas gestais aiškinu. Gaunam viską, ko norim. Labai simpatiškai atrodančių mini ledų, gamintų vietoje, Tomui iš šaldytuvo pasiimu pats. Iš viso paliekam 8 Eurus ir skubam toliau.
Jei pirmyn važiavom apie valandą, tai atgal į Sirakūzus parlėkėm dvigubai greičiau. Maršrutas, tiesa, visiškai neišvaizdus. Štai archeologijos muziejus. Parkuojamės ir lekiam, o tiksliau lekiu aš vienas, nes jau puikiai suprantam, kad čia Italija ir ne viskas nuspėjama. Taip ir yra. Kasoje sėdinti italė, kuriai anglų kalba gyvenime – bereikalinga našta (dievinu šią šalį), ramiai itališkai man ilgai kažką aiškina ir teisinasi. Iš anglų kalbos nuotrupų (skaityti lietuviškai) „park klosed, tumorov nain” suprantu, kad šiandien nieko nebus. Nieko nepešę sukam namo, o parkas, panašu, vertas aplankymo. Nieko, dar atvažiuosim. Mieste kamščiai. Vairavimas itališku stiliumi mane labai vargina, todėl pradedu keiktis ir rėkti. Gauna ir šeima. Apsitalžom žodžiais ir važiuojam namo. Parlekiu per 45 minutes. Vėl susimokam už autostradą. Tenka kelias minutes paieškoti, kur priparkuoti Pandą. Ieva suka link namų, o mes su Tomu į priešingą pusę – vairuoti Ferrari. Pakeliui namo nuperkam bandelių su įvairiais įdarais. Velnias, pamiršau vyno. Tenka pėdinti pirkti vyno jau po vakarienės. Šiandien vėl Maestri Cantnieri, tik raudonas. Reikės paieškoti prekybos centro ir nusipirkti kokio nors kito paragaut.

Dienos išlaidos:
Kava su ledais Sirakūzuose – 10 Eurų
Pietūs po nekropolio – 8 Eurai
Benzinas – 50 Eurų
Vakarienė – 4 Eurai.
Parduotuvėje vynas ir kriaušės – 3,80 Euro.

Penkta diena – ką čia nuveikus?
Iš ryto keliamės smagiai išsiparpę. Tomas miega ilgai, nes vakarais ilgai kvaksi ir niekaip nenori miego. Pusryčiaujam ir, kadangi jau smagiai įsidienojo, keliaujam prie jūros. Vanduo pasakiškas. Iš pradžių atrodo šaltokas, bet taip nėra. Vanduo smagiai gaivina. Pasimaudę ir pagaudę krabus tarp akmenų (aš spėjau užbaigti juostą po vandeniu) keliaujam namo persirengti, nes „reikėtų Tomą pamaitinti kokiu nors karštu maistu, o ne vien picomis“ – sako Ieva. Susėdam vienam iš pakrantės restoranų. Ieva su Tomu valgo pasta alla bolognese, o aš moliuskų sriubą su pomidorais. Sriuba, tai pilnas kibiras (na, ne kibiras – gili lėkštė, bet labai gili ir didelė) midijų. Kažkur ant dugno sriubos samtis. Niam. Tiek pasta, tiek midijos. Sriubytės pasrebia ir mažasis, nežiūrint į tai, kad ji vaikui aštroka. Ieva taip pat su malonumu ragauja sriubos, bet ne „tų varlių” 🙂 Ji visokios egzotikos ragauja labai atsargiai. Iš meilės man kandą vieną „varlę”, bet iš akių matau, kad daugiau neįsiūlysiu 🙂 Tiek to, man daugiau liks. Prikimšę pilvus keliaujam siestos. Tomas miego, o aš planuotis tolimesnės dienos. Sutariame su Ieva, kad jei Tomas miegos neilgai, važiuosim į Sirakūzus. Reikia juk, po velnių, apžiūrėti tą teatrą. Jei miegos ilgai, važiuosim kur nors arčiau. Tomas miega ilgai, taigi kelionę į Sirakūzus atidedam. Šauna mintis nulėkti į taip vadinamą Šventyklų slėnį šalia Agrigento miestelio ant Viduržemio jūros kranto pietinėje Sicilijos pakrantėje (mes bazuojamės rytinėje, kurią skalauja Jonijos jūra). Greit pakuojamės ir lekiam. Agrigento toliau už Sirakūzus, bet yra vilties, kad mūsų tikslas dirba ilgiau.
Kelias iki Catania jau puikiai pažįstamas. Toliau sukam į autostrada Catania-Palermo. Landšaftas pradeda keistis. Aukštų kalnų jau nebėra – lieka kalvos. Visa žemė dirbama. Tai, kas iš lėktuvo atrodė panašu į nurudusią dykynę be lašo vandens, pasirodė esą nukulti laukai. Artėjam prie pusiaukelėje esančio Enna miestelio ir abu su Ieva stebimės. Kokio velnio statyti miestą taip aukštai ant uolos, kai aplink pilna žemės. Matyt taip yra dėl to, jog Sicilija visada smarkiai kentėjo nuo visokiausio plauko nekviestų svečių. Sėdint ant kalno yra laiko bent jau pasiruošti priimti nekviestus svečius. Nuo Enna link Agrigento praktiškai visa pakelė nusodinta vynuogynais. Gaila, kad šiandien neturim laiko panagrinėti šio krašto detaliau, paragauti vietinių vynų, maisto. Nieko. Sicilijon dar būtinai kada nors sugrįšim, tada užsuksim ir čia, o dabar skubam į Šventyklų slėnį.
Apie tiesiamą naują autostradą tarp Enna ir Agrigento sąmoningai nutylėsiu. Nieko ten įdomaus. Begalė apvažiavimų, ženklų, vienos krypties eismo juostų ir taip toliau. Eismas vyksta itališkai. Stovi ženklas 30. Kaip manot, kokiu greičiu važiuoja italai? Aš važiuoju 90, o mane lenkia pypsėdami ir mirksėdami. Tipo, ko, asile, velkiesi. Hmm. Matyt tikrai velkuosi, nes mus lenkia net policija. Kaip jau sakiau, nėra čia ką pasakoti 🙂
Štai pagaliau ir Agrigento. Miestas išsidėstęs ant nuostabaus grožio kalvų. Google žemėlapiai veda autostradomis, o štai itališki kelių ženklai liepia sukt priešingon pusėn. Sukam pagal ženklus. Kaip jau sakiau anksčiau, taip įdomiau, nei važiuoti pagal kažkokį google. Neklystam. Tenka pravažiuoti pro patį miestelio centrą, kurio pusė uždaryta dėl kažkokios numatomos šventės ar koncerto. Jei mane taip įmestų kas nors į tokį eismą tik atvažiavusį, turėtų iškelti mane iš kamščio su sraigtasparniu. Žodžiais tai nupasakoti sunku. Reikia pamatyti ir geriau ne keleivio, o būtent vairuotojo vietoje. Va. Lekiam toliau pagal ženklus ir vėl įšokam į autostradą. Priešais keletas viadukų į visas puses, o ženklai dingsta. Nulekiam ne ten. Už kelių kilometrų sukamės ir jau matom slėnį. Vėl nusukam ne ten. Pataikom iš trečio karto. Tam prireikia kelis kartus pažeisti eismo taisykles, manevruoti prieš eismą, staigiai stabdyti, bet niekam nė motais. Parkuojamės prie slėnio su nuostabaus grožio dorėninėmis šventyklomis, datuojamomis 5 amžiumi prieš mūsų erą. Parkas dar veiks valandą, taigi laiko kaip tik viską apibėgti. Galima buvo atvažiuoti kokią kitą dieną kiek anksčiau, bet anksčiau karšta. Be to, geltono akmens šventyklos nuostabiai atrodo vakariniuose saulės spinduliuose (temsta čia anksti; 9 vakare tamsu, kaip naktį). Užima kvapą. Matydamas tokius statinius, pasijauti, žmogus, tokiu laikinu ir trapiu, kaip tas driežas, besišildantis kolonados papėdėje saulės atokaitoje. Lenkiu galvą prieš protėvius, kurie visa tai pastatė. Parke ne vien šventyklos (mes apėjome 3 iš jų – tiek šiandien leido). Mus labai sužavėjo akmenyje iškaltos kapavietės. Sužavėjo ne vien mus. Serą Alexandą Hardcastle (nieko sau pavardė), Britų armijos kapitoną, ši vieta taip pat sužavėjo, kai jis čia atvyko 1921 metais. Taip sužavėjo, kad jis tarp Concordia ir Heraklio šventyklų pasistatė sau vilą ir ją pavadino Villa Aurea. Pinigai ir valdžia daug galėjo, gali ir galės 🙂 Iš tikrųjų armijos kapitonui galima atleisti jo akibrokštą, nes dėka jo, šventyklos buvo pradėtos rekonstruoti. Kaimiečių statiniai ant Hefaisto šventyklos buvo nugriauti. Aišku, generolas visa tai darė savanaudiškų paskatų vedamas, bet bent jau sustabdė tolimesnį šventyklų griovimą.

Parkas užsidaro, taigi mes priversti išeiti. Gaila. Čia būtų smagu pavakaroti. Bilietai leidžia atvažiuoti ir rytoj, bet 3 valandos į vieną pusę, kiek daugoka. Lekiam išsimaudyti Viduržemio jūroje. Tomas pamatęs metro aukščio bangas pradeda klykti iš džiaugsmo. Bėga pirmyn. Bėga atgal. Griūna, gaudo bangas. Dantys nepataiko vienas į kitą, bet išprašyti lauk neįmanoma. Saulė juda link horizonto. Vėjas neša į krantą purslus, sukurdamas ryškiai geltoną aurą virš putotų bangų. Širdyje kažkodėl labai gera.
Turėtume judėti link namų, nes grįšime apie vidurnaktį. Pakeliui stabtelime parduotuvėje vyno ir kitų smulkmenų, o pusiaukelėje benzino. Su benzinu buvo istorija, kuri neaišku kaip baigsis. Gryni pasibaigė. Bankomato nesimato, taigi teks mokėti kortele. Italijoje toli gražu ne kiekviena degalinė priima korteles. Jie labiau myli grynus. Be to, man ausyse skamba Marijos iš autonuomos pasakyti žodžiai „tik neduok niekam savo kreditinės; nei restorane, nei parduotuvėje, nei kur nors kitur…”. Velniava. Sustojame Esso. Vyrai pila kurą ir mielai priima korteles. Užpila man baką ir kviečia prieiti prie kortelių terminalo, kuris yra ne degalinėje, o lauke. Negana to, vienas iš jų atsineša kitą terminalą iš degalinės ir į jį grūda mano kortelę. Aš į jį įvedu savo pin kodą ir staiga suprantu, kad turbūt papuoliau. Gal šmeižiu žmones, bet Marijos žodžiai skamba vis garsiau, kol priveda iki paranojos. Grįžęs į viešbutį įsijungiu internetą ir pervedu visus pinigus į kitą sąskaitą. Į savo miestelį grįžom vidurnaktį, bet į kambarį aš pakilau (Ieva su Tomu pakilo anksčiau) tik 2 nakties, kai šeštą kartą apvažiuojant miestelį ratu radau vietą pastatyti Pandai. Įsivaizduokite Basanavičiaus gatvę Palangoje, tik ta gatvė eina palei jūrą. Va tokioje gatvėje šeštadienio vakare pabandykite įsivaizduoti ieškantys vietos prisiparkuoti 🙂 Miegai kaip mat išlaksto. Vietą radau, kai pradėjo užsidarinėti restoranai. Labanakt.
Dieną aprašysiu rytoj per siestą (ką ir darau), nes nėra jėgų.

Dienos išlaidos:
Pietūs – 20 Eurų,
Į kelią pasiėmėm užkandžių už 10 Eurų,
Bilietai į parką 22 Eurai + 1 Euras už suvenyrinę monetą,
Parduotuvėje vynas ir šis bei tas – 15 Eurų,
Benzinas – 45 Eurai.

Šešta diena – „toli nevarom”
Nors planavom šiandien keltis anksti, staigiai papusryčiauti ir kol nekaršta lėkti į Sirakūzus, planas neišdegė dėl vakarykščių nuotykių. Žadintuvai nebuvo nustatyti, bet kam jų reikia, kai yra mažas padauža, kuris išsiparpęs mašinoj vakar nuo 9, šiandien prabudo 7. Mes su žmona nesugebėjom atplėšti akių iki 8. Vaikas valandą gyveno vienas. Žaidė aifonais, junginėjo teliką ir kondicionierių, gėrė fantą. Žodžiu, darė, ką norėjo. Tiek to tie Sirakūzai šiandien. Nuvažiuotume kaip tik ant Tomo pietų ir paties karščio. Šeimos taryba priima sprendimą aplankyti Catania. Miestas antras pagal dydį Sicilijoje su beveik 300 tūkstančių gyventojų. Pusvalandis ir mes jau leidžiamės nuo kalno į centrą. Mūsų tikslas – apžiūrėti miesto turgų. Taip sakant pajausti miesto dvasią. Googlas nurodo, kad turgus kasdien vyksta Piazza Carlo Alberto, t.y. aikštėje šio pono vardu. Pakeliui link aikštės matome dar vieną turgelį. Jei bus laiko, ateisim iki jo. Parkuojamės gatvėje pavadinimu Via Giuseppe Verdi. Dėliojamės visokias asociacijas, kad Verdi gatvė beieškant auto nepavirstų kokia nors Vivaldi 🙂 Sakau žmonai – „aš nepamiršiu, nes mano pirmoji meilė (ji apie tai turbūt nė neįtarė 🙂 ) retu vardu Aida, visaip kaip Verdi opera“. Žmona smagiai iš manęs juokiasi 🙂 Taigi, keliaujam. Carlo Alberto aikštėje stovi graži bažnyčia. Aplink aikštę pakraščiais stovi keletas palapinių, kur prekiaujama mėsa, daržovėmis ir panašiai. Trinasi krūva nuskurusių italų ir milijonas… hm… euroafrikiečių gal? Ir čia visas Catania turgus? Mažokas, kaip tokiam miestui. Keliaujam link to, kur matėm pakeliui. Turgelis tvarkingai organizuotas, bet ne toks, kokio mes tikėjomės, būdami pietuose, kur iki Afrikos arčiau, negu iki Romos. Ragaujam sūrio, įnirtingai mums siūlomų marinuotų alyvuogių ir traukiam link geležinkelio stoties (statulas ir muziejus pasiliksim kitam kartui). Abu su žmona vienbalsiai sutariam, kad miesto centras (stoties rajonas) primena Salonikų centrą Graikijoje. Tai ir suprantama – pietūs, uostas. Viskas apšniaukšta, apgriuvę. Daug tamsiaodžių. Daug neaiškių tipų. Praeiname prostitučių budėjimo kampelį. Ir taip toliau. Ir panašiai.

Keliaujam ratais. Aš šiek tiek fotografuoju, bet daugiau akimis. Ieva su Tomu vežime fotografuoja tik akimis. Tomui staiga prireikia ledų, taigi sukam į pakeliui sutiktą parduotuvę. Miesto spalvos staiga pasikeitė. Matyt išėjome iš stoties rajono. Parduotuvėje perkam šio bei to itališko, o vat ledų porcijomis nėra. Mažasis žadintuvas zirzia vis labiau, taigi trumpinam maršrutą ir sukam link auto. Vaaaaaa, turgus. Pasirodo jis buvo visai čia pat, tik šiek tiek paslėptas, ne pačioje Carlo Alberto aikštėje. Va tokį turgų Sicilijoje abu įsivaizdavom. Jei reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų bardakas. Jokios sistemos. Prekiauja kas kuo nori ir kaip nori. Euro afrikiečiai visokiais kinietiškais, spėju pusiau kontrabandiniais, šūdukais, tipo plastikinėmis stiklinėmis ir panašiai. Senas italas ištempęs iš rūsio prekiauja kažkokiais gelžgaliais. Šalia parduodami batai, suknelės, lievi kompaktiniai diskai ir t.t. Rasti galima viską, ko reikia. Aplink rėkauja prekeiviai. Aplink rėkauja gėrimų išnešiotojai. Rėkauja ir pirkėjai. Tomui nuo tokio šurmulio darosi baisu ir mes priversti sustiprinti ledų paieškas. Grįžtame atgal į aikštę ir ledus perkame kažkokioje vietinėje „kavinėje”. Kava, vienok, labai skani. Ledai irgi. Tomas kerta ir traukiam link mašinos. Metas pietų, taigi tuoj mažajam siesta. Tik išsukam iš Verdi gatvelės ir matom reklamą – viskas po 3 eurus. Turiu omenyje maistą. Stojam. Nereikės rūpintis pietumis grįžus. Niam, niam, niam. Maistas be galo skanus. Mus aptarnauja gana jaunas berniukas (jo mama stovi virtuvėje ir šypsosi Tomui), kuris angliškai žino keletą žodžių. Ne bėda. Mes keletą žodžių mokam itališkai. Patirtis rodo, kad iš bado jau nenumirtume. Savo kalbos trūkumą berniukas kompensuoja aptarnavimu. Vietiniai žiūri ir nesupranta, ko jis čia taip šokinėja. Nesuprantam ir mes, bet malonu. Norėjau parašyti kavinukės pavadinimą ir būtinai parekomenduoti jums. Specialiai nufotkinau pavadinimą ir adresą, bet Tomas prasisuko pro nuotraukas. Žodžiu, jei būsite Giuseppe Verdi gatvėje, rasite kavinukę vienoje iš gatvelių, kylančių nuo Verdi gatvės link Etnos. Kadangi Verdi gatvėje vienos krypties eismas, judėkite eismo kryptimi nuo 105 numeriu pažymėto namo.
Važiuojam namo vis dar prisimindami kavinukę ir svajodami apie dar neišragautus patiekalus.
Tomas keliauja pietų miego, o mes su Ieva šiaip nieko neveikiam. Aš aprašinėju vakar dienos nuotykius, Ieva kažką maigo telefone. Tomas niekaip nebunda, taigi aš baigiu savo peckiojimus netrukdomas ir pradedu planuoti, kaip čia naudingiau po pietų išnaudot auto, kol dar turim. Matau google vingiuotą kelią nuo Giardini Naxos slėniais į kalnus. Randu ir kelią grįžti. Maždaug turėtume spėti be streso, o jei dar liks laiko, primetu ir planą B – pasukti link Etnos į grįžti tolimesniu keliu. Planas A atrodo sekančiai: Giardini Naxos – Gaggi – Ficarazzi – Francavilla di Sicilia – Castiglione di Sicilia – Cerro – Linguaglossa – Piedimonte Etneo – Giardini Naxos. Maršrutas turėtų būti įtrauktas į visus kelionių vadovus. Visų pirma Ficarazzi rajone yra nuoroda į parką Parco Fluviale dell’Alcantara. Mes į vidų neinam, nes vėl nepasiruošę nei batų, nei per akmenis nešti vaikų, bet iš nuotraukų darom išvadą, kad pasiruošus aplankyti vertėtų. Nuotraukose tarpekliais tekanti upė su įspūdingu kriokliu. Visų antra, miestelis Castiglione di Sicilia, pastatytas aukštokai ant uolos su viską vainikuojančia graikų tvirtove aukščiausiam taške, vertas bet kokio nemažai mačiusio keliautojo aikčiojimų. Kažkas nepakartojamo vakarėjančios saulės apšviestų kalnų fone. Laikas miestelyje slenka labai lėtai. Niekas neskuba. Centrinėje aikštėje sėdi keletas senukų ir smagiai šnekučiuojasi. Jaunimas neskubėdami važinėjasi mažais fiatais, apklijuotais ferrari lipdukais. Tingiai slampinėja save valdovais čia laikantys išdidūs katinai. Mes susėdame vietiniame vyno bare ir paprašome kavos su ledais. Kavine reiktų įtraukti į Unesco paveldo programą, nes ten dirbantis vaikinukas puikiai kalba angliškai. Kol Tomas mėgaujasi ledais (sicilietiškų ledų skonio perteikti žodžiais net nesiimu – turite patys paragauti, kitaip nesuprasite; atrodo, kas čia gali tokio būti leduose), o Ieva mažučiu puodeliu espresso (aš savąjį greitai prarijau), tokiu mažučiu kaip siuvimo antpirštis. Lekiu griūdamas pagriebęs Leicą įamžinti šito rojaus kampelio. Siauros gatvelės ir skersgatviai, stogai ir langai. Kažkur skamba bažnyčios varpai, kviesdami vakarinėms sekmadienio pamaldoms. Pro tarpus tarp namų šmėkščioja didingoji Etna. Pamirštu įkvėpti. Žinau, kad nuotraukose nepavyks parodyti tos didybės ir grožio. Neįmanoma. Visa tai reikia ne tik pamatyti, bet ir užuosti, išgirsti, paragauti, paliesti. Einu atgal pas šeimą, nes tuoj manęs pasiges ir visi kartu lipam aukštyn į tvirtovės kiemą. Apima jausmas, kuris buvo apėmęs Norvegijoje – viską parduoti ir kraustytis čia.

Paliekam Castiglione di Sicilio ir lekiam namo, nes saulė jau labai arti horizonto, o vėl 2 valandas ieškoti vietos automobiliui nėra jokio noro.
Šiandien pasisekė, parkuojamės visai arti viešbučio. Mes su Tomu, tradiciškai, traukiam vairuoti ferrari ir ko nors užkąsti, o Ieva į viešbutį.
Štai ir dalinuosi su jumis dienos nuotykiais beragaudamas jau antra litrą vyno. Šiandien meniu Vino rosso Cascinello už rublį dvidešimt. Tfu, eurą dvidešimt. Už rublį dvidešimt buvo dešrelės. Matyt vynas veikia 🙂 Labanakt.

Dienos išlaidos:
Catania ledai ir kava – 4 Eurai,
Pietūs – 10 Eurų,
Catania parduotuvėj arbūzas, vytinta dešra, prieskoniai namo – 15 Eurų,
Ledai ir kava Castiglione di Sicilio – 6 Eurai,
Vakare ferrari ir pica – 3 Eurai.

Septinta diena. Jau praėjo savaitė – pasakytų pesimistas. Atostogos įpusėjo – optimistas.
Iš vienos pusės atrodo, kad atostogaujam visai nesenai. Iš kitos – jau nepamenu, kuo dirbu ir už ką man moka algą. Reiškia atostogos teisingos.
Nežinau net nuo ko pradėti, kad nebūti nuobodžiam. Atsikeliam kaip visada, nors planuojam keltis pagal žadintuvą anksčiau. Pusryčiaujam pagal tą pačią programą – taigi nuobodžiai. Bet tas rytinis nuobodumas, jau pavirtęs nedidele rutina, labai tinka per atostogas ryte. Beveik kaip namie, kai užsimerkęs leidiesi žemyn, užkaiti kavą, prausiesi, valaisi dantis, geri kavą ir tada akys pradeda atsimerkti. Taip ir čia.
Iš tikrųjų, tai dar gana anksti, todėl nedelsiant priimamas sprendimas vėl važiuoti į Sirakūzus ir aplankyti tą nelemtą Neapolio archeologijos parką, į kurį niekaip negalim patekti. Ieva sako – „jei šiandien nedirba, todėl kad pirmadienis, daugiau nevažiuosim”. Pasakė žmona, kaip nukirto. Aš su ja sutinku visom keturiom.
Kelias iki Sirakūzų jau pažįstamas. Kelionė praeina be nuotykių. Parkuojamės ir bandom patekti į parką. Vėl eilinį kartą įsitikinu, kad italams viskas iki lemputės. Gerai, kad mes atostogaujam, nes bandant daryti biznį su italais tas jų abejingumas smulkmenoms pradeda nervinti. Nuo to momento, kai priparkavom auto, iki momento, kai patenkam į parką, praeina valanda. Kodėl? Ogi bilietų kasa lyg tyčia nukišta nežinia kur ir tolokai nuo parko. Pirkdamas bilietus klausiu, kaip ir kur susimokėt už stovėjimą. Mane siunčia į kioską ten ir ten. Tame kioske bilietai baigėsi ir iš ten mane siunčia į kitą ten ir ten. Nueinu ten ir ten, o ten už stovėjimą reikia tik monetų. Ačiū dievui aš jų turiu. Tada susirenku šeimą, bevalgančią kažkur pusiaukelėje tarp parko ir bilietų kasos ledus, ir traukiam į parką.
Keletas faktų. Graikų teatras pastatytas prieš daugiau, nei 2500 metų. Dar ir šiandien čia rodomos Euripido ar Sofoklio dramos. Prieš mums atvykstant į Siciliją ten vyko Andrea Bocelli koncertas. Kur dar, jei ne čia, klausytis būtent Andrea Bocelli? Daug duočiau už galimybę išgirsti jį čia. Parke taip pat yra kiek mažesnis romėnų teatras, o taip pat garsioji Dionizo ausis. Tai ne kas kita, kaip natūraliai susiformavęs 23 metrų aukščio į viršų keistai siaurėjantis urvas. Dėl savo formos jis ir buvo pramintas ausimi. Legenda byloja, kad graikų tironas Dionizas I-asis (432-367 m. prieš mūsų erą) čia buvo įkūręs kalėjimą. Dėka ypatingos akustikos viduje, šnabždesys urve buvo puikiai girdimas tam tikroje vietoje išorėje. Patikrinti legendos nepavyko, bet žmones, esančius viduje, mes girdėjome puikiai būdami dar lauke. Gaila, kad į kitus urvus neįleido dėl problemų su požeminiais šaltiniais. Tai, ką matėme, paliko neišdildomų įspūdžių. Norisi grįžti dar kartą.

Laikrodis tuoj rodys pietus, taigi mūsų mažasis pradeda zyzti, kad jau jam norisi maudytis, miegoti ir dar daug ko, kad tik nutraukti mūsų ekskursiją. Pakuojamės ir sukam link namų. Planuojam parlėkti per maždaug valandą ir dar spėti išsimaudyti.
Su italais nepaplanuosi… Prie Catania sėdam į kamštį, kur sugaištam minimum pusvalandį. Dėl ko sugaištam? Dėl 4 balvonų, kurie ant kelio dėliojasi kažkokius ženklus. Švedijoje jie jau būtų sušaudyti už tokį kamštį, bet čia ne Švedija 🙂 Lekiam greičiau maudytis ir migdyti mažylio.
Po pietų nesėdim namie, o važiuojam vakarykščiu maršrutu. Tik jei vakar pasukome link namų pro Castiglione di Sicilia, tai šiandien suksime į šiaurę link Tirėnų jūros. Tik išvažiavus mažasis pradeda prašyti „meisto”, taigi tenka skubiai šiek tiek pakeisti planą. Priekyje Francavilla di Sicilia kaimelis, kuris yra lūžio taškas mūsų vakarykščiame maršrute – nuo jo prasidės nematytas kelias. Jame ir ieškome, kur pavalgyti. Randame vietinę trattoria. Įsirauname į vidų, o jie dar nedirba (siesta), bet mus maloningai priima. Niekas nei žodžio ne tik, kad nekalba, bet ir nesupranta. Vėl susikalbame 🙂 Mes jau orientuojamės itališkai. Tik aš supainioju vištą su žuvimi. Užsisakau, kaip manau, vištą, o gaunu žuvį, bet paragavęs suprantu, kad velniai nematė tos vištos. Ieva godžiai kanda jautienos kepsnį sulig puse lėkštės, o Tomas gauna naminės pastos. Dar užsakome pomidorų su svogūnais ir oregano. Močiutė (bendrasavininkė su savo, kaip supratome, vyru) pakraipo galvą, kai aš duriu pirštu ir į svogūną, ir į oregano. Jie matyt tokio vinigreto nedaro. Mes padarėm ir buvo labai skanu. Iššlavėm lėkštes taip, kad močiutė buvo labai patenkinta. Vienaip ar kitaip, tai komplimentas užeigai 🙂
Na va ir prasidėjo mūsų šiandieninis maršrutas. Po 15 minučių kilimo į kalną Ieva užsimerkia ir nežiūri žemyn. Kelias kyla pro Ponte San Paolo, Borgo Piano Torre. Nuo čia dar linksmiau. Vairuojant reikia susikaupti ir dėl to man labai gaila, nes negaliu dairytis, o Ieva nežiūri – jai baisu. Toliau Borgo Schisina ir Borgo Morfia. Ieva pramerkia akies kraštelį, nors kelias dar ekstremalesnis. Abu nusprendžiame, kad Sicilija labai tankiai gyvenama sala. Išnaudota kiekviena galimybė kažką auginti. O kokie čia vaizdai! Kažkas neįtikėtino. Miesteliai ant kalnų šlaitų. Kiekvienas su savo istorija. Kai kurie skaičiuoja ne vieną tūkstantį metų. Norisi kiekviename iš jų praleisti po savaitę, susipažinti su vietiniais, sėdėti su jais miesto aikštėje ir pliekti kortomis užgeriant espresso. Bažnytėlės, besistiebiančios į kalnų viršūnes. Serpentinai. Sraunių pavasarinių kalnų upių išdžiūvusios vagos. Apleisti namai. Klibikščiuojančios aplink karvės. Kai išlipi iš auto kur nors ant kalno, jų skambalai girdisi iš visų pusių. Nuostabu. Būsit Sicilijoj, važiuokit į kalnus ir sustokit kokiam nors miestelyje. Atsisėskite ir ramiai stebėkite aplinką.

Tenka pridėti tempo ir judėti namų kryptimi, nes mes dar aukštai kalnuose, o saulė jau leidžiasi. Nesinori čia likti nakvoti automobilyje, jei kas nutiktų. Bandom pasiekti pajūrį ir autostradą, kol dar šviesu.
San Martino, Badiavecchia, Vallancazza, San Basilio, Novara di Sicilia ir taip toliau iki pat pajūrio, kur ties Milazzo įsukame į autostradą ir dumiam namo. Pravažiuojam nemažą miestą Messina, iš kurio puikiai matosi kontinentinė Italija. Gal ryt atidumti iki čia? Rytoj ir pagalvosim. Štai Taormina ir mūsų Giardini Naxos.
Tradicinis, rutininis, bet labai smagus ir šeimyniškas vakaras. Tomo akys, pamačius „ferrari” papirktų bet ką. Krapštau pinigėlį iš kišenės. Tomui pavydi net šalia ant suoliuko sėdintys indusai – tokia pas vaiką laimės pilna veido išraiška.
Pakeliu namo pora gabalų picos, vynas, pora bananų. Tradiciškai. Šeima į lovą, o aš čia, prie kompo, viską kuo greičiau užrašyti. Tradiciškai.
Iki.

Dienos išlaidos:
Muziejus Sirakūzuose – 20 Eurų,
Ledai, kava, apelsinų sultys parke- 6 Eurai,
Parkingas ten pat – 1,80 Euro,
Benzinas – 40 Eurų,
Pietūs/vakarienė Francavilla di Sicilia – 22 Eurai,
Bananai ir vynas – 2 Eurai (taip, taip, čia ne klaida),
2 gabalai picos vakarienei – 3 Eurai.
Labanakt.