Rumunija… Matyt prisiskaitęs ir prisiklausęs įvairiausių pasakojimų apie šią šalį važiuoju jau pasamonėje susikūręs tam tikrą paveikslą. Na, o jis žinoma ne pats gražiausias, čigonai, šiukšlynas, skurdas ir plėšikavimas.
Tiesiog beprotiškai karštą dieną vaikštinėju Budapešto gatvėmis, nors galėčiau pasinaudoti viešuoju transportu, tačiau man šis miestas vienas įspūdingiausių ir mylimiausių, tad žinoma nekreipdamas dėmesio į karštį lėtai einu link Margit salos, tada Dunojaus krantinėmis Budoje, Pešto bulvarais, kol pasiekiu savo tikslą Nepliget autobusų stotį. Jaudinantis laukimas ir pagaliau autobusas pajuda Rumunijos link, aš keliauju į Kluž Napoką. Važiuojant atrodo jog niekad nesibaigs bekraštė Vengrijos stepė, pasienyje su Rumunija pasų kontrolė, autobuse po vairuotojų ir jų padejėjos buvau pirmasis keleivis, tad padavęs rumunų pareigūnui lietuvišką pasą sulaukiau dėmesio. Viskas gan greitai baigėsi ir štai įvažiuojame į Rumuniją, Europos sąjungos narę, tai rumunai ypatingai stengiasi pabrėžti ne tik didžiuliu plakatu, bet net ant kiekvieno pakelės stulpo iškabintomis ES ir Rumunijos vėliavomis.
Tolumoje matyti kalnus, prie kurių mes artėjame, na o mano akys bando „suieškoti“ visus stereotipus apie rumunų žemę, o galbūt juos paneigti. Taigi į viską žiūriu kiek perdėtai ir su didžiuliu susidomėjimu. Pasienio miestelyje futbolo aikštės žolytė kruopščiai laistoma, o vaikai smagiai spardo kamuolį, didžiulis pliusas Rumunijai. Greitai pasiekiame didelį Oradea miestą, kuris gan žavus ir mielas, nors apžiūrėtas tik pro lėtai miesto gatvėmis važiuojančio autobuso langą. Už Oradea kelias kyla į Transilvanijos kalnus, tačiau net ir čia, miškų apsuptyje pakelės stulpai iškabinti vėliavomis. Kalnai nors neaukšti, tačiau išvagoti giliais slėniais atrodo tikrai įspūdingai. Akys bando ieškoti arklių traukiamų vežimų, pilnų čigonų ir šiukšlių pakelėse, tačiau mano pastangas sugriauna vakaras, tamsa viską pasiglemžia ir gerai padaro, nes aš atvykau į šią šalį tikrai ne tam, kad ieškoti jos minusų.
Na štai, pagaliau devynias valandas praleidęs autobuse įvažiuoju į Kluž Napoką. Naktinis miestas vietomis triukšmingas, vietomis tylus. Aš dar Budapešte nusižiūrėjau hostelį „Transylvania“ , kuris turėtų tapti mano namais artimiausiom dienom, tačiau kišenėje neturėdamas nė vienos lėjos jaučiausi kiek „įdomiai“, bandymas stoties pašonėje esančiame viešbutėlyje apsigyventi ar bent išsikeisti pinigų vaisingų rezultatų nedavė, laisvų kambarių nebuvo, o keitykla naktimis nedirba, tad pirmąją naktį Rumunijoje teko sutemose susieškoti bankomatą ir jei nenoriu nakvoti stotyje imti taksi ir vykti į miesto centrą. Bankomatas nenuvylė, o štai taksistas truputėlį. Atvykęs į vietą ir pradėjęs registraciją, atkreipiau dėmesį į vizitinę kortelę, kurioje aiškiai buvo parašyta jog aš esu viešbutėlyje „Transylvania“, tada išaiškėjo tiesa, jog Kluž Napokoje yra viešbutis ir visiškai neseniai atsidaręs hostelis „Transylvania“. Administratorei teko suplėšyti įpusėjusią registraciją ir aiškinti nelaimeliui kaip naktį surasti hostelį, gerai, kad iš jos gavau miesto žemėlapį, kurio padedamas tamsiomis senamiesčio gatvelėmis atradau savo nakvynės vietą.
Pirmasis rytas Rumunijoje, saulė dar stipriau nei Vengrijoje skleidžia savo energiją, taip tiesiog paralyžuodama mano šilumos neišlepintą organizmą, tačiau akys ir širdis laimingos, juk Lietuvoje ne kasdien tokia šiluma laužo kaulus. Pirmoji pažintis su Rumunija prasidėjo nuo parduotuvės paieškų, labai jau norėjosi įsigyti butelį atvesinto vandens. Įdomu tai, kad Rumunijoje visi suapvalina kainas ir centų (banių) tikslumu niekas grąžos neatiduoda. Iš parduotuvės negailestingas karštis nuvijo atgal į hostelį. Kaip minėjau hostelis visai naujas, nepilnai kelis mėnesius atidarytas, tad iš patrauklios jaunutės savininkės gavau šusnį klausimų, kodėl būtent šį hostelį išsirinkau ir iš kur sužinojau apie jį. Mielai ir draugiškai plepėjome kol praeis nežmoniškas karštis.
Dar nespėjus atslugti karščiui, patraukiau susipažinti su miestu artimiau. Nusprendžiau neklaidžioti senamiestyje, o patraukti į gamtą, vieną iš miesto žaliuojančių kalvų. Einant gan elegantiška, prieškario architektūros, tačiau atnaujinimo reikalaujančia prekybine gatve, pasiekaiu rumunų kunigaikščio vardo aikštę, kurią „puošė“ didžiulis sovietmečio tipo kinoteatras. Netoli aikštės teka upė, kuri tikrai puošia šį miestą, upės vandenys skalauja šalia stovinčių pastatų sienas. Nors tai ne Venecija, tačiau žavu. Nuo kalno, ant kurio stovi viešbutis ir paminklas nacionaliniams herojams, atsiveria pasakiškas vaizdas. Senamiestis kaip ant delno, su visomis gatvelėmis ir bažnyčių bei cerkvių bokšteliais, toliau driekiasi naujesni rajonai, o už jų visą miestą juosiančios žaliosios kalvos. Man šis kalnelis miesto širdyje tapo smagiausia vieta.
Nusileidus ir persikėlus per upę atgal, vaikštinėju parke, aukštų medžių šešėlyje. Priėjus ežeriuką, kuriame miestiečiai smagiai irkluoja valteles, pastebu, jog netikėtai niaukiasi. Grįžus į istorinį centrą pastebi, kad Kluž Napoka universitetinis miestas, nemažai pastatų skirti mokslui, vienas įspūdingesnių universiteto biblioteka. Taip teko viename iš universiteto pastatų slėptis nuo stipraus lietaus. Pasibaigus liutui toliau bandau pažinti šį miestą. Bažnyčios, miesto sienos likučiai, siauros gatvelės, seni ir keli sovietinio stiliaus pastatai – visą tai ir yra Klužo centro paveikslas, į akis krinta automobilių perkrautos gatvės, jos tikrai negali sutalpinti visų norinčių, bet atrodo, kad išmanieji vairuotojai visgi sutalpina.
Įspūdingai atrodo viena iš centrinių miesto aikščių, kur stovi stačiatikių katedra, išties didinga. Priešais – puošnus ir ryškiai geltonas nacionalinis teatras, tikra priešingybė pilkajai katedrai. Stačiatikių katedrą su katalikų katedra jungia Iuliu Maniu gatvė, būtent joje įsikūręs mano hostelis. Ši gatvė dar vadinama „veidrodine“, dalis Iuliu Maniu gatvės pastatų, pastatytų simetriškai yra identiški, vietiniai didžiuojasi, jog ši gatvė yra ilgiausia „veidrodinė“ gatvė Europoje. Tiesa, ne visa gatvė identiška, o tik nedidelė jos dalis. Kluž Napokos katalikų katedra, kurios aikštėje paminklas Vengrijos karaliui, miesto vizitė kortelė, būtent čia daugiausia turistų. Vakarui siūlyčiau apsilankyti vienoje iš daugelio miesto kavinių, visos jos jaukios ir jaunatviškos, turinčios ypatingą atmosferą, juk tai universitetinis miestas, tad studentai yra šio miesto nuotaikos kūrėjai. Bene įspūdingiausia grįžti ant kalnelio miesto vidury ir panoraminės aikštelės kavinėje geriant nuostabų rumunišką vyną grožėtis naktiniu Klužu. Nakčiai verta apsilankyti naktiniame klube, aplinka draugiška, jaučiasi pietietiška nuotaika ir nedidelės kainos.
Antrasis rytas Rumunijoje pasitiko tuo pačiu karščiu, nesinorėjo slampinėti dulkėtomis gatvėmis, o vėl atsiduoti apylinkių gamtos perliukams. Miesto botanikos sodas tam geriausiai tiko. Įsikūręs tylioje miesto dalyje pasitiko puošniu administraciniu pastatu apsuptu žaviu rožynu. Toliau japoniškas sodas – tikrai vertas dėmesio ir kelių minučių atokvepio tradicinėje japoniškoje pavesinėje. Orandžerijoje labiausiai sužavėjo tropikų baseinėlyje augančios Viktorijos, aibę kartų teko matyti šiuos augalus tik tv ekranose, tad pirmas kartas paliko įspūdį. Botanikos sodas primena mišką išvagotą upelių, tad pavėsis garantuotas. Dar viena šio sodo atrakcija – tai apžvalgos bokštas, užsilipus galima pamatyti senamiesčio stogus, kalvas juosiančias miestą.
Grįžus į miestą žvilgteliu į griuvėsius, kurių dėka vengriškas Klužas tapo romėnų/rumunų Kluž Napoka. Netoli miela ir jauki senamiesčio aikštė, viename iš jos namų gimė vengrų karalius. Mano šiandieninis tikslas įsigyti naktinio traukinio bilietą į Bukareštą, teko paklaidžioti centre ieškant geležinkelio kompanijos atstovybės, bet štai bilietėlis jau kišenėje, tad galima grįžti į labiausiai pamėgtą vietą mieste – ant kalnelio. Čia dar kartą, deja jau paskutinį, nužvelgiu miestą. Praskaidrinti išvykimo nuotaiką ėmiausi įsiprašęs kartu eiti su hostelio šeimininke į jos lankomą tango šokių klasę. Grižę į hostelį nuoširdžiai plepame, gaunu nemažai informacijos apie Bukareštą, hostelio svečius šiek tiek praturtinu informacija apie Lietuvą. Artėjant išvykimo valandai pradedu judėti link geležinkelio stoties. Vakarėjantis miestas kurio aš visiškai nenoriu palikti, nežinau kodėl, tačiau Klužas mane pririšo prie savęs, labai jau jis paprastas, nuoširdus ir šiltas. Tačiau aš jau traukinyje, laukia ilga, visą naktį trunkanti kelionė į Rumunijos sostinę.
Taigi išvados, po pirmosios patirties Rumunijos mieste Kluž Napoka, galiu užtikrintai pareikšti, kad visi mano stereotipai sugriuvo. Didelio turtinio atotrūkio tarp Lietuvos ir Rumunijos aš nepastebėjau. Nuo šiol ši šalis man asocijuosis su draugiškais, paslaugiais, atvirais, mielais žmonėmis, jų veidus puošė šypsenos. Beje tą rytą aš visgi taip ir nepasiekaiu Bukarešto, bet tai jau visai kita istorija…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas