Vasaris daugeliui asocijuojasi su šaltu oru, trumpomis dienomis ir ilgesiu saulės. Tačiau mums su drauge Greta šie mėnesiai dažnai tampa geriausiu laiku keliauti – kai Europoje dar ne sezono pikas, o kelionės gali būti ramios, autentiškos ir pigesnės. Šiais metais nusprendėme išbandyti tai, ko dar nebuvome darę – vasario mėnesį išvykti į Ibisą.
Taip, tą garsųjį Ibisos salos miestą, kuris vasarą alsuoja vakarėliais, šokiais iki ryto ir garsiausia elektronine muzika. Tačiau mes norėjome pamatyti kitą jos pusę – ramesnę, gamtos pilną ir vietiniams būdingą atmosferą, kai turistai dar tik ruošiasi sezonui.
Atvykome į Ibisą vasario 12 dieną. Oro uoste mus pasitiko +17 °C šiluma ir malonus jūros kvapas. Po Vilniaus šaltuko – tai buvo beveik stebuklas. Apsistojome jaukiame „agroturizmo“ stiliaus name šalia Santa Gertrudis de Fruitera – mažo miestelio, esančio salos centre. Namo šeimininkė Rosa mus pasitiko su šypsena ir šiltu žolelių arbatos puodeliu. Ji pasakojo, kad žiemą Ibiza būna tarsi tikra – be triukšmo, be minios, bet su tikru salos ritmu.
Pirmą dieną nusprendėme skirti pačiam miestui – Ibiza Town, dar vadinamam Eivissa. Senamiestis – Dalt Vila – mus sužavėjo nuo pirmų minučių. Vaikščiojome akmeninėmis gatvelėmis, lipome į tvirtovę, iš kurios atsivėrė panoraminis vaizdas į jūrą. Nors dauguma kavinių dar tik ruošėsi sezonui, radome vieną atvirą terasą, kurioje gėrėme kavą ir valgėme vietinės virtuvės skanėstą – ensaimada.
Antrą dieną išsinuomojome automobilį – tai bene geriausias būdas pažinti Ibisą. Aplankėme Es Vedrà – mistinę uolą, iškilusią iš jūros, apie kurią pasakojama daug legendų. Sakoma, kad tai viena iš labiausiai energiją skleidžiančių vietų pasaulyje. Gretai net pasidarė šiek tiek nejauku, bet vaizdas buvo pribloškiantis – net ir apsiniaukusio dangaus fone ši uola atrodė mistiškai gražiai.
Kitą dieną leidome sau tiesiog lėtai gyventi – važinėjome po salą, stabtelėdamos prie mažų kaimelių, ragavome tapas baruose, šnekučiavomės su vietiniais. Vienas vyresnis vyriškis, vardu Miguel, papasakojo, kaip sala keičiasi vasarą: „Dabar tai – rojus. Vasarą – karnavalas,“ – juokėsi jis. Mums labai patiko, kad vasarį Ibiza tampa vietinių sala, o ne tik atostogų fonas.
Nepamiršome ir paplūdimių – nors nesimaudėme, tačiau ėjome pasivaikščioti palei Cala Comte ir Benirràs paplūdimius. Įspūdingos uolos, skaidrus vanduo, ramybė. Benirràs ypač įstrigo dėl savo hipiškos atmosferos – net ir vasarį čia susirenka būgnininkai, kurie leidžia laiką žaisdami muziką saulėlydžio fone.
Vieną vakarą grįžome į Santa Gertrudis ir patekome į vietinę vyno degustaciją, kurią organizavo kaimo vyndarys. Skambėjo ispaniška muzika, buvo vaišinama alyvuogėmis, vietiniais sūriais ir raudonu vynu. Tą vakarą kalbėjomės su pora iš Barselonos, kurie jau penkerius metus žiemą atvyksta į Ibisą – dėl tylos, dėl saulės, dėl kito tempo.
Paskutinę dieną skyrėme sau – lėtas rytas su knyga terasoje, lengvi pusryčiai su apelsinų marmeladu (kurį pagamino pati Rosa), o vakare dar kartą aplankėme Dalt Vila, pasėdėjome ant senovinės sienos ir stebėjome, kaip leidžiasi saulė.
Grįždamos į Lietuvą, abi jautėmės tarsi pabuvusios visai kitokioje Ibisoje. Taip, čia nėra vasaros šurmulio, nėra DJ’ų ar šokių, bet yra kažkas daug tikresnio – gamta, žmonės, ramybė ir saulė. Ir mums, dviem draugėms, tai buvo viskas, ko reikėjo.
79tieji