Ispanija: Tenerifė aktyviai. 2 dalis

Šiek tiek prabrėškus pradėjome pirmosios mūsų šeimos kalnų viršūnės Teide šturmą.
Namelį palikome apie 6 valandą ryto Tenerifės laiku.
Dangus pamažu šviesyn, takas matosi, mes pirmyn :).
Jau minėjau vakar dienos kalno šešėlio spektaklį.
Matyt buvome užsiėmę geras vietas, bekopdami į viršų kokioms 20 minučių stojome žiūrėti kito spektaklio.

Čia pusė spektaklio žiūrovų, jaunėliui užėjęs nesifotogrofavimo debesėlis:

Išlindus saulei kilome tolyn link viršūnės. Jaunesnysis sūnus užsikosėjo, gavome sustoti. Deguonies trūkumas, vienintelis paaiškinimas. Matyt per 5 pirmuosius metus žmogaus plaučiai dar nebūna pakankamai susiformavę, kad atlaikytų padidėjusį krūvį.
Nusimetam striukes, liemenes, aprengiame sūnų savais drabužiais, kad sėdėdamas ant kupros nesušaltų.
Galiu tik pagirti, kad negirdėjau nei vieno nusiskundimo. Nors įprastinėmis aplinkybėmis kai kažkas negerai vaikas netyli.
Ką gi, 20 suvirš papildomų kilogramų ant kupros ir lengvu tempu kylame viršun.
Pasiekiame dar nepravalytą tako ruožą. Radau numestą kalno darbininkų paliktą kirtiklį. Smagu laikyti tokį daiktą rankose pirmą kartą gyvenime.

Nors saulė šviečia, bet oras pakankamai vėsus, pučia stiprokas vėjas.
Pamažu vėl ima nuovargis, juolab ant kupros pakankamai nemažas svoris.
Maniškę kuprinę perima žmona, aš lieku su vaiku ant kupros.
Net užsimirštame sustojus pailsėti išsitraukti fotoaparatą, pafotografuoti aplinką.
Keleivis viršuje jaučiu šiek tiek snūduriuoja, tarpais knapteli tai priekin tai atgal..
Dar nepasiekę keltuvo prasilenkiame su triukšmadariais ispanais iš civilinės gvardijos.
Kiekvienas judesys aukštyn kuo toliau tuo daugiau reikalauja jėgų. Artyn viršūnės stiprėja vėjas.
Prieš priartėjant viršūnei suskaičiavau, kad jėgos leidžia paeiti maždaug 10-15 žingsnių. Tada vėl stop kelioms minutėms atgauti kvapą.
Vyresnysis sūnus pastaruosius pusę metų lankęs lengvąją atletiką mus pralenkia, pradeda priekaištauti kad žiauriai lėtai lipame :).
Ir štai tikslas jau čia pat. Prisimename, kad turime mano brolio paskolintą fotoaparatą.

Pasiekiame nedidelį kraterį, iš kurio nuolat veržiasi siera.

Smirda, sukaupę paskutines jėgas pasiekiame paskutinę uolą, kurios viršus virš jūros lygio iškilęs 3718m.
Mes nugalėjom !

Likę dar keli žingsniai aukštyn, bet nutariame pailsėti užuovėjoje, pasaugoti nelipantį jaunesnyjį sūnų, kad neperšaltų.
Dar keli užfiksuoti atimintyje vaizdai dar vienas kadras nuo viršūnės ir traukiam žemyn.

Prie keltuvo nusiledžiame kaip tik prieš pat patį pirmąjį reisą. Drebančiomis rankomis susimoku už kelionę žemyn, žmonių pakankamai nemažai, visi į pirmąjį reisą netilpo, bet matyt pirmiau atėjusieji pamatę apmuturiuotą penkiametį nieko nesako kai užlendame į priekį.
7 minutės keltuvu, ir mes jau netoliese palikto automobilio.
Įjungiu turbūt dar nei vieno mano kolegos nuo automobilio kelionės iš lietuvos nenaudoto šildymo rankenėlę ir riedam atgal į Los Cristianos.
Vakai neužilgo nulūžta. Miega visą kelią iki apartamentų.
Privažiavus atostogų namus lepina komfortiška 20 laipsnių šiluma.
O dar prieš kelias valandas kalenome dantimis ant kalno :).
Sočiai papietaujame, jaunėlis pirmą kartą per paskutinę parą laiko normaliai pavalgo.
išsimaudome baseine. Pokaičio nesinori, matyt dar veikia viršūnės adrenalinas.
Traukiame link vandenyno.
Pakeliui prie paplūdimio vietiniai sugalvoję ištisą verslą.
Sustojus prie smėlio skulptūrų, dar nespėjus išsitraukti fotoaparato, duoda mums suprasti, kad būtina paaukoti pinigą. Kadangi morališkai mes dar esame 3700m aukštyje, vieno žemiško europietiško pinigo nei trupučio negaila 🙂

Šiandien bus viena iš 2 dienų kai leidžiame sau išsimaudyti vandenyne 🙂

Nepastebimai atslenka vakaras. Midijos, vynas, ir kanarietiškas romas mums.
Vaisiai, vietiniai saldainiai vaikams.

Sekanti diena manyčiau verta pavadinti poilsine.
Nuo pat atidarymo 11 val ryto iki pat uždarymo 18 val sąžiningai atmirkome pasaulinio lygio vandens parke: Siam Park.
Pasikeisdami kartu su vyresniuoju sūnumi apeiname beveik visus atrakcionus, iškyrus vieną ektremaliausią: Tower of Power, neseniai namuose matytą per Travel kanalą, kaip vieną ekstremaliausią pasaulyje.
Nuotraukų nebus. Fotoaparatas paliktas namuose…..

Išaušus dar vienai nuostabiai dienai amžinojo pavasario saloje, traukiam link dar vieno iš top 10 lankytinų Tenerifės gamtos stebuklų: Masca tarpeklio.

Nedidelis kaimelis, pasiekiamas žiauriai siauru serpantinu, dar ne taip seniai buvo pasiekiamas tik pėsčiomis.
Dienos planas nusileisti tarpekliu žemyn iki vandenyno ir pakilti atgal pasiimti automobilio.
Vandenynas atrodo taip netoli. Va už to kalno

Pirma dalis tako ledžiasi stačiai žemyn, po to nuolydis mažesnis, einame šito upelio išrgaužtu tarpekliu.

Vaizdai gniaužia kvapą, kalnai jau šiek tiek senesni nei pora dienų atgal Teides apylinkėse.

Kai kurios uolos jau pradūlėjusios kiaurai, daugybė nepasiekiamų grotų ir olų.

Šiandien jaunesnysis sūnus deguonies trūkumo nejaučia, leidžiamės maždaug nuo 600m virš jūros lygio iki pat vandenyno. Neskubame, nes takas ganėtinai sudėtingas. Takelis kartais išsišakoja, bet ne visomis atšakomis įmanoma praeiti.
Juokaujame, kairėn eisi paršeliu virsi, dešinėn milžinai akmenimis užmėtys…

Oras idealus lipimui, nors judame žemyn, bet fiziškai nėra lengva. Per didesnes uolas 5metį vaiką tenka nuleidinėti rankomis. Vienas nuleidinėja iš viršaus, kitas priiminėja iš apačios.
Startavę nuo Masca kaimelio apie 11 val ryto, vandenyną pasiekiame tik apie 15.30 val. Atgal lipti jėgų likutis per mažas.
Nusiperkame tokių paliegėlių kaip mes laukiančio laivelio bilietus, nutariame dar valandą pabūti netoliese esančiame juodo juodžiausio smėlio paplūdimyje.

Įdomus jausmas laikyti tokį smėlį rankose, visiškai kitoks nei mes įpratę

Gryžtame iki laivelio, pakeliui apie 10 minučių gauname slėptis nuo netikėto lietaus laivelio pašonėje esančioje pašiūrėje.
Sėdame į priešpaskutinį tą dieną išplaukiantį laivelį ir apturime siurprizą.
Kadangi laivelyje dar yra vietos, įgula nusprendžia aprodyti keleiviams Los Gigantes uolas ir jūrų gyvūnus.

Delfinai tingūs, plūduriuoja vandens paviršiuje. Natūralioje gamtoje gyvūnams mes žmonės matyt nesame labai įdomūs.
Atsigriebsime sekančią dieną Loro parke.
Laivelis apie 15-20 minučių pasisukinėjęs vandenyne gryžta atgal link Masca tarpeklio, paima bilietų pardavėją ir dar kelis keliautojus.
Tada jau judam link Los Gigantes miestelio.
Ten susikooperuoju su keliais vokiečiais, trise pasidalijame taksi išlaidas iki automobilių, paliktų prie Masca kaimelio.
Šeima apie valandą gauna pavarlinėti Los Gigantes miestelyje, kol sulakstau pirmyn ir atgal.
Los Cristianos miestelyje esančius apartamentus pasiekiame jau tamsoje.
Diena buvo sunki, leidžiame sau šiek tiek kanarietiško romo prieš miegą.

Kalnai gerai, bet nenoriu perspausti prie normalaus fizinio krūvio nepratusius šeimos narius.
Sekanti diena paskirta dar vienam Top 10 Tenerifės lankytinų objektų: Loro parkas
Didžiausias įspūdis be konkurencijos Orkų šou.

Sėdame vadinamojoje splash zonoje, šiek tiek aukščiau, arčiau pakylos, ant kurios orkos vis užšokdavo ir išdarinėdavo įvairiausius triukus.

Priešai esančiame ekrane parodomas filmukas, kad šioje zonoje sėdintys žmonės gali sušlapti.
Naiviai tikimės, kad liksime sausi 🙂
Porą kartų išlenda milžniška uodega ir lengvu pliūkštėlėjimu permirkstame iki paskutinio siūlo galo
Galingi gyvūnai. Ir kaip jie tokius sugeba išdresuoti….

Neseniai lankėmės naujai atidarytame Klaipėdos delfinariume. Visiškai kitoks jausmas, kai po atviru dangumi delfinai išdarinėja dar įspūdingesnius triukus.

Dar pabuvome jūrų liūtų šou, šou su papūgomis kiek mažiau įspūdingi, nors irgi egzotika.
Apeiname vieną įpūdingiausių pasaulyje pingvinų akvariumą/terariumą :). Beje, tingintiems ir pavargusiems ten niekur eiti nereikia. Eskalatorius pats veza aplink pingvinus, kur šio tropinio klimato sąlygomis sukurtas net dirbtinio sniego krytis.

Negalime nepraeiti stikliniu tuneliu su rykliais virš galvos

Girdėjau kažką panašaus padarys Klaipėdos Jūrų Muziejuje po rekonstrukcijos.

Išbūname panašiai iki parko uždarymo, namo link Los Cristianos traukiame per kalnus, vėl pravažiuojame Los Gigantes. Vaikai nulūžta, lieka tik vairavimo serpantinais malonumas ir iš baimės pabalęs žmonos veidas:)

Dar sykį apie kalnus.
Sekančią dieną keliaujame į šiaurinę salos dalį, Anagos kalnus.
Apie 100 km nuvažiavus nuo namų suprantu pamiršęs gerąjį brolio fotoaparatą apartamentuose.
Šį kartą nuotraukos fotografuotos Iphone kamera.
Įsisukus į serpantinus vyresnysis sūnus pasiprašo pakvėpuoti grynu oru. Vairavimas teikia nepaprastą malonumą, tik keleiviams regis pojūčiai prastesni 🙂
Stojame prie apžvalgos aikštelės į Taganana miestelio pusę.

Mūsų tikslas kelio pabaiga Chamorga kaimelyje.

Toliau taku pėsčiomis iki Anaga Faro švyturio.
Kalnai dar labiau sudilę nei Masca tarpeklyje. Gerokai daugiau žalumos.

Užtat vaizdai ne mažiau įspūdingi.

Takas gerokai lengvesnis, nors neseniai mano mama bandė juo eiti, įveikė pačią sunkiausią dalį, kažkokie vokiečiai išgąsdino, kad toliau eiti ne ju jėgoms, ir kartu su broliu pasuko atgal :).
Mes neišsigandome, ir buvome apdovanoti vaizdu už milijoną.

Užkandžiauti atsisėdus ant skardžio krašto nepaprastas malonumas.

O spalvos….

Artėja kelionė tikslas, Faro Anaga švyturys.

Nors oras vėsokas, bet negalime nenusileisti ir įmerkti kojas į Atlanto vandenyną.

Nuo švyturio takas suka atgal link Chamorga kaimelio.
Lipam aukštyn, tiesa nebe taip stačiai.

Ką gi. Kelionė į pabaigą.
Paskutinė diena skirta poilsiui prie vandenyno Los Cristianos miestelyje

Paskutinis žvilgsnis atgal į kalnų pusę

Gera buvo kelionė
Noriu dar 🙂