Atėjus tamsiam ir šaltam metų laikui noriu pasidalinti mūsų šeimos kol kas geriausia gyvenimo kelione į Tenerifės salą, Kanarų salyne.
Gal kiek nuvalkiota atostogų vieta jau buvusiems, bet man ši sala pasirodė nepaprasto grožio vieta.
Sala skirta tiek pasyvaus tiek aktyvaus poilsio mėgėjams.
Pasidarius namų darbus net nekilo minčių aukoti nuostabius kraštovaizdžius vardan tingaus gulėjimo paplūdimyje.
Iš 8 mums skirtų dienų šioje saloje leidome sau 2 kartus išsimaudyti vandenyne :).
Bet viskas nuo pradžių.
Praleisiu tarpinį paviešėjimą Londone, buvo labai smagu aplankyti artimiausius gimines, praleisti super savaitgalį viename didžiausių Pasaulio miestų, bet tikroji kelionė prasidėjo Gatwick oro uoste permainingą šiek tiek lietingą kovo mėnesio dieną:
Po maždaug 4 valandų skrydžio pamatėme pirmuosius vaizdus pro iliuminatorių, ilgą laiką skridus virš vandenyno pasirodė būsima mūsų kelionės vinis: Teide ugnikalnis:
Sekančią dieną, jau apšilus ir įsikūrus apartamentuose patraukėme link miestelio Vilaflor. Dienos tikslas: Paisaje Lunar, Mėnulio kraštovaizdis.
Šiek tiek paklaidžiojus randame takelį link mūsų tikslo. Nors automobilyje rodė tik +15c (Vilaflor yra maždaug 1,5 km aukštyje virš jūros lygio) bendras pojūtis kad temperatūra gerokai aukštesnė, pritrūkome vandens, aukojame atsargas vaikams:
Kopiame aukštyn, prieš kelionę specialiai nesitreniravome, yra ką veikti:
Kopimą lydi pamažu atsiveriantys vaizdai:
Po maždaug 3 valandų nelengvo lipimo aukštyn pasiekėme pirmąją užuominą į mūsų dienos tikslą:
Dar kiek paėjus toliau randame gerokai daugiau įspūdingų vaidzų, bet jie kiek toliau, fotoaparatas nepasiekia.
Kiek vėliau sužnojau, kad šioje vietoje galima nusleisti žemyn ir pasigrožėti šiuo gamtos kūriniu iš arčiau.
Sekančios dienos tikslas: Teide ugnikalnis, nakvynė Alta Vista Refuge namelyje, 3200m aukštyje virš jūros lygio.
Po apšilimo su mėnulio kraštovaidžiu nutarėme, kad pradinis planas užlipti į rezervuotą priebėgą viduryje kalno savo jėgoms bus kiek per sunku. Nutarėme keltis keltuvu ir dalį kelio iki priebėgos nusileisti žemyn.
Kadangi nakvynė jau užsakyta ir keltuvo bilietas nupirktas, nutarėme prieš kilimą į viršų dar apsidairyti ugnikalnio papėdėje. Ugnikalnio papėdėje lengvai pasivaiksciojome Roques de Garcia taku.
Kairiąjame kampe uola: Dievo pirštas.
Daugiau vaizdų palei Roques de Garcia:
Įspūdingi vaizdai, jei kada gyvenimas vėl atves į Tenerifę, būtinai kopsime i Guajara kalną. Nuo jo turėtų matytis ir Teide ugnikalnis ir vandenynas.
Teide ugnikalnis aktyvus pasidaro maždaug kas 100 metų. Beje, paskutinis aktyvus laikas buvo jau daugiau nei šitas laikotarpis. Čia paskutinio išsiveržimo pėdsakai:
Keltuvo darbo laikas baigiasi 17 val, keliamės maždaug 16 val. Žmonių eilės nei padujų, atrodo būsime be reikalo sugaišę apie valandą laukdami bilietų prieš kelias valandas.
Keltuvas startuoja maždaug 2,5 km aukštyje virš jūros lygio ir kyla apie kilometrą aukštyn. Kelione neilga, trunka apie 7 minutes. Vaikai besikeldami aukštyn pamažu nutyla. Mažėlis net prisėda prie keltuvo lango ant kuprinės.
Pamažu tolsta mūsų paliktas automobilis. Paliekame žemiškus reikalus, kylame į dangų 🙂
Užkilus į viršų jaučiame lengvą svaigulį, kaip jaučiasi vaikai nežinome, bet iš to, kad neįprastai tylu, jokių kautynių ir triukšmo, manome, kad jų pojūčiai panašūs.
Renkamės keliuką į dešinę nuo keltuvo, už gero pusvalandžio pėsčiomis nesunkaus ėjimo randame apžvalgos aikštelę su vaizdu į šiaurinę salos dalį:
Nuo apžvalgos aikštelės mūsų kelias suka žemyn. Kadangi jau artėja keltuvo darbo dienos pabaiga, grįžtantis prižiūrėtojas mandagiai primena, kad turime eiti su juo, nes po to bus per vėlu ir liksime ant kalno. Angliškai susišnekėti neišeina, bet tarptautine gestų kalba paaiškiname, kad mes miegosime Alta Vista Refuge, jisai mums palinki sėkmės ir judame žemyn.
Pakeliui takelis veda neperdaug seniai užpustytais ruožais, kuriuos kalno darbininkai kirtiklių pagalba pravalo, kad keliautojai saugiai galėtų mėgautis kopinėjimu. Įtariu darbas prakirsti taką ne iš lengvųjų, nes lengvas svaigulys pamažu virsta į stiprų nuovargį vien nuo kopimo žemyn. Tolumoje Gran Canaria salos siluetas:
Po geros valandos lipimo žemyn, perėjus vieną dar neatkastą suledėjusio sniego ruožą, toliau mus lydi švelniai tariant įspūdingi vaizdai:
Namelį pasiekiame apie 18 valandą.
Sėkmingai užsiregistruojame ir laukiame kol 19 val atidarys miegamųjų kambarių duris.
Pagal Iphone gps, esame 3257 m aukštyje virš jūros lygio:
Belaukdami kol įleis į miegamuosius, paeiliui vis iškišame nosį į lauką. Po vieną vis pasaugojame mažėlį, kuris aiškiai nejaukiai jaučiasi tokiam aukštyje. Žmogeliukas be apetito, ką pabandė valgyti skrandis nepriėme…. Vyresnysis 12 metų vaikinas jaučiasi puikiai, netgi sutinka įsiamžinti namelio fone:
Atidaromi miegamieji, 2 kambariai po berods 12-13 dviaukščių lovų kiekviename:
O lauke prasideda įspūdingas spektaklis. Kalno šešėlis pamažu tįsta link Atlanto vandenyno. Kol nusidriekia dešimtis kilometrų tolyn virš debesų:
Oro temperatūra krenta, paskutinį kartą vakare užfiksavau berods +4c.
Kambariuose įjungti elektriniai radiatoriai, nešalta. Sutemus gulamės pamiegoti, rytoj nusimato kopimas į viršūnę.
Deja, bet dėl aukščio ir deguonies trūkumo nuovargis nenugali. Pojūtis kaip išgėrus daug kavos arba energetinio gėrimo. Širdis daužosi, matyt varinėja deguonies neprisotintą kraują. Organizmas pats kompensuoja deguonies trūkumą, deja, miego sąskaita.
Berods 21 ar 22 val kaip tikrose kareivinese išjungiamos šviesos ir įvedama komendanto valanda :).
Po maždaug 6-7 valandų be miego, pasigirsta neįtikėtinas triukšmas. Dar tamsoje, nuo kalno papėdės, ispanų civilinės gvardijos savanorių būrys pasiekia Alta Vista Refuge priebėgą ir yra įleidžiamas pailsėti prieš finalinį kopimą į viršūnę.
Triukšmas toks, kad dingsta bet koks noras bandyti užmigti, ir beje jokio noro lysti į svetainę žiūrėti kas ten taip triukšmauja. Ispanai žiauriai komunikabilūs ir triukšmingi. Jauni vyrai iki maždaug 25 metų.
Pagaliau sulaukiame maždaug 5 valandos ryto, kai dauguma namelio gyventojų kartu su ispanais iš civilinės gvardijos išsiruošia į kalno viršūnę. Įspūdingas vaizdas pro kambario langelį, kai kokie 50 žmonių vienas paskui kitą įjungę žibintuvėlius juda vorele aukštyn į kalną.
Mes, su dviem mažamečiais vaikais esame nusprendę pradėti kilimą į kalną brėkštant pirmai dienos šviesai.
Sutikti saulėtekį Teide viršukalnėje nebuvo mūsų tikslas. Tamsoje su dviem vaikais lipti į kalną nerizikavome.
Tyloje, namelio virtuvėlėje lengvai papusryčiaujame, mažėlis vis dar nieko neima į burną.
Brėkšta aušra
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
Kaip visada smagiai suskaičiau. Galvojau, kad bus tik tos Alpės, o čia visa kelionė :))
Gurmaniškas prieskonis kelionėms būtinas, juk tai viena sudedamųjų dalių, kuo ir pasinaudojot.
O čekai tikrai išprotėjo su tuo keliu mokesčiu ir nesuprantu, jie visur skirtingai ima, mes sumokėjom 16 Eu
Tokia išmąstyta įvairi daug šalių apimanti kelionė. Tiesiog šablonas. Susirašai sustojimų-miestų pavadinimus, užsirašai, kur pirkti kelių lipduką, o kur ne. Susitari dėl atostogų, pasiimi GPS. Pas mane ji be vardo- MIO firmos. Aš jau turiu atostogas, jei rytoj atidirbu. Man trūksta tik kompanijos. Antra pusė automobiliu atsisako, nes ilgai sėdėti. Man apvažiuotas maršrutas Slovėnijoje ir Kroatijoje tinka. Pakeistume tą 49 maldų kelią kitu lygumų ir be maldų, bet dingtų kelionės vinis. Aš ir į Hevizą noriu, svajodavau palėkti ten kai šalta. Apie Egerį turiu gerų prisiminimų, kai ten su šeima ir kita šeima atostogavom.
Imkit, Cesiau, mane į kompaniją vietoj GPS: žemėlapį moku mintinai, ilgai sėdėti automobilyje niekada neatsibosta, ir atostogų dar turiu, ir ten atgalios dar labai noriu:)
Geros jums likusios vasaros, Aruna ir Cesiau:)
Labai smagiai perskaičiau, nors atrodė, kad labai ilgas tas pasakojimas, vietomis garsiai juokiausi. Taip, ir aš šiomis vietomis kadaise važiavau, ir tais Slovėnijos serpantinais, nors gal tai buvo ne visai ta vieta, bet kažkur ties Slovėnijos-Austrijos siena. Bet aptikau ir neaplankytų vietų, tai – Tihany. Sakykite, kas tai per pusiasalis? Balatone?, kur jūs kėlėtės su keltu?
Ir dar – Piranas. Supratau, kad ir čia dar reikia užsukti:)
Ačiū, Suvalkiete, labai man tiktų. Išvažiuoju ryt į Europą, atsispausdinęs 2 mytripsiečių aprašymus. Gal pavyks ką parašyti grįžus. Dabar dienas skaičiavau iki atostogų…
Taip, tas pusiasalis Balatone; tuomet mes dar nebuvome sutraiškę savo navigacijos, tai tiesiog įvedėme Tihany ir mus nuvedė. o paskui jau paklysti neleido policija, visus kreipė į keltą.
Ten drąsiai galima planuoti praleisti visą dieną, daug pėsčiųjų takų, buities muziejus po atviru dangumi, Aido kalnas, ir Levandų namas/ :www.bfnp.hu/english/pages/tihany_lavender_house/ – būtinai:)
Ir Piranas – būtinai:)
Gerų kelionių visiems:)
Suradau žemėlapyje ir Tihany , ir Piran, ir Heviz. Važiavau 2-3 kartus tomis vietomis, bet kažkur šalia. Suvalkiete, tai jūs važiavot pietine Balatono pakrante? Nes šiaurėje tikrai nereikėtų jokio kelto. Man Vengrijoje įspūdingas buvo Šentendre miestelis (į šiaurę nuo Budapešto), bet sutinku su nuomone, kad visada akims malonesni gamtos , o ne miestų vaizdai.
Taip, mes važiavome pietine puse; kėlimasis keltu brangiau, aišku,bet kelionei suteikia ypatingą prieskonį:) Kai buvau vaikas, sakiau, kad užaugusi būsiu jūreiviu, todėl vandenį myliu iki šiolei:)
Patinka man žmonės su sveika avantiūrizmo gyslele, aš irgi taip visą gyvenimą dariau, jeigu iš ryto nusprendžiau, tai jau po pietų kur nors ir išvažiavau. Ir nė kiek to nesigailiu, į visokiausius kaupimus žiūriu kreivai, net į žūtbūtinius norus susiręsti sau namus. Gyvenam vieną kartą, o pasaulyje nėra nieko gražesnio už patį pasaulį. Taip ir toliau…
prakeliauti tie visi keliai, gal tik skirtingose kelionese. tikrai vaizdingas marsrutas, mielai dar pakartociau tiek Slovenija, tiek Kroatija patinka, (buna ir tokiu kelioniu, lyg ir faina, gerai, bet kaip ir uztenka, antra kart labai netraukia), Predjamos pilis is vidaus man pasirode gan smagi, organiskos jungtys su uolom, apziuret pusvalandzio tikrai uztektu. Piran ir Rovinj graziausi Istrijoj miesteliai, nors sia grazia kompanija visai ir Porec man isiraso, Istrijoj ir Toskanos fanams patiktu Motovunas ir dailininku miestelis Groznjan, miesteliai ant kalvu, verta.
dar vienas Istrijos privalumas pries pietine Kroatija(nors man didziausias Kroatijos grozis- pradedant nuo Sibeniko ir zemyn )- Venecijos artumas, nors sitam miestui reiktu maziausiai skirt bet 2dienas, kitaip tik palaizai , bet nepavalgai…(is savo karcios patirties, teko specialiai sugrizti kitakart).
.
Tihany mane irgi suzavejo, o del laukiniu lavandu- keliaukit i Hvara- ten vos pakilus ant kalniuku, pilna ju kiek nori
Taip, taip – levandos nuostabiai žydi Hvare, bent jau liepos mėnesį. Man Hvaras – tai pati nuostabiausia, pati pačiausia Kroatijos vieta:)
Nuostabus pasakojimas !