Ispanija: Rudens atostogos ten, kur dar vasara. I dalis Lanzarotė

Šiemet rudens atostogoms skrendame į Kanarus. Pasirinkome Lanzarotę, nes norėjosi kažko daugiau, nei tik palmių ir paplūdimių, o vietos menininko Cezar Manrique kūriniai, kurie puošia visą salą, tam labai tiko.
Skrendame 8 moterys, su Ryanair per Madridą. Kadangi atgalinis skrydis gaunasi su nakvyne, tai pasiliekame dar 2 dienas po Madrido apylinkes pasiblaškyti.

Aš sąmoningai praleisiu daugybę istorinių faktų ir lankytinų vietų apibūdinimų, kuriuos labai smulkiai aprašė Cesius savo pasakojime apie lavos pasaką, bei Xvim ,,kanarėlių paieškose”, nes nenoriu kartotis. Aprašysiu savo įspūdžius ir nebūtinai jie yra teisingi. Nes visus domina skirtingi dalykai, kurie labai priklauso ir nuo to, ką prieš tai jau esi matęs, nes turi su kuo lyginti. Net ir oras, savijauta, bei kelionės draugai ar gido profesionalumas turi įtakos aplankytų objektų įspūdžiams.
Gal ne viskas mane sužavėjo, tačiau bendras jausmas po atostogų šioje saloje labai geras. Taigi, rašysiu tik įspūdžius ir emocijas, o pradėsiu nuo blogiausio – skrydžio iš Madrido į Lanzarotę.

Seniai pastebėjom ir ne kartą apkalbėjom Ryanair ekipažo stiuardesių išvaizdą. Tikrai nemanau, kad šios profesijos atstovėms reikalinga ,,Mis pasaulio” lygio atranka, bet kartais atrodo, kad jos ne tik kad nespėjo susišukuoti, bet ir nusiprausti. Šį kartą dar ir teko patirti nemažai streso, dėl jų neprofesionalumo. Tik pakilus ir prasidėjus eilinei prekybai, lėktuvą pradėjo keistai purtyti – aišku pilotai tikriausiai pranešė dėl oro duobių anglų ir ispanų kalbomis – dažnai taip būna, tačiau tai nesibaigė ir maisto tiekimą teko nutraukti. Skristi aš visada bijau, tai į galvą lindo visokios mintys – kadangi skrydis vėlavo, tai mus paskubomis susodino, todėl nemanau, kad per tą pusvalandį kas lėktuvo technine būkle domėjosi, net šiukšles ne visada surinkti suspėja. Praėjo valanda, o diržų lemputės taip ir nebuvo užgesintos, purto į šonus ir lyg to būtų negana, viena stiuardesė laksto po lėktuvą pirmyn-atgal verkdama!!! Kiti kažkur dingę – gal sėdi prisisegę. Ką galima pagalvoti, ypač jei ir taip bijai? Nežinau, gal ją vaikinas paliko, gal kas nors artimas numirė, bet juk negali taip vaikščioti po lėktuvą ir kelti papildomos panikos. Mes ją susistabdom ir klausiam: ,,kas yra?”, sako :,, su lėktuvu viskas ok, bet su oru viskas labai blogai, audra, bet su lėktuvu viskas gerai.” Net už nugaros iki šiol čiauškėję ispanų vaikinukai užtilo. Man pradėjo trūkti oro, draugė medikė sako: tu tik nenualpk, nes mes virš vandenyno, lėktuvo nėra kur sodinti ir davė raminančių vaistų, o man viena mintis galvoje: ,, išsivežiau tiek draugių ir dabar visas užmušiu”. Bet pasirodo mes čia tik trys bijojom, likusias tas kratymas tiesiog užsupo ir jos sėkmingai šį siaubingą skrydį pramiegojo 🙂
Autonuomoje dar dozė blogų emocijų – tie pinigų siurbikai kaskart vis ką nors naujo sugalvoja – nesigilinsiu, bet padarėm išvadas, kad užsakant reikia imti patį minimumą, nes vietoje vis tiek tenka dar papildomai susimokėti – jie pastoviai nemato tų draudimų, kuriuos internetu perki. Be to, dar nuplėšia 40 eur. už lėktuvo vėlavimą, bet eina jie velniop – sumokam, nes šiandienai jau ir taip blogų emocijų pakanka.
Viloje nerandam vieno miegamojo rakto, kurį, pasirodo išsinešė valytojai, todėl teks šiąnakt pasispausti. Bloga diena – tačiau ji baigėsi.

O toliau laukė – ilga, lėta, šilta, saulėta, skani, įdomi, nuostabi atostogų savaitė.

Dar vakar naktį kai kurios išbando baseiną ir nustemba, kad vanduo kelia į viršų, vadinasi jis iš Atlanto, be to šiltutėlis, nes net naktį temperatūra nekrenta žemiau 18C, todėl rytas taip pat prasideda nuo maudynių. Vaizdai per langą nuostabūs, o vandenyno garsas už lango buvo pati geriausia terapija – neatsimenu kada taip gerai miegojau, kaip visas šias naktis.

Kadangi dvi pirmas dienas žada šiek tiek lietučio, tai nutariame aplėkti suplanuotas lankytinas vietas. Gyvename šalia Arrieta miestelio šiaurrytinėje salos dalyje, todėl iki jų tiesiog juokingi atstumai – 5, 7, 13 km. Supratome, kad čia nepervargs nei vairuotojos, nei keleiviai. Todėl niekur neskubame – po vėlyvų pusryčių, nes miegoti nuėjome tik 7.30 val. Lietuvos laiku, bei maudynių, važiuojame į šalia esantį – Jameos del Agua.
Tai tiesiog vulkanų suformuotas urvas, kurio dugne vandens telkinyje gyvena krabukai albinosai, tačiau Cezar Manrique dėka ši vieta tapo turistine ir labai fotogeniška, nes tas spalvų derinys : juoda-balta-žalia-žydra labai gražiai atrodo nuotraukose, o gyvai tiesiog baltas tinkas arba plastikas, pasodinta palmė ir gražiai įrengtos poilsio zonos, su kavinėmis. Nemanau, kad verta tų 9 eurų, bet gražu, mums patiko. Be to, nusipirkome ten jungtinį bilietą už 30 eurų į 6 lankytinas vietas ir tiesiog nesigilindamos jas lankėme.

Sekantis tikslas – Cueva de los Verdes. Jau kiek aš tų urvų mačiau ir jau kiek žadėjau daugiau nebeiti, bet lietus lynoja, bilietas nupirktas – einame. Jei nieko panašaus nematėte – būtinai eikite, bet mums patiko tik tas siurprizas, kurį gidas gale ekskursijos parodo ir paprašo laikyti tai paslaptyje, kad ir kitiems būtų tai įdomu.

Toliau važiuojame į vieną iš dviejų taip vadinamų ,,palmių miestų” – Haria, kuriuose gyventojai gimus sūnui turėdavo pasodinti 2 palmes, mergaitei – 1 ir kurios dabar tuos miestelius padarė tikrai žavius. Tačiau lynoja, todėl ilgiau pasivaikščioti mums nepavyksta ir lendame į restoraną valgyti.

Apie maistą galėčiau pasakoti nesustodama, nes jis čia nuostabus. Pirma kelionė, kai nė karto negaminome maisto namie, nes nėra čia jokių kvailų siestų, valgis visur skanus, porcijos didžiulės, kainos normalios. Prieš užsakytus patiekalus atnešdavo karštų bandelių su paprikų bei kalendrų užtepėlėmis, kurios kuo toliau, tuo labiau mums patikdavo. Valgėme beveik vien žuvį bei jūros gėrybes, kurios čia tokios geros, kad nuodėmė būtų užsisakyti kokios vištienos. Vietinis Malvasia vynas taip pat patiko, tik nepigus jis – matyt tas specifinis vynuogių auginimas nepigiai jiems atsieina. Aptarnavimas taip pat visur būdavo labai linksmas ir malonus. Po labai skanių ir sočių pietų atnešdavo pusbutelį medaus romo pavaišinti, taip, kad iš restorano visada išeidavome geros nuotaikos.

Kai bekrykštaudamos išlindome iš restorano, kuris buvo rūsyje, pamatėme, kad nebloga liūtis čia prasiautė: važiuojant policija kai kuriuos kelius uždarė, miestelyje žmonės slenksčius smėlio maišais užvertę, gatvėmis purvo upės į vandenyną teka, o mes nieko net nepastebėjome 🙂 Namie, tiesa, radome virtuvėje vandens balą, bei baseiną per kraštus patvinusį, bet jokios stichinės nelaimės, apie kurią per žinias pranešė, nepajautėme.

Kita diena – sekmadienis, todėl vykstame į seniausią ir gražiausią salos miestą – Teguise (1402 m.), kuris man gal labiausiai patiko iš visų lankytinų vietų, bet tiesiog aš labai mėgstu tokius mažus senus miestelius, ,,kvepiančius” istorija ir nesikeičiančius nuo viduramžių.

Šiandien jame turgus, į kurį turbūt suvažiuoja visi žmonės, kurie tik yra saloje. Be visokiausios prekybos, vyksta nacionaliniai šokiai ir dainos, parodomieji amatai ir daug visko. Paragaujam vietinio saldumyno churrų – tai vamzdelio formos spurgos, keptos aliejuje ir apibarstytos cukrumi. Labai skanu, tik tos su įdarais tai per saldžios. Gaila, bet vėliau niekur neteko jų aptikti – gerai, kad nors čia paragavome.

Toliau važiuojame į C. Manrique sukurtą vilą – Lagomar. Beje ją gan sunkiai radome, nes nuorodos kažkokios mažytės, kaip į kokią kavinę, o vieta tikrai verta aplankymo. Ji yra Nazaret miestelyje. Tai namas uoloje su teritorija, kurioje menininko stiliumi suformuoti baseinai, fontanai, terasos, visokie labirintai. Įspūdinga, už kiekvieno posūkio atrandi vis kažką netikėto. Namas priklausė garsiam aktoriui Omarui Šarifui, kurį jis, beje, pralošė kortomis 🙂 Dar ir dabar lošimo kambaryje padėtos kortos, kuriomis turistai gali tiesiog pažaisti.

Po to aplankome jau pačio menininko namą – stilius panašus, bet vėl nauji siurprizai ir lakios fantazijos įgyvendinimai. Patiko. Beje šie abu namai į jungtinius bilietus neįeina, už juos mokėjome po 5 eurus.

Sekantis sustojimas – kaktusų sodas, kuris tikra atgaiva akiai ir dozė geros nuotaikos, nes pozuotojams fantazijos ten netrūksta, o ir tikrai vertas jis aplankymo, nes ne vieną jau matę, bet šitas patiko labiausiai.

Pirmadienis jau saulėtas ir šiltas, todėl šiandien pliažo diena. Bet šiaip paplūdimys man gi neįdomu, todėl saulės procedūrų vyksime į Graciozos salą. Ir tai buvo labai geras sprendimas, nes ten mums labai patiko.

Bet pirma važiuojame į Mirador del Rio, tam, kad pažvelgti į ją iš viršaus. Mes už šią apžvalgą buvome jau sumokėję, kainuoja ji gal 4.5 eur., bet jei abejojate, tai kairiau nuo apžvalgos eina palei vandenyną labai gražus keliukas, nuo kurio Gracioza matosi dar geriau ir tikrai nebūtina ten į vidų eiti, nebent oras šaltas ir norisi salą per stiklą pamatyti ir kavos su gražiu vaizdu išgerti. Bet kai mes buvome, tie langai buvo aprasoję, todėl teko grožėtis lauke, labai stipriam vėjui pučiant.

Tada važiuojame į Orzola miestelį iš kurio keltas už 20 eur. jus nuplukdys į šį rojaus kampelį.

Sakyčiau nepigu, bet mums patiko. Pats Caleta del Sebo miestelis tai daugybė vieno aukšto baltų namukų sustatytų tiesiog ant smėlio, kuris atsiremia į didžiulį paplūdimį.

Tačiau jei nepatingėsite paėjėti apie 3 km, pasieksite dar gražesnį – Francesa pliažą, kuriame mes ir praleidome šią dieną.

Galima išsinuomoti dviračius ir apvažiuoti ją visą, kurios ilgis tik gal kokie 6 km, nors keliukai smėlėti ir gal ne taip lengva būtų minti. Mes pasivaikštome, nes eiti palei vandenyną, kai vaizdai aplink džiugina akį, ne taip ir sunku. Beje, maudymosi batelių toms, kurios juos turėjo – taip ir neprireikė, nebent maudytumėtės laukiniuose paplūdimiuose, bet kai matai per atoslūgį koks juose dugnas, tai toks noras nekyla. O šioje saloje gražus, natūralus smėliukas, žmonių labai mažai, vanduo šiltas, vaizdai nuostabūs.

Šiandien važiuojame į pietinę salos dalį ir lankysime pačias populiariausias turistines vietas, apie kurias nesiplėsiu. Pirmiausia važiuojame į gražiausiu laikomą Papagayo paplūdimį. Įvažiavimas – 3 eurai automobiliui, šalia yra ir daugiau ne prastesnių pliažų. Pabuvome valandėlę, bet man jis pasirodė gražus tik iš viršaus, gal po Graciozos grožio, bet didelio įspūdžio nepaliko.

Toliau planavau trumpam sustoti juodajame paplūdimyje, šalia Janubio druskų kasyklos, bet labai jau sunku buvo merginas iškrapštyti iš pirmojo, tai įleisti į dar vieną – neberizikavau 🙂
Judėjome link Timanfaya nacionalinio parko, pakeliui trumpam stabtelėdamos, prie druskų kasyklos,

Los Hervideros pakrantės,

Pasidžiaugėm El Golfo žaluma

Ir sudalyvavome Timanfaya ugnikalnio programoje. Viskas suturistinta, vietos improvizacijai nėra, tačiau viskas patiko, netgi ta teritorijos apžvalga autobusu, su vietomis dramatiška muzika, sulaukė keleivių plojimų. Tai buvo mano trečias vulkanas, bet jis vėl visai kitoks, todėl įspūdį paliko.

Grįžtant kelias veda per Teguise, visos jau alkanos, todėl stojam čia valgyti. Aš paslapčia tuo džiaugiuosi, nes labai norėjau jame pasivaikščioti, kai nebus tiek žmonių, kaip turgaus dieną. Buvusi sostinė dabar tuštutėlė ir dar nuostabesnė.

Ryte pagaliau sustojame šalia mūsų miestelio esančiame Alijošiaus muziejuje-parduotuvėje. Tai galbūt antra, po Malvasijos vynuogių auginama kultūra ir jos gaminiai parduodami visoje saloje. Parduotuvėje ragavome alijošių gėrimo, alijošių morengų, išbandėme daugybę kosmetikos, kvepalų, o pasiguodus, jog negalime daug ko nusipirkti, nes atskridome tik su rankiniu bagažu, pasiūlo viską atsiųsti ( jei perki už 100 eur.). Nors produktai nėra pigūs, bet susidarė įspūdis, kad tikrai neblogi.

Važiuojame vėl per Haria ir pasigrožime svaiginančia panorama su šiuo palmių miestu.

Toliau judame į dar vieną gražuolį – Famara paplūdimį. Tai vandens sporto mėgėjų rojus, nes vieta vėjuota, o šiandien tai ypatingai, todėl gelbėtojai ant keturračių kaip mat prisistato prie bandančių į vandenį lįsti turistų.

O mes gerą valandą pasideginame ir tiesiog pabūname gražioje aplinkoje. Tada vykstame į garsiausią ir seniausią El Grifo vyninę. Degustuojame, nors jau ragavome jo vietinėse užeigose, todėl žinome, kad vynas labai neblogas, bet nepigus – nuo 7 ik 23 eurų už butelį.

Vakarojame savo miestelio restorane, nes ryt jau išskrendame iš šios pasakiškos salos.
Kadangi skrydis po pietų, tai iš pradžių dar planavome užsukti į Arecifę, bet rytas gražus, niekas nuo baseino nesitraukia, pasivaikštome dar po savo kaimą ir tiesiog ilsimės.

Nes juk ir Lanzarotės turistinis simbolis – juodas saulės diskas su geltonu apvadu ir netaisyklingais 7 raudonais saulės spinduliais, kurie reiškia nerūpestingą poilsį vulkanų saloje.

O mes padarome savo Lanzarotės saulutę ir atsisveikiname su šia nuostabia sala. Bet atostogos dar nesibaigė…

Mūsų vila Lanzarotėje

II dalis