Ispanija – Portugalija. IV dalis. Cenrinės Portugalijos grožybės ir diena Italijoje

Nors keliavimas rudenį po pietinę Europą turi daug pliusų, tokių kaip mažesnės kainos, turistų skaičius ir karščių nebuvimas, tačiau turi ir du minusus – tai didesnė lietaus tikimybė ir trumpa diena, nes jau apie 17 val. pradeda temti ir lieka tik nebent pasivaikščiojimas po naktinį miestą. O dėl lietaus, tai jo mes šį kartą gavome sočiai, tik gerai, kad jis trumpalaikis buvo.
Taigi ir vėl nuo ryto lyja, o mes važiuojame į Sintrą, kur pačios nuostabiausios panoramos, kurių, tokiu oru, mes greičiausiai nematysime. Kadangi Sintrai vienos dienos taip pat neužtenka, tai išsirinkome šiam kartui Penos rūmus, Qinta de Regaleira ir Capuchos vienuolyną.
Pradžiai, kol lyja, lendame į Peną, nes ji vienintelė po stogu, ir tikimės, kad lietus liausis. Panoramos, aišku, nulis, nesimato nei vandenynas, nei Maurų pilis.O rūmai tikrai verti aplankymo, tokie kaip iš pasakos apie princeses ir pabaisas.

Viduje jau nepafotografuosi, nes prižiūrėtojų kas penki metrai, kurie akylai stebi kiekvieną tavo žingsnį, lankytojų taip pat nemažai, o erdvės ten nedidelės, todėl nežinau ar vasarą ten ką nors tose eilėse besistumdydamas matytum. O mes neskubame, nes tiesa sakant, kol nesiliovė lietus, nelabai ir turime kur eiti…Tačiau išėję jau matome vandenyną, o virš jo žydrą lopinėlį dangaus.

Todėl važiuojame į labiausiai Sintroje mums patikusią Qinta de Regaleira, tik ne taip lengva ją rasti, gerai, kad dar prieš pakylant į Peną mačiau į ją nuorodą, todėl pasistumdę pirmyn-atgal tais keliukais šiaip taip radome. Stovėjimo aikštelėje tik kelios vietos, kas irgi labai nustebino, tačiau visus vargus atpirko pasivaikščiojimas po vilos teritoriją.

Mistiniai pastatai, egzotiniai augalai, tvenkiniai, labirintai, tuneliai ir jokių prižiūrėtojų.

Kasoje gauni planelį ir pirmyn. Tik reikėtų jį gerai pastudijuoti ir visus tuos pažymėtus tunelius surasti – kai kuriuose nuvesti tokie šviečiantys takeliai, kai kur tenka ir mobiliaku pasišviesti, o kai kurie išvis neaišku ar kur nors veda.

Tikrai labai įdomu, pačiame name taip pat visokių siurrealistinių sprendimų, kartais baisu į kambarį koją kelti, nes veidrodžių pagalba sudarytas vaizdas lyg grindys ore kabotų. Labai patiko, o dar išlindusi saulė leido pasigrožėti ir Maurų pilimi.

Toliau važiuojame į Capuchos vienuolyną, kurį randame dar sunkiau, vienu metu jau galvojome kad nebepateksime, bet buvome į jį nusipirkę jungtinį bilietą, be to norėjosi pamatyti tą tikrą, mano supratimu, vienuolyną, kuriame vienuoliai gyveno labai asketiškai ir para buvo griežtai padalinta į tris dalis po 8 valandas: maldoms, darbui ir miegui. Jis labai harmoningai susilieja su aplinka, įspraustas tarp uolų ir riedulių, kurie būdingi šiai kalnuotai Sintros daliai. Vienuolynas XVI a., labai mažytis, celės tokio dydžio, kad nei pilnai atsistoti, nei atsigulti nėra galimybės. Nežinau ar verta į jį specialiai važiuoti, nes labai nedaug ten to žiūrėjimo, bet mums patiko ir be dviejų ten piešusių dailininkų, buvome vieninteliai lankytojai.

Dar prieš pat sutemstant spėjame užsidėti pliusiuką Cabo da Roca – vakariausiame Europos kyšulyje.

Kur vėl sutinkame būrius turistų, ir dar iš Rusijos, kurie savo garsiai reiškiamomis emocijomis verčia kitus neužsibūti, todėl ilgai neužtrunkame ir nutariame šiandien pagaliau paragauti to portugališko maisto. Ilgos ir nedaug žadančios paieškos baigiasi tuščiame žuvies restorane, bet randame tai apie ką svajojome – vitrinoje ant ledo puikuojasi įvairios žuvys, kurias išsirenki ir jas čia pat ruošia. Jūros ešerys, otas, dar kažkokia nematyta, bet virėjų giriama žuvis, brokolių ir šparaginių pupelių garnyras, salotos, vietinis baltas vynas… Skanu, pagaliau tai ko tikėjomės, tik nepigu – sumokėjome po 18 eurų, bet juk ne kasdien, be to šiandien paskutinis vakaras Portugalijoje.

Kadangi skrydis 6 ryto, tai su automobilio grąžinimu, atvykimu iki oro uosto, to miego ne kažin kiek ir liktų, todėl, nakvynės net neplanavome. Taip sutaupėme dar visą dieną Portugalijai, o tuos likusius 400 km iki Madrido važiuosime naktį.
Ryte, susikrauname lagaminus ir važiuojame į Penichę atsisveikinti su vandenynu. Šiandien jis vėl kitoks, nes giedrą dieną atsirado spalvos ir pasimatė Berlengo sala horizonte. Šiaip ten plukdo laivelis laukinės gamtos mylėtojus, bet kai toks bangavimas, tai aš sunkiai įsivaizduoju kelionę iki jos.

O mes džiaugiamės vasariška diena ir nuostabiais vaizdais.

Toliau judame link ,,nuotakų miesto” Obidos. Jis taip vadinamas dėl to, kad 1282 m. karalius Dinis vestuvių dieną padovanojo šio miesto pilį savo sužadėtinei Izabelei, be to tai labai tapybiškas ir romantiškas miestelis, dėl ko mėgstamas bei lankomas jaunavedžių ir aišku, turistų.

Jei atsiriboti nuo visą pagrindinę gatvę okupavusių suvenyrų parduotuvėlių ir įsivaizduoti tikrą miestelio veidą tai jis labai žavus, visas baltas, o namų kampai išdažyti geltonai arba mėlynai, kas, jei neklystu, reiškia kažkokių ten blogų dvasių atbaidymą. Visur daug gėlių, mielų detalių, o bendrą miestelio vaizdą smagu apžiūrėti apeinant jį juosiančia pilies siena.

Paragaujame tik šio miestelio kavinėse siūlomo vyšnių likerio šokoladiniame puodelyje, kurį, išgėrus, reikia suvalgyti. Šio mažo malonumo kaina, tik 1.30, todėl mielai pabandome.

Tikrai gražus ir vėl kitoks miestelis.
Kas mane Portugalijoje stebino, tai šios šalies vietų individualumas, kiekvienas objektas toks vienintelis, su savo bruožais, kurie nesikartoja kitur, dažnai net patiekalą savo turi, kurio gausi paragauti tik ten.
Dar toks vienintelis ir nepakartojamas, nes visiškai nepanašus į kitus ir dar neišlepintas turistų – Monsanto. Dėl turistų, tai manau čia tik laiko klausimas, nes nors jis ir labai niekur nepakeliui ir gan toli nuo vandenyno, bet manau vertas to, kad belstis apie 200 km link Ispanijos. Pakelėse auga kamštmedžiai, kurie su šviežiai nulupta žieve ir beveik raudonos spalvos brazdu priminė kraujuojančią žaizdą ir tikrai labai graudžiai atrodė. Ant kamieno dažais užrašyti metai tam, kad žinoti kada vėl bus galima ją lupti, nes kas 9 metai žievė atauga ir pasiekia reikiamą storį vėl tinkamą kamščių gamybai.

Taigi, Monsanto – mūsų paskutinis taškas Portugalijoje, skubėti nebėra kur, todėl sukame ratus, po šią nerealią vietą ir vis kažką naujo atrandame. Miestelis įsikūręs netoli kalno viršūnės tarp didžiulių riedulių, kurie praktiškai panaudoti kaip pastatų sienos, todėl šie nenuspėjamų formų ir išplanavimo.

Kalno viršūnėje pilies griuvėsiai, šalia jų akmeniniai karstai su žmogaus formos įdubomis, viskas palikta kaip buvę, tikras laukinis muziejus po atviru dangumi.

Miestelyje vietiniai pardavinėja vaisius daug pigesnius nei kitur matėme ir tik mums priėjus, pjauna per pusę kaštainius ir siūlo ragauti – mes nė nežinojome, kad jie valgomi ir nekepti. Skonis panašus į lazdyno riešutų, skanu, o ir kaina dvigubai mažesnė negu kitur. Ir nors keliavome tik su rankiniu bagažu, bet turiu dar atliekamo svorio lagamine, todėl nusiperku porą kg. sau lauktuvių į namus – labai jau mes juos mėgstame, o kadangi tik ką nuskinti, tai žali dar skanesni negu kepti, todėl židinio užkūrimo jie ir namie nesulaukė 🙂
Net ir sutemus gražu, tik kad šaltoka, nes kalnuose temperatūra visai ne portugališka.

Kaip bebūtų gaila ir kad ir kaip norėjosi dar ten pabūti, bet viskas baigiasi, todėl važiuojame link Madrido. Paskutinė vakarienė, nors iš pradžių žadėjo būti nebloga, tačiau keisto kvapo sepijos, vertė abejoti jų šviežumu. Gerai, kad ėmėme dar ir kitų patiekalų, tai likome pavalgę, o fantastinis pieno desertas ir vynas viską pataisė.
Liko nepilni 400 km ir 9 valandos iki skrydžio. Grąžinę automobilį, dar porą valandų pasitriname oro uoste, tai tos bemiegės nakties visai nesijautė. Ir jeigu, kaip buvo suplanuota, apie pietus būtumėme buvę namuose, tai to miego būtų ir netrūkę. Tačiau dėl atkelto skrydžio, turime parą praleisti Italijoje. Iš pradžių planavome tą dieną pasivaikščioti Milane, tačiau paskaičiavus kiek mums devyniems ( dešimta, vėliau pasijungusi keliautoja, per Londoną grįžo namo ) kainuos autobuso bilietai iki miesto ir atgal, dar pavargus, po bemiegės nakties belstis iki viešbučio, persigalvojome ir išsinuomojame mikroautobusą, kuris mums ir kainavo pigiau ir laiką praleidome turiningiau.
Prieš tai informacijoje pasidomėję apie orus, esame nuliūdinami, nes mūsų laukia lietus – o galvojome tiek km. nuskridę nuo jo pabėgsime 🙂 Ir tik sugrįžę į Lietuvą sužinojome, kad tomis dienomis buvo potvyniai visoje Italijoje, o ypač Milane ir nors visą dieną lijo, bet tos stichijos nepamatėme – gerai, kad apsigalvojome ir patį Milaną aplenkėme.
Kadangi tik 9 val. ryto ir į viešbutį, kuris yra netoli oro uosto, mūsų dar niekas neįleis, o pačiame Bergame buvome pernai, tai važiuojame į Breschia ir pirmiausia einame valgyti. Va čia ir atsigavo širdis, visi prisiminė kas yra skanus maistas – nei ieškoti, nei rekomendacijų klausti – beveik visi valgėme skirtingus patiekalus, net vieni kitų ragavome – viskas tobula. Italijos maistui, bent jau Europoje,. negali prilygti niekas.
Nors lynoja, pasivaikštome po senamiestį kol randame miesto įžymybę – romėniškus griuvėsius Foro aikštėje – Tempio Capitolino šventyklą, kurios, deja nesimatė, dėl ją supusių pastolių. Šiaip visai jaukus, tipiškas itališkas miestas.

Ir nors labai gražu buvo Portugalijoje, bet pamačius tuos gelsvų atspalvių pastatus su langinėmis, pasijaučiau kaip grįžusi ,,namo”.

Važiuojame toliau, link Gardos ežero. Pavalgius ir sušilus, pasijaučia miego trūkumas ir dauguma suminga. Atspariausieji, grožisi pro langą ,,atvirutiniais” vaizdais, ypač rudeninės medžių spalvos kalnų šlaituose nuostabios žalių kiparisų fone.

Nors girdėjau, kad vasarą čia žmonių kaip Palangoje Basanavičiaus gatvėje, todėl daug kam nepalieka didelio įspūdžio, mums čia labai patiko – bent jau tiems kas nemiegojo, todėl pasižadėjau būtinai kada nors čia dar atvykti ir apvažiuoti visą ežerą. Lyja, tačiau vis tiek išlipame šiek tiek pasigrožėti ežeru,

užmetame akį į vieną kitą bažnytėlę,

suvalgome kavinėje pačio skaniausio iš visų kada nors ragautų tiramisu ir pasivaikštome šiek tiek po lietingas gatveles.

Vakarėja…
Atostogos baigėsi…

I dalis
II dalis
III dalis