Ispanija – Portugalija II dalis. Portugališki įspūdžiai ir šiek tiek šiaurinės dalies

Suplanavus tris dienas praleisti Ispanijoje, tapo aišku, kad savaitės Portugalijoje pamatyti viskam tikrai neužteks, o tik prabėgom apvažiuoti nesinorėjo, todėl nutarėme šį kartą atsisakyti pietinės dalies – Algarvės. Gali būti, kad tai pati gražiausia Portugalijos dalis ir mes daug praradome jos nepamatę, tačiau aš planuoju kada nors šią spragą būtinai užpildyti, todėl, kad man kažko pritrūko iki to beveik tobulo keliautojų tiek išliaupsinto ,,rojaus”. O gal paprasčiausiai per daug tikėjausi…

Ir nors negaliu sakyti, kad nepatiko – kelionė pavyko, netgi labai, bet surizikuosiu paminėti ir tai, ko gi pritrūko. Portugalija – man tai jau trečia šalis, po Graikijos ir Juodkalnijos, kuri neatitiko keliautojų sudaryto įvaizdžio, tačiau nereiškia, kad aš ten nenorėčiau apsilankyti dar kartą. Bet kelis mitus, pabandysiu jei ne sugriauti, tai bent iškrapštyti iš pamatų kokį akmenuką 🙂

Tai, kas gi mane nuvylė? Aišku, tie ,,minusėliai” labai nedideli, bet vis tiek norėčiau juos paminėti. Pirmiausia man, kaip kelionės organizatorei buvo visiškai neįdomu ruoštis kelionei, nes visi lankytini objektai yra seniausiai keliautojų atrasti, daug kartų aprašyti ir visų matyti. Tiesa, vienu metu, aptikusi Portugalijos turizmo svetainėje Monsanto, buvau labai apsidžiaugusi, kad atradau kažką naujo, niekam nežinomo, tačiau po savaitėlės jį atrado ir Mytrips ( įdomybėse ) ir tą mano atradimo džiaugsmą šiek tiek prislopino 🙂
Bet tos įžymios vietos dėl to ir yra visų lankomos, nes neabejotinai to vertos, netgi sakyčiau nepadoriai prabangios palyginti su jas supančia aplinka. Taip lyg juoda duona būtų papuošta marcipaninėmis rožėmis. Man kilo toks palyginimas, kai nuo vieno iki kito lankytino objekto važiuoji visiškai neįspūdingomis apylinkėmis, kurios, jei ne vienas kitas egzotinis medis, panašios į lenkų ar slovakų kaimus prieš 15 metų (nes dabar jau ir ten kaimeliai daug tvarkingesni), su savais šiukšlynais ir šabakštynais. Net ir mums neregėti bei kvepiantys eukaliptai, dėl vėjo plaikstomų atsilupusių žievės atplaišų, tą netvarkingumo jausmą dar sustiprindavo.

Visus tuos beveik 2000 km, pravažiuotus Portugalijos keliais, ir tikrai ne vien autostadomis, aš vis laukiau, kad va, tuoj tuoj, galbūt jau už sekančio posūkio, aš pamatysiu tą visų išgirtą ,,nuostabią Portugalijos gamtą”. Na, nebent čia apie vandenyno pakrantės, bet juk gamta, tai ne vien tik pliažai… Aš vis savęs klausiau: gal tie liaupsintojai nebuvo Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Kroatijoje…ką jau ten, galėčiau išvardinti pusę Europos, kur mano akys džiaugėsi kiekviena automobilyje praleista minute…Bet čia tik apie gamtą, pakelės vaizdus. Tačiau vos pasiekus tos blankios kelionės tikslą, nusivylimas kaip mat išgaruodavo. Viską ką aplankėme tikrai labai verta pamatyti, bet pakeliui galima buvo ir pamiegoti, ką daugelis mano pakeleivių ir darė. Taigi, pirmas nusivylimas – gamta.
Antras – maistas. Manau ne vienas, dar senajame Road-e, atsimena keliautojos Vilmuttės pasakojimą ,,Kulinarinė kelionė po Portugalija”. Aš jį paskaičius pusę metų prieš kelionę svaigau, kaip kasdien valgysiu žuvį ir jūros gėrybes, ką labai mėgstu, ir tikiu kad to nuostabaus maisto galima ten rasti, bet tikrai ne visur. Mums šiuo klausimu nelabai sekėsi, nes jei užsisakydavome sardines ar kitą žuvį, keptą ant grilio, tai dar buvo valgoma, nes taip ruošiant maistą dar reikia sugebėti jį sugadinti. Bet jei gauni ką nors troškinto, o kartais nelabai supranti ką užsisakai, nes daug kur meniu tik vietine kalba, tai tikrai buvo neskanu. Turėjau išsivertusi nemažai patiekalų pavadinimų, bet kas iš to, jei užsisakai aštuonkojį , o gauni tokį atmestinai paruoštą patiekalą, panašų į plovą su dešrelėmis ir kečupu, tik vietoj dešrelių tokie beskoniai pavandeniję aštuonkojo gabaliukai – sugadintas geras produktas ir tiek. Todėl, patarčiau prieš kelionę portugališkai išmokti paklausti : ,,kur čia patartumėte skaniai pavalgyti?” ir tikiu, kad tada maistu neteks nusivilti. Tiesa, kai atidarę parduotuvėje pirkto jūros gėrybių kokteilio pakuotę, radome papildomai dar įpjaustytų krabų lazdelių – negalėjau patikėti savo akimis. Kažkoks pasityčiojimas – tai tas pats, kaip kad mes į cepelinus dar papildomai įbertumėme užpilamos bulvių košės miltelių – beveik įsižeidžiau, išrinkau ir išmečiau jas lauk. Taip, kad teko ir patiems gaminti ir užkąsti emigrantės ukrainietės picerijoje, nes tai buvo vienintelė tuo metu atidaryta maitinimo įstaiga miestelyje. Ir nors tos picos tikrai buvo neblogos, bet tai visiškai neatitiko mano lūkesčių. O kai praradus viltį, tą vakarą pati pagaminau jūros gėrybių sriubą, draugai juokėsi, kad tai buvo skaniausias maistas valgytas Portugalijoje 🙂
Tačiau yra kai kas, ko nebūtina klausti, o reikia tiesiog ragauti – tai saldumynai, kava ir Vinho Verde. Čia kiek tik bandėme, visada sėkmingai. Tiesa, tie desertai labai saldūs ir dažniausiai labai ,,kiaušininiai”.

Nežinau kiek čia tiesos, bet girdėjau, kad kažkada portugalai kiaušinių baltymus naudodavo statybose, kaip rišamąją skiedinio dalį, todėl likdavo daugybė trynių, kuriuos šeimininkės stengdavosi prasmingai panaudoti. Todėl jų firminis tortas, kurį mes vieno keliautojo gimtadienio proga ragavome, iš geltono kiaušininio biskvito, su kremu taip pat iš kiaušinių trynių. Gal skamba neskaniai, bet man labai patiko, net ieškojau youtube kaip tokį pasidaryti ir radau, bet pirma reikia portugališkai išmokti 🙂

Kiti du saldūs šedevrai – tai firminiai pyragėliai Pasteis de Nata

ir pieno desertas – šis jau be kiaušinių, bet iš plakto paprasto ir kondensuoto pieno su sausainių trupiniais. Labai skanu, tik aišku saldu, todėl vieno dviems tikrai užteks. Jie ir prie kavos puodelio padėdavo tokio dydžio cukraus paketėlius, kad ten kokie 4 šaukšteliai telpa.
Na ir portugalų pasididžiavimas – Vinho Verde. Tai jaunas vynas su natūralios fermentacijos burbuliukais, be jokios angliarūgštės, todėl lengvas, gaivus, pigus ir kiek jo begertum – ryte tikrai gerai jausitės, ne taip kaip nuo mūsų ,,šampaniuko” ar sidro 🙂 Ir nors Portugalijoje jo kaina prasideda nuo 1.50 euro, pas mus jis brangus, bet tokio, matyt, bačkose neatsiveši, ir vietoje neužgazuosi, o buteliais vežti tikriausiai neapsimoka. Todėl šitą ,,gėrį” reikia degustuoti vietoje, ką mes ir darėme 🙂 Pirmą šio vyno taurę teko paragauti vos įvažiavus į Portugaliją, kai degalinėje, kol vairuotojai gėrė kavą, mums vos išsitraukus dar nuo vakar likusį ispaniško vyno butelį ir besidairant aplink kaip čia jį atidarius, prisistatė portugalų ekipažo vyrukai su atidarytuvu rankose. Tada pirmą kartą teko susipažinti su portugališku svetingumu ir tikrai draugiškais bei nuoširdžiais žmonėmis, nes po trumpo apsikeitimo mandagumo frazėmis, tuoj buvo atneštas Vinho Verde iš kažkurio tėvų vynuogyno ir užkandžių padėklas, o vienas, sužinojęs iš kur mes, pasigyrė buvęs Lietuvoje – Taline 🙂 Na, kaip visada, keista, kad ne Rygoje.

Taigi, įvažiavus į Portugaliją, kaip ir daugelį keliautojų, nustebina kelių kokybė, manau jie šiuo metu geriausi Europoje, pakelės vaizdai dar irgi buvo neblogi, gaila, kad pusę to vaizdingo kelio važiavome tamsoje. Apsistojame pačiame Porte, Gajos pusėje, netoli vandenyno. Nors nuosavų namų kvartale didžiulės tvoros, kai kur net su spygliuota viela viršuje ar net įmūrytomis stiklo šukėmis, bei grotos ant visų langų ir durų nuteikia grėsmingai, tačiau savininkė patikina, kad čia visiškai saugu, bet išeinant, grotas pataria užrakinti. Namukas gal ir ankštokas dešimčiai žmonių ir sakyčiau toks kvepiantis kičine prabanga, bet kaip už 100 eurų nakčiai, tai visai pakenčiamas. O toks vaizdas kieme mums labai patinka.

Diena skirta mano manymu pačiam gražiausiam Portugalijos miestui – Portui.

Pirmiausia norime pamatyti vandenyną, nes daugeliui tai pirmas kartas, o jis kaip niekad gražus – dižiulės bangos su purslais tyškančiais aukštyn gerą metrą. Įspūdinga!

Nors lankiausi Porte prieš porą metų (smulkiau apie Portą pasakojau čia), bet dabar jis man dar labiau patiko – pasivaikštome gražiausiomis vietomis,

pasidairome po centre šurmuliuojantį sekmadieninį egzotinių paukščių turgelį,

papietaujame Ribeiros krantinėje su nuostabiu vaizdu į upę ir Gajos krantinę.

Valgėme jau mano anos viešnagės metu patikrintoje šeimyninėje kavinėje, kur dirba sena motina, su sūnumi, kuris neužsirašo užsakymų, o po to blaškosi tarp staliukų ir visiems kaišioja ne jų užsakytus patiekalus. Porcijos nedidelės, bet maistas skanus, nors Gajos pusėje galima pigiau pavalgyti ir pasirinkimas pasirodė didesnis.

Bet mes jau sotūs, todėl keliaujame į vyno rūsius ragauti Portveino.

Šį kartą degustuoti už dyką jau niekas neleidžia – matyt krizės pasekmės – ir apsilankymas mums kainuoja po 4 eurus, tarp kitko, kuo rūsiai aukščiau į kalną nuo upės, tuo pigiau, bet už kiekvieną bilietą suteikia 2 eurų nuolaidą čia perkamam vynui. Įsigiję kelis butelius traukiame į mano manymu, vieną iš gražiausių Porto vietų ant upės kranto prie laivelių.

Ten laukiame kol sutems ir galėsime pasigrožėti fantastine naktinio miesto panorama. Ragaujame portveiną, vis nusipirkdami čia pat kepamų kaštainių, oras geras, miestas visiems patinka, o vaizdas nuo tilto vainikuoja šią smagią dieną.

Rytas išaušta apsiniaukęs, prognozės nieko gero nežada, todėl, kol dar nelyja, važiuojame į šiaurę – link Bragos, bet prieš tai – ,,privaloma” programa prie vandenyno – ir taip bus kasdien, nes to grožio buvo vis negana. Manau, tai vienas geriausių dalykų Portugalijoje.
Lietus šiek tiek sujaukia mūsų planus ir Bragą bei Barcelos teko apžiūrėti per aplijusį mašinos langą. Tačiau džiaugėmės nors tuo, kad turbūt gražiausia šiaurinės Portugalijos vieta – Bom Jesus oro sąlygos mums leido pasigrožėti.

Tai bažnyčia, piligrimų kelio finalinis taškas, į kurią veda įspūdingi 116 metrų barokiniai laiptai su 6 Kristaus kančios koplyčiomis

ir 5 žmogaus pojūčius – tokius kaip uoslė, rega, klausa, lytėjimas ir skonis – vaizduojantys fontanai.

Tikrai gražu, mokėti nereikia, verta aplankyti.

Dar kartelį dangus susimylėjo ir sustabdė žliaugiantį lietų mums sukant ratus po Guimaraes – senąją Portugalijos sostinę ir leido pasivaikščioti po XII a. miesto pilį,

į kurios vidaus kiemą galima laisvai įeiti ir užlipti ant sienos įtvirtinimų, bei pasigrožėti panorama.

Valgyti, aišku vėl negauname, o tie kurie vis bando prisibelsti į restoranėlius, jau permirko kiaurai. Nebesikankiname, stojame supermarkete, perkame dešrų – kursime namie grilį. O ryt judėsime link Lisabonos.

Namas Porte
I dalis
III dalis