Ispanija – Portugalija. I dalis. Madridas ir pažintis su Kastilija

Iš tikrųjų, tai kelionė turėjo būti į Portugaliją, tačiau dėl įvairių nereikšmingų aplinkybių, tokių kaip skrydžių laiko, kainos, norimo išsinuomoti automobilio (9 vietų) nebuvimo, nusipirkome skrydžius į Madridą. O gal tos kliūtys skristi tiesiai į Portugaliją buvo sureikšmintos todėl, kad po apsilankymo Andalūzijoje, kai ką vėl labai traukė į Ispaniją? Juolab, kad po to, kai bilietai jau buvo nupirkti, tai nupigo ir skrydžiai į Portugaliją, o planuoto mikroautobuso mes ir Madride nebegavom 🙂 Negana to, likus porai savaičių iki atostogų, Ryanair-as atkelia mūsų atgalinį skrydį Milanas – Vilnius iš sekmadienio į pirmadienį – jiems gi nė motais, kad mums visiems pirmadienį į darbą. Visos derybos bevaisės – negirdėjau, kad kam nors būtų pasibaigę kitaip – sako čia Italijos reikalas, galime pakeisti į bet kurį miestą, bet tik iš Italijos. Ir jokios kompensacijos už papildomą nakvynę mums, aišku, nepriklauso. O juk ta pati bendrovė, atrodo ką reiškia pakeisti iš Madridas-Milanas-Vilnius į Madridas-Londonas-Vilnius? Bet kai tokią kainą už skrydžius mokam, juk net draudimo jų neperkam, tai nieko ir negali reikalauti…Taip, kad prie Ispanijos – Portugalijos, dar prisidėjo diena Italijoje…Niekas neprieštarauja, nelabai ką ir pakeisi, o kadangi 9-niese išsinuomojome du lengvuosius automobilius, tai prisijungia dar ir 10-ta keliautoja. Taip, mūsų šiemet jau 10 ! Jei taip ir toliau daugės, tai reiks kažkam D kategoriją įsigyti autobusui vairuoti. Juokauju, daugiau nereikia… nors įmanoma 🙂

Į Madridą atskrendame vėlai vakare, pasiimame du Peugeot Partner, kurie buvo dar ir dyzeliniai, nors to neužsakinėjom (jų nuoma brangesnė). Tarp kitko, labai patogūs automobiliai keliaujant penkiese, tikrai daug vietos gale, lubos aukštos, dėl ko erdvės dar daugiau. O prieš kelionę kažkaip net pergyvenau – kaip jie ten sėdės trise gale, juk 3000 km. reikės nuvažiuoti, bet labai pasiteisino, kitą kartą vėl tokius imtumėme.

Įsikuriame gan prabangiame trijų aukštų name, su penkiais miegamaisiais, indaplove, lauko terasa, pačiame mieste už 180 eurų nakčiai. Buvo net sūkurinė vonia ar džakuzi – net nežinau, nes neturėjome kada ja ir pasinaudoti 🙂 Manau, pamatę namą, daugelis nustebo, žinodami mano ,,ekonomišką” požiūrį kelionėje, bet tai buvo pigiausia rasta nakvynė tokiam skaičiui žmonių. Ir nors jau seniai naktis, bet sėkmingą atostogų pradžią reikia atšvęsti…
Ryte keliasi visi sunkiai, bet gal ir dėl to, kad už lango lyja. Skubėti labai nėra kur, nes šiandien diena skirta Madridui. Muziejai nesuplanuoti, todėl laiko susipažinti su sostine, manau, užteks. Pirmiausia nuvažiuojame metro iki vieno iš man gražiausių statinių Madride – Palacio de Comunicaciones, kuris, deja, nėra jokia žymi vieta.

Tada papusryčiaujame

ir porą valandų praleidžiame didžiausiame miesto parke – Retiro.

Tikrai gražiai sutvarkyta didžiulė žalia zona su keliais tvenkiniais ir kažkokiais mistiniais medžiais, kurie auga vandenyje.

Nors nusipirkom dienos bilietus, tačiau visus pagrindinius lankytinus objektus galima apeiti pėsčiomis ir nors tarpais palynoja, visai smagiai pasivaikštome. Ispanijos sostinė palieka gerą įspūdį, nors nieko pritrenkiančio ten nėra, bet to ir nesitikėjome.

Tačiau tai dar ne viskas, nes vakare laukia vienas iš geriausių kelionės įspūdžių. Grįžtant namo, vėl, kaip ir pernai Italijoje, nesėkmingai ieškome kur pavalgyti – tas jų valgymas naktimis mums netinka…Dar užklupęs lietus, likus 5 minutėm iki namų, permerkia visus kiaurai. Persirengiame ir sušokę į mašinas, paieškas pasistiprinti baigiame supermarkete. Nusiperkame šviežių makaronų, gatavų grybų ir pelėsinio sūrio padažų , vyno – labai skani vakarienė, gaila ne ispaniška…Pavalgę visi aptingsta – visgi visą dieną pravaikščiojom – ir planuotą flamenko siūlo atidėti rytojui. Čia jau kai kuriuos teko įkalbinėti – pailsėsite grįžę namo – aš jau kažkada taip pavargus praleidau pasivaikščiojimą po vakarinį Monmartrą Paryžiuje, po to kitiems pasakojant įspūdžius, gailėjausi, kad patingėjau ir nuo tada pažadėjau sau ilsėtis namie, o ne kelionėje. Dvi moteriškės visgi ,,supasuoja”, o likusieji eina ieškoti sausų drabužių ir batų. Išeinant, sutinkame savo šeimininką, kuris paklausęs, kur susiruošėm, pataria mums geriausią vietą mieste – Casa Patas, kur šiandien vyksta gastroliuojanti Flamenko grupė. Jis kažkam paskambina ir rezervuoja mums vietas. Atvykstame vos ne pavėlavę, tačiau sausakimšoje salėje tuščias tik vienas mūsų staliukas. Kadangi jis ne prie pat scenos, kaip žadėjo, o šiek tiek šone, bilietai mums kainavo ne 30, o po 23 eurus, tiesa gavom už tą kainą dar 2 butelius vyno. Nežinau, ar būtumėm tą vakarą patekę patys į kokį kitą pasirodymą, bet į šitą tai tikrai ne. Na, tai mano jau penktas flamenko, bet kas kart vis labiau patinka. Aš manau, kad tai yra vienas iš geriausių dalykų Ispanijoje. Tiesiog nuostabu, kaip keli gitaristai ir močiutės amžiaus moteriškė, su šokyje išsidraikiusiais plaukais, perkreiptu veidu, apvalių formų – tiesiog neįtikėtina, kaip ji taip šokdama gali būti tokia apkūni, nes suprakaitavę šokėjai net drabužius keitė – gali taip prikaustyti žiūrovą.

Net mūsų vyrai, tiek 45-erių, tiek 22-jų buvo pritrenkti, kaip ir visi pasirodymą stebėję žiūrovai. Labai patiko, o tos dvi, likusios namuose, daug prarado…

Dėl antros dienos po Madrido apylinkes ilgai neapsisprendėme, nes daug ten visko įdomaus yra, buvau pasiruošusi net kelis variantus. Bet apskaičiavę, kad jei važiuosime link Segovijos, tai į planuotą Penafiel pilį nepateksim dėl pietų pertraukos, kuri ilgesnė už darbo laiką, todėl vykstame į Consuegrą, link Don Kichoto malūnų. Rytas saulėtas, o kai pagaliau išvažiuojame iš miesto, aplinkiniai kalnuoti vaizdai žada įspūdingą dieną.

Pakeliui ant aukšto kalno matosi milžiniškas 150 m. aukščio kryžius, pastatytas vietinio diktatoriaus Franco visiems žuvusiems pilietiniame kare, nors jis pats prie tų žudynių ir prisidėjo. Ten turėtų būti visai įdomu, uoloje yra bazilika, bet mes važiuojame toliau, į maždaug už 50 km. esantį Chinchoną – madridiečių pamėgtą priemiestį.

Iš pradžių užlipam į kalną iki pilies griuvėsių, pasigrožime panorama, tada nusileidžiame į gražuolę Plaza Mayor – Didžiąją Aikštę, kuri primena senovinį teatrą po atviru dangumi, kur vidury scena, o aplink daugybė balkonėlių ir kavinukių po portikais, taip ir kviečiančių prisėsti.

Ir nežiūrint, kad dar tik 11 val. ryto, užsisakom to, ko čia suvažiuoja savaitgaliais ispanai – anyžinės degtinės. O jinai stipri, viena rūšis net 70 – ties laipsnių, o ir kiekis nemažas, gal net visas 100 ml. 🙂 Labai mums čia patinka, tos anyžinės nebuvo taip ir mažai, todėl visiems linksma, niekas nenori išvažiuoti.

Dar kiek pasivaikštom, užlipam prie bažnyčios, apžvelgiam aikštę iš viršaus

ir vykstame link Consuegros. Ant aukšto kalno išsirikiavę balti malūnai matosi iš tolo, bet pirmiausia, kol tavernos vėl neužsidarė siestai, nutariame pavalgyti. Randame labai gražią užeigą, kurioje pasiūlo dienos pietus iš penkių patiekalų už 12 eurų. Nepasakyčiau, kad buvo neskanu, bet kai kas kažkaip nederėjo vienas prie kito, buvo nauja ir kartais nežinojom ką valgom, nes padavėja kalbėjo tik ispaniškai. Pavyzdžiui kažkokie skrudinti batono trupiniai su keptų dešrelių ir spirgučių gabaliukais, po to atneša lyg lęšių ar avinžirnių tyrės ir visa tai siūlo kabinti su šilta bandele, po to aviena su bulvėmis – ir riebu viskas ir daržovių mažai, o sako, kad lietuvių maistas riebus ir sunkus. Mes po šitų pietų vos paėjom. Nors ragauti buvo savotiškai įdomu, o desertas – pieniška ryžių košė su cinamonu ir šafrano ledų rutuliuku daugeliui jau nebetilpo.
Užvažiavę ant kalno ilgai vaikštinėjame prie malūnų, dairomės po neaprėpiamus laukus,

aplankome restauruotą šalia esančią pilį.

Iš tikrųjų tai neaišku ar šitie, ar netoliese esantys malūnai Campo de Criptanoje įkvėpė Cervantesą jo žymiajam kūriniui, bet vieta įspūdinga, verta apsilankyti. Ir nors visi žinojome personažų vardus, kažkas netgi atsiminė kaip vadinosi arklys, pasirodo visos knygos taip niekas ir neskaitė. Gal apsilankymas čia paskatins tai padaryti? Vėl visi tingiai vaikštinėja ir neskuba šios vietos palikti – žmonių nedaug, oras geras…

Todėl Toledą pasiekėme jau temstant ir tikrai skyrėme jam per mažai laiko.

Nors sukome ratus po senamiestį ne vieną valandą – vis bandėme patekti į garsiąją katedrą, tačiau ji buvo kažkodėl uždaryta.

Bet net sutemus, matosi šio viduramžių miesto grožis ir trijų kultūrų – krikščionių, žydų ir musulmonų palikimas, kuris atsispindi miesto architektūroje. Grįžtame pavargę, nes miestas ant kalno ir tas lipimas aukštyn – žemyn mus galutinai pribaigė.

Ryte keliamės anksčiau, nes laukia 600 km. iki Porto ir dviejų nuostabių Ispanijos miestų aplankymas. Bet prieš tai priduodame namą ir atsiimame 120 eur. užstatą už galimą daiktų sugadinimą. Kažkaip pernai Italjoje su tuo neteko susidurti, o šiemet ir ispanai ir portugalai to reikalavo. Nors visi tik akį į kambarius užmesdavo, o puodelių ar taurių tikrai niekas neskaičiavo – čia, matyt, daugiau tokia drausminimo priemonė.

Pirmiausia valandėlei užsukame į Avilą. Nors važiuojant greitkeliais kilimo į kalną nesijautė, tačiau tai aukščiausiai įsikūrusi Ispanijos provincijos sostinė ir yra 1130 m. virš jūros lygio. Tą pajautėme išlipę iš automobilių, nes net šviečiant saulei temperatūra vos siekė 13 laipsnių. Miesto centrą supa geriausiai Europoje išsilaikiusi viduramžių siena su 88 bokštais, kuri tęsiasi 2 km.

Geriausia sienos panorama atsiveria nuo taip vadinamo ,,keturių stulpų” monumento, esančio šalia kelio į Salamanką.

Ant bažnyčių, ir kitų aukštų pastatų stogų daugybė gandralizdžių, kas mūsų akiai atrodo neįprastai, kad miesto centre perėtų gandrai. O jų ten daugybė, net autostradose virš kelio ant ženklų susisukę lizdus.

Gal būtumėm pasivaikščioję ilgiau, bet mūsų vasariška apranga ir vėsus oras apžvalgą sutrumpino, tačiau miesto grožio tai nesumenkino.
Sekantis, kiek ilgesnis, sustojimas Salamankoje, nes čia žadame pagaliau paragauti ko nors skanaus ir Ispaniško, pavyzdžiui paeljos. Po ilgų mašinų stovėjimo aikštelės paieškų, pasiėmę šiokį tokį miesto planą, einame į centrą, kuris visai nedidelis ir visos įžymybės arti viena kitos. Tai labai senas miestas, kuriame iki romėnų laikų buvo iberų gyvenvietė net apie 200 m. pr. Kristų. Dabar miestą garsina XIII a. universitetas – pats seniausias ir garsiausias Europoje. Miesto simbolis – varlė, kuri yra legendos apie ilgai bestudijuojančius studentus simbolis. O suvenyrų parduotuvėlėse net žalia nuo daugybės varlių visose išraiškose. Mes pirmiausiai apžiūrime taip vadinamą ,,kriauklių” namą, visą papuoštą daugybe akmeninių kriauklyčių, kurios yra šv. Jokūbo ordino simbolis. Jį XVI a. pastatė vienas šio ordino riterių. Dabar čia įsikūrus miesto biblioteka – turistams galima apžiūrėti ir gražų vidinį kiemelį.

Toliau – dvi nuostabios katedros – XII a. senoji ir prie jos prilipdyta – XVI a. naujoji,

įspūdingas universiteto pastatas ir dominikonų vienuolyno bažnyčia – Iglesia Convento de San Esteban.

Miesto pagrindinė aikštė – Plaza Mayor – viena gražiausių Ispanijoje, ypač dėl auksaspalvio smiltainio, iš kurio ji pastatyta ir kuris labai gražiai atrodo, ypač temstant.

Aikštė pilna studentų ir miesto svečių sėdinčių lauko kavinėse, tik jos grožį mums šiek tiek užstojo šurmuliuojanti knygų mugė, įrengta neišvaizdžiuose laikinuose kioskeliuose. Bet pastatų sienų spalva stovi akyse iki šiol – nebuvau tokios mačiusi. O kavinėje, kurioje pagaliau gauname paeljos, aptarnauja lietuvė padavėja, kuri čia mokosi ir labai nustebo mus pamačiusi, nes kiek čia dirba, lietuviai į jos kavinę nebuvo užsukę. Pasišnekam apie šį bei tą, pagiriam gražų miestą, o ji sužinojusi, kad važiuojam į Portugaliją, sako, kad čia gražu, bet jau ten, tai vos ne rojus. Na, na, nenoriu išankstinių nusiteikimų, bet jaučiu, ar neteks nusivilti tais keliautojų liaupsinimais. Per daug jau visi giria tą Portugalijos grožį, bet ryt – poryt patys pamatysime. Nors po šių trijų nuostabių dienų, praleistų Ispanijoje, kurioje nenuvylė niekas, sunku patikėti, kad gali būti dar geriau…

Namas Madride
II dalis