Ispanija: Katalonija. II dalis. Nauji atradimai

Kita diena skirta Salvatorui Dali, todėl rytas prasideda jau be improvizacijų, nes iš anksto internetu rezervuoti bilietai į menininko namą – muziejų, į kurį leidžiama po 8 žmones tam tikru laiku, ir pavėlavus gali likti be nieko. Yra apie šią vietą jau aprašyta – čia ir ačiū Apokui, kad sužinojau apie tai, nes mums ten labai patiko. Sakyčiau, buvo ,,kelionės vinis“, palikusi didžiausią įspūdį. Maža to, kad meniniai sprendimai labai originalūs, bet ir vieta nuostabioje įlankoje, kurios vaizdus pro langą matyti manau neatsisakytų niekas.

Tiek pačiame name, tiek kiemeliuose nenustojome stebėtis vis kitais autoriaus siurrealistiniais sprendimais.

Pats miestelis Cadaques taip pat labai gražus, primena baltus Andalūzijos kaimelius, tik labai brangus, gal dėl to, kad šalia Prancūzija, bet pamatę kainas kurios tik prasidėdavo nuo 18 eurų, minties čia papietauti atsisakėme.

Dar pasivaikščioję uolėtomis pakrantėmis, išvažiuojame į Figueres, kur yra pagrindinis Salvatoro Dali muziejus.

Pasitikslinę iki kada įleidžiami paskutiniai lankytojai, einame valgyti. Dienos meniu, kurį pasirinktinai sudaro šaltas patiekalas, karštas ir desertas, kainuoja 12 eurų. Vėl imame žuvį, šaltas geldeles su majonezu( keistas derinys), gaspacho sriubą ir fantastiškus desertus Catalana ir Flan .

Tada aplankome muziejų, kuris kaip ir prieš 14 metų, taip ir dabar tikrai palieka įspūdį.

Stebina šio menininko universalumas, nes net žiūrint paveikslus atrodo, kad čia ne vieno ir to paties žmogaus darbai, o kur dar baldai, skulptūros, bei tikrai gražūs ir originalūs papuošalai.

Nesu mėgėja puoštis, bet šitos segės su laikroduku, kuri kainuoja 275 eurus – neatsisakyčiau 🙂

Na, labai produktyvi ir įsimintina diena, kurios įspūdžiai išliks ilgam. Yra dar S.Dali žmonos namas – pilis, kurią taip pat galima aplankyti, tačiau prieš kelionę nutariau, kad to meno jau bus per daug. Tačiau nors ir tikėjau, kad mano kompanijai šitie muziejai patiks, bet nemaniau, kad taip labai, todėl ar nereiks gal dar po 14 metų atvykti vėl į šiuos kraštus aplankyti ir to trečio šios ekscentriškos poros palikimo.

Nors šiandien jau niekur neskubame, tačiau nesimiega, nes nesinori to gražaus atostogų laiko praleisti lovoje. Kadangi mes jau tiek metų pažįstamos, keliavę ir slidinėti ir baidarėmis plaukę, tai kažkaip net niekada nereikia tartis kas ką daro – viskas kažkaip savaime gaunasi: kas duše, kas plaukus džiovinasi, kas rytinę kavą ruošia, kas indus plauna, o kas dar snaudžia – atrodo, kad taip kartu gyvename ne vienerius metus:) Užtenka laiko net tokius nuostabius pusryčius pasiruošti.

Čia jau tradicinis mūsų šiltų kraštų užkandis, nes ne visur yra tokio sūrio, kuris labai skanus su pomidorais, raudonėliu ir gausiai apipiltas šalto spaudimo aliejumi. Tada mirkai į jį baltą traškią duoną, užsitepi sūriu, užkandi pomidoru… laaabai skanu.

Šios paskutinės dvi dienos skirtos aplinkiniams viduramžių miesteliams, o jų čia yra tikrai nemažai ir paplūdimiams mažytėse įlankėlėse, kurių grožis, manau, ir traukia į Costa Bravos pakrantę poilsiautojus.

Taigi pirmiausia važiuojame į Besalu, kuris labai populiarus tarp rusų turistų ir daug kur teko skaityti apie nusivylimą lankant šią vietą vien dėl didelio žmonių srauto, kai negali nei pajusti, nei pamatyti šio miesto gatvelių jaukumo ir grožio, kai tenka alkūnėmis brautis pro siaurutėles gatveles.

Tačiau mums šitos problemos neegzistavo – sutikome vieną rusų grupę, su kuria po to susidūrėme dar ir kitur. Todėl, mums Besalu patiko, su malonumu pasivaikščiojome, dar neplanuotai užtikome miniatiūrų muziejų, kur buvo taip pat įdomu, nes jokio panašaus nebuvome matę . Žmonių sugebėjimai tikrai stebina, nes kaip adatos skylutėje galima sutalpinti traukinuką ar kupranugarių karavaną? Patiko ir virtuvėlė pistacijos kevale ar skruzdėlė ant smeigtukų. Muziejus nedidukas, centrinėje aikštėje, su malonumu aplankyčiau dar kada panašų.

Toliau aplankome Castellfollit de la Roca, apie kurį svajojau nuo tada, kai tik pamačiau įdomybėse – labai jau man patinka tokie dalykai.

Aišku, ilgai grožėjomės juo iš apačios, netgi pikniką pasidarėme papėdėje , kur prie kumpio užkandžiavome šalia augusiais pankolių lapeliais. Bet man patiko jis ir iš apžvalgos bokšto, pačiame skardžio gale bažnyčioje, į kurį mus visas penkias įleido už juokingus 2 eurus, dar ir tualetais leido pasinaudoti 🙂 Vaizdas iš viršaus ne mažiau įspūdingas, kai aiškiai matai tą vieną vingiuojančią gatvelę su dviem eilėm namų, o už jų – abiejose pusėse – skardis. Mano vyras pamatęs nuotrauką sako : ir kokio velnio jie ropščiasi į tokias aukštybes, kai aplink pilna vietos lygumoje? Matyt iš karto įsivaizdavo save tempiant statybines medžiagas į tokį kalną:) Bet manau, kad tada viskas buvo statoma siekiant apsisaugoti nuo užpuolikų – gal dėl to jis iki šiol ir išliko.

Toliau galėjome rinktis du variantus – arba sukti į šiaurę ir aplankyti Camprodon ir Beget, ką ir patarčiau turint mažiau dienų kelionei, arba piečiau – į Rupit. Mes pasirinkome antrą variantą, nes panašūs į pirmus du miesteliai mūsų laukė rytoj, o šitas buvo visai kitoks. Ten vėl sutikome tą pačią ir vienintelę rusų grupę, kur stebėjome kaip gidė visur pasiima savo ,,dalį“ už tai, kad atveda turistus į kavinę ar suvenyrų parduotuvę. O jo išskirtinumą lemia pilka vulkaninė uoliena, iš kurios pastatyti visi miestelio namai. Kai kurie šaligatviai išlikę iš žemyn bėgusios ir sustingusios lavos.

Nežinau tikrų faktų, bet kažkur skaičiau, kad dauguma namų yra autentiškai atstatyti, priderinti prie aplinkos ir tiesiog miestelis sukurtas turizmui. Tačiau jeigu ir taip, tai jis vis tiek vertas dėmesio, tik važiuoti iki jo reikia per didelį kalną apie 30 km siaurais serpentinais pirmyn ir po to tiek pat atgal. Labai sunku ar baisu nėra, bet rankos vakare kėlėsi sunkiai – mankštelė gavosi nebloga 🙂

Nors atrodė daug visko turėjome aplankyti ir kilometrų nemažai pravažiavome, bet liko laiko dar ir Gironai, todėl kol nesutemo skubame link jos. Tačiau tokiame dideliame mieste, jau sezonas neturi įtakos ir automobilį pastatyti ne taip paprasta. Sukame gal trečią ratą, tikėdamiesi, kad vieta atsiras, tačiau nesėkmingai. Tada važiuojame palei senamiesčio gynybinę sieną aukštyn į kalną, kur daugybė nemokamų stovėjimo vietų ir šiaip taip ten apsistojame. Lipame ant sienos ir jos viršumi leidžiamės žemyn. Miestas tikrai maloniai nustebino, turi savo veidą.

Katedra pasigrožime iš lauko, nes įėjimas 6 eurai su ekskursija po rūsius su vertingais eksponatais, bet jau temsta, o mes norime pamatyti gražiąją krantinę, kuri ir yra miesto ,,vizitinė kortelė“. Nesunkiai ją randame ir tikrai ji verta fotosesijos.

Po to dar paklajojame senamiesčio galvelėmis, užeiname į vieną kitą parduotuvėlę,

nusiperkame pilstomo vyno ir prisimename, kad užmiršome šiandien papietauti, o jau visai vakaras. Todėl sukame namo ir pasidarome šviežių makaronų su gatavais padažais, ką esame jau išbandę pernai Madride – skanu ir labai greitai paruošiama, be to pailsėsime nuo žuvies patiekalų 🙂

Paskutinė diena skirta taip vadinamam „Auksiniam viduramžių miestelių trikampiui” kurį sudaro Pals, Peratallada ir Palau Sator. Tačiau prieš kelionę rusų forumuose atrandu dar ,,vieną kampą“ ir vietoj paskutinio važiuojame į Monells.
Visi trys miesteliai labai seni, labai gražūs ir tokios šiltos geltonos akmens spalvos, kad tikra palaima po juos vaikštinėti.

Valandėlę pasigrožėję Pals gatvelėmis ir užlipę ant kažkokios gynybinės sienos, tolumoje pamatome fantastinį paplūdimį, o dar saulutė užkepina, tad ekskursijas nutraukę važiuojame į pliažą.

Gps-as mus nuvedą į kažkurią kitą, bet taip pat gražią įlankėlę, kur kelias valandas praleidžiame pajūry, deginamės, maudomės, džiaugiamės čia dar nesibaigusia vasara.

Ten pat, kavinėje ant jūros kranto užkandame keptų ančiuvių,

išgeriame vyno ir tęsiame tai, ką ryte pradėjome. Vykstame į Peratallada, kurioje sutikome vos vieną kitą žmogų, bet kažkodėl ten buvo tiek daug kavinių su padengtais stalais, kad atrodo jie visi laukia tuoj tuoj užplūsiančių kelių šimtų turistų… O ir mes kaip tyčia tik ką pavalgę. Šiaip labai gražus miestelis , su įdomiomis dekoracijomis languose, balkonuose, vitrinose.

Paskutinis –Monells mus pasitiko vaiduokliškai tuščias.

Čia jau nebuvo nė vienos kavinės, tik rainas draugiškas katinas centrinėje miestelio aikštėje su arkomis. Nors buvome visiškai vienos, net langinės beveik visur uždarytos ir neaišku net ar ten kas nors gyvena, bet kažkokia gera aura mus jame laikė ir nesinorėjo išvažiuoti, be to tai buvo paskutinės mūsų atostogų akimirkos, tai niurkėm katiną ir šildėmės susėdę ant saulutės niekur neskubėdamos, kol ji pasislėpė.

Vakare pasigaminome jūros gėrybių sriubytės.

O paskutinį rytą ilgai ilgai pusryčiaujame, nes nesinori išvykti iš ten, kur taip gerai praleidome laiką, nulipame į viešbučio baseiną, kuriuo taip ir nespėjome pasinaudoti ir judame link Barselonos. Pakeliui dar užsukame į paplūdimį, kur suvalgome vytinto kumpio su melionu ir atsisveikiname su jūra. Iki kito karto, o jis tikrai bus, tik ar atvyksime čia dar trečia kartą? Gal būt… po 14 metų…

I dalis