Ispanija: Katalonija. I dalis. Atgal į praeitį

Kiek kartų po kelionės žadėjome sau, kad būtinai ten dar kartą sugrįšime? Kad daug ko nepamatėme ir jau kitąsyk, tai būtinai pabūsime ilgiau, apžiūrėsime įdėmiau, pasimėgausime neskubėdami… Kiek kartų tam, kad sugrįžtumėm metėme monetą į jūrą, fontaną, vandenyną? Ir ar tikrai po to stengėmės dar kartą ten apsilankyti, nors dažnai prisimindavome kaip ten buvo gera..? Juk dar tiek daug visko norisi pamatyti ir patirti naujo, kad tie žadėti sugrįžimai atidedami ateičiai, o dažniausiai supranti, kad, greičiausiai, niekada to daugiau nebepamatysi…

Neatsimenu ar tada, Lloret de Mare, mečiau monetą į jūrą ir ar žadėjau ten kada nors sugrįžti, bet tai buvo pirmoji mūsų tikra turistinė kelionė po Europą, su poilsiu Ispanijoje ir ji paliko pačius nuostabiausius prisiminimus ir būtent po šios kelionės supratome, kad norime dar, ir kad ten pasigavome kelionių virusą, kuriuo sergame ligi šiol. Rašau daugiskaita, nes tada susiformavęs ekipažas keliauja kartu iki šiol ir su didžiausiomis ovacijomis pasitiko pasiūlymą grįžti atgal į praeitį. Ten, kur prabėgo nepamirštamos dienos prieš 14 metų…

Nors, tiesa sakant, tai nebuvo pagrindinė priežastis. Nes jau kelinti metai rudeninių kelionių tikslas vienas – skristi ten kur šilta, jūra, palmės, saulė, skanus maistas, besišypsantys žmonės, viduramžių architektūra… Ir tai dažniausiai arba Italija arba Ispanija. Nenuvylė dar manęs niekuo šios šalys, aš jas myliu, turiu nužiūrėjusi daugybę nuostabių vietų, kurias noriu aplankyti ir atrandu kaskart vis dar daugiau.

Kadangi šiemet kelionei galėjau skirti nedaug laiko, tai kad negaišti laiko persėdimams, kelionės kryptį rinkomės pagal tiesioginių skrydžių pasiūlą, todėl skrendame į Barseloną. Tačiau pačios Katalonijos sostinės nežadame lankyti, kadangi tokiems dideliems miestams reikia nors poros dienų, nes tas aplėkimas pagrindinių objektų dar įtraukiant koridą buvo labai bloga mintis ir jokio įspūdžio viešnagė šiame mieste mums tada nepaliko. Bet tai čia visų kelionių su agentūromis blogoji pusė – stengdamiesi kuo daugiau pliusiukų užsidėti, užmiršta apie kokybę.

Ir nors skrydžiai į šį miestą nėra pigūs, tačiau autonuomos ir gyvenimo sąlygos padėjo apsispręsti dėl kelionės maršruto. Nežinau ar dėl krizės Ispanijoje, ar taip sutapo, bet išsinuomoti automobilį tuo pačiu metu Ispanijoje buvo dvigubai pigiau negu Prancūzijoje arba Italijoje –už 5 vietų Peugeot Partner dydžio dyzelinį automobilį 5 paroms sumokėjome 84 eurus, be to šio tipo automobiliai beveik visada būna dyzeliniai, nors to aprašyme nėra, o tai irgi ekonomiška. Nenorint išlaidauti Lloret de Mare galima buvo gauti nakvynę viešbutyje su baseinu ant stogo spalio vidury ir už 6 – 9 eur/nakčiai. Vanduo šiuo metu Viduržemio jūroje dar apie 20, oras – kaip pasiseks – nuo 22 iki 30. Taip, kad visai neblogos atostogos. Mes renkamės nakvynę Tosa de Mare, nes nežiūrint į nostalgiją Lloret de Marui, tai vis dėl to vienas iš prasčiausių Costa Bravos kurortų, turintis ne kokią reputaciją ir tinkantis daugiau triukšmingam jaunimui, negu solidesnio amžiaus ,,merginų“ kompanijai 🙂 Beje, po kiek laiko, mūsų rezervaciją Tossa de Mare atšaukia ir pasiūlo kitas alternatyvas, nes viešbutis lyg uždaromas remontui, o greičiausiai nesurinkus pakankamai svečių, ne sezono metu jie tiesiog nedirba.

Laukė šioje kelionėje ir nauja patirtis – reiks vairuoti pačioms, nes vyrai pasiliko Lietuvoj. Kadangi nusimato apie 1500 km, tai vairuosime pasikeisdamos dviese. Taigi, gauname automobilį – Seat Altea ir sutvarkę formalumus pajudame iš nuomos punkto. Kadangi iki nakvynės vietos apie 170 km link Prancūzijos, o skrydis buvo vėlyvas, tai tik 2 val. nakties pasiekiame savo pirmos dienos kelionės tikslą – Empuriabrava.
O ryte, atsikėlus, pasitinka štai toks vaizdas pro langus.

Iš tikrųjų, labai savotiškas ir nebūdingas šiam regionui miestelis. Nežinau jo istorijos, bet jis lyg dirbtinai sukurtas kurortas, visas išvagotas kanalų, manau , su tikslu atvykstantiems vandeniu, nes prie visų namų įrengtos prieplaukos su daugybe prisišvartavusių jachtų.

Mieste net kelios jų parduotuvės.

Ir nežiūrint į autentikos trūkumą jis savotiškai žavus ir mums patinka, nes vandens teliuškavimas po langu, nors ir ne jūra, bet kvepia tikromis atostogomis.

Kadangi vakar miegoti nuėjome vėlai, tai ryte niekur neskubame, ilgai pusryčiaujame savo gražiojoje terasoje, o aš mintyse sudėlioju ką čia tokio lengvo šiandien nuveikus. Aišku, kaip visada, prieš kelionę priplanavau daugiau negu galime spėti, tai dienai prasidėjus vidurdienį, mintis apvažiuoti dar ratuką Prancūzijoje, atmetu neribotam laikui. Pastaruoju metu visada taip planuoju išvykas – turiu daug lankytinų vietų, atsarginių variantų jeigu lis, bet neskubinu savo kompanijos – jei kažkur patiko – pabūname ilgiau, kažką sugalvojome naujo – planus keičiame, nespėjome – reiškia ir nereikia. Tada ir daug pamatome ir nesijaučiame pavargę.

Tai šiandien tegu ir bus ta grįžimo į praeitį diena, įtraukiant ir kaktusų giraitę, kuri spalį, deja, jau nedirbo, todėl vykom į kitą panašią. Su tais kaktusais tada įdomi istorija gavosi, nes mus agentūra nuo ryto nuvežė į vyno degustaciją, kur tokių dalykų kaip ,,ragauk už dyką kiek nori, o paskui gali nusipirkti“ lietuvių turistai dar nebuvo matę. Manau, įsivaizduojate, kaip jie linksmai po to atrodė, o tada nuvežė į kaktusų giraitę, kurią ne visi jau prisiminė, o spyglius po oda dauguma gal ir namo parsivežė, nes juk reikėjo dar įspūdingų nuotraukų, ir apglėbus dvimetrinį spygliuotą stulpą, ir neva atsisėdus ant didžiulio duriančio kamuolio, o tokioj būsenoj, tai visko ten buvo.

Taigi, kylame siaurom gatvelėmis į statų kalną šalia Blanes, kurio viršūnėje įsikūręs Marimurtros Botanikos sodas.

Paliekame mašiną šiek tiek aukščiau pagrindinio įėjimo nemokamoje aikštelėje, susimokame po 6 eurus už bilietą (kartu su kuriuo gauname nuolaidas dar į du panašius parkus, bet kadangi ten eiti neketiname, tai ir nesigiliname ką ten gavome) ir pasineriame į augalų karaliją, kurią įrėmina jūros fonas.

Gražu, šilta, kaktusai, palmės, nematyti augalai, uolėtas jūros krantas – ką čia ir be pridursi.

Saulutei užkepinus, užsinorime greičiau prie jūros, todėl leidžiamės į Lloret de Mar – grožimės nuostabiu pajūriu, kuris sukelia gerus prisiminimus, suvalgome ledų, ilsimės, svajojame, dvi neištveria nenusimaudžiusios…

Tada važiuojame į Tossa de Mar , labai gražų viduramžių miestelį, kuriame tada irgi viskas buvo prabėgom : laiveliu nuplaukiat – nusimaudote – apibėgate –parplaukiat atgal.

Dabar gi turime tam visą vakarą, todėl neskubėdamos pavaikštome senamiesčio gatvelėmis ir nutariame pasistiprinti, tik matydamos tuščias kavines įtariame, kad dar siesta ir valgyti negausime. Stabtelime ties viena kavine dvejodamos ar verta net eiti klausti, bet žiūrim, kad mums energingai kažkas moja ir kviečiai užeiti. Ir ką gi jūs manote, ne tik kad fantastiškai skaniai papietaujame, nors buvome vienintelės tos didelės užeigos lankytojos, bet ir gauname lietuvišką meniu!

Tada dar stebėjomės tuo, kad nėra daug žmonių, kad randame vietą automobiliui, kur atrodo nėra šansų rasti, bet po to, mes dar daug kur būsime vienintelės lankytojos – muziejuje, bažnyčiose, net viename miestelyje be katės nesutikome nieko. Ir kad padaryti nuotrauką be žmonių, tik kartais reikėdavo palaukti kol pasitrauks iš kadro koks vienintelis žmogus horizonte. Štai ką reiškia NE SEZONAS. Vasarą ten viskas kitaip.

Išėjus iš kavinės pradeda temti, bet mes to ir norėjome, nes temstant vaizdai nuo pilies kalno turėjo būti gražesni negu dieną.

Šiaip ten viršuje nieko tokio nėra – restoranai ir prekeiviai su visokiais menais, čia pat kepamais skanumynais ir panašiomis atrakcijomis.

Grįžtame prie automobilio, kurio čekiuko laikas už stovėjimą seniai pasibaigęs, bet kažkaip nutarėme dėl to nesinervinti – negi bėgsi į kitą miesto galą kai mums čia taip gerai ilsisi 🙂

p.s.

Viešbutis Empuriabravoje , kurio kaina spalio mėn. už 6 vietų apartamentus kainavo po 14 eur/žm. Viešbučio darbuotojai siūlė kambarį su vaizdu į kanalą už papildomus 10 eur/dienai, tačiau nors ir atsisakėme, tokį kambarį vis tiek gavome. Manau ten kitokių net nėra, todėl greičiausiai norėjo papildomai užsidirbti. 🙂

II dalis