Ispanija: Hola, trečią kartą, arba Galicijos link (3 dalis, Sevilla)

4 diena

Šiandien visa diena skirta Sevilijos apžiūrėjimui. Skirtingai nuo Barselonos, šį kartą esame visai netoli nuo miesto centro, todėl pasvarstę visus už ir prieš nutarėme jokiu transportu nesinaudoti, ignoruoti netgi City Tour autobusus, kurių pora stotelių buvo visiškai šalia viešbučio.
Rytas prasideda tradiciškai, nuo puikių pusryčių. Čia net šviežiai spaustų apelsinų sulčių gerk kiek nori, neskaitant jau kitų gardėsių. Tokiais atvejais pasigaili, kad teturi tik veiną skrandį ir savaitei į priekį nepavalgysi. Na, bet bent jau geram pusdieniui tai pasistiprinti galima. Kažkaip atkreipėm dėmesį, kad visas personalas labai pasitempęs, šalia restorano pastatyta mergaitė su anketėlėm, o visur labai nosį kaišioja toks solidžiai atrodantis kostiumuotas vyrukas. Ne kitaip, kaip kažkoks patikrinimas, ar savininkų atstovas, bet mums nuo to tik geriau.
Jau vakar iš labai paslaugios mergaitės gavom Sevilijos žemėlapį su pažymėtom lankytinom vietom, jų darbo laiku ir bilietų kainom, todėl maršrutas šiek tiek padėliotas. Po pusryčių išeinam dar prieš devintą rytą. Pirmiausiai reikia pereiti tiltą per Guadalquivir upę (net nežinau, kaip tai galima ištarti). Tiltų nemažai, mūsiškis net uždengtas tentais nuo saulės, nors kolkas jie nereikalingi. Oras pakankamai gaivus.

O kad toks visą dieną būtų, pasvajojam. Eidami pakrante pirmiausiai praeinam būtiną atributą – Areną su koridos muziejumi,

bet jis į lankomų sąrašą neįtrauktas. Maloniai šypsosi ir kviečia City Tour autobusų gidai stotelėje, dar tik tvarkosi ir dalinasi bilietų aparatėlius. Pirmas objektas, dvylikakampis Torre del Oro (aukso bokštas) dar uždarytas,

galime ramiai apeiti aplink ir prisėdę pasižvalgyti. Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingą pavadinimo kilmę, vieni sako, kad tai dėl gelsvos bokšto spalvos, nors tokiu atveju didelę dalį Sevilijos galima būti vadinti „del Oro“, kiti gi teigia, kad jame buvo laikomas auksas, atgabentas iš Naujojo pasaulio, nors tikroji bokšto paskirtis išskirtinai gynybinė. Kitoje upės pusėje jis turėjo brolį dvynį ir tarp jų būdavo ištempiama grandinė užtveriantį judėjimą upe. Antrasis bokštas „dingo“ per 1755 m žemės drebėjimą. Po kokių 15 min tapome pirmaisiais bokšto lankytojais, dabar jame įsikūręs nedidelis laivybos muziejus.

Bokštas trijų aukštų, galima užlipti ir ant stogo, o nuo ten ir dar truputį palipti aukštyn, kad geriau panorama matytųsi.

Bilieto kaina, jei gerai atsimenu – 2 eurai žmogui. Mums išeinant atsibudo ir kiti turistai. Kitas lankytinas objektas yra Sevilijos ketedra su Giralda bokštu. Mūsų turimomis žiniomis katedra atidaroma 10,30, todėl turim dar gražaus laiko pabimbinėti aplinkui, kadangi ji visai šalia.

Praeinam pro kažkokius baisiai gražius rūmus, pasirodo, tai Alfonso XIII viešbutis, gerai tie Alfonsai gyveno, jei tokius rūmus pasistatė.

Kažkur šalimais turėtų būti karališkasis parkas, kurį irgi žadėjome aplankyti. Visgi, už tvoros ir nedidelio sodelio kažkoks visą kvartalą užimantis pastatas, tikrai ne karalieškieji sodai. Paeinam toliau, prie centrinių vartų lentelė

„Tabako fabrikas“,

vartai atidaryti, pastato durys irgi, vaikšto žmonės, einam ir mes to „tabako fabriko“ pažiūrėti. Kaip ir visur, vidiniai kiemai, fontanai, skulptūros, gražu,

tik kažkaip į fabriką nepanašu. Pereinam pastatą skersai iki kito išėjimo, ten kažkokia paroda, stovi kompai, lyg ir apsauga turėtų būti, be to daug skelbimo lentų ir, jas nagrinėjančių žmonių atsirado. Galų gale atkreipiau dėmesį į šonines duris, čia gi auditorijos. Mes vaikštom po Sevilijos Universitetą, va tau, kad nori. Kai jau susipratom, tai ir užrašai atsirado.

Toliau gražus viešas Catalina de Ribera parkas su paminklu Kolumbui.

Sukam į kitą, Murillo parką, kuriame visi fotografuojasi prie maždaug 3-4 m skersmens fikuso.

Buvau ir anskščiau matęs nemažų ekzempliorių Egipte, bet kad tas mūsų kambarinis augalėlis išaugtų iki tokių dydžių, tai sunku įsivaizduoti. Kažkaip netyčia patenkam į senąjį žydų kvartalą. Jį žadėjom aplankyti vakarop, bet kad jau atėjom, tai dabar ir pasidairysim. Visa esmė tame, kad atstumai Sevilijos senamiestyje labai nedideli, viskas šalia, todėl susiruošęs kažkur toli kulniuoti, realiai ten atsiduri kaip mat. Ši miesto dalis jau standartinė, tokią matėm ir Tolede ir Cordoboj, siauros kreivos gatvelės, vidiniai kiemeliai, nedidukės aikštės su kavinukėmis, gausybė parduotuvėlių, ir visur keramika. Nespėdavau Ingos išvesti iš vienos, kaip ji atsidurdavo kitoj, o jau tų lėkščių gražumas – nerealus, tiesa, ir kainos kandžiojasi, bet vėl gi, tik šiek tiek pasitraukus nuo turistinio trakto galima ir žmoniškai nusipirkti. Dar viena tokių vietų įpatybė, kad visiškai neįmanoma laikytis numatytos krypties, nes tai patenki į akligatvį, tai pas žmones į kiemą, tai nusisuki į priešingą, negu reikia kryptį, todėl, netgi turėdami gana smulkų žemėlapį, vistiek išlindom visiškai kitoj pusėj, nei tikėjomės, Gerai, tik, kad kaip jau rašiau, viskas šalia. Pagaliau išėjom ir prie katedros.

Mūsų lankstinukas-žemėlapis vėl melavo, nes viskas veikė jau pakankamai ilgai, nors pagal info turėjo tik atsidaryti. Pastovėjom šiokioj tokioj eilutėj, sumokėjom po 8 eurus ir mes jau viduj. Katedra labai didelė (didžiausia gotikinė ir trečia pagal dydi pasaulyje)

, graži, bet tokio įspūdžio, kaip Cordobos, tikrai nepalieka. Pagrindinis tikslas, kodėl mes ten ėjom, nors šiaip jau nelabai mėgstam lankyti bažnyčias, ten palaidotas Kolumbas. Jo mauzoliejus tikrai įspūdingas, bet kaip tokiose vietose ir būna, nelabai norėjo fotografuotis.

Dar viena įdomybė, tai ant grindų, viduryje katedros padėtas veidrodis tam, kad nereikėtų užvertus galvas spoksoti į lubas, kurios tikrai vertos dėmesio. Vienu žodžiu, ėjom į šventovę, aš net ilgas kelnes apsivilkau tuo tikslu, nors šiltuose kraštuose labai nemėgstu to daryti, o patekom į visiškai komercinį turistinį objektą. Viduje pilnas chaosas, žmonės vos ne pusnuogiai, fotografuoja su blykstėm, kalba, juokiasi, šūkauja, na tikrai ne bažnyčia. Na , jeigu jau atėjom, reikia ir į Giralda bokštą užlipti, tai vėl gi, kaip ir visur, buvęs mečetės minaretas paverstas katedros varpine. Skirtingai nuo kitų iki šiol lankytų bokštų, čia nėra laiptų, o į viršų (arba žemyn) reikia lipti nuožulniu koridoriumi, kiekvieną kartą užlipus eilinę atkarpą pasisukant stačiu kampu. Panašiai kaip spiraliniai laiptai, bet ne laiptai, o spiralė kampuota. Užlipus eilinę atkarpą užrašytas jos numeris, iš viso suskaičiavom 34 („praliotus“). Dabar tiksliai nepasakysiu, ar yra viduje liftas, bet kas kažkelinta atkarpa yra langai, kur pasitraukęs į šonelį gali pailsėti ir pasigrožėti panorama. Užlipus iki viršaus yra didelė apžvalgos aikštelė, kur galima apžvelgti Seviliją 360 laipsnių kampu.

Nors dar visai ir rytas, bet žmonių nemažai. Čia mums taip atrodo lipant į bokštą. Nulipę supratom, kad žmonių praktiškai nebuvo, nes vien prie kasų stovi gero puskilometrio eilė. Taigi, patarimas ateities kartoms, einant į tokius gausiai lankomus objektus, stenkitės prie jų patekti netgi prieš atidarymą, žinoma, jei yra galimybės.
Kitas lankomas objektas visiškai šalia, tereikia pereiti aikštę, tai karališkasis Alcazar.

Dažnai sutikdavau tą žodį, kol pagaliau sugalvojau išsiaiškinti, ką jis visdėlto reiškia, o reiškia jis papraščiausią ispaniškos ar portugališkos pilies rūšį. Taigi, eisim į Sevilijos karališkąją pilį. Reikia pažymėti, kad joje 700 metų gyveno Ispanijos karaliai, ir ji yra seniausia tebenaudojama karališka pilis Europoje, kadangi net ir dabar viršutiniai aukštai yra karališkos šeimos rezidencija Sevilijoje. Šį kartą tenka pastovėti eilutėje, gerai, kad nelabai ilgai. Bilietukai vėl po 8 eurus. Kadangi turim planelį, tai audiogido neimam. Matosi, kad teritorija didelė, pastatų begalė, todėl pasirenkam laisvo pažioplinėjimo stilių. Vaikštom kiemais

ir salėm,

gėrimės fontanėliais ir egzotiškais augalais, apžiūrim senosios keramikos muziejų ir lyginam ją su dabartine, v.ž. turim gerą laiką, bet tas laikas irgi negali būti begalinis, be to nuo sienų, lubų ir grindų raštų net akyse mirga.

Užtrukom kokias 2-3 valandas. Nežinau, kokią dalį rūmų aplankėm, bet turint noro ir laiko, galima klaidžioti visą dieną, bet, tiesą pasakius, ir nusibosta truputį. Čia pirmą kartą pamatėm fikuso vaisių – tokį didelį, salotinės spalvos kankorėžį, labai keistas vaisius.

Turint vis to pačio noro ir laiko, galima pasivaikščioti ir po karališkuosius sodus, kurie čia pat išėjus pro vartelius.

Jau ir dabar viskas sutvarkyta ir prižiūrėta, o kaip visą tai atrodė , kai pastoviai karaliai gyvendavo, tai sunku ir įsivaizduoti, nes dar turėjo būti visur pilna įvairiausių žvėrių ir paukščių, ko tikrai pasigedom,

nors, kaip tik ant tų žodžių, suradom kokių 10 povų pulkelį, dabar viskas jau kaip ir turi būti.
Oras visiškai įkaito, kaip ir laikas būtų užkąsti, bet tokiame karštyje geriausiai tinka skystas maistas, todėl pamažu slinkdami link sekančios stotelės vis bandom surasti kokią vietą prisėdimui. Deja nelabai sekasi, esam vos ne pagrindinėj miesto gatvėj,

o visos kavinės liko kažkur nuošaliau. Pagaliau kažkokiam skersgatvyje pamatom staliukus, net keliose vietose iškart. Sėdam, „dos cervezas“ visur naudojam kaip slaptažodį. Iškart pagerėja. Padavėjas bando įsiūlyti kažką valgomo, bet mes nepasiduodam „dos cervezas“.

Taip galima sėdėti ilgai, stebint aplink vykstantį gyvenimą, bet mums jau laikas toliau.

Einam į Museo de Bellas Artes,

t.y. Sevilijos meno muziejų. Kadangi Barselonoj savo pažadų neįvykdėm, atsigriebsim čia. Maloniai nustebina tai, kad muziejus nemokamas, o fondai įspūdingi: El Greco, Velazques, Zubaran, Valdes, Murillo ir t.t. Apsikultūrinom atsakančiai, o kitas pliusas, kad patį karštį, o lauke rodė +43 C, praleidom vėsiose kondicionuojamose muziejaus salėse.
Pagal pirminį planą dabar turėjom eiti namo, nes viešbutis visiškai netoliese, šiek tiek pailsėti, o vakarop traukti į Plaza de Espana ir kur nors pavalgyti, bet muziejuj atsigavom nuo karščio, o ir nuojauta pakuždėjo, kad grįžę aptingsim ir niekur nebeišeisim, todėl priėmėm saliamonišką sprendimą eiti į tą aikštę dabar, o po to jau, kaip bus, taip bus. Pasižiūrėjus pagal žemėlapį į dienos vaikščiojimo trajektorijas, atrodo gana kvailai, nes ta ispaniška aikštė buvo visiškai šalia nuo pirmo mūsų objekto Torre del Oro, bet ką jau padarysi, kad planai pasikeitė, todėl jau pažįstamomis gatvelėmis,

sustodami „dos cervezas“, pavėsiukais, pro katedrą vėl į kitą miesto galą. Netyčia užėjome ant didžiulio pastato užimančio visą kvartalą (jie tokius labai mėgsta statyti) – Palacio de San Telmo.

Pasirodo tai Andalūzijos vyriausybės rūmai. Rūmai pradėti statyti 1682 m už Inkvizicijos lėšas ir turėjo tapti jūreivystės mokykla ir jūreivių našlaičių prieglauda. Iškart už tų rūmų prasideda Maria Luisa parkas, kuriame ir yra Plaza de Espana.

Šiaip tai parkas didžiulis ir, vėlgi, turint laiko galima jame užtrukti nors ir visą dieną, ir atsirastų ką veikti, bet mes apsiribojom vienintele aikšte. O aikštė tikrai verta dėmesio. Sunku kažką ir aprašyti,

bet man labiausiai patiko išsimaudyti fontane (oras tam įpareigojo)

ir statinio sienoje iš keraminių plytelių išdėliota Ispanijos istorija,

vienas paveikslėlis – vienas žymus istorinis įvykis,

fantastiškas vaizdelis.

Ką gi, planą kaip, ir įvykdėm. Galima būtų dar pasivaikščioti, bet kojos tai ne valdiškos, be to iš Ingos nutrinto kulno vos ne čiurkšle veržėsi kraujas ( o basutės atrodė tokios patogios), kol kas gelbstimės servetėlėmis, nes visi pleistrai liko viešbutyje, bet malonumas tai menkas, juolab, kad ir grįžti dar šioks toks gabalėlis liko, o ir užkąsti jau būtų ne pro šalį, bet kaip matėme, šioj upės pusėj kažkaip nelabai yra kur. Einam per tiltą į savo gimtąjį Triana rajoną. Pirmoj surastoj vietoj valgyti neduoda, tad pasitenkinam „dos cervezas“, truputį pailsim ir einam toliau krantine. Krantinė visa nusėta įvairiausio plauko maitinimo įstaigomis, bet dauguma jų uždarytos, kitos jau pradeda ruoštis, o keletas yra lyg ir veikiančių, nors žmonių skystai. Sėdam labai nesirinkdami, su vaizdu į upę. Padavėjas labai atsipūtęs, todėl tenka palūkėti. Užsisakom, Inga paelją su jūros gėrybėmis, o aš kažkokį Jamon Iberico su dar daug nesuprantamų žodžių. Jeigu alaus atnešė gana greitai, bet neteisingai mažuose bokaluose, todėl iš principo daugiau neužsisakinėjom, nes ne ta vieta alui gerti, jūros gėrybės, matyt, dar plaukiojo jūroj, o mano Jamonas lakstė po pievas juodos kiaulės pavidalu. Čia mums taip pasirodė, o jiems tai visiškai normalu, jei prisėdai pavalgyti, tai ir pavalgyk, pabendrauk, o ne lėk kasnio nespėjęs praryti. Tiesa sakant, palaukti tikrai vertėjo, jūros gėrybės ir buvo jūros gėrybės dideliame kiekyje ir stebinančiame įvairume, o Jamonas, nors ir šiek tiek kraujavo, bet pats tirpo burnoje. Grįždami į viešbutį dar šiek tiek pasivaikščiojom po Trianą, visai įdomus rajonas pasirodė su daugybe restoranų ir klubų. Anksčiau tai buvo priemiestis, kuriame gyveno čigonai, todėl būtent čia reikėtų ieškoti vietos, norint pasižiūrėti tikrąjį Flamenco. Ir tikrai, matėn ne vieną klubą su kvietimu, dažnai tai būdavo ir nemokamai, didesniuose klubuose bilietus reikėtų rezervuotis iš anksto. Pradinėj kelionės planavimo stadijoj Flamenco žiūrėjimas buvo įtrauktas ir į mūsų planus, bet, kadangi nesam labai dideli tokių masinių renginių mėgėjai, planai ir liko planais, gal ir laiko kiek pritrūko, o gal ir noro.
Pirmoji kelionės dalis sąlyginai baigėsi. Rytoj jau trauksim į šiaurę trumpam užsukdami ir į Portugaliją.