Ispanija: Gran Kanarija (I dalis)

Amžinojo pavasario kraštas. Mažasis kontinentas. Tai du epitetai dažniausiai vartojami apibūdinti Gran Kanariją. O aš dar pridėčiau – lietuviškos vasaros kraštas žiemą. Taip, kai Lietuvoje (ir ne tik) žiema, ten – tikra lietuviška vasara. Buvo visko: ir saulės, ir lietaus; ir labai giedro dangaus, ir melsvai pilkų debesų. Šiltų (rugpjūčio) naktų, žvaigždėto (birželio) dangaus ir tylos… prieš audrą (kaip lapkritį…)…
Viskas įvyko kažkaip greitai ir neplanuotai. Vienas mano vyro kolega, ką tik grįžęs iš kruizo, parodė nuostabias Kanarų salų nuotraukas. Žinoma, tokių nuotraukų pilnas internetas, bet kai tau po nosimi pakiša kokią… kad ir su kaktusu ir iš karto komentuoja: va čia reikia pasodinti uošvienę, va čia seniausias salos medis… Va čia taip buvo, va čia tą valgėm… – tada viskas visai kitaip. Tada… o kodėl ne? Ir po savaitės jau turėjom bilietus ir apartamentus. Playa del Ingles.

Tada puoliau skaityti visko! Nepraleidau ir šio pasakojimo https://www.mytrips.lt/Pasakojimas/Ispanija.-Oi-ne-Gran-Canaria./1064 Ačiū! Turbūt čia mūsiškiams keliautojams ne naujiena, jei pasakysiu, kad naujus aprašymus skaitai kaip gražias istorijas, o jei jau pats kur ruošiesi, tai tuos pačius pasakojimus skaitai viiiisaaaiii kitaip 🙂 vertini visai kitaip ir džiaugiesi, kad tų aprašymų yra.
Lagaminai sukrauti. Iš namų pajudame 02:00 iš ketvirtadienio į penktadienį. Miunchene paliekame mašiną. Oro uostas. Keturios su pusia valandos skrydžio, valanda iki viešbučio ir apie 12:00 mes jau vietoje. Pakeliui pirmą kartą gyvenime pamačiau tokią prie žemės prisiplakusią vaivorykštę. Tokią plačią ir taip žemai!

Apartamentus užsisakę buvome be nieko: be jokio „viskas įskaičiuota“. Tikrai nesu to „all inclusive“ priešė. Ne! Jei norisi pragulinėti kelias dienas prie baseino ir lepintis saule, tas „viskas įskaičiuota“ labai gerai. Jei prasimakaluoji nuo ryto iki vakaro kažkur toli už viešbučio ribų, o vakare nori pasižiūrėti kas vyksta (irgi už viešbučio ribų), tai kam tas „viskas įskaičiuota“? Dabar žemai nuleidusi galvą prisipažinsiu, kad savo viešbučio baseiną nufotkinau tik vakare prieš išvažiuojant… dieną nebuvom iki jo nuėję.

Po galais! Ko vykti į Gran Kanariją, jei nesimėgauti maudynėmis? Jūs teisūs! Ko??? Na, o aš – ta neteisioji – bandysiu papasakoti, ką mes ten veikėme 🙂
Taigi… atvykome. Patiko man tas namelių parkas, kuriame gyvenome – vien dėl žalumos. Išsirenku „savo“ palmę 🙂

Ir einame pasižvalgyti po Playa del Ingles. Na, kas tas Playa del Ingles – viešbučių ir restoranų, kavinių, barų, (daktarų ir vaistinių), autonuomos, ir išdidžių besivalkiojančių kačių miestelis-paplūdimys. Na ir koks mūsų pirmasisis aplankytas objektas? Nepatikėsite – bažnyčia. Keistas statinys. O dar keistesnis jos atvaizdas miesto žemėlapy. Maniškis sako: maniau čia koks interneto ryšio simbolis… Turiu pritarti – keisti jų tie žemėlapiai…

Susiradę prekybos centrą nusipirkome ale šio to pusryčiams ir patraukėme ankstyvos vakarienės – diena gi mūsų prasidėjo anksti…

O ir kaip be sangrijos?

2 diena

Mažoji Sachara.

Skaičiau, kad smėlis į garsiąsias Maspalomos kopas atneštas vėjo iš Afrikos. Žinoma, tai tik graži legenda. Bet kai išeini į kopas, lengvai ja patiki. Skaičiau, kad tas kopas mėgsta nuogaliai… nemačiau nei vieno! Nei vieno! Kaltę suversiu vėjui! Nes jis buvo toooks, kad bet ką prigulusį tuoj pat užpustytų smėliu. Pasivaiksčioti po Maspalomos kopas tikrai būtina. Tiesa, jas pamačiusi iš tolo tyliai sau pamaniau, kad nėra jau jos tokios didelės ir įspūdingos, bet… tereikia į jas išeiti ir tas arti esantis vandenyno vanduo pasirodo ne taip jau ir arti.

Viename kelionių gide siūlomas aštuonių kilometrų maršrutas po šias kopas. Maršruto nesilaikėme, bet smėlio pakako. Galiausiai dar išmaudė klastinga banga. Gerai, kad saulė ir vėjas, tai kol grįžom, išdžiūvom. Vanduo nebuvo labai šiltas, bet besipliuškenančių bangose buvo ne vienas.

Na, o mes sukam gardžios vakarienės ir stebim kavinukių ir restoranų darbą.

Playa del Ingles (turbūt ir kitur) yra tokia ale promenada palei pat krantą. Ir ten tos kavinės, restoranai, barai tiesiog šalia vienas kito ir taip mažiausiai kilometrą. Ir praeiti pro jas labai sunku 🙂 prie kiekvienos stovi žmogus, kviečiantis užsukti. Sugauna tavo akių žvilgsnį ir jau esi „potenciali auka“. Pakalbins visomis kalbomis. Tiesa, lietuviškai nekalbino. O jei užsukai į kokią vieną, ar du kartus, tai trečią kartą einant jau esi ten jiems didžiausias amigo 🙂 Aš vis klausiau, kaip jie tuos žmones prisimena? Per dieną jų ten šimtais praeina ir kas savaitę ar kas dvi vis kiti? Maniškis sako: toks jų darbas. Na, bet aš nežinau, ar sugebėčiau tiek veidų prisiminti…
Žinoma tiks jų darbas. Šiandien tu amigo, rytoj – tikas. Bet vis tiek smagu stebėti. Mes dažnai lankėmės Caktus, ten toks vienas vyrukas sugebėdavo per tuos kelis žingsnius kol praeini (arba užkimbi) pro tą jų užeigą vis ką linksmo papasakoti ir pats taip nuoširdžiai šypsodavosi. Nors būdavo ir arogantiškų – tai pro juos būdavo lengviausia praeiti 🙂

3 diena

Vakar buvo didelis vėjas, naktį buvo tylu tylu… o šiandien? Šiandien nuo audros vos atsilaiko mano palmė. Rodos vėjas tuoj nuplėš jai visus plaukus. Lyg nori lynoti… Šiandienos mūsų plane buvo Las Palmas. Ką darom? Važiuojam 🙂 Prisipažinsiu, kad kol nuėjom iki autobusų stotelės labai bijojau, kad nepritrenktų koks vėjo nuplėštas stendas ar nudrėksta palmės šaka. Autobuse per langą stebėjau, kaip vėjas neša smėlį. Šiandien kopose net ir stovintį užpustytų…
Bet mes ne i kopas, mes į Gran Kanarijos sostinę Las Palmas. Sakoma, kad tai didžiausias Ispanijos uostas. Taip pat sakoma, kad ten vienas gražiausių Gran Kanarijos paplūdimių – playa de las Canteras. Ne, paplūdimio neapžiūrėjom. Dar ten yra Pueblo Canario (ale tradicinos kaimelis), kur sekmadieniais šokami tautiniai šokiai. Bet mes ir čia neužsukom. Apžiūrėjome senamiestį Vegueta/Triana.

Lietus bandė mūsų kantrybę, nes išlaikyti skėtį buvo neįmanoma. Dėl to užsukom į dvi kavinukes (ar užeigas). Įdomios ir jos. Juk esant geram orui paprasčiausiai pro jas praeini, arba prisėdi lauko terasoje. Žodžiu, lietus taip pat turi savo gerąją pusę. O kol mes ten ragavome jų kapučino (dosniai apibarstytą cinamonu) ir alų vėjas išvaikė ir lietaus debesis.

Bene įspūdingiausias statinys yra Šv.Onos katedra. Statyta ji 400 metų, todėl nenuostabu, kad čia galima atpažinti įvairių stilių detalių.

Kam rūpi Kristupo Kolumbo ekspedicijos, gali užsukti į Casa de Colon muziejų. Man šis pastatas patiko savo balkonais.

Dar pavaikštome gatvelėmis. Tomis pačiomis, kur praėjome ir lietui lyjant… saulė vis gi prideda viskam daug grožio, ar ne?

Bet prisipažinsiu, Las Palmas nebuvo tas miestas, kur norėčiau sakyti: čia dar grįšiu…
Jei važiuojate į Las Palmas autobusu ir norite apžiūrėti senamiestį, geriausiai važiuoti iki San Telmo stoties. Ji visai šalia senamiesčio. Jei norite arčiau paplūdimio ir uosto, reiktų važiuoti iki Santa Catalina. Iš Playa del Ingles iki San Telmo bilieto kaina buvo 5,50 euro. Bilietus parduoda vairuotojas. Tik grafikų ten nelabai laikomasi 🙂
Patogus dalykas tie autobusai, bet greičiau viskas vyksta turint mašiną. Visai šalia mūsų viešbučio buvo autonuoma. Pasiteiraujam kas, kaip ir nusprendžiam, kad ryt nuomosimes mašiną.

4 diena

Po tingių pusryčių su savo šios dienos planu „Playa del Ingles – Agüimes – Ingenio – Barranco de Guayadeque (slėnis) – Playa del Ingles” pėdinam iki autonuomos. Vienai dienai mašinos kaina (su visais draudimais) 35 eurai, dviem dienom – 70, trim dienom 90. Sakom tam vyrukui, kad imam dviem dienom ir jei bus geras oras ir trečiai. Gerai, sako, 60 už dvi dienas ir tada arba atvarai mašiną, arba ateini pasakyt, kad imi ir trečiai.
Taigi sėdam į savo naują draugą ir riedam link Agüimes.

Mūsų forumo keliautojas Sillwio gražiausio miestelio vardą atėmęs ir Teroro atidavė Agüimes. Dar nebuvau mačiusi Teroro, tai sutikau. Labai gražus mažas miestelis. Toks smėliškai šiltas su daugybe skulptūrų.

Daugybe eilėraščių ant sienų. Gaila, kad nesuprantu kalbos – perskaityčiau kiekvieną.

Agüimes valgiau ir iki šiol skaniausią savo gyvenime pyragą. Tas pasakymas: tirpsta burnoje – būtų pačia tikriausia prasme. O kapučino ruošęs vyrukas dar išlekia paklausti, ar norim plaktos grietinėlės ant tos kavos. Mes nesuprantam jo ispaniškos šnekos. Tai jis suka ranka ratus virš puodelio ir sako: bzyyyttt??? Na, susikalbėti visada galima 🙂

Toliau sukame Ingenio link. Ir kas mums ten rūpėjo? O gi kiaulės – šalia bažnyčios! Gi lietuvių liaudis sako: įleisk kiaulę į bažnyčią, užlips ir ant altoriaus. Į Ingenio bažnyčią jų niekas neįleido. Jos ramiai stovi ant laiptų.

Šio miestelio apylinkių žmonės anksčiau sau duoną užsidirbdavo augindami kiaules. Dėl to joms čia tokia garbinga vieta.
Na, kadangi jau tema kiaulės (vėl buvau prisiskaičiusi, kad reikia tos kanariškos juodosios kiaulės paragauti), tai kaip jos neparagausi? Ypač tokioje vietoje, kur jos tiesiog šalia bažnyčios. „Carne de cochino negro Canario“ – puikuojasi vienos kavinukės valgiaraštyje. Na, ką? Sukam ragauti. Ne juoda ta mėsa, o patiekalas panašus į mūsiškius šašlykus. Užsisakėme pusę porcijos ir po bandelę su tuo jų mojo padažu. Labai skanu ir sotu!

Na, o pačio miestelio (lankytino) ten tiek ir tėra.

Kylame ir važiuojame toliau. Plane Barranco de Guayadeque slėnis.

Čia dar ir šiandien žmonės gyvena urvuose. Įdomu. Žinoma, ten niekas vidun nekviečia (nors labai knietėtų pažvelgti pro durų plyšį). Vidun galima užeiti tik į urvuose įsikūrusias užeigas. Bet jos vėliau. O dabar gėrimės slėnio gamta ir urvų gyventojų „namų“ terasomis bei sodeliais – jei juos taip būtų galima pavadinti.

Senučiukė apsigobusi skara, laisto gėles. Sveikinasi su praeinančiais… Kiek jų kasdien čia praeina? Aš taip nenorėčiau gyventi… Nors jiems gal tai atrakcija? Kaip vienas vokiečių dainininkas dainuoja (https://www.youtube.com/watch?v=w0079X7xVwI) turiu namą ant ežero kranto r nereik man iš jo nė išeit… – visi ateina čia… Tai turbūt ir tiems urvų gyventojams taip… Kiek pasižvalgom pavažiuojam, vel lipam iš mašinos pasižvalgyti ir taip privažiuojam čia didžiausia tituluojama urvinę užeigą 🙂 lendam vidun!

Klausia mūsų ar valgysim? O mes dar sotūs ta juodaja kiaule. Ne, sakom, tik gėrimų. Bet vis tiek ant stalo padeda bandelių su tuo padažu. Nenori, nevalgyk. Bet kai ant stalo stovi, tai kažkaip tos rankos neklauso: tiesiasi link tos bandelės, laužia ją, tepa padažą. Burna irgi neklauso… godžiai žiaumoja… Skanu!