Ispanija 2 – apie diskomfortą ir gyvenimo džiaugsmą, apie Kartagina, Mursija, Valensija ir Peniscola

Apie diskomfortą ir gyvenimo džiaugsmą

Labai smagu vartyti gražias kelioniu nuotraukas ir žavėtis kaip faina taip mėgautis atostogomis. Bet kaip ir kiekvienoje šeimoje visko būna, taip ir kiekvienoje kelionėje būna ir ne pačiu maloniausiu situacijų. O šioje kelionėje jų netrūksta…

Apie dingusius dviračius jau rašiau…
Granadoje nebegavome bilietų į Alhambrą irgi rašiau…
Apie tolerancijos ribų testavimą irgi guodžiausi…

Keliaujant dviračiais taip pat būna įvairiausiu nepatogumų. Tarkime komponjonė mina greičiau ‘kaip dopingo privalgiusi’ ir norėdamas neatsilikti esi priverstas lėkti kaip per varžybas. Net šortai neatlaikė – suplyšo… bet aš, kad ir be ‘jokio dopingo’ vis dar laikausi. Kartais šlapias kaip pirtyje, kartais dantis sukandęs, kartais degančiais raumenukais ir lašinukais ant strienu, bet vis dar didvyriškai laikausi. Beje su naujais šortais iš Decathlon’o.

O būna, kad mini ir dangus virš galvos prakiūra ir ne šiaip sau, o leduku kruša. Ir kaip tyčia vienintelėje Europoje Tabernaso dykumoje, kur santykinai labai mažas kritulių kiekis. Taip šlapia, kad nedrįsti net telefono nuotraukai išsitraukti. Atvažiuoji į mini Hollywood ir greži kojines iš kiaurai šlapių batų, galėtum grežti ir apatinius apdarėlius, bet taigi ne prie visų… juk Hollywood’as, kurio lankymo, dėl nesibaigiančios liūties atsisakome… (P. S. atmine 25km į įkalnę)…

Visas šlapias, sušalęs, rankos dreba ir dantys kalena, visgi jautiesi toks laimingas. Laimingas, kad teko perlipti asmenines komforto ribas ir nugalėti patį savę. O kiek džiaugsmo ir juoko grežiant šlaputėles kojines – nepatykėsite, bet labai, labai seniai taip stipriai ir nuoširdžiai nesijuokiau. Mėgaujuosi akimirka ir skanauju gyvenimo džiaugsmą, kaip ne keista labai paprastuose dalykuose… O kokia skani pliaupiant liūčiai ant primuso po stogine virta arbata, kokia skani šilta garuojanti košė, garantuoju, suteikia ne mažiau džiaugsmo, nei prabangiausias restoranas.

Kelionės kolegė joja patogiu Brooks balneliu, o aš kol sau tokio leisti negaliu, deja dejuot turiu, kai po dienos km ilgų, oi skundžias ‘dupcė’ nutrinimu… Tad ir man smagu pasijuokti iš kelionės bičiulės nesėkmių. Turbūt lietuviška natūra, kaip LT patarlė sako: gaila, kad kaimyno troba dega, bet visgi labai gražu… Kaip smagiai kikenau, kai Mildai pritrūko gazo įveikti upelę ir kojomis išbandė jos gilumą, kaip toje linksmoje dainelėje „per tilteli jojau, nuo kumelės dribt, o kad ją perkūnas, negaliu užlipt”. Gerai, kad situacija smagi abipusiai, tai nuoširžiai kikenome abu, vos ne už pilvų susiėmę.

Gyvenimo džiaugsmas slypi labai paprastuose dalykuose. Net pirmas limijonas, tiek džiaugsmo nesuteikė, nes deja jo niekada neuždirbau ir loterijoje deja nelaimėjau… O štai atrodytų labai paprasti dalykai gyvenime suteikia labai, labai daug džiaugsmo ir paradoksalu, bet dažniausiai nieko nekainuoja, nebent žiūpsnelio pastangų ir savo komforto zonos peržengomo…

Kartagina, Mursija, Valensija, Peniscola

Sunkus kelias link Kartaginos… Tenka kovoti su priešpriešiniu vėju, nors lėtai, bet užtikrintai judame pirmyn. Tikėjomės nakvoti kempinge apie 15km iki Kartaginos, bet kai sužinome kaina (~40€ už nakvyne savo palapinėse)… Staiga atsiranda įkvėpimas dar prasiminti apie 15km, nesvarbu kad temsta, nesvarbu kad 5km vien į kalną, nesvarbu kad jau numynėme apie 90km… Bet ta neadekvati kaina ir neišpasakytas darbuotojos mandrumas suteikia sparnus. Kartaginoje jau kone visai sutemus už pigiau apsistojame hostelyje…

Pusryčiaujant susipažįstame su Ukrainos pabėgelėmis kurioms čia skirtas visas hostelio aukštas, pragyvenimą, maistą, kalbos ir profesinį mokymą, darželius ir mokyklas vaikams, vieneriems metams finansuoja Ispanijos ir ES valdžia, taip pat metus nemokamai gali keliauti po visą Europą geležinkeliais. Net pavydas suiima, bet žinoma neduok dieve tokio likimo… Visgi sąlygos kiek suprantu karo pabėgeliams geresnės nei LT.

Kartagina senas miestas menantis Romos imperijos laikus, tai liudija puikiai išsilaikęs amfiteatras. Modernizmo epochą ir miestelio klestėjimą liudija centre esantys puošnūs statiniai, verta pasivaikščioti uosto krantine, pasigrožėti didesniais ar mažesniais kruiziniais laivais, jachtų įvairove ar net kariu paradu (mums netikėtai nuskilo). Deja karo muziejus, gal dėl parado neveikė, o gal tiesiog atvykome apie pietus ir pataikėme siestos metu… Nelikimas, paprastai sakant… Tad keliaujame link Mursijos.

Mursija nuo pakrantės kiek nutolęs miestas, bet vienas iš regiono administracinių centrų link kurio miname paūpiais pilnais žaismingų kiškių, sodais kuriuose skanaujame sultingais apelsinais. Gal dėl to, kad kiek tolstame nuo jūros, gal dėl kito regiono skiriasi ir kraštovaizdis, bet tai kelionę daro spalvingesne ir turtingesne.

Gan anksti atvykome į Mursiją, tad turime  laiko pasižvalgyti po miestą. Upė miesto centre nors su vandeniu, bet visai be srovės, gali būti kad vasaros sausros laikotarpiu lieka tik upės prisiminimai…  Šalia rotušės gražus gėlių sodas su fontanais miesto traukos centras, kur susitinka jaunimėlis, įsimylėjusios porelės ir visai čia pat, po katedros arkomis glaudžiasi dešimtys benamiu – tiek daug niekur kitur nemačiau… Visgi didžiausia įspūdį palieka puošnūs kazino rūmai ir juose besilankantys džentelmenų klubo nariai, kurie skaito popierinius laiktaščius, rūko cigarus, žaidžia biliardą vidurdienį…

Keliaujant link Elčės, o vėliau ir link Alikantės kraštovaizdis vėl kiek kitoks. Elčė žimi ir net UNESCO saugoma dėl maurų laikais kurtos drėkinimo sistemos kuri leido apylinkėse auginti daugybe palmiu giraičiu, kurių vis daugėja artėjant link miesto. Pats miestelis nors ir turi tvirtove, bet ji jau nebestebina… O štai universitetas su visu kvartalu tarsi miesteliu tikras fainuolis, norėtusi ir LT ateityje pamatyti tiek išvystita infrastruktūrą ir kompleksiškai sukoncentruota vienoje vietoje, paliko gera įspūdį.

Alikantė žavi tvirtove virš miesto ir žaismingu promenados grindiniu, tarsi banguojančiu po kojomis. Deja viskuo kituo miestas nuvilia, lyginant su kitais miestais nežavi nei katedra, nei bazilika ir aplamai sudaro tokio kurortinio miesto įspūdį, kur didžiausia vertybė viešbučiai, turistinė infrastruktūra ir pliažai… Kam kaip bet tikrai ne man, prisipažinsiu, vienas labiausiai nuvylusiu kelionės po Ispaniją miestų.

Kadangi atsiliekame nuo kelionės plano (dėl vėlavusiu dviračiu), o ir lietus pliaupia, į Valensiją keliaujame autobusu. Norėjome traukiniu, bet su nesupakuotais į dėžes, o dar ir su turistine manta dviračiais pasiūlė kelionę tik po kelių dienu… Neveža traukinys, veža autobusas.

Valensijoje irgi lyja, tad lekiame edukuotis į mokslo centrą ir okeanariumą, viskam apžiūrėti laiko nebeturime, tad einam žuvyčiu terapijon į okeanariumą. Fantastiškai gražu ir faina iš arti paveizėti spalvingu žuvyčiu, medūzu, flamingu, vėžliuku, pingvinu, krokodilu, delfinu šou – vau. Deja viskam apžiūrėti trūksta laiko, šiam edukaciniam centrui reikėtų sąžiningai skirti dienelę ir tai bus gera investicija į savo pažinimo ir akiračio praplėtimą. Rekomenduoju!

Valensijoje taip pat graži ir įspūdinga katedra, gražus senamiestis, įspūdingos reakreacinės zonos buvusioje upės vagoje – kuri ir labai patogi tranaporto arterija per visą miestą, ypač dviratininkams ir paspirtukininkams. Prie Valensijos ypač platūs smėlio paplūdimiai, kuriuos net traktoriais ir buldozeriais lygina ruošdami turistiniam sezonui.

O mes keliaujame toliau, kur baigiasi geri keliai, vėl prasideda iššūkiai ir nuotykiai. Patirtis jau kužda, jei sunku – bus labai gražu. Nuo Alcossebre iki Peniscolos važiuojame kone jūros krantu gamtos parku Serra d’Irta žinoma sunkiai miname, bet nuolat aikčiojame iš nuostabos, kaip greitai keičiasi uolos ir jų spalvinė gama, tamsios, šviesios, margos, ar net violetinio atspalvio, neįtikėtina gamtos geologinė įvairovė sukoncentruota mažame žemės lopinėlyje.

Planuojant kelione kažkaip pražioplinau Pinascola tvirtove pusiasalyje, viena iš Ispanijos TOP objektų, tad netikėtumo, o ir įspūdžio efektas buvo – o ho ho, nejučiomis ištirpo pusdienis, labai, labai gražus miestelis ant pusiasalio kalvos, įspūdinga Tamplieriu pilis, nuostabūs vaizdais iš bokštų. Tiesiog keliaujant po Ispaniją – būtina aplankyti ir taškas… Taškas iki kito kelionės etapo 😉