Islandija autostopu 2009

Kelionei pasirinkome liepos mėnesį, nes tai šilčiausias metų laikas Islandijoje. Temperatūra vidutiniškai 10-20 laipsnių, lyja vidutiniškai 10 dienų per mėnesį, o naktis trunka ne ilgiau kaip 3 valandas, nors mes tamsos nematėme visiškai.

Kelionės trukmė 10 dienų, keliavome dviese. Tai buvo mūsų pirmoji rimta kelionė autostopu. Tikslas – važiuojant aplink Islandiją keliu Nr.1 (apie 1500 km.) pamatyti gražiausias šalies vietas, patirti įdomių nuotykių, susipažinti su naujais žmonėmis, atitrūkti nuo kasdienybės.

Prieš išskrisdami apsirūpinome būtiniausia kelionine įranga. Neperšlampami kalniniai batai, kuriuos už 170 Lt nusipirkome Pašilaičių batų parduotuvėje. Jie puikiai atlaikė visus išbandymus. 3-vietę 2000 mm. palapinę, primusą ir kilimėlius įsigijome „Senukuose”. Neperšlampamas kvėpuojančias kelnes aš įsigijau „Humanoje” už 5 litus, o mano draugas Edmundas darbo drabužių parduotuvėje oranžines kelnes su petnešomis už 35 litus. Nors jo kelnės švietė iš toli ir puikiai tiko tranzavimui, tačiau beveik nekvėpavo, todėl orui atšilus kelnes reikėdavo keisti šortais. Taip pat vežėmės ir neperšlampamas striukes, celofaninius paltus bei po neperšlampamą gaubtą kuprinei.

Nors puikiai pasiruošėme apsisaugojimui nuo lietaus, tačiau nukentėjome nuo kitų stichijų. Lijo tik pirmas porą dienų, o vėliau visą laiką švietė saulė ir pūtė smarkus vėjas. Man, pripratusiam prie tolygaus lietuviško klimato, buvo neįmanoma suprasti, kaip reikėtų elgtis esant tokioms oro sąlygoms. Dažnai jausdavau viduje šaltį, o išorėje karštį. Būdavo taip, kad iš ryto susirenkame palapinę ir gerai nusiteikę, su šortukais ir maikutėmis pradedame savo dieną, tačiau jau po keletos minučių tupime su ilgomis kelnėmis ir porą džemperių, nes vėjas pučia kiaurai, o saulė degina skaudžiai. Negana to, kad šalta, tai dar ir karšta. Pamiršome pasiimti kremą nuo saulės, todėl labai stipriai nudegėme veidus.

LIEPOS 4 d. apie 3 val. ryto nusileidome Keflaviko oro uoste, iš kurio išėję pamatėme automobilių aikštelę, pilną tuščių džipų, o toliau už jos pilką negyvenamą lauką. Žmonių daugiau nebematėme. Patraukėme tuo lauku ir už kokio kilometro, radę padorią daubą, pasistatėme palapinę. Naktį lijo, tačiau po sunkios kelionės miegojosi saldžiai. Atsikėlėme 9 val. ryto, susitvarkėme ir pradėjome tranzuoti prie kelio į Reikjaviką, kuris yra nutiestas tarp mūsų nakvynės vietos ir oro uosto. Trafiko aktyvumas 1 mašina kas 2 minutes. Dangus buvo apsiniaukęs, nestipriai lijo, bet tokio oro mes ir tikėjomės. Mašinos nestojo, todėl turėdamas laiko nuėjau į oro uostą ir susiradau nemokamą Islandijos žemėlapį, kuris buvo pakankamai patogus ir detalus, juo naudojomės visos kelionės metu. Grįžęs prie kelio pakeičiau Edmundą ir apie 11 val. pavyko sustabdyti pirmą mašiną, su kuria pasiekėme Reikjaviką. Šį miestą buvome nusprendę pasilikti paskutinėms kelionės dienoms, todėl tik nusipirkome dujų balioną degalinėje (nes balionų negalima gabentis lėktuvu) ir iš karto pasigavome naują mašiną, su kuria nuvažiavome iki Selfoss sankryžos. Ten sutranzavome dar vieną mašiną, kuri mus pavežė vos 10 kilometrų ir paliko labai blogoje vietoje. Rodydami nykštį ėjome šalikele, gynėmės nuo įkyrių muselių ir ieškojome tranzavimo vietos, kurioje vairuotojui būtų patogu sustoti, bet neradome, tačiau mums pasisekė – tiesiog ant kelio sustojo prancūzės ir islando mašina. Labai šnekūs ir aktyvūs jie važiavo traukti kitos savo mašinos, uždususios kažkur kalnuose. Su šia porele pasiekėme geizerį Geisir ir jie palaukė, kol mes stebėjome kaip šis geizeris spjaudo karšto vandens srovę į keliolikos metrų aukštį. Vėliau jie mus pavežė iki Gullfoss krioklio ir ten paliko. Gullfoss – gražus didelis krioklys. Ten maloniai pasivaikščiojome, o tada prisėdome ant žolytės ir užsivirėme vandens, pasidarėme makaronų ir kavos. Baiginėjant gerti kavą grįžo islando ir prancūzės porelė iš kalnų, mus susirado ir pasiūlė pavežti atgal iki Selfosso miesto. Apsidžiaugėme ir mielai sutikome. Išsiskiriant jie mums dar įteikė šokoladukų, Fisherman‘s friend pakelį ir čipsų, o mes jiems Hematogeną. Neilgai trukus susistabdėme mašiną su dviem panelėmis, važiuojančiomis kempingauti. Jos mus pavežė iki Hellos miestelio, o ten susistabdėme Nissan Patrol džipą. Vairuotojas sakė, kad pats yra autostopininkas, todėl mus ir paėmė. Pasirodo, kad jis važiavo į kalnuose esantį kempingą, 25 km. nuo Landmannaulaugar. Nusprendėme keliauti kartu su juo ir tą vakarą patyrėme aštriausius ir įdomiausius visos kelionės įspūdžius. Su džipu važinėjome per kalnus, griovius, kirtome sraunias upes, o kertant paskutinę upę, įklimpome beveik iki veidrodėlio, mašinos variklis užgeso… gerai, kad po kelių sekundžių vėl pavyko užsivesti ir laimingai išvažiuoti iš upės. Matėme ledynus, kurių jau nebepajėgėme atskirti nuo debesų, o nakties nebegalėjome atskirti nuo dienos, dangus ir žemė buvo pasidalinę į keletą skirtingų, viena nuo kitos nepriklausančių atmosferos dalių. Pasiekėme kempingą, įkurtą milžiniškų kalnų apsuptyje, mediniame namelyje atsiskaitę kreditine kortele (grynųjų pinigų taip ir neteko paliesti visos kelionės metu), pasistatėme palapinę ir kritome negyvi. Naktį siautė pūga, lijo lietus.

LIEPOS 5 d. atsikėlėme apie 9 val. ryte. Palapinė puikiai atlaikė silpną audrą su lietumi. Aplink kalnai, 3 namukai, kelios palapinės ir daug žygeivių su didelėmis kuprinėmis, traukiančių pažymėtais takais. Norint tęsti kelionę toliau, reikia kažkokiu būdu grįžti apie 45 km iki pagrindinio kelio, o iki artimiausių stovyklų Sorsmork arba Landmannaulaugar, kur yra daugiau trafiko ir reguliariai važiuoja autobusai, reikia žygiuoti po 25 km. Įvertinę savo galimybes nusprendėme, kad toks 2 dienų žygis ne mums, todėl pradėjome tranzuoti, bet per 2 valandas pravažiavo tik 2 džipai ir tie ne pakeliui. Apie 14:30 atvažiavo 4×4 kalnų autobusas pasiimti žmonių grupės, apsistojusios viename iš namukų. Autobuse buvo laisvų vietų, todėl grupės gidas ir vairuotojas sutiko mus pavėžėti iki pagrindinio kelio. Pakeliui dar sustojome pasigrožėti dideliu kanjonu, prasidedančiu įspūdingu kriokliu. Grįžome į Hvolsvollur miestelį, esantį šalia kelio Nr.1. Už 6 litus išsimaudėme islandiškame baseine, pagulėjome džiakuzi ir atsinaujinę patraukėme toliau. Sustabdę šveicarų porelę pravažiavome Skogafoss krioklį, aplankėme Dyrholaey pusiasalį. Šveicarai mašinoje klausė Sigur Ros albumą, nuo kurio krėtė šiurpas, todėl aš jiems parekomendavau įsigyti islandų muzikos kūrėjo Yagya kompaktą. Kaip supratau vėliau, apie savo tėvynainį Yagya Islandijoje niekas nieko nežino. Galiausiai mus paliko Vik miestelyje. Užlipome į kalną, aplenkėme kapinaites ir suradę užuovėją šiaip ne taip pasistatėme palapinę. Miegojome ant nuokalnės, todėl visą naktį slidinėjome ir buvo labai nepatogu, tačiau vieta buvo labai graži ir per palapinės langelį matėme dalį miestelio ir Reynisdrangar – uolinius „pirštus“, kyšančius iš vandenyno.

LIEPOS 6 d. apžiūrėjome nedidelį Vik miestelį. Supratau, kad šioje šalyje architektūros įmantrybių nepamatysiu. Visi statiniai ir struktūros pasižymi šaltu praktiškumu ir paprastumu, nėra nieko nereikalingo. Toliau tęsėme kelionę ir sustabdę porą mašinų pasiekėme Skaftafell nacionalinį parką. Čia pakilome siauru kalnų keliuku ir iš viršaus apžiūrėjome Skaftafellsjökull ledyną, aplankėme dar kelis objektus ir patraukėme toliau. Sustabdėme vokiečių senukų porelę su išnuomotu kemperiu, kurie mus pavaišino alumi ir pavežė iki Jokulsarlon ledyninio ežero. Čia pasijautėme kaip šiaurės ašigalyje. Vėliau sumaniau netoli ežero, šalia kelio nr.1 ir vandenyno, pastatyti palapinę nakčiai, tačiau labai greitai buvau priverstas persigalvoti, nes man pradėjo grasinti didelis paukštis Stercorarius skua (Didysis plėšikas). Tikriausiai jis tik gynė savo lizdą, tačiau mes ne juokais išsigandome. Ėjome keliu toliau, bet iš visų pusių ratus suko šie paukščiai, o kartais priartėdavo vos per kelis metrus taikydamiesi kirsti. Dangus buvo apsiniaukęs, o beribis vandenynas ir agresyviai nusiteikę paukščiai kėlė nerimą. Trafikas čia apie 1 mašiną kas 5 min. ir vis dėlto pavyko sustabdyti islandą, kuris mus pavežė iki Höfn miestelio. Čia sumokėjome už nakvynę kempinge ir per didelius vargus pasistatėme palapinę. Pūtė stiprus vėjas, o aš buvau be galo pavargęs ir nusikamavęs. Išgėrėme po gurkšnelį brendžio, kurį naudojome kaip gydomąjį preparatą, ir per kelias sekundes užmigome.

LIEPOS 7 d. atsikėlėme, pavalgėme, susitvarkėme ir paklaidžiojome po Höfn žvejų miestelį. 5 km iki pagrindinio kelio mus pavežė senukas, pats susikūręs labai jaukų ir patogų savo Volkswagen kemperio interjerą. Prasidėjo mūsų kelionė po rytinę Islandijos dalį. Visų pirma sustabdėme moterį, kurios nelogiški pasisakymai mus persekiojo dar ilgą laiką – „In Iceland cars don‘t stop… I stopped because I have a guesthouse…“. Nieko nesupratę už keletos kilometrų išlipome Stafafell – gražioje vietoje, kurios nesinori vadinti miesteliu, nes čia buvo įsikūrusios tik kelios nedidelės sodybos. Pradėjome tranzuoti, bet mašinos nestojo. Trafikas čia maždaug 1 mašina kas 3 minutės, bet ir po 3 valandų buvome dar toje pačioje nepatogioje ir vėjuotoje vietoje. Nusprendėme, kad toji moteriškė yra ragana ir bus mus prakeikusi, todėl sudeginome jos vizitinę kortelę. Pakeitėme poziciją ir dabar, patogiai įsitaisę šalia kažkokios sodybos, valgėme riešutus ir stebėjome kaip traktoriukai vinioja žolę į baltą plastiką. Po geros valandos pavyko sustabdyti islandą, su kuriuo nuvažiavome nemažiau kaip 200 km. Dideliu greičiu apvažiavome fiordus, pypsėdami ant kelio lakstančioms avims. Nors vairuotojas angliškai nei kiek nemokėjo, tačiau buvo labai malonus ir nuvažiavo papildomus 15 km iki mums patogios vietos. Čia pastatėme palapinę ir gerai išsimiegojome.

LIEPOS 8 d. nuo ankstaus ryto pradėjome tranzuoti ir gana greitai sustabdėme futbolo trenerį, kurio jaunimo komandoje treniruojasi lietuvis Tadas. Išlipome didesniame Eglisstafir mieste ir čia sustabdėme islandą, 8 metus dirbusį Rusijos žvejų laive. Apsilankėme jo namuose, išgėrėme kavos ir artimiau susipažinome. Grįžę į trasą pagavome daugiakultūrinį autobusiuką, su kuriuo pasiekėme Myvatn ežerą. Pakeliui aplankėme verdančio purvo duobes Namafjall ir praplėtėme savo akiratį bei kvapų pažinimo ribas. Dar tame pačiame autobusiuke susipažinome su prancūze, kuri viena autostopu po Islandiją keliauja jau porą savaičių ir dar tiek pat laiko čia žada būti. Tuo tarpu mums laiko ir jėgų jau buvo mažai belikę, o visi įspūdžiai nebetilpo galvoje, todėl nusprendėme Myvatn nacionaliniame parke ilgiau neužsibūti, o taip pat praleisti Asbyrgi kanjoną ir Dettifoss krioklį. Greitu žingsniu nuėjome iki Jardbodin lagūnos, kuri, kaip kad sakė vietiniai, yra mažiau komerciškesnė ir todėl geresnė už Blue Lagoon. Diena buvo šilta, o ir eidami labai sušilome, vanduo lagūnoje buvo dar šiltesnis ir smirdėjo, o maudynių mokestis buvo apie 40 litų, todėl visą tai sudėję nusprendėme nesimaudyti ir tokias lagūnas palikti žiemos sezonui. Grįžome prie Myvatn ežero ir pradėjome stabdyti mašinas. Vėl teko pasikankinti apie 3 valandas, kol galiausiai pavyko sustabdyti šiuolaikišką olandų porelę. Vyrukas iš Amsterdamo, pats užkietėjęs tranzuotojas, Edmundą pavaišino dūmu. Labai linksmai su jais nuvažiavome iki Akureyri. Nors ir viliojo kempingas, tačiau dar turėjome jėgų ir susiradome labai gerą ir ramią nemokamą vietelę nakvynei.

LIEPOS 9 d. atsikėlėme ir pusdienį skyrėme antram pagal dydį Islandijos miestui Akureyri. Iš pradžių apsilankėme miesto baseine, pasikaitinome pirtyje. Vėliau apžiūrėjome nediduką senamiestį, aplankėme universitetą, užėjome į kelias parduotuves ir šiek tiek užkandome. Apie 16 val. pradėjome tranzuoti toliau. Susipažinome su vieniša tranzuotoja iš Amerikos, bet neužilgo išsiskyrėme. Nuo miesto nuvažiavę tik keletą km vėl užstrigome ilgesniam laikui. Bandant sustabdyti mašinas ir nuobodžiaujant kilo mintis Kjölur kalnų keliu pervažiuoti Islandiją skersai. Iki vakaro pavyko nusigauti iki šio kelio pradžios. Gavę sutikimą, palapinę pasistatėme ūkininkų žemėje. Visą naktį mane kankino tas pats sapnas, kuriame aš keliauju kalnais, bet vis susiduriu su absurdiškomis kliūtimis ir niekaip negaliu pasiekti stovyklos.

LIEPOS 10 d. atsikėlėme, susitvarkėme ir pradėjome tranzuoti. Nors džipų netrūko, tačiau nei vienas iš jų nesustojo. Po 4 val. galutinai atsisakę savo plano grįžome atgal į pagrindinį kelią. Šiaip ne taip pavyko nusigauti iki Borgarnes miestelio, kurio parkelyje pasistatėme palapinę, išgėrėme vyno ir užmigome. Šią niūrią dieną buvome priversti atsisakyti savo planų, vien tik 6 valandas stabdėme mašinas, labai skaudėjo nudegusius veidus ir visą laiką reikėjo dangstytis nuo saulės ir vėjo.

LIEPOS 11 d. atsisakėme planų aplankyti Thingvellir ir patraukėme tiesiai į Reikjaviką. Pasisekė gauti nakvynę porai naktų pas draugo tetos vyrą daugiabučių kvartale, iki kurio nuo miesto centro su sunkiomis kuprinėmis ėjome apie 15 km. Toks pasivaikščiojimas atgaivino ir sutvirtino, suteikė puikią progą išsikrauti, nors tuo pačiu visiškai išsekino fiziškai. Edmundas, prisirinkęs turistinių knygelių, paruošė rytojaus dienos Reikjaviko lankymo planą.

LIEPOS 12 d. atsikėlėme ir autobusu nuvažiavome į Reikjaviko centrą. Čia aplankėme keletą galerijų ir muziejų, sudalyvavome japonų organizuotame arbatos gėrimo seminare, kaip tikri islandai prisivalgėme hot-dog‘ų. Linksmai ir maloniai praleidome šią dieną, pavyko atsigauti po pastarųjų kelių ne tokių sėkmingų dienų.

LIEPOS 13 d. iš pat ankstaus ryto žygiavome Keflaviko oro uosto link. Nuėjus kokius 5 km pavyko sustabdyti lenką, kuris mus pavežė iki Reikjaviko miesto pakraščio. Ten nesunkiai susistabdėme du islandus ir su jais pasiekėme oro uostą. Duty free lauktuvėms nupirkome anyžinių saldainių, džiovintos žuvies ir tradicinės islandiškos kmynų degtinės Brennivin. Nuskridome į Varšuvą, o iš ten autobusu grįžome į Vilnių.