Kovo pradžioje nusprendžiau aplankyti Krokuvą, Lenkiją. Draugai buvo daug pasakoję, o nuotraukos internete viliojo senamiesčio gatvelėmis, kultūra ir istorija. Tad nusipirkau autobusų bilietus iš Vilniaus ir leidausi į vienos savaitės nuotykį.
Į Krokuvą atvykau vėlų vakarą – miestas mane pasitiko vėjuotu, bet švelniai pavasarišku oru. Nors dar buvo tik kovo pradžia, ore tvyrojo artėjančio pavasario pažadas. Apsistojau mažame, bet jaukiame viešbutuke Kazimiežo rajone – tai viena iš seniausių miesto dalių, buvusi žydų bendruomenės širdis. Kiekviena gatvė ten alsuoja istorija – nuo senų sinagogų iki mūrinukų su keistomis durimis ir langais.
Pirmąją dieną pradėjau nuo Krokuvos senamiesčio – tai tikras Lenkijos lobis. Apsilankiau pagrindinėje Turgaus aikštėje (Rynek Główny), kuri laikoma viena didžiausių viduramžių aikščių Europoje. Nors turistų dar nebuvo daug (kovo mėnuo tam puikiai tinka), gatvėse jautėsi gyvybė – muzikantai, vietiniai prekeiviai ir kavinės su šildomomis terasomis. Įėjau į Šv. Marijos baziliką – gotikinė bažnyčia su nuostabiu altoriumi, kurį sukūrė Veitas Stossas. Ir aišku, nepraleidau progos išgirsti garsiojo trimitininko grojamą hejnal – tai garsas, kuris sklinda iš bokšto kas valandą.
Antrąją dieną keliavau į Vavelio kalną. Vavelio pilis ir katedra – tikra karališkoji Krokuvos istorija. Įspūdį paliko karalių kapavietės ir po katedra esantys požemiai, kuriuose palaidoti žymūs Lenkijos veikėjai. Lipti į Vavelio varpinę – rimtas iššūkis, bet vaizdas nuo viršaus tikrai vertas pastangų.
Trečiąją dieną nusprendžiau pasinerti į šiek tiek sunkesnę istoriją – aplankiau buvusią Osvencimo (Auschwitz) koncentracijos stovyklą, esančią apie valandą kelio nuo Krokuvos. Tai viena iš stipriausių emocinių patirčių mano gyvenime. Nors tai nebuvo „linksma“ diena, tokios vietos primena, kaip svarbu prisiminti istoriją ir mokytis iš jos.
Kitą dieną praleidau tyrinėdamas Kazimiežo rajoną – tai vieta, kurioje praleidau daugiausiai laiko. Ragavau žydų virtuvės patiekalų, gėriau stiprią kavą mažose kavinukėse ir klaidžiojau po meno galerijas. Vienoje jų net pirkau nedidelį paveikslėlį – dabar jis kabo mano virtuvėje ir kas rytą primena tą ypatingą savaitę Lenkijoje.
Penktąją dieną aplankiau garsiuosius Veličkos druskos kasyklas. Tai buvo viena keisčiausių ir įspūdingiausių vietų, kuriose esu buvęs – požeminės koplyčios, skulptūros iš druskos, milžiniškos salės ir požeminiai ežerai. Ir viskas – daugiau nei 100 metrų po žeme. Atrodo, kad įžengei į kokį pasakų pasaulį.
Paskutines kelionės dienas praleidau lėčiau – pasivaikščiojimai po Planty parką, alaus degustacija vietinėje darykloje, ir, žinoma, suvenyrų paieškos. Parsivežiau rankų darbo keramikos puodelį, krūvą magnetukų ir net buteliuką krupniko – saldaus lenkiško likerio.
79tieji