Iš Singapūro per Malaiziją

Iš Singapūro per Malaiziją
Malaizija, 2008 metų kovas – balandis

2007 metais Malaizija atšventė savo nepriklausomybės penkiasdešimtmetį. Rugpjūčio mėnesį per šalį nuvilnijo švenčių ir fejerverkų bumas, ją lankė prezidentai ir ministrai, karaliai ir karalienės, turčiai ir paprasti mirtingieji. Ta proga jubiliejiniai metai Malaizijoje buvo paskelbti šalies lankymo metais. Per dvylika mėnesių čia pabuvojo tiek pat turistų, kiek joje gyvena žmonių – 25 milijonai.

Įspūdingi skaičiai.

Tokios didelės sėkmės priežastis, Malaizijos turizmo ministras siejo su savo šalies žmonėmis: neagresyviais, visada maloniais, pasitinkančiais svečius nesuvaidintu nuoširdumu, o išlydinčiais su šypsena.

Tas pats ministras, kurio pavardę lietuviui išmokti yra sunkiau nei Anykščių šilelį, artėjant gražiam jubiliejui, kreipėsi į turistus. Jis gyrė Malaiziją už skaidrų vandenyną, koralų rifus, neįžengiamas džiungles, nuostabaus grožio kalnus, puikius poilsio kompleksus. Ponas ministras Datuk Seri Tengku Adnan Tengku Mansor šalies turizmo populiarinimui skirtoje konferencijoje, ragino visą pasaulį atvykti į jo šalį. Kvietimą kaip mat išplatino žiniasklaida. Ir pasaulis pradėjo plūsti į Malaiziją.

Ačiū mūsų kelionių žurnalams, kad mes irgi išgirdome tuos žodžius, bet į jubiliejaus linksmybes pavėlavom. Malaizijon susiruošėm 2008 metų kovo mėnesio pabaigoje.

Vykome iš Singapūro. Galėjome iškart sėsti į autobusą, be persėdimų vežantį į Kvala Lumpūrą, bet pasirinkome šiek tiek kitokį, pigesnį ir įdomesnį kelią. Iš autobusų stoties, esančios Kvyn gatvėje, nuvažiavome iki Singapūro sienos, išlipome, perėjome sieną pėsčiomis, su tuo pačiu bilietu įlipome į kitą autobusą, nuvažiavome iki Malaizijos sienos, perėjome ją ir pradėjome laukti trečiojo, turinčio mus nuvežti į antrąjį pagal dydį Malaizijos miestą Džohor Baru, iš kurio ketinome pasiekti keliautojų išgirtą Melaką – malajų vartus į pasaulį.

Malaizija mus pasitiko lietumi, o malonus stotelės tvarkdarys – pagyrimais už pasiryžimą aplankyti jo gimtąjį miestą.

Džahor Baru pabuvome vos valandą, sėdome į atriedėjusį patogų autobusą ir pajudėjome Melakos link.

Autobusas buvo puikus. Vienoje eilėje stovėjo ne keturios, kaip pas mus įprasta, o trys krėslai keleiviams: platūs, patogūs, su gudriais prigalvojimais. Tokia gera transporto priemone net 1000 kilometrų važiuoti būtų tikras malonumas.

Kelias vinguriavo neįtikėtinai gražiomis kalvomis. Sodri žaluma buvo dešinėje, kairėje, priekyje ir už mūsų. Visur.

Bet tai nebuvo laukinės neįžengiamos džiunglės, apie kurias pernai kalbėjo turizmo ministras, o žmonių rankomis pasodinti, prižiūrėti ir išpuoselėti palmynai, kaučiukmedžio giraitės, miškai. Tačiau vis tiek norėjosi sustabdyti įsibėgėjusią mašiną, išlipti, ir pėsčiomis pasileisti nuo kalvos iki kokio nors apačioje tvanksančio vandens šaltinio, paskendusio toje švytinčioje žalumoje. Taip buvo gražu.

Besižvalgant aplink pamažu artėjo vakaras ir Melaka. Kai išlipome iš autobuso mieste užsižiebė pirmieji žiburiai.

Godūs taksistai puolė prie mūsų siūlydami savo paslaugas. Už kelionę nuo autobusų stoties Centrale iki miesto centro prašė 30 dolerių. Nedvejodami pavarėme juos į šalį, nes buvome skaitę, kad miesto autobusu nuvykti į bet kurią Melakos vietą galima už 1,2 ringito. Taip ir padarėme.

Pažintį su Melaka pradėjom važiuodami miesto autobusu, tęsėme – ieškodami viešbučio centre. Nežinau ar mano kelionės bendražyges kas apsėdo, ar užėjo kokia nors keista liga, bet nė vienas viešbutis joms neįtiko. Draugui taip pat. Kambarius jie rinkosi tarsi partnerį visam gyvenimui, kritikavo, purkštavo, raukė nosis, ir mes vėl ir vėl sukome prie vis kito ir kito viešbučio durų.

Bet užtat pajutome šiokį tokį malajų tautos skirtumą nuo reklaminiuose leidiniuose aprašytųjų. Jie visai neskubėjo pasitikti mūsų su šypsenomis, kaip žadėjo lankstinukai ir turizmo ministras, o tingiai apžiūrinėjo, tarsi iš kito pasaulio nukritusius retus egzempliorius, žiaumojo kramtomąją gumą, stebeilijo mums tiesiai į akis ir kažką bambėjo tarpusavyje mums nesuprantama kalba. O vieno viešbučio savininkė nesiteikė parodyti net kambario, pasakė, kad jau vėlu ir , kad vakarais kambarių jie klientams niekada nerodo. Nėra tokios mados.

Apėjome dar gerą dešimtį viešbučių. Kažkodėl jie mums pasirodė labai panašūs: mažos, į akis nekrentančios paradinės durys, siauri ilgi laiptai kylantys tiesiai į trečiąjį aukštą, o tų laiptų pusiaukelėje, nedidelė aikštelė ir durys į didžiulį nejaukų kambarį, kuriame palaikėse sofose sėdinėjo apsiblausę šeimininkai .Pagaliau pavargusios mūsų moterys paskelbė savo sprendimą:

– Grįžtame į pirmąjį.

Pirmasis viešbutis, rodos, niekuo nesiskyrė nuo kitų matytų, tad aš nežinau kas ten joms labiausiai patiko. Nedidelė kaina ar keista erdvė? Platus koridorius, ar milžiniškas balkonas to koridoriaus gale, su vaizdu į apleistą statybvietę, kurioje veisėsi tikrų tikriausios gyvatės. O gal jas patraukė to viešbučio savininkas vienišius ponas Dzin, vienintelis linksmo būdo žmogus, kurį tą vakarą mes sutikome Melakoje.

Ponas Dzin buvo labai linksmas ir sąmojingas. Jeigu dalį savo sąmojų jis būtų pardavęs surūgusiems savo kaimynams, vistiek būtų išlikęs pačiu linksmiausiu to vakaro Melakos piliečiu. Jis maloniai pasitiko mus sugrįžtančius ir palydėjo į kambarius.

Rytojaus rytą, kai mes gerai išsimiegoję išėjome į lauką, poną Dzin atradome gatvėje savo kaimynams pasakojantį kažką juokingo, apie keturis lietuvius vakar vakare apsistojusius jo egzotiškame viešbutyje.

Melaka, iš pirmo žvilgsnio eklektiškas miestas, ilgiau pasižvalgius daro gana malonų įspūdį. Manyčiau, kad jį gadina tik keli labai dideli bjaurūs namai – monstrai ir apleisti, nebaigto statyti dangoraižio griaučiai riogsantys miesto centre pono Dzin viešbučio pašonėje.

Melaka – muziejų miestas. Jų čia yra tiek daug, kad ta gausybė gali atmušti bet kokį norą kurį nors iš jų aplankyti . Vistiek visų neapžiūrėsi.

Kinų kvartalas maždaug toks pats, kaip kiti šios šalies kvartalai visame pasaulyje: visur daug daug raudonos spalvos, daug aukso ir daug veidrodžių, turinčių apsaugoti jų šeimininkus nuo blogos akies. Daug laimę nešančių amuletų, ir labai daug visokiausių mistinių niekučių, kurie jų turėtojui turi suteikti ramybę ir džiaugsmą. O vakarais visur dega raudoni žibintai. Sako, kad jie kviečia į namus apsilankyti gerąsias dvasias.

Dar Melakos kinų kvartale yra daug architektūros paminklų, šiaip visokiausių paminklų, daug parduotuvių, daug amatininkų dirbtuvėlių, numirėliams skirtų prekių krautuvė, ir žinoma, labai daug kiniečių. Pasižvalgę į numirėliams skirtas labai gausiai prikrautas lentynas ilgai svarstėme, ar tikrai aname pasaulyje žmogui reikia tokios galybės visokiausių daiktų? O gal galima dausose gyventi kukliau?

Bindzinėdami Melakos gatvėmis, prisiminėme kelias itin įsimintinas valandas, kažkada praleistas Paryžiuje. Laiko tada turėjome tik keletą dienų. Po įvairiausius muziejus lakstėme be jokio saiko, tai visiškai nusikamavome. Vieną vakarą, pavargę ir negaluojantys spjovėme į padorumą, nusiavėme batus, įsispyrėme į senas nunešiotas kambarines šlepetes ir išėjome į Eliziejaus laukus. Su baime žvalgėmės į praeivius, tačiau į mus ir mūsų apavą niekas nekreipė nė mažiausio dėmesio. Įsidrąsinę užėjome į kavinę. Pasiėmėme kavos ir atsisėdom. Sėdėjome ilgai. Labai ilgai. Nieko neveikėm ir apie nieką negalvojom. Ir tada užėjo toks svaigulys, toks malonumas, tokia palaima, nors pasiusk… Tos kelios ramybės valandos kavinėje tapo pačiu maloniausiu laiku praleistu tada Prancūzijoje. O kodėl čia Melakoje nepasilepinus nieko neveikimu?

Kaip tarėm, taip ir padarėm. Keturias dienas neveikėm nieko. Net į muziejus nėjom. Gal kitą kartą… O gal niekada… Toliau bastėmės po miestą, jo apylinkes, žiopsojom į gyvūnus, paukščius, žvėrelius, daug kalbėjom apie įvairiausius niekalus ir laikas nuo laiko užsukdavome tai į vieną, tai į kitą miesto maitinimo įstaigą palepinti kūnų.

Vieną popietę užklydome į kažkokią kavinę esančią ramioje gatvelėje prie uosto. Ten mūsų laukė gera kava, linksmi padavėjai, puikus aptarnavimas ir šiokie tokie meniniai siurprizai. Pavyzdingai sutvarkytame ir pagal paskutinį technikos žodį įrengtame kavinės tualete kabojo garsiojo Sandro Botičelio paveikslo “Veneros gimimas“ kopija… Per keturias dienas praleistas Melakoje mes nenuėjome nei į vieną muziejų, tai eksponatai patys atėjo pas mus. Kaip kalnas prie Mahometo…

Iš Melakos į Kvala Lumpūrą irgi važiavome autobusu. Keturios valandos erdviame salone nei kiek neprailgo. Į stotį atriedėjome tarsi per pusvalandį.

Vienoje linksmoje pasakoje skaičiau, kad kiekviena tauta turi savo pragaro filialą. Jeigu kas nors norėtų sužinoti vietą kur yra pragaro filialas Malaizijoje, galėčiau duoti tikslų adresą. Kaip nebūtų keista, bet jis įsikūręs žaviosios šalies sostinės Kvala Lumpūro autobusų stotyje. Tokio galingo triukšmo negirdėjome jokioje kitoje. Šaukia visi kaip pasiutę. Tikriausiai niekas nepajėgtų įrėkti tiek daug decibelų, kiek jų įrėkia šios stoties bilietų pardavimo agentai padedami skaitlingos keliautojų autobusais minios.

Po įspūdžių šioje vietoje nublanko net gražiųjų Petrono dvynių spindesys. Tačiau kiekvienas pragaras žemėje turi ne tik savo trūkumus, bet ir privalumus. Kvala Lumpūro filialo privalumas yra tas, kad nuo jo galima pėsčiomis nukakti ir pamatyti visą eilę sostinės įžymybių: televizijos bokštą, daugybę senosios ir moderniosios architektūros pastatų, Dataran Merdeka aikštę, sultono Abdulo Samado rūmus su keturiasdešimties metrų aukščio varpine, efektingą geležinkelio stoties pastatą. Šiek tiek toliau miesto verslo centre stovinčią įspūdingu koloritu dvelkiančią bendranacionalinę mečetę.

Ji buvo pastatyta praeito amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Pastato architektūroje atsispindi malajų ir islamo nacionalinė simbolika. Ji turi lygiai tiek pat kupolų kaip ir didžioji mečetė Mekoje. Centrinė pastato dalis labai panaši į karališkąjį Malaizijos skėtį, o jos stogas primena žvaigždę. Sako, kad aštuoniolika stogo kyšulių simbolizuoja trylika Malaizijos valstijų ir penkis islamo stulpus, kitaip tariant – penkias nematerialias islamo garbinamas vertybes.

Išvardinsiu – gal kam pravers:

Pirmoji vertybė. Tikėjimo išpažinimas- tvirtas liudijimas, kad nėra nieko verto garbinti, išskyrus Alachą, ir kad Mahometas yra jo pranašas visai žmonijai.

Antroji. Kiekvieno musulmono pareiga prieš Dievą yra kasdieninės maldos penkis kartus per dieną.

Trečioji. Pasninkas Ramadano mėnesį ne tik sulaiko nuo maisto, gėrimų ir seksualinių santykių nuo aušros iki saulės nusileidimo, bet taip pat ir nuo blogų ketinimų ir norų.

Ketvirtoji. Kasmetinis mokestis, mokant 2,5 procentų savo grynojo pelno. Tai religinė pareiga ir apsivalymas.

Penktoji. Kelionė į Meką. Kiekvienas sveiko proto ir pakankamai pasiturintis musulmonas privalo nors kartą per savo gyvenimą nuvykti į Meką.

Taigi, Malaizija – šalis musulmoniška ir atsitiktinai čia atvykę sekso turizmo atstovai, turėtų labai nusivilti. Tačiau kas ieško, tas visada atranda. Senamiestyje teko matyti ne vieną įdomiai apsirengusią mergaitę, ne vaisiais ar šventais paveikslėliais prekiaujančią.

Nuo Nacionalinės mečetės netoli nupėdinti iki Islamo meno muziejaus ir kinų kvartalo, viliojančio visomis kinietiško gyvenimo apraiškomis.

Indijos prekybininkų gatvės taip pat stengiasi patraukti akį ir nustebinti. Atrodo, kad čia jos rungtyniauja su pačia Malaizijos sostine, stengiasi būti dar spalvingesnės, blizgesnės, su ryškiomis šventyklomis, parduotuvių vitrinose išrikiuotais prašmatniais apdarais, gražuolių atvaizdais, su kalnais įvairiausių suvenyrų, išdėstytų stiklinėse vitrinose, su svaiginančiais žolelių ir aštriais prieskonių kvapais.

Bet kad ir kaip besistengtų Kvala Lumpūre gyvenantys indai, prašmatnumu, tikriausiai, jiems niekada nepavyks pralenkti savo brolių, gyvenančių ir dirbančių Singapūro Mažosios Indijos kvartale. Tikrai niekada nepavyks. Ir nieko čia nepadarysi.

Petrono dvyniai stebina, bet nepribloškia. Šimtą kartų matyti laikraščių ir žurnalų puslapiuose, atvirukuose, įvairiose kelionių laidose, jie pasitiko mus tokie, kokius juos ir tikėjomės išvysti: aukšti, grakštūs, švytintys briliantiniu spindesiu. Tik terasa jungianti du broliukus, realiame gyvenime man pasirodė kur kas gražesnė ir harmoningesnė negu matytose nuotraukose ir televizijos laidose.

Šiaip Kvala Lumpūras yra šaunus didmiestis, kuriame dienomis įdomu stebėti kunkuliuojantį gyvenimą, vakarais – šviečiančius miesto dangoraižius, harmoningai derančius prie ramybe dvelkiančių skverų, išraiškingų senovinių gatvių labirinto ir šventovių. Apie Kvala Lumpūrą pasaulyje šiandieną ne veltui daug šnekama, kaip apie sėkmingai besivystančią Pietryčių Azijos sostinę.

Daug, labai daug nepaprastų dalykų yra šiame mieste. Tik reikia kur kas daugiau laiko, kad būtų galima geriau juos pažinti. Ir, žinoma, pinigų.

Dar noriu paminėti sostinės parkus, už kurių gausą Kvala Lumpūras yra pelnytai tituluojamas miestu – sodu. Čia visur pribarstyta didesnių mažesnių parkelių, bet verta pasiimti taksi ir nuvažiuoti į centrinį. Nežinau ar jis vadinasi būtent taip. Tai yra milžinišką plotą užimanti kalnuota teritorija su uolomis, upeliais, ežerais, kriokliais, visa apaugusi vešlia tropikų augmenija ir be galo kruopščiai sutvarkyta. Šis parkas susideda iš keleto mažesnių teminių parkų. Arba kitaip tariant, vienoje vietoje susijungia keli parkai sudarydami vieną labai didžiulį: garsiajame paukščių parke gyvena virš penkių tūkstančių rūšių plunksnuočių, ypač vaizdingame Drugelių sode veisiasi apie 120 rūšių drugių, o Orchidėjų karalystėje žydi virš trijų tūkstančių rūšių šių egzotiškų gėlių…

Nuo Kvala Lumpūro mūsų ketverto keliai trumpam išsiskyrė. Dviese patraukėme į artimiausią Tailando miestą, po to į Krabi, o mūsų bendražygės merginos kelioms dienoms išvyko į Lankavi – nepakartojamo grožio Malaizijos gamtos kampelį. Ten jų laukė stebuklingos kalvos, egzotiškiausi paukščiai, augalai ir švelnus Malaizijos vėjas, maloniai gaivinantis važiuojant motociklu, žalumoje paskendusiais salų keliais.

Sugrįžęs į namus kartais paimu į rankas Malaizijos turistinių firmų lankstinukus, žiūriu į labai tolimos šalies vaizdus ir jie tarsi atgyja: štai mergaitė geria vandenį iš žydro fontano, plačių plačiausiame raudoname krėsle sėdi savimi patenkintas biznierius, nepaprastais apdarais pasipuošusi malajietė eina per tviskantį miestą, kalnuose moterys skina gležnus arbatžolių lapelius, keliautojas svaigsta nuo saldaus mangų kvapo, linksmi vaikai valgo kažkokią, tikriausiai labai gardžią košę, tropiniame miške tviska dangoraižio siluetas, plačia autostrada rieda gausybė automobilių…

Tikriausiai šitų lankstinukų tikslas yra atspindėti paskutiniųjų metų Malaizijos mokslo, technikos, turizmo pasiekimus. Ir reikia pastebėti, kad jie savo tikslą pasiekia, nes byloja teisybę.

Šiandieninė Malaizija auga kaip ant mielių ir išsidirbinėja ne mažiau nei Jungtiniai Arabų Emyratai. Šmaikštūs turistai pasakoja tokį anekdotą: – „Kažkoks priklydėlis keistuolis ant Lankavi kalvų pasistatė porą kebabų kioskų, tai valstybė nutiesė į juos pačius moderniausius keltuvus, pridengė vieno kalno viršūnę stoginėmis, kito – besisukančiomis apžvalgos aikštelėmis ir dar didžiausiai visų atvykstančių smalsuolių nuostabai, sujungė tuos kalnus stebuklingo grožio pjautuvo formos tiltu“.

Juokas juokais, bet šito anekdoto turinys menkai prasilenkia su tiesa. Pastarųjų metų Malaizijos vyriausybės darbai yra visų matomi, o kūrėjų pramanai – kelia pasaulio susižavėjimą.

Ar aš norėčiau dar kada nors aplankyti Malaiziją? Taip. Bet ne dėl miestų, skanaus maisto ar malonių šalies gyventojų. O dėl parkų, neįžengiamų džiunglių, nuostabių kalnų ir, žinoma, tos švytinčios žalumos, kuria gėrėjomės taip trumpai.

P.S. Malaizijoje visiškai nebūtina kišti į pilvą viską ką randate parduotuvėje ar turguj. Ir kelionė bus dar geresnė.