IRANAS Titulas draugiškiausi piliečiai goes to…! (2 dalis)

ŠIRAZAS:
Pravažiuojame šalia remontuojamų Qur’an (Korano)  vartų. Simboliška, kad keliautoją pasitinka Zandų dinastijos laikų statinys. Būtent valdant šiai dinastijai Širazas vienintelį kartą tapo Irano sostine ir ja išbuvo lygiai 50 metų iki 1800m. Tiesa sakant tai nebuvo sėkmingiausias Irano istorijos laikotarpis, bet miestas spėjo susirinkti savo „sostiniškus“ dividendus. Ir tai neturėtų stebinti, pavyzdžiui, Kaunui užteko 19 metų, kad visam likusiam gyvenimui nešiotų „laikinosios sostinės“ titulą ir būtų vadinamas vienu gražiausių Lietuvos miestų.

Po Jazdo ir Centrinio Irano dykumų Širazas iš karto išsiskiria savo žaluma. Čia jau galima tikėtis pasislėpti nuo saulės po, alėjose ar šiaip šalia gatvių augančiais, medžiais. Kaip ir Jazde pasirenku tradicinio stiliaus apgyvendinimą miesto centre Hostel Golshan Traditional. Keturvietė dormitorija nelabai tvarkinga, bet visa laimė, kad kambariokų taip ir nesulauksiu – karščiai/nesezonas. Pusryčiai ir aptarnaujantis personalas iš serijos „esu savininko draugelis, moku daug rūkyti ir užtepti sumuštinį“. Užtat smagiai atsigeriame nealkoholinio alaus ko norėti mokant 15 eurų už nakvynę.

Čia pat susipažindiname su belgų pora. Jie dar tik nusileido iš šiaurinėje Irano dalyje esančio kalnų regiono. Ten praleidę tris savaites Širaze niekaip negali adaptuotis prie karščių. Akivaizdu, kad jau yra šiek tiek apatiški supančiai aplinkai.
Vakare dar pasivaikštau aplink Arg-e Karimkhan citadelę. Jos išskirtinumas – itin pasviręs vienas iš  bokštų. Čia pat ragauju garsiuosius Širazo vaisių šerbetus (oj ryte smarkiai kuteno gerklę).

Ryte su belgais traukiame į Nasir al-Mulk mečetę. Ją ypatingai išgarsino rytinės saulės apšviečiami vitražiniai langai. Iš išorės jie uždengti brezentu, todėl ne iškarto aišku ar vitražai „dirba“ 100% ar yra tausojami. Kaip paaiškino vietiniai darbuotojai jie visada uždengti. Reikia pripažinti, kad prasisklaidžius turistams iš tikrųjų galima padaryti puikių nuotraukų, tačiau jos pavyksta  geresnės nei yra realybėje.  Apskritai, vitražai mums tokio įspūdžio, kaip japonų turistams nepaleidžiantiems selfi stikerių, nepaliko. Man iki šiol paslaptis kam selfinti vitražus, juk selfyje esmės – vitražų visai nesimato…


Toliau lankome Shah-e-Cheragh šventyklą-mauzoliejų. Tai labai subjektyvu, bet Irane ieškantiems Persijos šis objektas turėtų palikti didžiulį įspūdį. Shah-e-Cheragh yra šiitų piligrimystės centras, sakralinė vieta iraniečiams, kurioje palaidoti prieš Abasidus  XIVa. kovoję broliai Muhamadas ir Ahmadas. Vidiniai interjerai pribloškiantys savo prabanga, blizgumu, kilimais, kolonomis. Po viena iš kolonų sėdžiu ant kilimo ir žiūriu į neskubančius širaziečius, atėjusius pasimelsti ar šiaip pagulėti vėsiose patalpose.  Turistų čia beveik nėra, todėl viskas atrodo natūraliai lyg būtum patekęs į kitos kultūros epicentrą, kurio savo buvimu niekaip negali sutrukdyti, tik stebėti.

Belgams mano tempas jau per didelis, todėl toliau po Širazą judėsiu vienas. Na kaip vienas… Irane tu niekada ne vienas. Pirmyn išbandyti naujausią metro šalyje. Širaze įrengta kol kas tik viena linija kurios stotelių skaičius nuosekliai didinamas. Tai modernus, blizgantis, naujais vagonais ir mažu keleivių skaičiumi žavintis  projektas. O bilieto kaina… 5000 rialų apie 0.15 euro centų, vos nenubėgo nuoširdi džiaugsmo kupina ašara, kad pasaulyje dar yra tokių kainų.

Nuvykstu į šiaurinius miesto kvartalus. Sako juose vis dar išliko iš senųjų laikų daug žalių sodų, kurie bendrame dykumų krašto kontekste buvo kaip oazės. Deja realybe kitokia. Net ankstyvą vasarą viskas jau gerokai apdžiūvę ir tvoros labai aukštos, per kurias sodų nesimato. Vietinių  klausiu kaip greičiau patekti į Eram sodus. Čia žmogus pasisiūlo pavežėti iki reikiamos metro stoties, su sąlygą kad pasidarysime selfį (suprask šeimai ir draugams parodyti).

Reikia pasakyti, kad Eram sodas nėra išskirtinis net Irano mastu, turbūt visiems didžiausią ispūdį palieka ikoniškos pagrindinių rūmų fasado nuotraukos. Trumpai tariant Irane išgirtieji sodai nė iš tolo nesilygiuoja į japoniškus, kinietiškus, itališkus ir kt. Tai dažniausiai simetriški parkai su bėgančiu vandeniu, ir centriniais rūmais.

Iš čia su taksi traukiu į Saadi mauzoliejų. Taksistas dėl suderėtos kainos net nenori su manimi šnekėti, bet vis tiek veža. Saadi buvo garsus XIIIa. Persijos poetas. Deja mauzoliejus neturi jokios auros. Trumpai čia pasisukioję visi vietiniai traukia pažiūrėti į prie pat esantį požeminį vandens šaltinį. Čia gaivu ir vėsu. Šalia parko tenka užsukti pas senuką siuvėją sulopyti kelnes – taip sakant neatlaikė Saadi poezijos. Siuvėjas su manimi elgiasi kaip su kokiu seniai matytu giminaičiu – viską persiškai pasakoja ir ploja per petį. Savo noru sumoku dvigubai už siuvimą ir puikią kompaniją. Keliauju į kitą mauzoliejų.

Hafezo mauzoliejus tikras Irano Greislandas. Mokinių ekskursijos, turistai, literatūros gerbėjai, romantiškos porelės visi kiti kartu glaudžiasi nedideliame parke skirtame žymiausiajam persų literatūros korifėjui, XIVa. poetui. Kad pas mus taip Maironio kapas aplink Kauno arkikatedrą visus viliotų piknikui. Puiki vieta saulėlydžio nuotraukoms daryti. Ypač sužavėjo atminties monstrai, kurie vietiniams paprašius iš bet kurio atsitiktinai atversto puslapio mintinai padeklamuoja Hafezo eiles…
Vakare paslankioju po Vakil turgų, su belgais atsigeriame nealkoholinio alaus ir sėdu į naktinį autobusą.

ISFAHANAS:
Puikiai išsimiegojęs atvykstu į Irano Barseloną/Marakešą (t.y. nei sostinė, nei didžiausias šalies miestas, bet turistų mėgstamiausias). Apsistoju Isfahan Traditional Hotel, kuris tapo geriausiais mano apartamentais visos kelionės metu. Jo vienas iš slaptų privalumų tai, kad centrinę aikštę galima pasiekti einant senovinio turgaus  gatve, kuri visa uždengta nuo kaitinančios saules.
Isfahanas Persijos sostine buvo nuo 1598  iki 1722 metų valdant Safavidų dinastijai. Būtent šiuo laikotarpiu miestas susikrovė visas vyšnias ant torto ir tapo viena gražiausių vietų Irane (daugelio nuomone no. 1).

Pagrindinėje aikštėje Naqsh-e Jahan stūkso gražiausios miesto mečetės, kurios ir dieną ir vakare stebina savo puošniais fasadais. Didžiausias virsmas įvyksta sutemus, kai miestelėnai susirenka į visuotinį pikniką ant vejos. Nėra net koją kur padėti. Tiesa, mane glumina vienas šabloninis faktas, kuris keliauja per visus lietuviškus straipsnius, kad Isfahano aikštė yra antra pasaulyje pagal dydį po Tianmenio. Įdomu pagal kokius kriterijus? Net Berlyno Alexanderplatz pagal plotą – 250 tūkst. kv. m. prieš 89 tūkst. kv. m. yra didesnė, jau nekalbant apie porą dešimčių kitų pasaulio aikščių Džakartoje, Maniloje, Delyje, Varšuvoje ir kt. Nebent yra kažkoks gudrus kriterijus pvz. antra pagal dydį aikštė pasaulyje aklinai apsupta pastatų arba kurioje yra bent trys mečetės. Bet kuriuo atveju ne dydis lemia jos išskirtinumą.

Visų pirma mažiausioji Sheikh Lotf Allah mečetė, užburia savo ramybe ir interjero raštų detalėmis. Pagrindinės Shah arba Imam mečetės centrinis ivanas (skliautinė niša virš įėjimo) savo grožiu gali nusukti sprandą. Centrinės Azijos mečečių architektūrinis etalonas susitelkęs vienoje aikštėje. Džiugina tai, kad skirtingai nei Maroke laisvai gali patekti į visas mečetes ir jose praleisti nors visą dieną. Ali Qapu rūmai praradę savo autentišką furnitūrą, bet medžiu puoštas interjeras įspūdingas. Ir žinoma, iš čia esančios terasos atsiveria gražiausi vaizdai į priešais plytinčią aikštę.

Pasivaikštau po čia pat esantį senovinį  turgų. Tiesa sakant, Irano turgūs gana šabloniški su daug vietinės ir kinietiškos gamybos tik Irane madingų drabužių, tų pačių sezoninių vaisių, moteriškos juvelyrikos, prieskonių ir pan. Norint pamatyti dirbinius iš metalo arba įdomesnes kilimų prekyvietes reikia gerokai prasivaikščioti. 

Dienos metu penktadienį pasirinkimas nedidelis, todėl apžiūrinėju armenų kvartalą. Solidarumas krikščionims. Įdomu pasižvalgyti į laisviau besirengiančius ir penktadienį dirbančius žmones. Su italų turistų grupe apžiūriu Vank katedrą. Šalia muziejus pasakojantis apie armenų bendruomenės gyvenimą Irane ir, žinoma, genocido Osmanų imperijoje aukas. Armenų kvartalas palieką tvarkingo aukštesnės klasės rajono įspūdį. Sako vakare veikia kavinės kur galima nusipirkti alkoholio.


Vakare leidžiu laiką upės krantinėje. Isfahanas garsėja savo tiltais ypač gražūs Seh Pool ir Khaju. Jų dviaukštese  arkose klausausi kaip iraniečiai garsiai dainuoja susirinkusiai vietinių ir turistų miniai (nors tai nėra legalu). Pasislėpus tarp arkų klausantis persiškų dainų jautiesi tarsi prisilietęs prie autentikos. Tiltus geriausia lankyti vakare, kai įjungiamas apšvietimas, o miestelėnai pradeda pramogauti. Beje krantinės sutvarkytos ir nusėstos miesto svečių bei šeimininkų taip, kad net ir persikui nebūtų kur nukristi.


Kiekvienas pasivaikščiojimas palydimas naujomis pažintimis su Isfahano gyventojais: inžinierius, architektas, smalsi šeima su trimis vaikais visi jie nori pabendrauti su keliautoju iš Lietuvos. Taip pat tai viena iš retų šalių kur žmonės neatlygintinai patys prašo juos nufotografuoti, bei pasidaryti selfie. Persams įdomu pabendrauti su užsieniečiu tam kad pagirtų savo šalies žmonės ir istoriją. Jiems nuoširdžiai svarbiausia sudaryti gerą ir svetingą įspūdį apie savo šalį neturint jokių pašalinių t.y. komercinių ketinimų. Taigi pasivaikščiodamas po turistines miesto  vietas turiu galimybę pažinti ir jo gyventojus, aptarti jų kasdienius rūpesčius.

O tada tuos rūpesčius įdomu palyginti su tuo kas yra vietinėje žiniasklaidoje ir TV. Kalbant apie TV man visada patinka viešbutyje įsijungti tos šalies kanalus ir pasižiūreti kas su kuo valgoma. Irane daug religinių kanalų kur cituojamas arba skaitomas Koranas. Deja jokių karštų diskusijų. Daug dėmesio skiriama amerikiečiams ir ypač linčiuojama Saudo Arabija už tai, kad skriaudžiamas Jemenas.  Apstu indiško tipo serialų. Pabrėžiama labdaros nauda visuomenei ir ne veltui, sakykim, gatvėse yra stacionarios dėžutės aukoms, nesimato elgetaujančių ir asocialių asmenų.




Iš neįdomių vietų išskirčiau Hasht Behesht rūmus su parku – laiko švaistymas, nebent tai būtų pats pirmas objektas Isfahane kurį lankote. Ir rekomenduočiau Jarchi bashi restoraną, įsikūrusi istoriniame pirčių komplekse. Aplink persiškos mozaikos, maistas puikus, sąlyginai mažos kainos ir visa tai pagardinta gyva muzika.
Hostelyje ilgai diskutuojame su šachą gražiuoju prisimenančiu registratūros darbuotoju, bei pasidaliname ispūdžiais su motociklu iš Vokietijos į Mongoliją keliaujančiu vyresnio amžiaus vokiečiu.

KAŠANAS:
Į Kašaną atvykstu kaip jau įprasta autobusu ir apsigyvenu karščiausiame hostelyje visame Irane. Kambarys ant įkaitusio stogo – užtat vienvietis. Noghli House hostelyje yra linksmų olandų – vakare su jais ir vienu persu žiūrime Čempionų lygos finalą.


Kašanas garsėja savo senoviniu turgumi ir namais/rūmais. Taigi Kašano turgus pelnytai gali būti pavadintas laimėtoju pagal architektūrą, tačiau pagal turinį pirmą vietą Irane atiduočiau Vakil Širaze.

Pirklių namai (perkamas vienas bilietas į visus + Amir Ahmad sultono istorinį pirčių kompleksą-muziejų):
Ameriha house sužinau, kad paverstas restoranu, todėl ekskursijos nereikia: pietauju kaip ponas ir dairausi po senovinį kiemą.
Abbasian house daug įdomių praėjimų ir vidinių kiemelių, kuriuose galima pasiklysti ir atitrūkti nuo turistinių grupelių. Bet nėra jokių įdomių interjerų ar puošybos – viskas gana paprasta.
Tabatabei house – sakyčiau labiausiai vertas dėmesio iš visų namų. Vidinis kiemas su gražiu baseinu, kuriame atsispindi kruopščiai išraižytas kreminis eksterjeras.
Į Borujerdi house patekti nepavyko tik pažiūrėti į fasadą nuo Amir Ahmad pirčių stogo. Kalbant apie šias pirtis – tikrai ne jų interjero visi atvyksta pasižiūrėti. Anksčiau minėtuose restoranuose-pirtyse interjerai įspūdingesni. Pagrindinis tikslas nuo stogo pasigrožėti Kašano senamiesčio panorama.

Taip pat mieste yra daugiau  akį traukiančių objektų. Pavyzdžiui visiems atvira Agha Bozorg mečetė. Anksti ryte galima stebėti kaip jos kupolą nušviečia aušra, o vakare kaip liepsnoja saulėlydis.

Savo ruožtu senovinė miesto citadelė yra apleistos būklės. Atkarpomis pradėta renovacija, bet,  akivaizdu, kad pabaigos dar nematyti. Todėl kol nevėlu, vidiniame citadelės kieme ūkininkai dirba laukus ir sodina daržoves.

TEHERANAS:
Teheranui nepalikau daug laiko. Todėl pagal kalendorių išpuolus khomenei kelių dienų trukmės gimtadienio minėjimui, karališkieji Golestano ir Sadabaad rūmai liko po spyna. Vienintelis šios šventės pliusas, kad sostinės metro galima važinėtis nemokamai iki soties. Tarp kitko čia metro taip pat modernus, vis dar intensyviai plečiamas. Tai labai palengvina judėjimą po vieną iš labiausiai kamščiuose paskendusių miestų planetoje.

Mane labai domina kaip kalnuose poilsiauja teheraniečiai. Kad tai pamatyti reikia vykti į turtingesniąją šiaurinę Teherano dalį. Beieškodamas taksi, susipažįstu su 3 mėnesius po Irano kalnus keliaujančiais austru ir libaniete. Papietaujam pasipasakojam savo istorijas ir toliau traukiam savais keliais – trumpos tos klajūnų pažintys. Atvykstu į Darband jeigu taip galima išsireikšti Teherano kalnų kurortą. Tikslas užlipti kuo aukščiau, kad padaryti panoraminę Teherano nuotrauką ir tuo pačiu pamatyti kaip ilsisi vietiniai. Belipant atsiranda draugų. Pasirodo vaikinai tarnauja kariuomenėje ir šiuo metu ilsisi, kad formos neprarasti, palaipioja į kalnus. Klausinėja apie mūsų kariuomene, aš apie jų. Toliau, pasilipu kiek galiu link viršūnės, tačiau del smogo matau, kad miesto panoramos neįžiūrėsiu. Tenka pradėti nusileidimą. Krito į akis tai kad miestelėnai ir restoranų savininkai šiukšlina kur papuola. Ekologijos sąvoka, Irane apskritai, turbūt kol kas dar didelė naujiena.



Taigi metro važiuoju link Azadi bokšto, kuris kartu su Milad televizijos bokštu yra tapę savotiškais Teherano simboliais. Milad televizijos bokštas yra šeštas pagal aukštį telekomunikacijų bokštas pasaulyje 435m. (aukščiausias šiuo metu Tokyo Skytree 634m). Statinys primena Vilniaus TV bokštą.
Tuo tarpu Azadi bokštas, savo forma neturintis analogų, buvo pastatytas dar šacho laikais 1971m. Atvykau kaip tik prieš saulėlydį, todėl dovanų gavau fotogeniškiausią pastato nuotaiką.