Iranas. Pakeliui į Teheraną

Kodėl Iranas šį kartą? Nes lentynoje guli “Lonely planet” Middle East kelionių gidas. Neišmesi gi, reikia panaudoti. Tai ir keliaujam ten kur tas gidas sako. Be to, Irane šiaip jėga.
Aišku, pries keliaujant reikėjo atlaikyti daugybę draugų, nedraugų, tėvų, giminaičių ir šiaip nepažįstamų nuogąstavimus, pamokymus ir pakvailinimus, kad važiuojame ten kur žmones grobia, sprogdina, šaudo ir kitaip skriaudžia. Visi atrodė tokie Irano žinovai, tarsi kiekvienas ten ne kartą būtų buvęs, ir, be abejo, ne kartą šaudytas, grobtas ir sprogdintas.
Pirmą kartą nusprendžiame nekeliauti trise, o priimti naująją draugę Juliją, kuri labai norėjo prisidėti prie mūsų, sutiko su viskuo ir atitiko konkurso sąlygas. Ji, moteriškė, net tėvams melavo, kad keliauja į Armėniją, nes kitaip būtų tėvai su rožančium puolę po lėktuvo šasi.
Kaip jau įprasta, išskrendame iš Rygos naktį, o ten iš Kėdainių mus gabena tėtis Aleksas. Tyliai sukiodamas vairą jis markstosi kaip žvairys, ryja seilę ir mąsto, kad su tais bepročiais, kuo toliau tuo sunkiau sekasi tvarkytis. Dabar durniai į Iraną, rytoj į Afganistaną. Nežinojo, kad horizonte jau šviečia Šiaurės Korėja, Padniestrė, Palestina.
Yra kovo mėnuo, todėl lauke ypač žvarbu, bet mes gi keliaujame į pietus, todėl lengvai apsirengę.
Rygos oro uostas toks pats kaip visada. Kuo toliau, tuo labiau jaučiu nepasitenkinimą, kad tenka skristi iš latvių. Turim tris savo oro uostus, o vis tiek renkamės žirgų galvas.
Oro uoste su Vytu azartiškai sužaidžiame pizdabolo partiją. Kažkodėl niekas nerodo noro prisijungti prie mūsų. Turbūt latviai ne azartiški, galvojame. Vytas išpūsdamas storą pilvą atseginėja džinsų sagą ir mes labai žvengiam. Į naktinį lėktuvą bėgame kalendami dantis iš šalčio. Lauke apie nulį, o mes su sandaliukais.
Labai gerai, kad lėktuvas pustuštis, todėl tik pakilus, visi išsitaisome ant trijų sėdynių ir bent porą valandų tvarkingai numiegam. Moteriškės atsikelia susivėlusios ir ištinusios. Pats skrydis trunka 3,5 valandos.