Visų pirma, geroji žinia – skrendant į Iraną, jau nebereikia išankstinių vizų. Tarptautiniuose Irano oro uostuose vizos 30-iai dienų įklijuojamos be problemų. Kaina – 50 eurų. Nežinau kaip antžeminiuose pasienio punktuose, dar neturiu informacijos. Skristi palankiausia Turkijos avialinijomis (su persėdimu Stambule) iki Teherano arba Shirazo ir Baltarusijos avialinijomis (pigiausia) iki Teherano. Šį kartą skridome turkų lėktuvu maršrutu Vilnius-Stambulas-Shiraz-Stambulas-Vilnius (akcijinė kaina 460 EUR). Skrydis trunka 2 val.10 min. iki Stambulo ir 3 val.50 min iki Shirazo. Stambule tenka trintis 6 val. skrendant į priekį ir 1,5 val. atgal.
Skridome į Iraną keturiese, tai optimalus žmonių skaičius, išnaudojant taksi ar viešbučio paslaugas. Mūsų maršrutas buvo SHIRAZ (+Persepolis +Naqsh Rustam) – KERMAN (+Mahan+Rayen+Bam+Kalut desert) – YAZD (+Mehriz+Khormiz+Saryazd+Fahraj) – ESFAHAN – KASHAN (+Abyaneh) – TEHERAN – SHOOSHTAR (+zigurat Choga Zanbil) – SHIRAZ (+Persepolis). Keturiese keliavom iki Esfahano, toliau važiavau vienas. Mano kelionė užtruko mėnesį – nuo 03.29 iki 04.28. Galima šį ratą apsukti ir per trumpesnį laiką, bet nutariau keliauti lėtai ir mėgaudamasis. Keli žemėlapiai:
Atsisakiau pradinės minties vykti į Iraną naudojantis CouchSurfing paslaugomis – pernelyg esi priklausomas nuo savo šeimininkų įpročių ir norų, o iraniečiai yra gana lėti ir ne itin organizuoti. Todėl pernelyg daug laiko atimtų pusryčiai, vakarienės, pašnekesiai ir svarstymai, tektų lankytis ten, kur svarbu ne tau, o šeimininkams.
Taigi, Iranas. Kadangi jau teko lankytis Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos šalyse (o Iranas yra raktinė šalis šiame regione), kažkokiais stereotipais apsunkintas nebuvau. Iš patirties žinojau, jog asmeninis pažinimas ir yra tikroji tiesa, nors ir pakankamai subjektyvi. Buvau visiškai ramus dėl saugumo dalykų, kalbos barjero (tragiškai mažai kalbančių angliškai, netgi miestuose), higienos, klimato ar islamo sargybinių. Iranas savo vidiniu saugumu gerokai lenkia visas aplinkines valstybes(o ir dalį Europos). Kalbėti su iraniečiais galima ir lietuviškai, bet su šypsena, ir jie puikiausiai supras jus. Balandis Irane labai panašus į liepos mėnesį Lietuvoje – ir pakaitina iki +35, ir pamirko trumpu lietum. Na, kolegėms teko apsigobti skaromis, tokios jau žaidimo taisyklės, visgi Islamo Respublika.
Į ką gi panašus Iranas? Po kelionės jau galiu pasakyti – arčiausiai jis primena Turkiją, tik su eile panašumų ir skirtumų. Visų pirma, vienodas gyventojų skaičius – po 80 mln., tik Turkijoje jie gyvena dvigubai mažesnėje teritorijoje nei persai. Bet persams nedaug džiaugsmo iš didžiulių plotų – pusę Irano teritorijos užima dykuma su rekordiniais 60 laipsnių karščiais. Iraniečiai daugumoje šiitai, gi turkai – sunitai. Geopolitiškai ir Turkija, ir Iranas pretenduoja tapti regiono bamba, o gal net ir islamo šalių lyderiais. Iš čia ir noras ginkluotis, ir reguliuoti kitų šalių politiką.
Istoriškai Iranas yra gerokai vyresnis už X-XII mūsų eros amžiuje susiformavusią Turkiją (Osmanų imperiją), kai turkų seldžiukų gentys užėmė byrančios Bizantijos teritorijas. Persija – viena seniausių pasaulio civilizacijų, siekiančių 3200 m. prieš Kristų. Įspūdinga Persijos imperijos genealogija ir buvo viena iš paskatų aplankyti šį įdomų kraštą.
Tačiau dabar Iranas kol kas beviltiškai atsilieka nuo Turkijos modernumo ir ekonominio veržlumo prasme. Nuo 1980 m. izoliuota šalis lėtai bunda ir atsiveria pasauliui, bandydama savo naftos ir dujų ištekliais nukloti kelius į ateitį. Tikėtina, kad sankcijų Iranui atšaukimas ir bus impulsas, nuo kurio prasidės ekonominis Irano atgimimas.
Ir dar vienas skirtumas – persai žymiai santūresni nei turkai. Garsiuose bazaruose jus nepajusite tokio agresyvaus marketingo, kaip Stambule ar Antalijoje, kai vien nuo prekijų riksmo ir bandymo identifikuoti jūsų tautybę (o tuo pačiu ir piniginės gylį) norisi bėgti arba muštis. Ne, Irane viskas vyksta lėtai, solidžiai, su ritualais ir tradicijomis. Be abejo, budintis where are you from irgi bus užduotas, bet neįkyriai. O pakilnojus ar pasimatavus prekę, niekas nespaus jus tuoj pat ją įsigyti. Atsipalaiduokit.
Apie kelionę. Buvome rezervavę viešbučius tik Shiraze ir Mahane. Taikėmės į biudžetinį variantą, kai vienutė kainuoja iki 20 USD, o dvivietis iki 40 USD. Tarp kitko, iraniečiai greitai perėmė valiutų niuansus ir dabar jau nebūtina turėti tik USD, galima vežtis ir EUR. Viešbučių Irane nepagausėjo, todėl tam tikra įtampa tebėra. Tačiau mes gana greitai įpratome viešbučių ieškoti alive – atvykę į naują miestą, numetam daiktus ir pasileidžiam su kolega į skirtingas puses. Po gero pusvalandžio abu sugrįžtam su grobiu – nebrangaus viešbučio pasiūlymais. Derybose su savininkais svarbus argumentas, kad imame du kambarius, o svarbiausia – 3 arba 4 naktims. Kaina sutirpsta akyse. Jie mėgsta bendrauti ne e-mailu, bet gyvai. Taip jiems atrodo patikimiau.
Be abejo, prieš imdami kambarius, privalote juos apžiūrėti, nes žema kaina gali išvirsti fanerinėm sienom, belange kamarėle, purvina patalyne ar neveikiančiu unitazu bei wi-fi. Mums kažkaip fatališkai sekėsi ne tik surasti nebrangius viešbutukus, bet ir įsikurti traditional house, t.y. senoviško stiliaus svečių namuose, kurie paprastai būna pačiame senamiesčio viduryje.
Apie maistą. Iranas tikrai nėra prieglobstis gurmanams. Gerų restoranų nedaug ir jie gana nepigūs, užkandinių irgi negausu, be to jos pasiūlys tik kebabų variacijas su kalnais ryžių. Kadangi kolega Vilius mėgsta ir išmano maistą bei gamybą, jo dėka organizuodavome maisto ir daržovių parduotuvėlių antpuolius, po ko tempdavome jogurtus, dugh (airanas), pomidorus, agurkus, česnakus, ožkos sūrius į namus, kur visa tai pavirsdavo tsadziki, salotomis ir netgi užkepėlėmis. Savikaina gaudavosi tiesiog niekinė (niekis, anot Šliogerio).
Apie transportą. Važiuodami į Iraną planavome daug kur vykti su taksi. Naivuoliai. Taksi yra paslaugų grandis, greičiausia reaguojanti į didėjantį užsieniečių srautą. Ir mažiausiai jaučianti moralinę graužatį. Po kelių nepigių kelionių taksi supratome, kaip smagu yra važiuoti miesto autobusu už 17 centų ar voliotis ant plačių tarpmiestinių VIP klasės autobusų krėslų už 8-10 USD (600 km). Dar išbandėme demokratišką tranzavimą, irgi pasiteisino. Ypač kai sustoja inteligentiškas vyrukas su padoria Renault ir nuveža jus prie pat durų. Tarp kitko, apie prancūzišką pėdsaką Irano ekonomikoje. Akivaizdu, kad dauguma lengvųjų automobilių Irane pagaminti senomis Peugeot gamyklomis, parduotomis dar, matyt, šacho laikais. Jie ir atrodo lyg iš 1969 m. filmų su Lui de Fiunesu. Dizainas toks – priekis bjaurus lyg Moskvich, o užpakalis nykus lyg Volgos. Bet tai jau nueinanti karta. Dabar visi perka mažalitražinius kinietiškos ar korejietiškos kilmės automobiliukus, į kuriuos mūsų bagažas netilpdavo. O grįžtant prie prancūzų, tai iki šiol dar gajus įprotis, ypač Teherane, sakyti merci, madam, monsieur. Ir aplamai, 70 proc. turistų Irane yra prancūzai. Ir naujas naftos perdirbimo gamyklas už dešimtis milijardų eurų Iranas planuoja pirkti iš prancūzų. Ko aš čia, tiesą sakant, ant tų prancūzų užsipuoliau? Praleidau progą patylėti, pasakytų Miteranas.
Na, po netrumpos įžangos pereisime prie esmės. Ką veikti Irane? Lyg ir durnas klausimas – keliauti, aišku. Tačiau variantų daug. Populiariausias – miestų žiedas aplink centrinį Iraną. Ką mes ir darėm. Nes, visų pirma, tai gražiausi ir turtingiausi istorine prasme miestai, visi savo laiku buvę Irano sostinėmis. Tai, anot Lonely Planet, klasikinis Iranas. Antra, šiame žiede labiausiai išvystytas transportas, viešbučiai, paslaugos. Čia koncentruojasi 90 proc Irano paveldo. Tačiau nemažiau, o kai kam netgi daugiau yra įdomios kelionės į kalnų regionus, nomadų kaimus, dykumos platybes iki pat pavojingų Pakistano ir Afganistano pasienių, egzotiškų pakraščių šalia Turkmėnijos arba Azerbaidžano. Jau vien kai išgirsti pavadinimus Qashqai, Baluchis, Bakchtiary, Kurdistan, Lors, seilė nutįsta, o kur dar Dasht-e Kavir ir Dasht-e Lut dykumos. Vienu žodžiu, kaip sako žmonės, suspėję Irane pabuvoti 3-4 kartus, čia tikrai yra ką veikti.
Taigi, centrinis Iranas. Kadangi mūsų kompanijos branduolį sudarė architektai su paveldosauginiu nukrypimu ir viena laisva menininkė, drįsčiau teigti, kad natūraliai susiformavo tam tikras požiūrių spektras, kurį įvardinčiau nepriklausomu reitingavimu. Juo ir pasinaudosiu tolimesniame tekste.
SHIRAZ (****) 03.30-04.01
Būsiu griežtas, bet teisingas. Jei ne žymusis Persepolis, Naqsh Rustam ir Pasargade, tai Shiraz būtų vertas ne daugiau 3 žvaigždučių. Todėl labai pravartu kelionę pradėti būtent nuo Shirazo, kol nesi išlepintas kitų Irano grožybių. Shirazo kuklumas prasideda nuo reto paprastumo tarptautinio oro uosto, kur po pusiaunakčio mus atskraidino turkų lėktuvas. Net apsvaigome taip paprastai gavę vizas, neprireikė net nuotraukų. O draudimą nuo mūsų kūnų išgabenimo atstojo paprastutė SEB Visa Electron kortelė, kuria pamojavus, buvome atleisti nuo būtinybės pirkti iranietišką draudimą už 20 EUR. Kartu su dar keliais mieguistais užsieniečiais įžengėme į uždraustą karalystę. Teko laukti ryto spartietiškoje salėje. O 06:00 pajudėjome link miesto, kur mus nuvežė džipas už 12 USD, bet prie pat „Golshan Traditional House“ durų. Miestas dar tik budo, bet mes sugebėjome pažadinti sargą ir jis mus įleido į jaukų kiemelį, kur išsiskleidėme ant kilimais išklotų divanų. Dar po valandos gavome arbatos, o 11:00 mūsų kambariai jau buvo paruošti. Kaina 45 USD už dvivietį. Bet egzotika, autentika, pusryčiai ir angliškai kalbantis savininkas Parviz. Salam, Persija.
Nevarginsiu aplankytų mečečių pavadinimais, nors galiu pasakyti, kad kiekviename mieste yra Penktadienio mečetė (Masjed Jameh) ir Imamo mečetė. Kalbant apie Shirazo įžymybes, tai pradėčiau visgi nuo Vakil Bazaar ir kitų jį supančių turgų. Pirmyn atgal perėjus turgų, jau pradedi suvokti miesto centro struktūrą ir atstumus. Turgus įsivažiuoja tik nuo 10:00 valandos, taigi iki tol jį galima laisvai pereiti, kol dar neiškloti kilimai, neišstumti vežimėliai, nezuja prekių išvežiotojai. Pasigrožėję senais skliautais, vartais, durimis, šoniniais kiemeliais, nė nepajusite kaip pradeda pulsuoti turgaus kraujotaka ir prasideda eilinė diena, jeigu tai ne penktadienis. Penktadienį niekas neveikia, tik muziejai. Taip pat nepamirškite, kad maždaug nuo 13:30 val. iki 16:30 val. yra siesta, kai dauguma turgaus prekyviečių, o ir miesto parduotuvių užsidaro. Tai pietų ir snūduriavimo laikas. Adaptuokitės ir išvengsite karščiausios saulės. Turguje yra savo žymios lankytinos vietos – Vakil Hammam (pirtis), Vakil Mosque bei labai jaukus senienų ir suvenyrų kiemelis Saraye Moshir. Na, dar yra kelios tradicinės arbatinės ir restoranai.
Apie turgus. Irano turguose be kilimų, prieskonių, kuklių senienų ir brangių tradicinių suvenyrų nieko daugiau nerasite, tik daug Gariūninio šlamšto, netgi prastesnio. Visa laimė, kad kilimų turgus užima nemažą plotą ir ten tikrai yra kur akis paganyti, netgi pasimokyti apie kilimų meną. Qashqai, Bakchtiar ir Turkmen stiliaus kilimai sudaro pagrindinę ir vertingiausią dalį. Dar galite pasidairyti medvilninių Esfahano staltiesių ar smulkios bižuterijos. Be abejo, atmosfera turguose dar išlikusi, smagu vaikštinėti po skliautais, kai tau netrukdo nei kaitri saulė, nei krapnojantis lietus, kai gali įkvėpti fantastiškus prieskonių aromatus, paragauti marinuotų česnakų ar alyvuogių, bet, deja, visa tai po truputį traukiasi. Ypač man gaila suniokotų šoninių kiemelių, kur vykdavo nematoma didmeninė prekyba, privatus turginių gyvenimas. Viskas dingsta po gipskartoniu, tinku, įrėminama aliuminio langais ir metalo durimis. Jie dar stebisi, ko mes tūpčiojame su fotoaparatais priešais kiekvieną autentišką detalę, medinę varčią, freskų likučius. Jų akimis tai tik senos šiukšlės. Nors užtenka proto, kad išlupti misinginius durų belstukus bei rankenas ir siūlyti turistams už nerealią kelių šimtų dolerių kainą. Bandžiau klausinėti apie beludžių turgų, kol vienas kiek kalbantis seniukas išaiškino, kad jis buvo iškeltas už miesto, o dabar ir ten jo nebėra. O mane taip domino platūs kaip aerodromas ir balti kaip sniegas beludžių vyrų rūbai. O kur dar moteriški išsiuvinėti apdarai, gausi juvelyrika. Na, nėra, tai nėra.
Shiraze verta aplankyti įspūdingą ShahCherag mečetės dviejų didelių kiemų kompleksą. Tai pagrindinė miesto mečetė, viena iš daugelio piligrimų lankomų šventovių, o vasaros metu – mėgiama miestiečių poilsio vieta, veikanti 24 val. per parą. Aplamai, susidaro įspūdis, kad žmonės ne itin veržiasi į mečetes, daugiausia ten renkasi vyresnio amžiaus publika. Jaunimo beveik nėra, išskyrus griežtus budinčius gidus ir gides, kurie čiumpa užsieniečius į savo globą ir laužyta anglų kalba bando išaiškinti islamo vingrybes. Mūsų koleges tokia gidė-fanatikė netgi pašiurpino savo įkyrumu. Aš nuo gido išsisukau, pasakęs, kad jau buvau mečetėje prieš kelias dienas ir paskaitą išklausiau. Patikėjo. Pati mečetė gana didinga, o viduje yra pritrenkiantis kiekis veidrodinės mozaikos, kuri spinduliuodama ir laužydama šviesą, sukurią keistą fantasmagorišką įspūdį.
Kita lankytina vieta – Naranjestan rūmai, pastatyti 19 a. pabaigoje turtingų prekybininkų iš Qazvino. Vėl veidrodžių mozaika, jaukus kiemas, gausi fasado puošyba, vienu žodžiu – eklektika. Bet pasivaikščioti smalsu. Mano kolegos dar lankėsi žymaus XIV a. persų poeto Hafezo, apdainavusio savo eilėse vyno ir meilės džiaugsmus, memorialiniame sode. Ten irgi susirenka daug miestiečių, kai kurie netgi skaito jo eiles, ypač moterys.
Na, o svarbiausia vieta, lankantis Shiraze, be abejo, 60 km nuo miesto esantis Persepolis, didžiulis ir tikrai įspūdingas istorinis kompleksas po atviru dangum. Siūlyčiau ten važiuoti po pietų, kai saulė kampu apšviečia žymiuosius reljefus. Su malonumu ten praleidau 5 valandas, vaikščiodamas tarp didingų kolonų, ropšdamasis ant kalno prie abiejų didžiųjų stelų, žvelgdamas nuo jų į didingą Persepolio panoramą. Panašus jausmas ištikdavo Petroje, Luksore, Stounhendže, Atėnuose, Lhasoje – visa, kas didingiausia, žmonija sukūrė prieš tūkstančius metų. Nuo subtiliausių anatominių detalių iki kosminio mastelio urbanistikos – viskas jau sukurta iki mūsų. Tai kas liks po mūsų?
Kita verta dėmesio vieta – 12 km nuo Persepolio esantis Nekropolis arba Naqsh-e Rustam. Tai garsiausių senovės Persijos karalių, apjungusių atskiras dalis į vieningą valstybę ir iškovojusių lemiamas pergales, laidojimo kriptos. Garsieji persų „kryžiai“, iškalti uoloje, bei stelos vaizduoja svarbiausius to meto įvykius. Ypač persams patinka stela, kurioje karalius Shapur I priima romėnų imperatorių Valeriano ir Marko Julijaus Pilypo nusižeminimą. Europa klūpi prieš Aziją. Šalia yra karalių Dariaus I, II, Kserkso I, Artakserkso I kapavietės.
Tik viena nemaloni smulkmena – UNESCO, nesurinkdama lėšų, leido šalims kelti bilietų kainas į muziejus. Todėl dabar įėjimas į Persepolį, Nekropolį, Naranjestan rūmus, kai kurias senesnes mečetes kainuoja 200 000 rialų, t.y. 6 USD. O dar prieš metus bilieto kaina tebuvo 1 USD. Progresas.
KERMAN (****) 04.02-04.05
Pabuvę Shiraze 3 dienas, susiruošėme traukti į Kermaną (560 km). Tačiau pasirodė, kad dėl Noruzo (Naujų metų) šventės, savaitę į priekį nėra autobuso bilietų. Teko samdyti privatų vairuotoją, kuris komfortabiliai, bet už 150 USD nugabeno mus vaizdingu 86-uoju greitkeliu iki Mahano, nedidelio miestelio 30 km nuo Kermano, kur mūsų laukė malonus siurprizas. Pasirodo, mūsų viešbutis „Motevali Bashi“ įsikūręs senuose rūmuose, tiltais sujungtame su garsia Shah Nematollah Vali mečete. Mums atiteko visas rūmų kairiojo sparno II-as aukštas. Tik vakarieniaudami balkone suvokėm, kaip karališkai įsikūrėme (dvivietis parai -35 USD). Mahanas tapo mūsų baze trims dienoms.
Kitą dieną nutarėme užsukti į Kermaną. Girdėjau atsiliepimus, kad tai gan kuklus miestas, todėl didelių vilčių nepuoselėjom. Susėdę į savari (kolektyvinis taksi), už 11 USD nulėkėme iki Kermano. Ten pirmoje eilėje aplankėme zoroastrų šventyklą. Tai naujas pastatas ir vertingiausia ką pamatėme, tai emblema ant frontono ir durų
Apsisukę patraukėme link turgaus – Vakil Bazaar. Pakeliui dar užsukome į gana simpatišką Penktadienio mečetę, švarių formų, minimalistinę šventovę.
Na, o Vakil turgus mus maloniai nustebino. Jis pasirodė gana gerai išsilaikęs, su mįslingais atsišakojimais, paslaptingais kiemeliais, daugybe senų vartų. Viską vainikavo nemaža Ganjalikhan aikštė, su mečetėmis, hamamu, medrese, labai gražia arbatine pagrindinėje turgaus navoje. Planavome tik perbėgti turgų, o užtrukome keletą valandų.
Kolega įsigijo superplačias beludžių kelnes, radome nemažai gražių kilimų, tik kainos atgrasė. Užkandžiavome gardžiais pyragėliais su bulvių koše, užsigerdami dooghu. Laikas neprailgo. Nesėkmės pamokyti, iškart įsigijome VIP autobuso bilietus į Yazdą, o pavakare, jau pigiu autobusiuku (0,70 USD) nuo Khajoo aikštės grįžome į Mahaną, kur savo palociuose suruošėme karališką puotą su arbūzais ir medaus pyragėliais. Tą dieną gyvenimas pavyko.
Anksti ryte susiruošėme į žygį link tvirtovių Arg-e Bam ir Arg-e Rayen. Kadangi Mahane taksi už tinkamą kainą neradome, nutarėme tranzuoti. Vietinis vairuotojas pametėjo mus iki greitkelio vietos, kur įrengtas policijos check-point ir visas transportas kiek pristabdomas. Tuo pasinaudoję, jau po 15 minučių pagavome gerietį, kuris už 12 USD sutiko pametėti mūsų ketvertuką iki Bamo (160 km). Ir po poros valandų vaizdingo kelio mes atsidūrėme šalia Arg-e Bam tvirtovės, įspūdingo fortifikacinio komplekso, gerokai apgriauto po 2003 m. žemės drebėjimo (tada žuvo 26 000 žmonių). Dabar atstatymo darbai gerokai pasistūmėję, todėl porą valandų vaikštinėjome po vaizdingas gatveles ir užkaborius, apžiūrinėdami išlikusius ir naujus, suformuotus iš molio ir kapotų šiaudų, pastatus bei įrenginius.
Vidurdienį saulė užkaitino iki 35 laipsnių, todėl ilgokai pasėdėjome šalia tvirtovės esančiame vėsiame restorane. Po to vėl su vietinio vairuotojo pagalba išvairavome iki miesto pakraščio, kur iš gausaus būrio besisiūlančiųjų išsirinkome nuosaikiausią kandidatą, sutikusį už tuos pačius 12 USD nugabenti mus iki Rayeno miestelio. Vėl pora valandų snūduriavimo ir mes įvažiuojame į jaukų kalnų papėdėje įsikūrusį Rayeną, kur ant kalvos stūksojo klasikinės viduramžių pilies sienos. Neskubėdami apėjome vakaro saulės spinduliuose švytinčią pilį. Vaizdas gerokai įspūdingesnis nei Bame, nes išlikę žymiai daugiau autentiškų statinių ir fragmentų. Pabaigoje, užlipę ant stogo, pasigerėjome puikiu pilies peizažu su snieguotais kalnais fone. O kantriai mūsų laukęs vairuotojas už papildomus 3 USD saugiai nugabeno iki pat viešbučio.
Trečią dieną kėlėmės iš apsnūdimo ir sulaukę vėlyvų pusryčių balkone, patraukėme derėtis su taksistais. Derybos nebuvo lengvos, bet užčiuopėme silpnąją grandį jų gynyboje ir jaunas vyrukas sutiko mus popiet nuvežti ir parvežti į už 120 km esančią dykumą Dasht-e Lut, kur susiformavę vadinamieji kalutai, molingo smėlio bokštai. Ir visa tai už 30 USD keturiems. Sutartu laiku išvykome ir, pralėkę ilgu tuneliu po vaizdingų kalnų grandine bei nusileidę beprotišku greičiu beveik kilometrą žemyn, atsiradome vienos karščiausių pasaulio dykumų prieigose. Pakelėje tik smėlis ir nudžiūvusių palmių kamienai, kelias išnyksta horizonte, laikas nuo laiko tolumose išvystame nedidelius dulkių sūkurius. Nuostabus niekieno grožis ir harmonija. Pravažiuojame keletą palmių oazių, apgriuvusių karavansarajų, pilaičių. Kaimeliuose anei gyvos dvasios. Dar po 20 km pradeda iš po smėlio dygti kalutai, vis didesni ir didesni, kol neprivažiuojam ištiso jų slėnio. Va čia tai Marso kronikos! Paėjęs kelis šimtus metrų gilyn, jau nebegirdi nieko, tik savo kvėpavimą ir druskingo smėlio girgždėjimą. Trumpa fotosesija ir judame link kitos kalutų sankaupos, panašios į kalnų grandinę. Visi išsilakstome į skirtingas puses. Norisi asmeniškai pamedituoti šioje gamtinėje anapusybėje. Suvokiu, kad jei grįšiu kada į Iraną, tai dėl dykumos ir kalnų, na, dar dėl salų Ormuzo sąsiauryje.
Deja, laikas bėga pernelyg greitai, ir mes, panarinę galvas, apakę nuo saulės, kinkuojame link taksi. Apduję sukrentame į vidų ir pasukame link namų. Pakeliui dar aplankome porą kaimelių, kaip simbolinę auką paliekame pamestus akinius ir tylėdami grįžtame į Mahaną. Langai praviri, karštas vėjas gairina veidus, ant lūpų – druskos skonis. Tą vakarą anksti nulūžome.
YAZD (*****) 04.06 – 04.11
Kelionė VIP autobusu buvo greita ir lengva (370 km – 7 USD), praplepėjome nepasukdami galvų, nes plentas Teheran – Kerman yra, ko gero vienas nykiausių pasaulyje. Tiksliau, pats plentas puikus – trys juostos, neperkrautas transportu, tačiau pakelės ir peizažas – nors akmeniu kauk. Kažkokie nesibaigiantys žvyro ir statybinių šiukšlių sąvartynai, apleistos gamyklos, molinių namų liekanos. Ir visa tai apgaubta beviltišku gelsvų dulkių debesiu. Ne veltui visas autobusas keliavo užsitraukęs užuolaidas iš abiejų pusių.
Finale – siurprizas. Nenorėdamas mokėti įvažavimo į autobusų stotį mokesčio, vairuotojas mus išleido už puskilometrio nuo stoties, tiesiog laukuose. Palydėjome jo veiksmus necenzūriniais žodžiais ir, pasiėmę savo bagažą, nupėdinome iki stoties. Ką čia pakeisi – Azijas. Stotyje vėl įsigijome bilietus iki sekančio mūsų tikslo – Esfahano, pasigavome porą taksų, nes į vieną netilpo mūsų bagažas, ir nušvilpėme iki Yazdo centro. Iš toli atrodęs kaip kuklus ruoželis, artėjant miestas vis labiau skleidėsi savo grožybėmis. Dairėmes į mečetes, vėjo gaudykles (badgirus), nematytus pastatus, šaligatvius užliejusią minią ir tyliai džiaugėmės, kad viskas šiame pasaulyje subalansuota. Jei gavai spyrį į užpakalį, tai netrukus tau bus atlyginta. Ir atvirkščiai, be abejo. Išlipome pėsčiųjų gatvelėje, vedančioje į Penktadienio mečetę.
Palikome damas siurbčioti arbatą su ledais, o patys nėrėme neršti į aplink tysantį senamiestį. Taip, galų gale mes tikrame senamiestyje, didžiuliame, ką ten, pačiame didžiausiame ir gražiausiame visame Irane. Yazdas buvo mano geidžiamiausias miestas, dėl jo ryžausi čia praleisti net keturias dienas, nors dvi iš jų keliavau aplinkiniais miesteliais. Yazdas ir liks mano atminty, kaip gražus ir ilgas sapnas, į kurį norisi sugrįžti. Ir jeigu kas nors sakys kitaip, tai jis nesuvokia, ko atkeliavo į Iraną (nuo atsakomybės atleidžiu tik kalnų ir dykumų mylėtojus, nes jie nepakaltinami). Bet visą tai aš suvokiau, kai jau reikėjo išvykti.
Taigi, mano ir kolegos neršimas atnešė rezultatus – abu radome po gerą, nebrangų viešbutį už identišką 30 USD kainą. Bet mano variantas buvo šiek tiek palankesnis, nes viešbutis JUNGLE neseniai atidarytas ir viskas jame nauja, netgi liftas į antrą aukštą. Todėl stvėrėme lagaminus ir nudardėjome temstančio Yazdo gatvelėmis. Buvusio pulkininko (pagal daržovių pardavėjo versiją) įkurtas nedidukas 7 kambarių viešbutis buvo švarus ir jaukus, įrengtas seno namo patalpose.
Greitai perstumdėme lovas pagal feng šui ir įsikūrėme. Dar spėjome ir pasivaikščioti, ir maisto užsipirkti. Kolegos akys suspindo, pamačius, kokia šiuolaikiška virtuvė yra mūsų viešbutuke, ir jis, padėjęs ranką ant pilvo, prisiekė mus pavaišinti skaniu troškiniu. Tarp kitko, apie maisto produktus. Kad daržovės ir vaisiai Irane žymiai skanesni nei pas mus, manau, nereikia aiškinti. Kiekvieną dieną įkalinėjome po superprinokusį melioną, iškilmingai prisiekdami, kad įkalame Keglevich Melone (nes alkoholio Irane negalima ir nėra), ir tai beveik buvo teisybė. Pomidorai dieviški, net svogūnus ir česnakus triauškėme su tsadziki, nes buvo skanu iki pašiurpimo. Apie jogurtus galima kurti himnus, o garsusis jų airano atitikmuo dugh tapo mano bestseleriu. Ir kuo karštesnė buvo diena, tuo daugiau aš jo išgerdavau. Dar parduotuvėlėse gausu 6-7 rūšių sūrių iš karvės, ožkos ar avies pieno. Dar yra daug užkandėlių su žolelėmis ir prieskoniais. Na, o mėsos mylėtojams tik vienas kelias – į užkandines krimsti kebabų iš avienos, jautienos, vištienos arba tiesiog keptos žuvies. Taigi, nebadavome.
Kitą rytą, su pirmais saulės spinduliais (apie 06:40) jau kulniavau tuščiomis senamiesčio gatvelėmis, su džiaugsmu atrasdamas vis daugiau ir daugiau naujų, įspūdingų vietų, galerijų, arkadų, badgirų, sugriuvusių mečečių, paslaptingai į 70-80 metrų gylį link vandens kanalų besileidžiančių laiptų, veikiančių kepyklėlių, amatininkų dirbtuvėlių. Miestas budo lėtai ir vangiai, netrukdydamas man užkariauti vieną gatvę po kitos. Tiesiog springau besidžiaugdamas šiurkščiomis sienomis slystančia šviesa, vienišomis žmonių figūromis gatvelių vingiuose, kreivais šešėliais ir maloniu vėsiu oru. Ach, tos laimingos ir trumpos paryčių valandos…
Bet laikas bėgo ir arčiau 11:00 valandos įsijungė negailestingi saulės lazeriai. Vis sunkiau buvo įsisprausti į siaurus šešėlius, vis aštresnis kontrastas niokojo mano gaudomus kadrus, kol neišlaikiau ir pasidaviau. Grįžau į viešbutį, ilgai turškiausi dainuodamas duše, o po to tysojau lovoje, klausydamas vidurdienio tylos, kurią galiausiai pertraukė iš toli atskriejusi imamo giesmė. Ištempiau dar viena valandą ir jau antrą po pietų atsargiai iškišau nosį. Spengianti tyla, karštis, bet vis platesni šešėlių dryžiai. Pradedam popietinę medžioklę. Ir iškart sėkmė – nuostabios freskos likučiai apleisto karavansarajaus nišoje. Viršuje – žirgu jojantis ne tai skafandru, ne tai čalma pasipuošęs raitelis, gausus būrys beveidžių angelų iš šonų, o centre – kruopščiai išnaikinta kažkieno figūra. Kas per siužetas, kodėl ir kada sunaikintas, tai tik vieni iš daugelio ore pakibusių klausimų. Kiekvieną kartą, aptikęs apgriuvusią mečetę ar prašmatnius apleistus rūmus, stebėdavausi keistu likimo pirštu, bedusiu į puikų architektūros statinį ir kažkieno valia nustūmusiu jį užmarštin.
Apie Yazdo senamiestį galėčiau kalbėti nesustodamas, bet nuvyksite ir patys pamatysite. Po poros dienų nutariau savarankiškai apkeliauti ir Yazdo apylinkes. Paprastai prieš kelionę aš kruopščiai atlieku namų darbus – parsisiunčiu tonas nuotraukų iš flickr‘o, pasidarau tikslius žemėlapius, persiskaitau krūvas aprašymų interneto forumuose, kol pradeda ryškėti visos kelionės kontūrai. Gal ir galima viską daryti ekspromtu, tiesiog atvykus į vietą, klausinėti ir aiškintis, bet vieną kartą tai pabandęs ir patyręs nemažų finansinių bei emocinių nuostolių, ryžausi grįžti prie sisteminio pasiruošimo. Pernelyg rizikinga, galbūt vienintelį kartą atvykus į didelę ir tolimą šalį, pražiopsoti gražiausią pasaulyje šventyklą ar nepakartojamą peizažą. Todėl ir Yazdo apylinkėms skyriau gana daug dėmėsio ir tik įvertinęs vietinės logistikos netobulumą, atsirinkau porą krypčių.
Pirmas maršrutas buvo Mehriz – Khormiz – Saryazd – Fahraj – Khavidak. Tai seni miesteliai į pietus nuo Yazdo. Iš ryto nesunkiai miesto autobusais nusigavau iki pietrytinio Abouzar transporto žiedo, iš kur, įšokęs į reisinį autobusiuką, po pusvalandžio pasiekiau Mehrizą (0,7 USD). Gana jaukus miestelis su šiokiu tokiu centriuku ir, nepatikėsit, trimis pilimis ar jų griuvėsiais. Pavyko aplankyti dvejas iš jų ir, deja, abi buvo užrakintos. Neturėjau laiko ieškoti raktininkų, tai pasitenkinau išoriniu vaizdu. Buvo akivaizdu, kad viduje vyksta įsisenėję remonto darbai. Nutariau keliauti toliau, bet iki Khormizo važiavo tik taksi, užsiplėšę nerealią kainą. Kadangi buvau vienas, nutariau tranzuoti.
O dabar bus proga papasakoti apie laisvėjančio Irano grimasas. Dar nespėję priprasti prie sparčiai gausėjančio užsienio turistų srauto, iraniečiai džiugiai reaguoja į bet kokį nevietinį žmogų, riktelėdami jam: hello, hi, good morning, thank you, good bye, sir , how are you, ir t.t. Paprastai tai būna vienintelis jam žinomas žodis, bet jis ištariamas su tokiu patosu, lyg būtų skelbiama žmogaus teisių deklaracija. Negalėdamas pasveikinti, žmogelis bent papypsi tau automobilio signalu. Va taip ir eini, karčiai suvokdamas savo kino žvaigždės dalią. Pradžioje bandai atsakinėti, paskui tik tingiai mosteli ranka, o po kelių savaičių nebereaguoji į kiekvieno vaikiščio šūkaliojimus. Tada jie pradeda sveikinimus kartoti vis garsiau ir garsiau, šventai įsitikinę, kad ir tu labai džiaugiesi jų lingvistiniais sugebėjimais. Vienu žodžiu, vargina.
Tada nutariau pasinaudoti šiuo fenomenu giliai savanaudiškais tikslais. Ir kai eilinis jaunas Mehrizo motociklistas riktelėjo hello, staigiu rankos judesiu sustabdžiau jį, atsisėdau jam už nugaros, ir riktelėjau „Khormiz“, palydėdamas frazę ryžtingu rankos judesiu į rytus. Jis truputį sutriko, bet užduotį suprato ir išdidžiai dairydamasis į kitus vairuotojus, pasuko reikiama kryptimi. Po 15 minučių išlipome prie gražios Khormizo pilaitės, aš apžiūrėjau ją, grįžau ir, pasakęs „Mehriz“, vėl atsisėdau už vairuotojo. Taip mes ir grįžome į išeities tašką. Mehrize nulipau nuo mociko, tvirtai paspaudžiau jam dešinę Lietuvos keliautojų vardu, paplekšnojau per petį ir paleidau. Daugiau jis man nei hello, nei bye bye kažkodėl nesakė, o nurūko savo keliais. Šį metodą pakartojau dar keletą kartų kitose vietovėse, suveikė idealiai.
Iš Mehrizo į Saryazdą nusigavau reisiniu autobusu, kuris dėl manęs padarė beveik 10 km lankstą ir išdidžiai atsisakė užmokesčio. Padėkojau ir nudūlinau įkaitusiomis miestelio gatvėmis. Saryazdo apylinkės puikiai tiktų filmui apie ekologinę katastrofą. Išdegusi, apšiukšlinta dykuma, kažkokia gamyklėlė tolumoje su virstančiais iš kamino geltonais dūmais, pakelė, nusėta sprogusiomis padangomis ir tepaluotais skudurais. Tačiau įžengus į miestelį, atsirado žali medžiai, arykais tekantis skaidrus vanduo, pasiturinčiai atrodantys namai su didžiuliais metaliniais vartais. Po keliolikos minučių aptikau senus badgirus (vėjo gaudyklės), simpatišką nedidukę molinę mečetę, o gale miestelio išvis radau neseniai atidarytą muziejų ir smėlio tyruose kuriamą skulptūrų parką. Ten jau pamaniau, kad nuo karščio stogas važiuoja, bet ne – viskas realu. Kažkur tolyn eina kelias su įkastais bordiūrais, plėvesuoja vėliavos ant flagštokų, net ATM neveikiantis stovi. Kažkoks Twin Pyksas. Apėjau porą skulptūrų, įkišau nosį į muziejų ir jau būčiau grįžęs, bet prisiminiau, kad turi būti ir pilis. Sustabdžiau pro šalį tipenančią čigoniškos išvaizdos babytę, paklausiau kur čia „Arg-e Saryazd“. Ji mąstė gal dvi minutes, po to kviesdama pamojavo ir užvedė už naujo pastato kampo. Ten ir pamačiau pilaitę, bet kažkokia mažoka man ji pasirodė. Išsitraukiau iPadą, žvilgtelėjau – ne, ne ta pilaitė. O babytė ženklais man rodo, kad paremčiau ją finansiškai. Aš jai lietuviškai sakau, kad pilaitė man netinka, noriu didesnės. Ji atsiduso, apsisuko ir nuėjo. Stoviu. Karšta. Vėjelis tyliai pusto dulkes. Galvoju, matyt nelemta būti kartu. Su pilimi. Išsitraukiau vandens, nugėriau pusę butelio. Nufotkinau mažąją pilaitę. Bent tiek turėsiu.
Truputį nusivylęs grįžtu miestelio gatve. Žiūriu, trys senukai sėdi, spokso į mane, šypsosi, bet hello nesako. Prieinu prie jų, irgi šypsausi, sakau „Salam, Arg-e Saryazd“. Jie susižvalgo, ir rodo man atgal į dykumą, atseit, eik ten. Pasisuku, apžiūriu tą kryptį. Na, kelias kažkoks, artimiausius 5 km nieko neįžiūriu, tik smėlis. Jie vis tiek rodo ten. Pasėdžiu penkias minutes su diedukais, prisipažįstu, kad esu iš Europos. Jie supratingai linksi galvomis, bet rodo į tą patį kelią. Nieko kito nelieka, sakau jiems „atia“ ir velku kojas tuo keliuku. Buvę nebuvę, bent tris liudininkus turiu, kad išėjau rytų kryptimi. Vandens užteks dar pusvalandžiui. Žingsnis po žingsnio tolstu nuo civilizacijos. Galva tuščia, bet kojos neša. Nuėjus kokius du šimtus žingsnių, keliukas iš lomos pakyla ant kalniuko ir aš už kelių šimtų metrų pamatau gražiausią didelę pilį. Nu, jopšikmatj. Viskas, pasirodo, šalia. Tik seniukai pasiuntė mane ne tiesiai per smėlį klampoti, o kaip tvarkingą europieti keliu žingsniuoti. Atsisukęs dėkingai pamojuoju jiems, jie kinkuoja galvomis – daug čia tokių europiečių vaikšto.
O pilaitė kaip saldainiukas, tiksliau, kaip vaizdelis nuo saldainių dėžutės. O jei visai tiksliai, tai tokias pilis paišo japonai savo animacijoje. Nepatingiu apeiti iš visų pusių. Gražumėlis. Nuovargį kaip ranka nuima. Tyliai įeinu pro pagrindinius vartus. Ramu. Prie kasininko stalelio tuščia. Įkišu nosį į kambarėlį – lova tuščia. Užeinu į pilį. Ačiū Dievui, vidus beveik nerestauruotas, viskas gražiai apirę, nulaižyta reto lietaus ir laiko. Užsiropščiau į antrą aukštą, visi kiemai kaip ant delno, nieko nėra. Tada jau drąsiai aplandžiojau visus užkaborius, rūsius, patalpų labirintus. Išlindau gal po valandos, taip gera vėsoje ir prieblandoje. Kai kuriuose kambariuose pritempta įvairiausių rakandų, senų skrynių, medinių padargų, audimo staklių, senų raižytų durų, baldų. Užtrukau, kol viską apžiūrėjau. Bet prie įėjimo dar tuščia. Jau norėjau išeiti, kai iš kito galo išlindo jaunuolis, pasveikino ir pakvietė arbatos. Viename iš vidinių kiemelių smilko rąsto galas, burbuliavo didžiulis špižinis arbatinis. Sukinėjosi darbininkas su specofke, toks tipiškas visų galų meistras, su cigarete burnos kampe. Paskui vis negalėjau atsistebėti, kaip jis sugeba sriubtelėti arbatos, neišsitraukęs cigaretės. Talentas. Paskui jaunuolis pasiūlė apžiūrėti pilį. Sakau, kad aš jau apžiūrėjau. Tada jis nedrąsiai pasiūlė įsigyti bilietą už 200 000 rialų. Sakau, ačiū, bet nereikia. Tai jis ir nesiūlė daugiau. Baigėm gerti arbatą ir jaunuolis ( jis ir direktorius, pasirodo) liepė darbininkui nuvežti mane iki autobuso sustojimo. Maloniai atsisveikinom ir išvykom. Meistras, neištraukdamas cigaretės, nuvežė iki sustojimo, pasakė stebuklingą žodį hello ir išnyko dulkėse.
Iki Fahraj pavėžėjo techninės pagalbos vilkikas, kurio vairuotojas prikrovė pilnas kišenes skaniai pakepintų saulėgrąžų. Miestelis irgi senas, su pilaite viduryje. O prie pilaitės prismaigstyta saulės baterijų. Labai progresyviai atrodo. Nutariau užsikabaroti ant pilaitės stogo ir nufotkinti iš viršaus. Pilaitė tokia apirusi buvo, bet aš drąsiai keturiomis užsliuogiau ant stogo ir ėmiausi tyrinėti griuvėsius. Pro vieną arką atsivėrė puikus vaizdas ir pritūpęs bandžiau jį pagauti. Žengiau žingsnį atgal ir… Vienu žodžiu, pakibau skylėje, maždaug 6-7 metrų aukštyje. Būčiau įsmukęs, bet kuprinė užstrigo, tai mane ir išgelbėjo. Kybau ir žvalgausi, kuo visa tai baigsis. Kojomis nieko neapčiuopiu, atsiremti nėra į ką. Atsargiai nusiėmiau fotoaparatą, padėjau tolėliau. Nuo kiekvieno judesio dulkės kyla stulpu. Apsičiupinėjau aplink, lyg ir kietas molis. Po truputį įsilingavau ir, pagavęs momentą, pakilau ant alkūnių. Greitai įsirėmiau keliais į skylės kraštą ir nuvirtau į šoną. Fu, pavyko. Pažiūrėjau į skylę – kokie 6 metrai mažiausiai. Purvinas kaip paršas atsikėliau ir greit nešiau kudašių iš pilies, kol dar gyvas. Iššokęs į gatvę, nugąsdinau moteriškaitę, ir paėjęs iki parkelio radau vandens kraną, kur ir susitvarkiau. Tik čia pajutau, kad nusibrozdinau šonus, bet nesmarkiai. Gera pamoka, pirmas skambutis atsipalaidavusiam turistui.
Atsipūtęs tęsiau Fahraj tyrinėjimą. Kiek tolėliau radau visai simpatišką miestelio senamiestį, kelias pavyzdingai sutvarkytas gatveles. Ten aptikau ir vieną seniausių Irane Jame Masjed (Penktadienio) mečetę, su įspūdingais skliautais, gražiu minaretu, kuris tarnavo švyturiu praeinantiems karavanams dar prieš 400 metų. Netoliese ir Alaghvandi, ir Haji Rafi mečetės, dar viena sugriuvusi mečetė, ir badgirai, ir hamamas. Sakyčiau, kažkada labai netgi turtingas miestelis buvo tas Fahraj. Sukau ir sukau ratus aplinkui, gerėdamasis gražiomis perspektyvomis.
Buvau nusikalęs ir grįždamas autobusu į Yazdą, į Khavidaką neužsukau. Bijojau, kad daugiau gali nebebūti autobusų. Pasiekiau Abouzar aikštę ir jau ruošiausi lipti į miesto autobusą, kai prisiminiau, kad nuo čia visai netoli iki zoroastrų Tylos bokštų. Perėjau į kitą gatvę, sėdau į pirmą pasitaikiusį autobusą ir po persėdimo pasiekiau garsųjį slėnį. Saulė jau gulėsi į vakarus, šešėliai vis ilgėjo. Puikus laikas aplankyti ugnies garbintojų paskutinės kelionės vietą. Dviejų kalvų višūnėse įrengtos akmenimis grįstos aikštelės, kuriose ir buvo paliekami mirusiųjų kūnai, kol juos sulesdavo grifai. Apačioje nemažai apeiginių pastatų, kuriuose vykdavo atsisveikinimo ritualai. Vieta tikrai įspūdinga, verta ją aplankyti, ypač vakare, kai būna nedaug lankytojų.
Kitą dieną išsiruošiau į priešingą nuo Yazdo pusę. Nuvykęs iki Engelab gatvės vakarinio galo, sulaukiau mikroautobuso ir nuvažiavau iki Ardakano miestelio. Tačiau, pasirodo, ten pilies nėra, o tik nedideli senamiesčio likučiai, todėl per valandą apėjęs mečetę, keletą turgaus galerijų, grįžau iki Meybod.
Meybod garsus savo virš miesto iškilusia Narin pilimi ir gana neblogai išsilaikiusiu senamiesčiu. Užlipus į pilį, atsiveria puiki miesto panorama, žvelgiant į kurią galima nesunkiai susidėlioti pasivaikščiojimo maršrutą. Apėjęs pilį, nusileidau į gatvę ir patraukiau senamiestį pietuose ribojančia gatve. Čia radau ir badgirus, o svarbiausia, įspūdingą cisternos kupolą. Vertėjo užeiti į cisternos vidų ir apžiūrėti didžiulį jos tūrį, kur galėjau parėkauti – akustika fantastiška. O išvažiuojant iš Meybod , užsukau į Pigeon Tower (balandžių bokštą), kur ilgai žiopsojau į neįprastą interjerą su tūkstančiais laktų karveliams.
Grįžęs pakeleivinga mašina į Yazdą, galų gale radau laiko pasitrinti po turgų, kol visai be kojų sutemus grįžau į savo „Jungle“ viešbutuką.
ESFAHAN (*****) 04.12 – 04.14
Mano kolegos jau parą gyveno Esfahane, kai aš atsibeldžiau vidurdienį VIP autobusu iki terminalo (323 km – 7 USD). Mane apsupo minia taksistų, griežtai reikalaujančių važiuoti iki miesto centro už 150 000 rialų. Bet aš jau buvau įspėtas ir, elegantiškai išsisukęs nuo karšto jų glėbio, išsprūdau į gatvę, kur miesto autobusu už 5 000 rialų ramiai pasiekiau „Iran hotel“. Ten kolegų kambaryje neradau, palikau lagaminą saugykloje ir iškeliavau apžiūrėti miesto. Tarp kitko, jei Esfahane kyla klausimų, tai „Iran hotel“ recepcijoje dirbantys administratoriai išsamiai ir taisyklinga anglų kalba atsakys į visus juos, dar padovanos žemėlapį ir pakvies užsukti dar sykį. Tokių džentelmenų seniai neteko matyti. Ir dar Irane.
Miestas mane iškart sužavėjo vešlia žaluma, senos architektūros fragmentais (tik reikia juos įžiūrėti pro medžių lapus), ilgomis ir vėsiomis Bazar-e Bozorg turgaus galerijomis, senoviniais tiltais virš sraunios ir vandeningos Zayandeh upės. Ko jau ko, o vandens Esfahanui netrūksta ir tai yra didelis privalumas ir turtas. Įsikūręs 1600 metrų aukštyje, miestas mėgaujasi išskirtiniu klimatu, ypač karštuoju laikotarpiu. Deja, senamiesčio, kaip visumos čia irgi nebėra. Tačiau yra daug įdomių, po visą miestą išbarstytų objektų, kuriuos ir turėjau atrasti. Atstumai Esfahane nemaži, todėl teko greitai įsisavinti į visas puses besidriekiančius autobusų maršrutus. Visa laimė, kad jie neklaidūs ir intuityviai galima nuspėti judėjimo kryptį. Na, iš bėdos pakeiti kelis autobusus. Dar įdomiau.
Pradėjau nuo Penktadienio mečetės šiaurinėje dalyje (kur anksčiau ir buvo senamiestis), nėriau į Bazar Engelab galerijas šalia nykios Imam Ali aikštės, perėjau į Bazar-e Bozorg tinklą, išlindau į dienos šviesą prie aukštojo Ali mečetės minareto, suradau, savo džiaugsmui, keletą dar nenugriautų senų namelių ir autentiškų kiemų, vėl nėriau į turgų ir po keliolikos galerijų, pasiekiau pagrindinę Esfahano puošmeną ir pasididžiavimą – Naqsh-e Jahan aikštę.
Čia ir yra istorinis-kultūrinis miesto epicentras. Visą dieną užtrukau, kol apėjau įžymiausias vietas – Imamo ir Sheikh Lotfollah mečetes, Qeysarie vartus, Chehelsotoon ir Ali Qapu rūmus. Didžiausią įspūdį, be abejo, paliko Ali Qapu rūmų muzikos menė su fantastiško trapumo lubų ir sienų ažūrais, atkartojančiais muzikos instrumentų siluetus. Įsigudrinau tris kartus su tuo pačiu bilietu ten apsilankyti, taip man ten patiko. Ne mažiau įspūdingi ir Chehelsotoon rūmai, su elegantiškai ant aukštų ir laibų medinių kolonų kabančiu frontonu ir didžiulėmis užburiančiomis freskomis iš aukštuomenės gyvenimo. Tiesiog ištisa XVII amžiaus karališkųjų malonumų imperija.
Po to labai sveika aplankyti abi minėtas mečetes, kur greitai išsiblaivai, gavęs galingą porciją griežtos klasikinės mėlynos mozaikos su idealiomis skliautų proporcijomis, geometriniu dizainu ir augaline kaligrafija.
Na, o pabaigai susiraskite tradicinę, bet neįprastą arbatinę – kaljaninę. Ji yra galerijoje tarp Qeysarie vartų ir Hafezo gatvės. Ten užsisakykite arbatos su datulėmis, atsipalaiduokite ir išrūkykite kaljaną su vyšniniu ar persikiniu tabaku (3 – 4 USD). Savijauta nuostabi. O jau akims peno – į valias. Ir publikos įdomios susirenka, ypač vakarop.
Tiesa, dienos metu dar grįžau į „Iran hotel“, susitikau su kolegomis, pasiėmiau savo bagažą ir nuriedėjau iki netoliese esančio „Naqsh Jahan“, kur gavau erdvų dvivietį už 20 USD.
Kita diena prasidėjo kelione autobusu į priemiestį iki zoroastrų šventyklos Ateshkadeh-ye Esfahan. Ant aukštos kalvos, netoli upės slėnio likę griuvėsiai ir neseniai atnaujinta ugniavietė žymi vieną seniausių miesto vietų. Užsikarti ant kalvos ne taip jau paprasta, praktiškai tako į viršų nėra, ropšties kaip išmanydamas. Gerai, kad buvau su savo protektoriais, nes mačiau kaip tragiškai slidinėjo ant drėgno molio vietiniai vyrukai su išeiginiais batais. Ir už tai dar drįsta siūlyti bilietus, kurių, tiesą sakant, ir nepirkau. Tai toks štai rytinis atrakcionas (arba mankšta).
Grįžęs į miesto centrą, pasigavau kitą autobusą ir nuklydau iki armėniškojo Jolfa rajono. Kažkada, XVII a. šachas Abbas I perkraustė ištisą armėnų miestelį iš šiaurinio Persijos pakraščio, sužavėtas armėnų prekybininkų, menininkų, amatininkų, artistų sugebėjimų. Taip ir liko Esfahane krikščioniškas kvartalas, kuriame gyvena virš 5000 armėnų, yra keletas bažnyčių, restoranų, o pats rajonas patrauklus savo liberalia atmosfera. Žymiausia vieta čia – Vank Katedra (Kelisa-ye Vank), išoriškai gal ir ne itin įdomi, bet viduje atsiskleidžianti visu savo ortodoksinu unikalumu. Labai įdomu buvo nagrinėti freskomis nuklotas sienas ir lubas, narpliojant pažįstamus biblijinius siužetus, persipinančius su islamiška stilistika. Šalia katedros yra ir kuklus muziejus su mums pažįstamu, bet kitaip atrodančiu paveldu – monstracijomis, arnotais, bažnytinėmis knygomis, apeiginiais indais.
Kadangi jau atvykau į pietinę miesto dalį, nutariau surasti ir kitą įdomų man objektą – Balandžių bokštą (Pigeon Tower). Viduramžiais balandžių auginimas buvo gana populiarus užsiėmimas Persijoje dėl jų švelnios mėsytės, o svarbiausia, dėl jų mėšlo, naudojamo trešiant daržoves. Kažkada Esfahano apylinkėse buvo virš 3000 balandinių, kiekvienoje kurių laikydavo iki 15 000 balandžių. Ir nors Lonely Planet siūlė balandinių ieškoti, klaidžiojant upės slėniu, nutariau eiti tiesiai prie tikslo. Vėl įšokau į autobusą ir, patartas malonaus vairuotojo, po kelių sustojimų išlipau prie Azadi gatvės, kurios Borj skvero vidury ir stovėjo mano ieškomas bokštas. Išorė vėlgi įprasta, tačiau viduje likau sužavėtas tiesiog modernios interjero architektūros. Tūkstančiai nedidelių nišų, lyg koriai formavo savitą pastato vidų. Lipau siaurais laiptais iki pat viršaus, kur ant stogo dar turėjau galimybę apžvelgti miesto dalies panoramą. Palikau paslaugiam bokšto prižiūrėtojui arbatpinigių ir laimingas patraukiau ieškoti nuo stogo pastebėtų itin aukštų minaretų link miesto centro.
Po gero pusvalandžio pasiekiau istorines Takhte Fulad kapines, didžiulį plotą, ištisai nuklotą imamų paminklinėmis plokštėmis. Net neįprasta buvo vaikščioti tokioje ramybėje tarp medžiu, kruopščiai išpuoselėtais gazonais. O viduryje viso šio grožio kilo į viršų nerealaus dydžio minaretai ir mečetės kupolas. Kaip paaiškino parke vaikštinėjantis imamas, tai Mosalla mečetės kompleksas, kuris bus vienas didžiausių šiitų pasaulyje. Na taip, masteliai kosmodrominiai.
Nusivaręs vėl pasiekiau upę ir žymųjį Khaju tiltą, vieną seniausių ir gražiausių Esfahane ir, ko gero, visame Irane. Šiaip jau jų mieste yra 12 ir net 5 yra labai seni, statyti XII-XVI amžiuje. Tai Shahrestan (seniausias), Chubi ir Marnan tiltai. Tačiau labiausiai gyventojų lankomi ir mėgiami yra minėtas Khaju ir Si-o-Seh. Ypač tiltus ir patiltes mėgsta jaunimas, nes tik čia, toliau nuo įkyrių suaugusiųjų ir islamo sargybinių akių, jie gali artimiau pabendrauti ir pasedėti. Pasitrynęs prie ir po Khaju keletą valandų, supratau, kad pavakare čia vyksta visapusiška socializacija – pagyvenę ateina su savo kilimais ir virduliais (samovarais) praleisti lasvalaikio, jaunos šeimos su vaikais gražiai fotografuojasi, paaugliai mėto ilgesingus žvilgsnius ir bando kabinti vieni kitus, kažkoks keistuolis patiltėje traukia graudžias liaudies dainas, tilto viršumi pirmyn-atgal defiliuoja nesibaigianti minia. Vienžo, tikras Brodvėjus. Išsitraukęs fotoaparatą, iškart tapau vietine vakaro įžymybe. Išsirikiavo eilė norinčių nusipaveiksluoti su draugeliu europiečiu, po to buvo nešami very beautiful kūdikiai ir vaikai, vėliau prisigretindavo porelės, o arčiau tamsos išdrisdavo prieiti merginų poros, kurios mikliai išsitraukdavo mobiliakus ant štatyvų ir žaibiškai pasidarydavo foto atminčiai. Turbūt atspausdinus ir sudėjus visas mano su persais darytas nuotraukas į vieną vietą, vaizdas jau matytųsi ir iš kosmoso. Jums bus tas pat, net neprieštaraukit, nes greičiau viskas baigsis.
Antras „malonumas“ – kas dvi minutes gausite kvietimą prisijungti prie kompanijos, užkąsti ir išgerti arbatos ant plačiai išskleistų kilimų. Šiaip jau persiškas etiketas reikalauja, kad pakviestasis turi apdalinti vaikus saldumynais, bet užsieniečiams tai negalioja. Tačiau jei vaikams padovanosite šratinuką, riešinę su EU simbolika ar šokoladuką, tapsite itin gerbiamu šeimos draugu „iki mirties“. Aš šią problemą sprendžiau dosniai dalindamas senus lietuviškus centus su Vytimi. Šį būdą jau buvau išbandęs Himalajuose. Namuose turiu dar porą litrų centų, ilgam užteks, sveria nedaug. O ir gražaus dramatizmo lašelis pakimba – seniai seniai (na, maždaug kai jie statė kažkurį iš savo tiltų) ir mes buvome nuo jūros iki jūros…
Viena tik bėda – jau kai atsisėdi gerti tos arbatos, tai sėdėsi ten gerą pusvalandį, nes nepadoru kilti po pirmo puodelio, nepadoru ir po antro, ir po trečio. Todėl naudokitės šiuo malonumu, kai tikrai norėsite pailsėti. Be to, pokalbis sunkiai seksis, nes paprasti persai angliškai nekalba. O tie kurie kalba, jūsų ant kilimo pasėdėti nepakvies, nes jie priklauso aukštesniam lygiui ir paupyje su šeimomis nesėdi. Juos dažniau sutiksite muziejuose, brangių kilimų parduotuvėse, moderniose kavinėse. Jie mandagūs, neįkyrūs, kalba tyliu balsu, anglų kalbą paprastai išmoksta studijų užsienyje metu, vyresni – moka dar nuo šacho laikų. Bet tuo niekas nesigiria. Teherane, vienos kilimų mugės metu, sutikau solidžią damą, kuri mandagiai atsiklausė, kuria iš penkių jai žinomų kalbų man patogiau bendrauti. Kilimų pardavėjas vėliau man prasitarė, kad ji iš „buvusių“, bet reabilituotų. Kai apsilanko mugėje, įsigyja pačius vertingiausius kilimus.
Tą vakarą dar spėjau apsilankyti ir prie Si-o-Seh tilto, kur virė dar intensyvesnis gyvenimas, nes čia dar labiau „centras“, moterų makiažas ryškesnis, iliuminacija šviesesnė, žmonių gausiau. Apie aštuntą vakaro prie vandens viskas nusėsta, likę tik siauri praėjimai. Virš minios kybo linksmas alasas, o nei vieno girto. Net susimąsčiau – kiek laiko lietuviai čia išsėdėtų su arbata, bet be alaus? Na, tiek to, joke‘as. Vasarą, pasirodo, čia susirenka gerokai daugiau žmonių, nes būna karšta, upė nusenka, sulėtėja, ir visi kaip kokie flamingai iš National Geographic, buriasi prie pat vandens. Visa apatinė tilto galerija būna tiesiog nugulta.
Trečią dieną praleidau žioplinėdamas po turgų, vėl grįžau prie tiltų, dar kartą aplankiau puikiąją arbatinę, trečią kartą užkopiau į Ali Qapu muzikos menę, nusipirkau labai skanių geltonųjų datulių, vienžo, įtvirtinau Esfahano pažinimą. O dabar, rašydamas tekstą, atradau, kad pražiopsojau mažiausiai dar dešimtį įdomių vietų. Gal ir gerai, kitą sykį turėsiu, kur nueiti. Rytoj prasidės mano trečia kelionės savaitė, toliau jau važiuosiu vienas. Mano draugai dar vakar išvyko atgal į Shirazą, o rytoj jau bus Lietuvoje.
Daugiau ir geresnės kokybės nuotraukų ieškokite https://www.flickr.com/photos/19550604/albums (arba flickr’e per „vic nomad”).
pirmas 
79tieji 
ipvoisas