Kodėl Iranas?
Peržvelgus Lietuvos ir užsienio naujienų puslapius, žinių laidas apie Iraną šmėsteli vos viena kita žinutė metuose, o ir ta dažniausiai apie Irane vykdomą branduolinę programą, balistines raketas arba jau taikomas vienokias ar kitokias ekonomines sankcijas… Tokios žinios, manau, yra ne tik neinformatyvios, bet gal net greičiau dezinformacija …. Panašiai su informacija apie teroro aktus – be abejo tai nepalyginami dalykai, apie juos žinios netyla ir apie įvykius plūsta daugybė informacijos. Dažniausiai už teroro įvykius atsakomybę prisiima Islamo valstybė. Po tokių žinių ir kai neišgvildenama visuma nemaža dalis žmonių teroristus tapatina su visais islamą išpažįstančiaisiais, o juk taip nėra… Puikiausias pavyzdys – dar mums besiruošiant kelionei į Iraną vos likus porai dienų iki skrydžio, Teherane nugriaudėjo sprogimai – tai tos pačios Islamo valstybės organizuotas teroristinis išpuolis… Ką mes žinome apie Islamą? Kiek žmonių pasaulyje išpažįsta ir/ar praktikuoja islamą, kokiose valstybėse ir kaip skirtingai? Kokių sąlyčio taškų ji turi su kitomis religijomis?… Juk vertinti valstybę, susikurti savo nuomonę gali tik matydamas bendrą paveikslą: jos istorinį, politinį, kultūrinį ir socialinį kontekstą; pažindamas, bendraudamas su žmonėmis, skaitydamas ir keliaudamas… Dar daug informacijos lieka „už kadro“ ir visgi džiugu, kad vis daugiau ir daugiau keliautojų pralaužia šią nežinomybės sieną ir atskleidžia naujas ir nuostabias Irano spalvas, istorijas ir leidžia vis labiau pažinti šią dar daugelio neatrastą šalį. Klausimų turiu daug… atsakymų į daugelį ieškosiu dar ilgai. Šiandien papasakosiu kokį Iraną pažinome mes, ką patyrėme ir išgyvenome, kokius žmones keliaudami sutikome ir ką atradome. Ir nors politinių ir religinių temų negvildensiu, tikiu jų atspalvio tikrai užteks 🙂
Vienas, visą kelionę lydėjusių klausimų buvo: „Kodėl Iranas?“ Vieną žiemos vakarą tradiciškai ieškojome pigesnių skrydžių ir Tomas sako: „O gal skrendam į Iraną?“… Tą vakarą labai sudvejojau jo pasiūlymu. Vėliau panašiai sudvejojo ir paklausta Jurgita ar nenorėtų prisijungti. Vėliau, kuomet dalinomės su kolegomis ir artimaisiais apie pasirinktą kelionės tikslą, draugai ir bendradarbiai vis užduodavo tą patį klausimą: „O ten saugu?“ Vienas kolega net juokavo: „ Tai jūs dar į Iraką ir Kosovą pakeliui kur užsukit…“ aš jam tąkart tik atsakiau: „Kosove jau buvau ir buvo įdomu :)“ Nemažai skaitėme jau keliavusių žmonių straipsnių bei gražių atsiliepimų apie šalį ir žmones ir su kiekviena diena vis drąsiau jautėmės. Dar visai prieš išskrendant peržiūrėjom vieną žymesnių Irano filmų – „Išsiskyrimas“ („A Separation“, 2011m.) Buitinė drama, bet siužetas įtraukiantis. Kūrinys sudėliojo pirmus lūkesčius žmonių, bendravimo, kultūros, išsilavinimo, garbės ir orumo atžvilgiu ir netgi teisinės sistemos klausimais.
2017-ųjų birželį iškeliavome trise: aš Tomas ir Jurgita. Keliavome Ramadano laikotarpiu. Ramadanas kiekvienais metais prasideda skirtingu metu, tai yra devintasis Mėnulio kalendoriaus mėnuo. Ramadanas – Šventasis mėnuo. Tikima, kad šiuo laikotarpiu „Pragaro“ vartai užsiveria ir „Dangaus“ – atsiveria; tai dorumo ir apsivalymo mėnuo, tai auka, siekiant priartėti prie Dievo, atsisakant visų malonumų. Šiuo laikotarpiu musulmonai susilaiko nuo bet kokio maisto, gėrimų, tame tarpe ir vandens, rūkymo, sekso ir kitų malonumų nuo aušros iki saulei nusileidus.
Buvo labai smalsu pamatyti kaip gi švenčiamas Ramadanas realybėje, tik labiausiai nerimą kėlė ar pavyks sklandžiai keliauti ir ar galėsime mes, atvykėliai iš tolimų kraštų gerti vandenį, ar rasim kur pavalgyti ir kaip apskritai tai įtakos mūsų kelionę? O buvo visko, juk keliavome vienu karščiausių laikotarpių, kuomet lauke tvyrojo nežmoniškas karštis, kai vietomis temperatūra siekė net + 40 laipsnių Celsijaus. Teko ir vandenį gerti pasislėpus, bet ne dėl to, kad kas pultų baudęs, o dėl pagarbos žmogui, kuris tokiame karštyje išdrįsta pasninkauti ir vietomis šventai laikytis savų taisyklių… Žinoma, kelionės metu visokių žmonių sutikome, mažiau ir daugiau badaujančiųjų, o kartu ir tikrai įdomių nuotykių patyrėme šiuo klausimu, bet apie viską iš eilės.
Pirma pažintis su Iranu – Teheranas
Tomas į savo skaityklę sukėlė viską, ką įdomaus ar lankytino rado iš „Lonely planet” ir „Wikitravel“ bei kitų interneto platybių, Jurgita surinko turbūt visus galimus taškus iš kelionių agentūrų pasiūlymų, perskaitėm ne vieno keliautojo blogą ir susidėliojom ganėtinai optimistinį kelionės planą :). Per 15 pilnų dienų apkeliavome štai tokį maršrutą, (su visais nukrypimais) beveik 5 su puse tūkstančio kilometrų.
Patekti į šalį buvo paprasta: vyrukas oro uoste užsiėmęs vadovo poziciją jautėsi beveik kaip scenoje, pasistatęs kėdutę ir visus sėkmingai vienu rankos mostu, savo iškalbingumu bei išraiškingais gestais viską kontroliavo. Dar prieš skrisdami svarstėm ar darytis nuotraukas vizai, ar užsisakyti kelionės draudimą iš anksto… Čia gi vienu savo mostu ir plačia šypsena jis suvaldydavo visus keliaujančius, nurodydamas kam ko reikia, kur už viską susimokėti, kur foto pasidaryti ar kur kelionės draudimą užsisakyti. Po to, sėkmingai surinkęs visus popieriukus perduodavo darbuotojams prie langelių. Tiesa, be viso šio šou įvyko maža smulkmenėlė: man į pasą įklijavo vizą su Jurgitos nuotrauka. Keliaujant prie pasų patikrinimo posto apėmė nerimas, bet juk tas smagus sceninės išvaizdos vyrukas sakė viskas bus gerai. Pareigūnas kiek pažiūrėjęs į nuotrauką paklausė ar čia aš? Vos pralemenau: „Na taip, bet čia taip gavosi….“ kažką dar bandžiau aiškint… Jis sako: „Gerai“. Tuomet antra priėjo Jurgita. Na ir tada, žinoma jau nebebuvo gerai… Gražino mane pasienietis pas „scenos“ vyruką paprašęs, kad tiesiog išbrauktų Jurgitos nuotrauką iš paso ir patvirtintų antspaudu. Anas gi, baisiausiai nustebęs kaip taip galėjo nutikti liepė savo kolegom sutvarkyti visą šį reikalą. Sutvarkymas buvo toks: lyg su peiliu „išpjovė” – išbraukė Jurgitos akis ir užštampavo gal bent penkiais tokiais pačiais spaudais… Po to kažkaip ilgai ir man ir Jurgitai nejauku buvo, pradžioj lyg sielą buvo kas man į pasą įkėlęs, o po to taip pat sėkmingai išrovęs.
Buvo jau 4.00 val. ryto, kai pradėjom klaidžioti po oro uostą ieškodami kur išsikeisti pinigus. Kadangi skrendant į Iraną dėl taikomų sankcijų šaliai, atsiskaityti kortele galimybės nėra, reikėjo dar prieš skrendant gerai paskaičiuoti galimas kelionės išlaidas bei visą sumą vežtis grynais pinigais. Oro uoste išsikeitėme pusę visos atsivežtos sumos ir tapome neregėtais milijonieriais. Baigę darbus su pinigais ieškojome taksisto, kuris nuveš mus į jau iš anksto rezervuotą hostelį. Kadangi Tomas buvo pastudijavęs taip vadinamą „stafkę“ nuvažiuoti iki miesto, kur kelionė trunka beveik valandą laiko tad buvo šiek tiek lengviau suderėti ir nelikti naktį apgautiems. Atsisėdus į automobilį pagaliau užplūdo ramybė. Vairuotojas paleido vietinę muziką, pro langus šmėžavo pavieniai žibintai ir tolumoje šviečiančios miesto šviesos… Keliavome tylėdami. Ausys gaudė kiekvieną melodijos vingį. Jaučiausi lyg kokiame filme. Pasijutau, kad esu kažkur labai toli, gal net visai netoli pasaulio krašto… Akys po truputėlį merkėsi, bet stengiausi išlikti budri. Juodoj naktį pradėjo matytis pirmieji šio miesto milžino vaizdai, ryškios įvairiaspalvės švieselės palei gatvę bei toliuose mirguliuojantys dar nematytais rašmenimis išvingiuoti užrašai, akys tiesiog merkėsi, bet buvo taip gera važiuoti, nenorėjau, kad vairuotojas sustotų.
Atvažiavom. Jokios iškabos. Tiesa, kas malonu, kad taxi vairuotojas kartu palaukia, kol tu įeisi ir tik tada atsisveikina. Atėjus, pirmas dalykas, kuris krito į akis, kad hostelis atrodė visiškai nepanašus į nuotraukose matytą. Buvo 5.00 valanda ryto ir jautėmės tiesiog išsekę, po visos dienos kelionės. Darbuotojas mums pasiūlė 4-vietį kambarį, bet tokį mažyliuką, kad ten net su kuprine įeiti buvo sudėtinga, nes durys rėmėsi į dviaukštes lovas, aš dar tik suraukiau antakius ir paklausiau: „o lango nebus?” Supratau, kad vaikinukui pasirodė, kad aš nepatenkinta, nors tiesiog svajojau kristi, bet kur, tik pagalvojau, kad kai čia taip karšta ir tvanku, saulei pakilus be oro užtrokšime. Tuomet darbuotojas mums greitai suveikė 2 atskirus kambarius su langais ir palyginus tikrai erdvius nei prieš tai buvęs. Tiesa, ryte šokas buvo dar didesnis, ypač Tomui, kuris pamatęs virtuvės švarą ir tiesiog nustėro. Pasiėmėm savo pusryčius ir išėjome pusryčiauti prie netvarkingo stalo kiemelyje, atsikraustėme jį patys ir pradėjome galvoti ar čia taip bus visą laiką ir kaip dabar reikės ieškoti hostelių, kai viena matai nuotraukose o kitką gauni gyvai. Mūsų laimei tai buvo vienintelis toks baisus hostelis. Visi vėlesni ne tik švarūs, gražūs ir nerealiai patrauklūs, su puikiu aptarnavimu bei rūpesčiu, bet ir patys žmonės iš tikrųjų be galo švarą mėgstantys. Ką jau kalbėt apie vėliau matytus miestus, kurie tiesiog atrodė buvo išvalyti ir išplauti, nei šiukšlytės su žiburiu nerasi.
Tradiciniai pusryčiai Irane tikrai sotūs: didelė lėkštė šviežiai keptos duonos, tiksliau lavašo, dubenėlis gardžios morkų uogienės, sūdyto balto sūrio (greičiausiai ožkos), kiaušinis, gabalėlis agurko ir kartais koks vaisius (gabalėlis arbūzo ar bananas).Patiekiama su puodeliu arbatos.
Pirmieji sutikti keliautojai buvo lenkaičių pora, kuri čia nakvojo paskutinę naktį ir jau ruošėsi skleisti sparnus tėvynėn. Pusryčiavom kartu ir klausinėjom kokie įspūdžiai, kaip sekėsi kelionė? Mergina iš karto pasiūlė nusiimti skaras, nes viešbučiuose jos neprivalomos, tik gatvėje. Buvo viskas labai įdomu, visgi jutom gaidelę lyg skepticizmo iš jų pasakojimo: „Žmonės čia visi kabinėjas gatvėje, normaliai pasišnekėt nebuvo su kuo, angliškai jie čia prastai šneka, todėl buvo sunku pajusti vidinę kultūrą“ – tęsė vaikinas. Paklausę, ar rasim kur kavinutę kavos atsigerti, gavom atsakymą: „Kavos tikrai ne, juk dabar Ramadanas, nieko negausit, nebent saulei nusileidus.“
Kankino šiokia tokia nežinia ir nerimas, kaip gi mums seksis keliauti, nors prisiskaitę buvome labai gražių atsiliepimų apie Iraną ir čia gyvenančius žmones, visgi kažkoks sukurtas žiniasklaidos burbulas, negatyvas, pastarųjų dienų įvykiai ir sprogdinimai Teherane bei Ramadano laikotarpis kėlė šiokį tokį nerimą. Turėjome daug pasvarstymų kaip reikės gerti vandenį ir ar iš vis rasim kur jo nusipirkti, kaip susiorientuosim, juk neturim nei interneto nei jokio normalaus žemėlapio, juk Teheranas didelis, kur gyvena beveik 9 milijonai gyventojų.
Papusryčiavę susiruošėm: ant galvų užsimaukšlinome skaras ir iškeliavom savo pirmajai pažinčiai su Teheranu. Vadovavomės Jurgitos maps.me programėle bei kelio ženklais keliavome metro link, nes tik apytiksliai žinojome kur turime nuvažiuoti. Žinojome, kad Brangakmenių muziejaus šiandien jau nespėsime aplankyti, kadangi jis dirba vos po kelias valandas per dieną, tad jį pasilikome kelionės pabaigai, o dabar iškeliavome pamatyti Golestano rūmus bei paklaidžioti po miestą.
Gatvėse vyko intensyvus eismas, niekas nieko nepraleidžia, tad jei nori pereiti gatvę, turi eiti kaip vietinis, pasiskaičiuoti savo ir automobilio judėjimo greitį ir prakirsti gatvę mašinoms judant. Arba tiesiog „prisikabinti” vietiniam prie šono ir atkartoti jo judesius, ką ir praktikavom, kol „išmokom” pereiti gatvę. Metro stotelę radome gan lengvai. Buvo džiugu, kad metro linijų stotelės surašytos ir lotyniškomis raidėmis, tad buvo bent įmanoma suprasti kur važiuoji. Galvojom kaip pavyks susišnekėti prie kasos, bet čia pat vietinė moteris labai maloniai pavertėjavo ir jau po akimirkos kišenėje turėjome po tuziną bilietėlių. Viešasis transportas čia kainuoja tikrai pigiai. Visas viešasis transportas: miesto autobusai bei metro traukiniai turi suskirstytas erdves į vyrų ir moterų. Pirmasis ir paskutinysis vagonai skirti tik moterims. Moterys gali važiuoti ir vyrų vagone, tačiau vyrai į moterims skirtą vagoną lipti negali. Pasijutom kiek keistai, kai aplinkui buvo vien vyrai, tiesa keli jų buvo labai paslaugūs ir iš karto pasiūlė man ir Jurgitai atsisėsti. Traukiniui pajudėjus prasidėjo „šou programa”: vienas po kito vyrukai vaikščiojo ir traukė įvairiausius daiktus pardavimui: nuo kojinių iki skutimosi peiliukų, laidelių ir dar visokį kitokį asortimentą traukdami iš maišų. Tiesa, kai kitąsyk išmėginome moterų vagoną – šou programa buvo dar įspūdingesnė, moterys matyt visada buvo išradingesnės, mat jos ne tik vaikščiodavo siūlydamos prekes, bet net visą madų šou suorganizuodamos ir pasiūlydamos tikrai labai platų asortimentą prekių: šalikai, skaros, papuošalai, kosmetika, higienos prekės, plaukų papuošalai ir kita. Ne kelionė, o tiesiog pramoga, o kartu ir paprastesnis apsiprekinimo būdas vietiniams. Tiesa, viskas daroma ne įkyriai, bet labai rafinuotai ir gerbiant kitų keleivių asmeninę erdvę bei taip teisingai išnaudojant pervažiavimo tarp stotelių trukmę, kad vos traukiniui sustojus, visas prekių asortimentas jau būdavo supakuotas, o prekybininkės tuoj pat pakeisdavo vagonus.
Atvykome į teisingą rajoną ir netgi vaikščiojom teisingomis gatvėmis, tik vis niekaip negalėjome nusigauti iki Golestano rūmų, nes vis neradome jokio praėjimo. Paklaidžioję po miestą atradome pirmąją mečetę, užėjome. Vidinis kiemas buvo pakankamai erdvus ir atviras, ant žemės gulėjo susukti kilimai, viduryje aikštės buvo įrengta vieta nusiplauti rankas ir kojas. Pro garso kolonėles sklido maldos ar Korano skaitinio ištrauka, kuri tiesiog hipnotizavo. Stovėjome ir stebėjome aplinką.
Labai reikėjo susitvarkyti internetą, o ir troškulys labai kankino, nes karštas ir sausas oras atrodė degino kūną net per kelis sluoksnius drabužių. Vandens nusipirkti radome tikrai ne vieną vietą, bet geriančių gatvėje nematėme. Nežinojome – galime tą vandenį gerti ar privalome slėptis. Tad užėję už kampo atsigėrėme. Visgi vėliau jau išsiaiškinome, kad remiantis Ramadano nuostatomis keliaujantieji (tiesa tik kelionės iš taško A į tašką B metu, bet mes sau susišvelninom šią nuostatą, nes juk keliavome iš vieno taško į kitą nuolat), taip pat sergantys žmonės, vaikai ir nėščios moterys gerti vandenį gali. Vietomis veikė net vietinių pyragėlių kepyklėlės, visgi gatvėje niekas nevalgė, nematėme veikiančios nei vienos kavinės. Taip paklaidžiojus pora valandų galiausiai nuėjome įsigyti vietinę telefono kortelę su internetu. Interneto parduotuvyčių buvo pilna gatvė, mudviem su Jurgita įžengus buvome maloniai pasodintos, visi daugiau mažiau šneka angliškai, tad susikalbėti kuo puikiausiai pavyko. Užtrukom ilgėliau, kadangi reikėjo suvesti nemažai nustatymų jų vietiniais rašmenimis, patys to nebūtume galėję padaryti be vietinių pagalbos. Bet galiausiai džiaugiausi puikiu interneto ryšiu visos kelionės metu. Turbūt tada ir įvyko pirmasis lūžis. Lyg koks nežinomybės baimės šydas būtų nukritęs nuo pečių. Pirmą kartą turėjome galimybę ilgėliau pasišnekučiuoti su vietiniais, visi labai malonūs, kalbino ir domėjosi iš kur mes ir kur ketiname keliauti, ką pamatyti. Dabar jau visai atsipalaidavę ir pagaliau su visa kelionei reikalinga įranga keliavome link Golestano rūmų komplekso.
Jau nuo ryto svajojome apie kavą ir stebuklas įvyko: rūsyje radom veikiančią kavinutę, kuri kaip supratom maisto dėl Ramadano nepardavinėjo, bet patiekė mums po puodelį gardžiai garuojančios ir taip išsvajotos kavos. Tai buvo geriausia, kas galėjo tą akimirką nutikti.
Vakare keliavome palydėti saulėlydį link Azadi arba Laisvės aikštės, kuri pastatyta paminėti 2500 metų jubiliejų nuo Irano Imperijos valstybės sukūrimo dar prieš islamo revoliuciją paskutinio šacho Mohammad Reza Pahlavi laikais. Miesto simbolis Azadi bokštas išstypęs 50 m į aukštį, kartu tai ir Vakariniai miesto vartai. Erdvės ir laisvės pojūtis lydėjo šioje vietoje. Turėjome šiek tiek užkandžių, tad prisėdę ant pievutės, niekieno netrukdomi užkandome ir atsigėrėme vandens, prisidarėme milijoną nuotraukų ir palydėjome saulutę.
Keliavome aplnkyti vieną keliautojų lankomų bei kartu ir pavalgymo vietų – Ab-o-Atash ir Taleghani parko bei keliavome per nuostabiai apšviestą virš greitkelio aukštai iškilusį pėsčiųjų Tabiat tiltą. Po visos dienos „privalomo” pasninko, sutemus jau visai prieš grįžtant į hostelį svajojome apie normalų maistą (vietoj riešutų ir traškučių). Buvo gan sudėtinga rasti kavinę, bet vieną Jurgita atrado per maps.me programėlę, tad labai džiaugėmės pagaliau pirmą kartą galimybe paragauti iranietiškų kebabų ir jau dėliojomės rytdienos kelionės maršrutą į Kašaną (Kashan), su trumpu stabtelėjimu Kume (Qom)
Kelionė į vieną švenčiausių miestų Irane. Kumas (Qom)
Kadangi buvome nemažai skaitę, jog Kumas – vienas religingiausių miestų ne tik pačiame Irane bet ir Viduriniuosiuose Rytuose. Taip pat nuo senų laikų Kumas laikomas ir religijos studijų miestu. Kumas buvo labai pakeliui, tad nusprendėme stabtelėti pažiūrėti kaip gi čia viskas atrodo. Atvykus į stotį buvo gan lengva gauti bilietus į tarpmiestinį autobusą, vežantį keleivius į Isfahaną ir pakeliui paleidžiantį Kume. Pirmiausia, kas nustebino – tai autobuso patogumas. Kadangi tai tolimesnio reiso maršrutas, vietos sėdėti, ištiesti kojas ar net, galima sakyti, atsigulti buvo ypatingai daug. Šalia kiekvienos kėdės buvo galima pasikrauti telefoną. Jautėmės kaip lėktuve. Kiekvienas keliaujantis, nesvarbu kur, nesvarbu kokiu atstumu keliauja, gauna maisto davinį. Nepaisant to, jog šiuo metu Ramadanas, keliaujantieji iš vieno taško į kitą gali valgyti ir atsigerti, o jei gali susilaikyti tuomet savo davinį gali pasaugoti vėlesniam laikui. Maisto davinį sudaro dėžutė su įvairiais sausainiukais bei vafliukais bei mažas pakutis sulčių. Turint omenyje kiek kainuoja kelionė ir koks puikus auto transportas, o dar ir užkandžių duoda, tai vienas tobuliausių keliavimo būdų Irane – keliauti tarpmiestiniais autobusais.
Išlipus iš autobuso iš karto tvokstelėjo kojas prie žemės lenkiantis karštis. Vos spėjome apsidairyti ir iš karto pribėgę keli taksi vairuotojai siūlėsi pavėžėti link centro. Su vienu iš jų susitarė Tomas ir mes jau važiavome į Fatima-al-Massumeh šventyklą. Tai šiitų (Shia) maldos namai. Šiitai tikima, kad moteris yra šventa, kai turi giminystės ryšių su vienu iš 12 Imamų, tokia ir buvo šventoji Fatima-al-Massumeh, o jos vardo šventykla laikoma viena švenčiausių vietų Irane.
Vaizdas pasikeitė ženkliai. Jeigu Teherane galėjome sutikti didžiąją dalį moterų su kelnėmis ar ilgais sijonais ar pakankamai uždarais, bet pasaulietiškais drabužiais, plaukus prisidengusias įvairiomis skaromis ir tik dalį su juodomis ligi žemės plačiai plėvesuojančiomis čadromis, tai čia visos moterys buvo apsirengusios griežtai nuo galvos iki kojų juodai. Nors buvome pilnai prisidengusios kūnus, bet jaučiausi lyg nuoga. Galvojom kaip čia bus su šventyklos kompleksu, įleis mus ar visgi sakys, kad neatitinkam jų normų. Kadangi po neseniai įvykusio teroro akto Teherane visas saugumas buvo gerokai sustiprintas, visus savo daiktus privalėjome palikti saugykloje. Įėjome pro atskirą moterų įėjimą ir kol mums ruošė svečių čadras turėjome galimybę pamatyti visą vietinių lankytojų patikrinimo procedūrą. Moterys, kurios buvo pasidažiusios net minimaliai, turėjo nusivalyti makiažą, tam buvo net vatos ir makiažo valiklio padėta. Susižvalgėm su Jurgita ir pagalvojom ar ir mums taip reikės daryti? Bet nereikėjo, nors to makiažo tiek ir tebuvo: tušu blakstienos paryškintos… Kelios moterys labai švelniai aprengė mus, susuko ir susegė čadras ir praleido į vidų. Čia kiemelyje pamatėm ir Tomą besišnekučiuojantį su mums priskirtu gidu, jo procedūra buvo paprastesnė. Gidas, o kartu ir dvasininkas buvo labai malonus pašnekovas ir stengėsi perteikti kaip įmanoma daugiau žinių, kas ir kaip vyksta maldos metu bei kaip išdėstyti vidiniai pastatai. Taip pat buvo ir labai besidomintis kaip ir kur keliaujame, ką planuojame pamatyti, iš kur atvykome ir kodėl pasirinkome Iraną. Turbūt tai vienas nuostabiausių Irano žmonių bruožas – jų paprastumas, nuoširdumas ir tikras, nesuvaidintas noras pažinti. Jis jau po kelių akimirkų internete susirado visą informaciją apie Lietuvą, perklausė Lietuvos himną, peržiūrėjo Vilniaus nuotraukų galeriją, pasidomėjo politine santvarka bei svarbiausiomis sritimis, kurios garsina Lietuvą.
Pats šventyklos kompleksas susideda iš keletos pastatų ir šventyklų, kur kiekviena siena išklijuota iš smulkiausių plytelių. Į pačią Fatima-al-Massumeh šventyklą ir mauzoliejų įeiti buvo draudžiama, bet vien apžiūrėti kiekvieną lyg veidrodėlio šukelę suklijuotą tokiu tikslumu buvo kažkas neįtikėtino. Atrodė, kad nieko gražesnio nebuvau mačiusi. Po visų šių ryto patirčių, jaučiausi lyg kosmose, lyg būčiau patekusi į kitą pasaulį. Ši vieta tikrai privertė pasijusti dvasingai bei pakylėtai. Labai džiaugėmės, kad nepraleidome progos aplankyti šio grožio.
Kašanas (Kashan). Nauji kelionės vingiai
Tik išvažiavus iš Teherano ar bet kurio kito miesto į autostradą gamtovaizdis smarkiai pasikeičia, aplink tūno tik smėlinga kalnuota dykynė, todėl kiekvienas miestas lyg dykumoj oazė įneša gaivos ir naujų spalvų keliaujant. Kašanas vienas iš istorinių miestų, priešistorinių civilizacijos lopšių.
Kašanas įnešė naujų atspalvių ir mūsų kelionei. Čia buvome rezervavę ir pirmąją kitonišką nakvynę – tradicinių namų aplinkos svečių namuose. Gyvenome pačioje Kašano širdyje. Tiesiog kaifavom nuo kiemelio su fontanu bei giliau po žeme įsikasusiais apartamentais. Buvo ne tik natūraliai vėsu miegoti, bet ir be galo jauku.
Keliavome pasižvalgyti po miestą, gal net pirmųjų suvenyrų paieškoti ir pamatyti šį nuostabų architektūrinį iš molio drėbtą senąjį Kašano turgų. Buvome skaitę, kad radus pralipimą ant stogo atsiveria nuostabus vaizdas, lyg banguojanti molinių stogų jūra ir miesto panorama. Kiek paklaidžioje po turgų susitikome vietinius menininkus prekiaujančius savo metalo dirbiniais, paveikslais ir skulptūrėlėmis. Kažkaip labai natūraliai užsimezgė pokalbis, tad kiek pasišnekučiavę paklausėm, gal čia yra kur užlipimas ant stogo. Nors ir nelabai noriai, nes sakė paskutiniu metu tai yra draudžiama, bet sakė eime, pakilsim. Šalia žioplinėjusių kitų turistų grupelė pamatę ar nugirdę, kad ketiname užkilti ant turgavietės stogų nusekė iš paskos. Vaizdas tikrai buvo nerealus, pasijutome lyg molinukų kopose.
Nors pradžioj ir visai sėkmingai sekėsi su kavos paieškomis, tačiau kuo toliau, tuo kavos rasti darėsi vis sunkiau ir sunkiau, todėl džiaugėmės kiekviena surasta kavine. Pastebėjome, kad Ramadano laikotarpiu kavos galima buvo ieškoti kavinutėse įsikūrusiose šiek tiek giliau po žeme, pusrūsiuose…
Kašano istoriniai pirklių namai
Puikai išsimiegoję savo naujuose namuose ir maloniai papusryčiavę šalia čiurlenančio fontano išsiruošėme dieną skirti pasižvalgyti po istorinius pirklių, suklestėjusių apie 18 – 19 a. namus. Klestėjimo laikotarpiu pirkliai stengėsi savo namus visaip kaip išdailinti bei kiekvienas siekė turėti skirtingą ir išskirtinę architektūrą, todėl kvietėsi skirtingus architektus įgyvendinti savo idėjas ir sukurti „mažus dvarelius”. Aplankėme Tabatabaee, Soltano pirčių ir Borujerdi priklių namus
Vienas šio laikotarpio namų – Tabatabaee namai – turbūt garsiausi ir prabangiausi, pastatyti 1880 metais, kurių plotas siekia net 5000 kvadratinių metrų.
Besilankydami skirtinguose pirklių istoriniuose namuose pakeliui aptikome vyruką dalinantį žemėlapius. O kaip žinia aš juos kolekcionuoju, tad negalėjom nesustoti. Vyrukas taip pat pardavinėjo ir knygas bei organizavo pažintines ekskursijas. Ilgai nelaukęs jis mus užkalbino, (iš kur esam,kodėl pasirinkom Iraną ir keliaujam, ką norime pamatyti). Tomas trumpai atsakė ir paminėjo, kad dykumas ketiname aplankyti. Vyrukas sako ar žinote kad ir čia yra dykuma ir dar ne bet kokia, o druskų. Kažkaip apie Namako dykumą nebuvome daug girdėję. Tad trumpai pasiklausę galimo maršruto, kuris beje mums buvo labai palankus, nes tai būtų dviejų dienų pažintinė kelionė aplankant senąją Kanatų sistemą, vieną didžiausių mečečių šiuose kraštuose, Nemako druskų ežerą, su nakvyne dykumoje ir kitą dieną kelione į Abyaneh. Abyaneh mums buvo labai pakeliui keliaujant į Isfahaną ir kaip tik galvojome geriausius ir paprasčiausius būdus iki jos nusigauti, tad šis pasiūlymas net labai užkabino. Bet kaip visada visko pasiklausę iškeliavome toliau. Juk jei jau radome vieną turizmo agentūrą jų bus ir daugiau. Turėjom dar iš vakar vakaro vieno vietinio kontaktus, kurio užklausėm apie galimybę ir kainas nukeliauti panašų maršrutą, bet po gero pusvalandžio susirašinėjimo supratom kad jis ruošiasi nukreipti pas tą patį vyruką už tą pačią kainą,. Beje, daugiau jokių papildomų turizmo agentūrų ir neberadome, tad nieko nelaukę grįžome, suderėjome kainą ir sutarėme kad norime iškeliauti jau po 3 valandų. Tad turėjome laiko tik baigti apžiūrėti paskutiniuosius istorinius pirklių namus ir kad greičiau būtų drauge su jų vairuotoju nuvykti į Fin sodus bei trumpai kur nors užkąsti.
Reklaminis plakatas
Pakeliui keliaudami nuo vieno istorinio namo prie kito aptikome plakatą, kuris mums sukėlė nemažai diskusijų bei pasvarstymų kas yra ir kokie skirtumai tarp hidžabo, čadros, burkos ir dar kitų įvairių musulmoniškų kūno apdangalų, kokiose valstybėse ir kas yra taikoma ir prisiminėme, kad Irane dar ne taip seniai hidžabo net nebuvo. Čadrų nešiojimas ir hidžabas Irane buvo įvestas ne taip jau seniai, vos prieš mažiau nei 40 metų. Nuo 1953 m. paskutiniojo Persų šacho – Mohamed Reza Pahlavi valdymo laikotarpio buvo vykdoma pro-vakarietiška politika. Šachas palaikė neblogus santykius su JAV ir kitomis Vakarų šalimis. Moterims buvo draudžiama dėveti čadras, kitus galvos apdangalus, buvo panaikinta tradicinė lyčių atskirtis, ribojama dvasininkijos įtaka. Tuo pačiu šalyje įsivyravus socialinei nelygybei šachas švaistė valstybės lėšas. Kilo neramumai ir laikui bėgant islamistai suvienijo jėgas su liberalų partija kovai prieš šachą. 1978 m. šalyje vyko nuolatiniai protestai. Įdomus faktas ir tai kad moterys buvo plačiai įsitraukusios į revoliuciją, dalyvaudamos taikiose protesto akcijose, demonstracijose, kartais net vaikus pasiimdamos ant rankų ir taip „nuginkluodamos” kariškius. Po 1979 m. Irano Revoliucijos labai daug kas pasikeitė. Šalis vis dar išgyveno krizę, tačiau Irano-Irako karas suvienijo šalį. Islamistai šventė pergalę. Po revoliucijos kardinaliai pasikeitė JAV ir Irano santykiai, o taip pat ir vidinis šalies valdymas. Šalies lyderiu tapo Ajatola Khomeini. Didelę įtaką įgavo dvasininkija, sugriežtintas stebėjimas bei įvesta Moralės policija, kitos stebėjimo institucijos. Moterims vėl buvo privalomas hidžabas – viso kūno bei galvos apdangalo nešiojimas. Dar tais pačiais 1979m. net 100000 moterų išėjo į gatves protestuodamos prieš privalomo galvos apdangalo nešiojimą. Taip pat buvo ir teigiamų pasekmių: augo šalies raštingumas, gimstamumas ir išsivystymas. Pastaruoju metu šalį kamuoja nauji neramumai dėl kylančių degalų kainų, korupcijos… nors gal čia slypi ir kai kas daugiau… Nes keliaujant ne iš vieno gyventojo nepasitenkinimo ir kritikos girdėjome valdžios atžvilgiu. O ir galvos dengimo klausimu labai įvairių nuomonių girdėjome. Žinoma, viešai pasirodyti be galvos apdangalo jokiu būdu negalima. Hidžabo įstatymo priežiūra sugriežtinta pastaruosius 10 metų ir tik išlipus iš lėktuvo privalai ryšėti skarą (galima bausmė pasirodžius be skaros – 70 kirčių arba 60 dienų įkalinimo). Realybėje atrodo viskas paprasčiau, tiesiog vietiniai gyventojai primena, kad užsidėtum skarą, jei ji netyčia nusmunka ant pečių. Beje hidžabas (musulmoniškos aprangos taisyklės) privalomas ir vyrams – jie paprastai dėvi ilgas kelnes ir marškinius ar marškinėlius, su šortais gatvėje žmonių nesutikom.
Dabar jau turėjom skubėti, apibėgę paskutiniuosius istorinius pirklių namus išskubėjome pamatyti dar vienos Kašano garsenybės – Finų sodo. Tiesa pasakius iš jo tikėjomės kiek daugiau, kadangi aprašymuose buvo sakoma, kad tai vienas gražiausių sodų su senuoju pirčių kompleksu, vandens fontanais – tikra atgaiva sielai. Taip jau nutiko, kad mūsų apsilankymo metu dalis pastatų buvo remontuojami, nedirbo. Taip pat reikia nepamiršti, kad žalumos mes esame matę ne mažai, tad vertinant iš vietinių perspektyvos o ir žinant čionykščio klimato sąlygas galima sakyti jis tikrai gražus, bet ne nuostabus.
Kelionė į Namak druskų ežerą, Nushabad požeminis miestas ir nakvynė dykumoje
Pirmasis mūsų išvykos sustojimo taškas buvo senosios gyvenvietės arba tiksliau molio tvirtovės liekanos.
Kanatų sistema arba išmanusis vandentiekis
Persai Kanatų sistemą išrado dar I a. pr.m.e. Kanatai – tai giliai po žeme iškastų milžiniškų vertikalių šulinių sistema sujungta tuneliais, kuriais keliauja vanduo. Esant karštam ir sausam klimatui, kanatų pagalba vanduo gali būti transportuojamas ilgais nuotoliais be didelių vandens praradimo ir išgaravimo nuostolių. Kanatų sistema gali jungti daugiau nei 2000 tokių šulinių, taip aprėpiant ir aprūpinant vandeniu gana didelę teritoriją. Labai svarbu kuriant sistemą buvo paskaičiuoti atitinkamą nuolydžio kampą tarp skirtingų šulinių, kad vanduo nenustotų tekėti. Pats šulinys yra įrengtas po žeme, šulinio viršus visada būna kupolo formos, tam kad kuo ilgiau nesušiltų: šiltas oras visuomet kyla į viršų, o kad kuo mažesnis kiekis šilto oro liestų vandenį kupolo viršus susiaurėja iki minimumo, taip leisdamas vandeniui išlikti vėsiam. Taip pat papildomai į vandenį buvo dedama druskos, kad būtų išlaikomos geriamo vandens savybės. Vandeniui pasiimti buvo daromas gilus nusileidimas į šulinio apačią, kur įrengtas specialus vamzdis per kurį galima prisileisti vandens. Tokių šulinių Irane galima pamatyti labai daug.
Šalia Kanatų sistemos ir vandens talpyklos keliavome pamatyti Nushabad požeminio miesto, kuris po ilgo laiko buvo atrastas tik 2006-aisiais. Savo laiku čia gyveno apie 10 su puse tūkstančio gyventojų. Šis miestas laikomas senovės architektūros šedevru. Išvertus, „Noushabad” reiškia „šalto skaniausio vandens miestas”. Buvo manomos kelios šio miesto atsiradimo priežastys: galimai pasislėpti nuo labai karšto oro lauke. Visgi labiausiai miestas pasitarnavo kaip prieglobstis puolant priešams. Miesto gylis po žeme siekia nuo 4 iki 18 metrų, yra 3 lygiai, o žmonės be išėjimo į lauką galėjo nepertraukiamai išbūti net 4 dienas.
Saipa safaris arba kelionė į druskų dykumą
Keliavome į druskingąją Namak dykumą, nutolusią apie 60 Km nuo Kašano pamatyti druskų prarytą kadaise tyvuliavusį ežerą.
Keliavome į paskutinį kelionės tikslą – smėlėtąją dykumą palydėti saulės bei pabūti gamtoje, susipažinti, pabūti ir pabendrauti. Kelionės metu mus lydėjęs gidas ir drauge važiavę vairuotojai buvo įdomūs pašnekovai. Vakarieniaudami dalinomės mintimis ir diskutavome (jau tradiciniu tapusiu) klausimu, kodėl pasirinkom keliauti po Iraną… Kai tiek neigiamo atspalvio pateikiama žiniasklaidoje, kai pagrindinė žinia kuri pateikiama yra tik apie tai, kad Iranas gamina branduolinį ginklą ir pan. Kaip žinia Irane ne tik kad taikomos sankcijos, ir negali atsiskaityti kortele, taip pat yra blokuojamos įvairiausios prieigos prie interneto, todėl norint pasitikrinti el. paštą ar prisijungti prie Facebook paskyros dar prieš kelionę buvome susiinstaliavę įvairių VPN programėlių nulaužiančių blokus. Čia gyvenantys žmonės taip pat juos naudoja ir ne tik kad trokšta keliauti ir pamatyti kitus kraštus, bet ir labai daug žino ir labai plačiai mąsto… gal net kartais atrodo, kad yra daugiau apsišvietę nei eiliniai europiečiai ar amerikiečiai… Deja, turi daugybę apribojimų ir turi atlikti daugybę žingsnių vien tam kad turėtų galimybę išvykti iš šalies. Iš kitos gi pusės, matant kaip jie domisi pasauliu, kas vyksta už Irano ribų labai nudžiugino įdomia ir įvairiaspalve diskusija. Ir tai pasitvirtino ne vien po šios nakties pokalbių, bet ir sutikus daugybę kitų žmonių ir pašnekovų kelionės metu. Tiesa pasakius tikrai ne vienas sutiktas žinojo kur ir kas yra Lietuva.
Ryte visi draugiškai atsikėlę rinkomės prie pusryčių stalo. Tik rinkomės ne mes vieni. Niekada nebūčiau pagalvojusi kiek išalkusių padarų gali staiga supulti prie stalo, net nesupratau iš kur atskrido tas pulkas musių ir užgulė juodu sluoksniu morkų džemą. Dar pavyko išgelbėti mažyti gabalėlį ožkos sūrio ir pakramtyti sausos duonos su arbata.
Abyaneh
Išaušus iškeliavome į vieną seniausių kaimų Irane – Abyaneh, kuriame gyvena vos 300 gyventojų. Miestelis įspūdingas ne tik kalnine laiptuota architektūra, bet ir savo gyventojais. Toks jausmas, jog čia gyvena vien babytės ir diedukai, jaunimo čia nepamatysi. Stačios molinės gatvelės, daugybė apleistų pastatų ir neapsakoma panorama iškilus ant namų stogų.
Tik atvykus pirmiausia patraukė akį gyventojų apranga. Aprangos stilius rodėsi lyg koks buvęs senovėje, toks išlikęs ir iki šių dienų. Močiutės ryšėjo baltas gėlėtas skaras, pro šalį keliaujant prasilenkėme su seneliu, kuris vedėsi asiliuką vos panešantį kalną šiaudų. Toks jausmas, lyg miestas būtų sustingęs kažkur praeityje kur nėra nei išmaniųjų telefonų, nei automobilių… Įdomiausia kad babytės nors ir senyvo amžiaus, bet labai gyvybingos. Viena močiutė buvo ką tik prisiraškiusi mums nepažįstamų uogų saują plovė upelyje. Netikėtai priėjusi paėmė mano ranką ir subėrė jas visas man į saują… Jaučiausi nejaukiai – juk esu jauna ir galiu pati prisiraškyti, bet mus lydėjęs vairuotojas tik nusišypsojo ir mostelėjo ranka paragauti. Uogos buvo labai prisirpusios ir skanios. Pasidalinom su Tomu ir Jurgita, padėkojom močiutei ir iškeliavom toliau link tvirtovės ant kalno, nuo kurio ir atsiveria vaizdas į kalninę miestelio architektūrą.
Ši kelionė smarkiai pakeitė mano pradinius nusistatymus, lūkesčius ir tam tikrą įsivaizduojamą žinojimą apie Iraną. Kiekvienas sutiktas šioje kelionėje žmogus spinduliuoja nuoširdumu, smalsumu ir žingeidumu, nelieka jokių barjerų, tik atviras ir šiltas bendravimas. Džiaugiausi kiekviena akimirka praleista šioje šalyje. Dabar laukė kelionė gilyn į Pietus link Persijos įlankos, pakeliui aplankant Isfahaną, Jezdą, Širazą ir nuostabiąją Kešmo salą. Apie kelionę į Persepolį, maisto paieškas, išskirtinai nelegalias maudynes jūroje ir dar daugiau nuotykių II-oje pasakojimo apie Iraną dalyje jau netrukus…
http://diana-minilietus.blogspot.sg/2018/01/iranas-atvirai-ir-nuosirdziai-i-dalis.html
pirmas 
79tieji 
ipvoisas