Iranas: 2009 liepa Irane

Paskatinta to, kad šiame puslapyje dar niekas neparašė apie Iraną, nutariau šia spragą nors šiek tiek ištaisyti. Šiek tiek, nes nemėgstu rašyti apie savo keliones, man kur kas labiau patinka apie jas pasakoti. Irane teko būti pernai vasarą, liepos mėnesį. Jei, kas ryšites ten keliauti tokiu laiku, tikrai neišsigąskite, jei pasiseks, Teheranas jūs pasitiks 43 laipsnių pagal Celsijų temperatūra, bet jūs visada galėsite pasislėpti nuo karsčio jo turguose, kurie yra dengti ir todėl gali būti puiki slėptuvė nuo vasaros kaitros. Be to juk ir nebūtina sėdėti Teherane, nors miestas tikrai smagus, nepaisant net ir automobilių kamščių ar užterštumo. Į Teheraną aš patekau po daugiau nei savaitės praleistos vakariniame Irane, pirmas miestas, į kurį atvykau buvo Tabrizas, kadangi važiavau autobusu iš Stambulo. Pisipažinsiu, iš pradžių Iranas mane šiek tiek išgąsdino, nors jau prieš tai, esu keliavusi ne po vieną musulmonišką valstybę. Iš pradžių viskas atrodė taip griežta, juk žinojau tokius dalykus, kurie ne iš geriausios pusės reprezentavo šią šalį, iš kurių mažiausias tas, kad reikia laikytis griežto aprangos kodo, alkoholio vartojimas didelis nusikaltimas, homoseksualumas baudžiamas mirties bausme ir daugelis kitų. O dar vietinis vyrukas iš CouchSurfingo liepė būti atsargiai ir jei sustabdys policija, sakyti, kad susipažinome atsitiktinai gatvėje ir, neduokdie, neminėti jokių keliautojų puslapių. Bet ilgainiui paaiškėjo, kad baimės akys tikrai didelės ir nėra ten taip viskas blogai, kaip galėtų atrodytų, o užseniečiams galioja biški kitokie įstatymai nei vietiniams ir, kas svarbiausia, jie yra besąlygiško persiško svetingumo įkaitai.
Kas verta dėmesio vakarinėje Irano dalyje? Galite aplankyti Tabrizą, tikrai simpatiškas miestas, šalia jo yra Kandovanas, kaimelis iškaltas olose, bet Middle East’e tokių vietų pilna, tai jei kažką panašaus matėte, galbūt ir neverta ten vykti. Bet greičiausiai, kažkur kitur bus sunku rasti tokį kaimą, lietuviškais mąsteliais, visą miestelį, kaip Masuleh. Jis išsidėstęs ant kalno šlaito ir kyla viršun terasomis, idomu tai, kad aukštesnio lygio gatvelė yra žemesnio lygio namo stogas. O jei nepatingėsite pavažiuoti keliasdešimt kilometrų, pamatysite įspudingą gynybinę tvirtovę Rudkhan , stovinčią kalno viršūnėje ir apsupta tankių miškų. Tarp kitko, iki jos reikės įveikti tūkstančius laiptelių, pasiruoškite kopti kokį pusvalandį, jei ne daugiau, bet vaizdas bus tikrai vertas jūsų pastangų. Man teko aplankyti šią pilį penktadienį, kai iraniečiams yra laisvadienis, žmonių buvo tikrai labai labai daug.
Dar kas man įstrigo iš kelionės po vakarinį Iraną, tai apsilankymas mineraliniuose šaltiniuose, kur teko pamirkti keistai kvepiančiame vandenyje, kuris esą gydo daugelį ligų. Bet tikrai ne vanduo įstrigo į mano atmintį, bet padidėjusio kūno plaukuotumo Irano moterys, vėliau aš jau nesistebėjau muziejuose matydamas ūsuotų ir su vienu vešliu antakiu persų karalienių paveikslus ar nuotraukas. Tarp kitko, pamatyti žavias (iranietės moterys tikrai labai simpatiškos) moteris su maudymukais, galės tik moterys, o ne jų bendrakeleiviai vyrai, kadangi moterų ir vyrų baseinai griežtai atskirti.
Tarp kitko, net liepos menesį vakarinis Iranas, ruožas prie Kaspijos jūros labai žalias, dėl čia esančių ryžių laukų. Taip kad, jei norite pajusti tikrąjį karštį ir pamatyti išdžiuvusius plotus, turite traukti piečiau. Dykumų peizažo gerbėjams rekomenduoju važiuoti dieniniu, esą greituoju traukiniu, iš Teherano į Yazdą, arba atgal. Tikrai patirsite nepakartojamų įspūdžių;)
Bet mano nuomone, į Iraną verta keliauti ne dėl gamtos grožio, mečečių spindesio, istorinių paminklų ar valdymo sistemos, bet dėl žmonių. Jie iš tikrųjų yra išskirtiniai: draugiški, mandagūs, paslaugūs, smalsūs. O kažko panašaus į persišką svetingumą dar niekur kitur neteko patirti. Tarp kitko, svetingumo apraiškos prasidėjo, vos įžengiau į muitinės pastatą, su džiaugsmingu „wellcome”, nepaisant ilgiausios eilės, buvau pasodinta prie pareigūno tikrinančio pasus, kuris greitai patikrino mano pasą ir įleido į Irano Islamo respubliką. Ir, nemanau, kad eilėje stovintys nereiškė pretenzijų dėl tokios neteisybės, nes bijojo pareigūnų, žmonė ten tikrai drąsus, nevengiantys viešai pareikšti net savo politinės nuomonės priešingos oficialiai. Tiesiog, persai yra svetingumo įsikūnijimas.
Rekomenduoju visiems, kurie turi galimybių nedvejoti ir aplankyti šią puikią šalis, nes mano trumpas pasakojimas tik blankus šešėlis liudijimo, kokia tai idomi šalis ir kokie puikūs jos žmonės.