Na pagalvojau, kad ir aš galėčiau papasakoti savo prisiminimus iš vasaros atostogų. Mūsų kelionė driekėsi iki Makarskos, Kroatijoj. Taigi pradedu.
2004m liepos 11d… iš kaimo iškviesta močiutė vaikams… surašytas jai instruktažas …pakuojami daiktai… Išvykstam keturiese – aš, vyras ir sesuo su vyru… Išvykimo laikas – 22val… Transportas – benzinu varomas Renaul safrane ir dar be kondicionieriaus… Už vairo sėdam mes su vyru – vyras su vairu, aš su žemėlapiu ir akiniais ant nosies. Sesuo su vyru bando gale snausti išlaužinėdami įvairiausias jogų pozas. Lietuvos muitinėj paklausia kur vykstam, patikrina miegančius veidelius ar sutampa su pasų abrozdėliais, paklausia apie mašinos eurodraudimą ir palinki gero kelio… Važiuojant per Lenkiją baigia uždusinti fūros, užknisti lenkiški keliai… Miegas ima laužti periodiškai kas dvi valandos-ginamės riešutais, sausainukais, energetiniais gėrimas ir plepalais… Apie 5val ryto pasiklaidžiojam po Varšuvą, kol galų gale degalinėj gaunam ranka nupieštą instrkciją kaip ištrūkti iš to miesto reikiama kryptim. Dėkoju dievui, kad vyras susikalba lenkiškai. Pati lenkija palieka nykų ir slogų vaizdą – ją pavadinčiau fūrų, motelių ir klaikių reklaminių iškabų šalim…
Įvažiavus į pietinę lenkiją jau darosi gražiau.. prie vieno motelio sustojam papusryčiauti… 8val ryto… Toliau vėl judam, kol surandam degalinę su normaliu tualetu ir prausykla – tada kaip katinai po valgio prausiamės, įgaunam žmogišką pavidalą ir imam grožėtis vaizdais per langus, nes pasirodo pirmieji kalnų vaizdai… tik jie palyginus su tuo kas dar laukia-menkniekis.
Kelionės tikslas tą dieną – pasiekti Čekijos miestelį Kaplicą, kuris yra netoli Austrijos sienos… Nuo pietų (jau tiksliai nebepamenu) apsikeičiam vietomis ir bandom gale miegoti – bet… kur tau ten miegosis, kai rūpi akis išsprogdinus vėpsot per langus… Pro šalį bėga Čekija su begale labai gražių mažų bažnytėlių, įdomia architektūra, kiemais, kurie pilni pristatyti molinių nykštukų ir kitokių figūrų… ir tik magistraliniuose keliuose pavyksta šiek tiek numigti…gal kokias dešimt minučių… vėl stabtelim užkąsti, bet lyjantis lietus priverčia tai daryti paskubomis… pagaliau šiek tiek vėl paklaidžioję po tuos magistralinius kelius patenkam į Kaplicą… susirandam turistų infocentrą, kuris jau baiginėja darbą… ten mergina sunkiai bekalbanti angliškai šiaip ne taip supranta, kad mums reikia nakvynės ir duodama adresą pensiono pasisiūlo mus palydėti, mat ji ten netoli gyvena … o ir be jos būtume sunkiai turbūt radę…. pensionas priklauso tokiai bobutei, kuri kalba tik čekiškai. Šiaip ne taip mūsų vyrai su ja čekų-lenkų – rusų ir estų pagalba sudera už žmogų po 11 eurų… Pagaliau po pusantross paros galima bus išsimiegoti. Tiesa, mums su vyru dar labai knietėjo išeiti į kokį alubarį čekiško alaus prisiragaut, bet lauke žiauriai pylė lietus, o ir nuovargis darė savo. Terasoje pavalgėm vakarienę, atsipūtėm, visi likę dar spėjo ir dušu pasinaudot, o aš kadangi buvau paskutinė – tai jau nebesulaukiau ir nulūžau miegoti.
Visas pensionas alsavo bobulytės dvasia: raukinukai, niekučiai, dirbtinės gėlytės, paveiksliukai ir pan., bet buvo dzin – svarbu buvo lova ir dušas.
Ryte jau aš pasimėgauju savo dušu, papusryčiaujam, susipakuojam ir judam link Austrijos – tikslas didysis Alpių kelias. Čia jau prasideda fantastika. Vos tik įvažiavus į Austriją apstulina pedantiška tvarka ir grožis. Per langus nespėjam dairytis į kalnų grožį, puolam fotkinti per langus. Liūdina tik tai, kad oras apniūkęs ir lynoja. Tačiau tai tik irgi išėjo į naudą, nes pasivaikščiojom debesyse tikrąja to žodžio prasme.
Judam alpių keliu vis stodami, žagsėdami nuo vaizdų ir be perstojo fotkindami – kompe dabar guli virš 700 fotkių. Vienu metu įvažiuojam į absoliučią baltumą – aplink vien sniegas, virš galvos rūkas, debesys, vienintelis kitokios spalvos kelias prieš nosį – nes daugiau vien baltuma. Ir staiga atsiveria gražiausi vaizdai. Kalnuose ganosi ir skimbčioja kalnų karvės – milkos. Kai kur ganosi kalnų ožiai, bėgioja švilpikai. Kelias vingiuoja ir apsisuka kartais visu 360 laipsnių kampu. Būna net nejauku kartais. To grožio neapsakysi – viską reikia pamatyti savo akimis arba bent jau mūsų šimtus fotkių pamatyti.
Artėja vakaras, o tolimesnis mūsų nakvojimas nebeaiškus. Po truputį leidžiamės į Alpių kelio galą. Prasideda maži miesteliukai. Beje, pilnos Alpės mažų bažnytėlių, koplytėlių… Pasidairai po kalnus ir įvairiose jų vietose matai – keli namukai ir koplyčia. Atrodo, kad kiekvienam namui privalu turėt po savo koplyčią.
Stabtelim vienam iš miesteliukų apačioje ir užėję į pensioną klausiam kiek kainuotų mums nakvynė, nes esam girdėję kad brangu Austrijoj. Ir vėl bobutė mums pasiūlo nakvynę po 17,5 euro apytikriai – mums sakė bendrą sumą už visus, tai padalinus panašiai gavosi. Gavom du kambarius su pusryčiais. Bje sočiais ir dar į kelionę prisidėjom. Ir bendru dušu-vonia ir tualetu aukštui. Bet kadangi ten tam aukšte gyvenom tik mes ir dar viena panelė, tai viskas kaip ir mūsų buvo.
Įsikūrę, užkandę išeinam pasivaikščioti po miestelį. Tai jau buvo pirmas vakaras atokvėpio – ramu, aplink kalnų peizažai, miestelyje nerasi nei vienos netvarkingos vietos, per miestelį teka kalnų srauni upė.
Paragaujam austriško alaus kavinukėj. Sutemus irgi atsiveria puikūs vaizdai – naktis su pilnatim, kaimelių žiburėliai kalnuose, apšviestos koplytėlės. Vakare grįžus į kambarius supučiam fotkes į laptopą, įkalam lietuviškos degtinės, kad užmigt pilnam įspūdžių ir krentam į lovas.
Italijos maži kaimeliai labai primena čigonynus. Oras ima kaisti. Jaučiam kad trūksta kondicionieriaus. Daugiausia važiuojam magistrale.. Galiausiai užsukam į paskutinį miestą netoli sienos Trieste ir bandom surasti kokią kavinę, kad paragauti itališko maisto. Varge varge… Aplink vien kiniečių kabakai. O kur itališkas maistas????????????? Galiausiai susirandam kažkokią landynę vadinamą užeiga ar kavine – nežinau ir jau neturėdami vilties tarp kiniečių maisto rasti ką geriau sėdam valgyti.
Padavėja kukuoja tik itališkai. Kai mato kad nesusikalbėsim – ant atšviesto lapo pabando sužymėti maždaug kas kur koks maistas-chiken tomato ir pan. tiek kiek sugeba. Galiu pasakyti, kad pinigų kanavo nemažai, o atrakcijos nulis. Tik tiek, kad užsidėjom pliusiuką, jog valgėm Italijoj. Jau geriau būtume savo rūkytų dešrų užkapoję.
Prisikimšę Itališko maisto (o labai norėjosi pasakyti mėšlo) judam link Kroatijos. Kertam ramiai Slovėniją ir pagaliau vakare pasiekiam KRK salą. Beje, tiltas kaip ir dauguma geresnių kelio atkarpų brangiai mokamas. Moki pinigus – kunas tiek pirmyn, tiek atgal. Vos pravažiavus tiltą apsistojam vienam kaimelyje ir šiaip ne taip gaunam nakvynę vienam name, kuriame sesuo buvo apsistojusi pernai. Susimokam po 11 eurų ir pasiliekam 2 parom. Daiktus į šoną ir bėgte prie Adrijos. Pliažo jokio – tik uolos ir padaryti laipteliai nulipti į vandenį. Bet vanduo ten buvo kur kas skaidresnis, nei Makarskoj. Vyrai svaigo nuo nardymo ir visokių kriauklių traukimo iš dugno. Beje, reik būt labai atsargiam, nes pilna Jūros ežių, kurie stipriai ir skaudžiai sužeidžia.
Pabuvę KRK saloje dvi paras (dieną leisdavom pajūry, o pavakariop traukėm į kitus miestelius, esančius saloje), iš salos pasukom link Makarskos miestelio. Kelias ilgas ir karštas. Beje, ir vingiuotas, siaurokas. Greičio neišlauši. Vat atrodo jau matai tau reikalingą miestelį, o kol nuvingiuoji pajūrio vingiais praeina daug laiko.
Pakeliui, netoli Splito miestelio pamatėm mėlyną jūrą ir nerealius vaizdus. Tik ir ten pasirodo kultūros stoka egzistuoja, nes ant to gražaus apžvalginio šlaito buvo priversta ir senų sofų, šaldytuvų, mašinos griaučiai…
Makarska
Pirmą vakarą buvom nukabinę visi nosis, nes visiems nepatiko Makarskos pagrindinis pliažas. Žmonių kaip Palangoj, akmenys, jūroj vanduo visai drumstas – ogi vyrai tai panardyt atvažiavę. Pavėsio nelabai gausi – skėčius nuomokis. Jau pikti visi buvo…. oi oi… Tačiau kitą rytą, visi pikti ir nelaimingi nutarėm pavažiuoti už Makarskos ir paieškoti nuošalesnių vietų prieiti prie jūros. Šiek tiek pavažiavę pamatėm pristojusių mašinų pakelėj ir nusileidom apačion prie jūros. O varge… Grožis nerealus! Suradom tokią gražią ir apyramią lagūną, kad iškart visiems nuotaika pakilo ir ten ėmėm pastoviai leisti laiką. Kas buvo labai faina be to grožio, kad iki 15val dienos turėjom pavėsio sočiai, nes ten buvo didelė uola ir išgaubta, tarsi stogas. Žmonių ten užsukdavo nedaug. Vanduo daug skaidresnis. Viskas kaip iš tų gražių filmų. Beje, visa Kroatija dienos metu skleidžia vieną savotišką garsą – net važiuojant mašinoj jis girdisi. Jį skleidžia tokie gyviai – berods cikadom vadinami.
Važiuojant per Kroatijos kaimus, o ir pačioj Makarskoj, centrinėj senamiesčio aikštėj matosi karo pasekmės – sušaudyti pastatai su kulkų išvarpytomis sienomis. Pasidaro kartais ir šiek tiek nejauku.
– – – –
Dar keli pastebėjimai iš kelionės: kuo toliau važiuoji į pietus link Dubrovniko – tuo pigesni kambariai. Maistas palyginti pigus. Pvz didžiulė – nu net labai, nors ten skaitosi vidutinė pica, kepta pečiuje apie 15lt – suvalgyt nelabai įmanoma. Alaus gert ten neapsimoka, nes nėra pigus, o ir niekuo neypatingas – jau geriau vynas arba tas vyno kokteilis su soda, vadinamas – GEMIŠT.
Parduotuvėse maisto kainos normalios, tik mėsa labai brangi.
Vanduo jūroj beprotiškai sūrus ir siaubingai kelia į viršų – nudžiūvus ant kūno lieka balti druskų kristalai.
Geriausia pinigus vežtis kortelėje – bent ja Makrskoj kavinėse daug kur atsiskaitinėjo arba net naktį nusiimdavom nuo bankomato. Be to atsiskaitant kortele, kursas kur kas mažesnis.
– – – –
Atbuvę keturias dienas Makarskoj sėdom 12val dienos į savo mašinuką ir pasileidom atgalios namo. Dar tiesa, užsukam į savo lagūną atsisveikinti ir išsimaudyti.
Po to, vėl už vairo aš ir vyras. Magistralėj oro temperatūrą rodo pavėsyje 34 karščio. Mašina be kondicionieriaus. Prakaitas varva, stogas važiuoja, atdari langai švilpia. Bet ritamės link namų atkakliai. Vėl Slovėnija, Austrijos nuostabios magistralės, Slovakijos magistralė – sesuo gale jos atsibunda ir pareiškia, kad ji mokama. Nu labas rytas, kai mes jau ją sėkmingai baigiam pralėkti . Dėkui dievui, nieks neparišo. Iš slovakijos vėl Čekijos nedidelis kampelis kertamas ir Lenkija su savo baisiais keliais. 8val ryto mūsų jėgos jau išsenka, ir sodinam už vairo niurzgančią sesę su vyru, prieš tai degalinėj sustoję papusryčiaut. išlipus iš mašinos jau važiuoja stogas, mėto į šonus nuo nuovargio ir nemigos. Toliau jau mes miegam. Į Lenkiją vėpsot nebeįdomu. Atsibundu tik Varšuvoj pasidairyt ir kai vos ne mūsų panosėj nutrenkia motociklininką… nejauku, bet toliau riedam. Pagaliau Lietuva… Ir kaunas… Per langą moja mažiukas ir mama. 15,30val…
– – – –
KELI PATARIMAI
Kelionė mums dviem atsiėjo kažkur apie 2300lt su viskuo. Na gal dar koks 100lt maistui, kurį vežėmės. O šiaip tai savęs per daug nevaržėm, bet ir labai jau šikarnai neišlaidavom. Pvz parsivežėm vat 6 rūšių gėrimų įvairių iš tų parduotuvių ant sienos. Iš tiesų, tai labai nustebom grįžę ir susumavę išlaidas. Tik patariu pvz Kroatijoj pinigus nusiiminėti nuo kortelės arba atsiskaitinėti ja, nes šiaip keičiant keityklose – gaunasi kad 1lt – 10kunų, o per banko operacijas (bent jau mūsų Vilniaus banko korta) – skaičiuoja kitu kursu – 0,8lt – 10kunų… Vat dėl to daug išlošėm. O šiaip Kroatijoj labai puikiai eurai gyvuoja. Net ir už kelius važiuojant gali atsiskaityti eurais. Tik aišku patarčiau turėti kunų, nes eurais jie ten vos ne dvigubai nuplėšia. O Čekijoj – jau su eurais ir kortelėm bėda, nes prekybos centrai reti kurie priima korteles. Ten jau reik keistis keityklose į čekiškas kronas. Dar paieškojus gali tik degalinėse užsipilti su kortele, ir tai nevisur.
Visoj Kroatijoj beveik kiekvienam name gali gauti nakvynę. Jie pagrinde iš to gyvena – kaip Palangoj. Pvz Makarskoj tik įvažiavus stovi su plakatais pakelėj ir siūlo. Mums pasiūlė, mes suderėjom kainą – tada paskui tą šeimininką atvažiavom, apžiūrėjom ir pasilikom. O paskui jis mums parodė – palydėjo kaip nuvažiuoti iki centrinio pliažo, net kur mašiną galima nemokamai pastatyti. O vakare jau tiesiog patys ėjom pėškom ir ieškojom kaip nusileisti į miestą.
Užtrukom 10 dienų – sekmadienio vakare 22val išvažiavom, o grįžom trečiadienį po pietų. Na bet mes važiavom pvz atgal – nedarydami nei vienos nakvynės – tik stabtelėjimus į WC ir pavalgyt. Tai kelionė atgal truko 1 parą ir kelias valandas.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas