Ir vėl Kipras

Ne veltui, oi tikrai ne veltui senolių išmintis byloja, kad “žodis ne žvirblis: išskrido – nepagausi”. Nepraėjo nei keturi mėnesiai po mano tvirtu tonu pareikšto “Labai baisiai Kipras netraukia, bet neatmetu galimybės kada nors sugrįžti”, kai bumbt ir nutiko būtent taip. Tiesa, tai buvo pusiau priverstinė kelionės kryptis. Kadangi mano mažyliams spalį suėjo dveji, kaip žinia, skrydžių bendrovės juos jau prilygina rimtam dešimtmečiui bei taiko atitinkamą kainą. Tad rugsėjis buvo pats palankiausias momentas ištrūkti visai šeimai, visiems keturiems, bet susimokėti jaučiamai mažesnę sumą. Turėjome nemažai kriterijų – turėjo būti šilta, bet ne baisiai karšta, gera ir patogi gyvenamoji vieta, ir, svarbiausia, tiesioginis ir ne itin ilgas skrydis.

Kaip suprantate, pagal iškeltus kriterijus didelio pasirinkimo kaip ir nėra, o čia dar pasimaišo geri bilietai į Kiprą, ir… Na, kodėl gi ne. Prie mūsų prisijungia draugų pora su vos pora mėnesių už mūsiškius jaunesne dukryte ir atostoginis ekipažas jau suformuotas – keturi suaugę ir trys mažiau nei dviejų metų amžiaus keleiviai. Sounds fun. Įdomu, ar taip pat fun bus ir lėktuve, juolab, kad keltis skrydžiui reikia apie trečią val. ryto. Mūsų atžalos šitokiais ekstrymais dar neišbandytos, iki šiol didžiausias kelioninis pasiekimas buvo Palanga. Laiko atžvilgiu – kelionės trukmė panaši, bet reikia nepamiršti, kad iš lėktuvo neišlipsi pasivaikščioti, į automobilį nereikia jokių chek-in’ų, na ir kas be ko ne trečią ryto į tą Palangą išvažiavome.

Bet viskas praėjo labai sklandžiai, vaikai buvo ramūs, netgi po gerą valandą dar pamiegojo, tad be didelių nesusipratimų ir ekscesų atvykome į Larnakos oro uostą, kuriame mūsų šeimų jau laukė iš anksto užsakyti du taksi. Sumokėjome jiems, berods, 25€ iš viso. Tiesa, atstumas tebuvo 8-9 kilometrai, nes ieškodami gyvenamosios vietos specialiai rinkomės kaip įmanoma protingai artimesnę vietą oro uostui.

Taigi, galų gale apsistojome Villa Bella, esančioje Perivolia miestelio ribose – specialiai akcentuoju “miestelio ribose”, o ne miestelyje, mat realiai tai yra vilų bei apartamentų kompleksas, stovintis praktiškai pliaže, tačiau viduryje laukų. Iki pačios Pervolijos – apie penki km. Tai reiškia, kad ir artimiausia parduotuvė yra už 5 kilometrų, tačiau šitą išsiaiškinome dar vėliau. Beje, mašinos mes neužsisakinėjome… Bet apie viską iš eilės.

Taigi, vila. Vieta visai gera, nepaisant mano panaudoto termino “vidury laukų”, kuris nėra labai tikslus, nes Kipre šiaipjau tuščių plytinčių laukų taip, kaip mes, lietuviai juos suprantame, apskritai nėra. Šalia mūsų vilos buvo ir daugiau namų, apartamentų, viešbučių, bet tai tikrai nebuvo urbanistinė zona, tad paprasčiau yra sakyti “vidury laukų” ir nebesiplėsti. Šiaip tai iš tikro rekomenduoju, ir labai smarkiai, šią vilą, jei norite ramių, šeimyniškų atostogų. Vienintelis trūkumas, jei tai apskritai yra trūkumas, yra jau minėtas atstumas iki parduotuvės. Toliau tiesiog nėra prie ko prisikabinti – namas naujas, gražus, puikiai įrengtas, “draugiškas” vaikams (palikta gausybė žaislų, knygučių, stalo žaidimų, yra net vežimėlis ir automobilinė kėdutė). Didelis izoliuotas vidinis kiemas, kuriame vaikai gali žaisti. Už 20 metrų nuo vilos – baseinas. Jei baseinas neįdomu, tai už 200-300 metrų ir jūra sekliu smėlėtu dugnu, puikiai tinkamu tiek vaikams, tiek suaugusiems. Vila priklauso anglei savininkei, su kuria kontaktavau tik telefonu ir per Airbnb, bet šalimais gyvena kita jos tautietė, kuri atlieka vadybininkės pareigas ir suteikia visa reikalingą informaciją ar pagalbą.

Žodžiu, per visas mano keliones tai buvo neabejotinai geriausia vieta, kurioje teko apsistoti. Ir dar kaina – už šį malonumą sumoje sumokėjom 650€ vienuolikai naktų. 60€ nakčiai, nuo dviejų šeimų su vaikais, už visa namą! Geresnio kainos ir kokybės santykio nebūna. Tiesiog nebūna.

Nenuostabu, kad pirmas tris dienas niekur iš namo ir nelindom, žinoma, išskyrus baseiną ar paplūdimį. Tomis dienomis, kai atvažiavome, pataikėm ant nueinančios vasaros karščio bangos – visa savaitę laikėsi 32-34 laipsnių temperatūra, per visa vasarą įkaitęs jūros vanduo buvo tikrai ne mažiau kaip 27 laipsniai, tad tiek mes, tiek vaikai mirkdavome neišlipdami valandomis.

Vienintelis šiek tiek iš vėžių mūsų atostogas pamušęs dalykas buvo parduotuvė. Kaip jau minėjau, mašinos iš pradžių nesinuomojome, kažkaip buvom nusiteikę prasisukti ir be jos, arba, jei tiksliau, šnekėjome taip: – jei jau imti mašiną, tai tam, kad pakeliauti po apylinkes, o ne tam, kad važinėti iki parduotuvės. Nuo mūsų vilos už gero pusantro kilometro buvo kioskelis, bet pasirinkimas jame – švelniai tariant skurdus. Galima nusipirkti pieno, alaus, duonos, ryžių, makaronų, na ir viskas – o ką, neužtenka?

Taigi, po privalomojo vizito į šį kioską tik įsikūrus, pradėjome svarstyti alternatyvas. Internete buvau suradęs informaciją apie Perivolijoje esantį nedidelį, bet neblogą supermarketą, iki kurio dar ir autobusas važiuoja, tad po neilgo svarstymo priėjome tokios išvados: prie progos tą supermarketą aplankysime, o dabar tiesiog išsikviečiam taksi, nuvažiuojam į didžiausią prekybcentrį, ten rimtai apsiperkam 3-4 dienom ir ilsimės. Kaip tarėm, taip ir padarėm – du iš mūsų kompanijos suaugusių nuvažiavo į prie Larnakos esantį Carrefour, gerai apsipirko, ir grįžo. Taksistui atseikėjom gerus 30€, na bet žmogus sąžiningai juos užsidirbo – suvežiojo pirmyn, atgal, laukė prie parduotuvės daugiau nei valandą ir dar padėjo sunešiot maišus. Apskritai Kipre jaučiasi, kad vietiniai žmonės suvokia, jog tiek jie patys, tiek ir visa šalis gyvena ir laikosi iš turizmo, todėl yra paslaugūs ir turistams padeda, kiek gali.

Beatostogaujant ir ilsintis vieną pavakarį neplanuotai prireikė įsigyti kelias smulkmenas. Aš sugalvojau, kad čia puiki proga pajudėti, prasieiti iki Pervolios supermarketo ir apsižiūrėti aplinką. Maloniai šiltą pavakarę (+32, 16val.) įsimečiau butelaitį vandens ir nukulniavau pagrindiniu keliu. Einu einu, nieko nėra, tik apytuščiai apartamentai ir viena kita taverna. Ir, aišku, nieko panašaus į parduotuvę. Bet taip po truputį, visai smagiai pasiekiau ir pačią Perivoliją, užsukau į suvenyrų parduotuvėlę, radau, ko ieškojau (ok, ką jau čia slėpti, pirkau cigaretes) ir, dar kažkiek pasimalęs po to miestakaimio centrą ir neradęs jokio supermarketo, grįžau atgalios.

Užbėgant įvykiams už akių, turiu papasakoti, kad po kelių dienų ryte su kolega sėdom į autobusą (prie pat mūsų vilų komplekso yra ir stotelė, joje stoja 429 maršrutas, važiuojantis iš Larnakos centro per oro uostą iki Perivolijos), dar kartą nuvažiavome į Perivoliją, šį kartą dar pasiklausėme žmonių, ir greitai pasiekėme ir tą nelemtą supermarketą. Pasirodo, pirmą kartą man pritrūko kokių 200 metrų, kad jį pamatyčiau. Na, ką padarysi. Bent jau pasivaikščiojau smagiai. Pasikartosiu, šalis orientuota į turistus – tad tik užėjus į supermarketą, pasigavau pirmą pasitaikiusį darbuotoją ir paklausiau, ar bus pagalbos su pirkinių pargabenimu. No problem, sako anas. Na, tai mes ir prisipirkom tiek, kad dviese niekaip patys autobusu neparsivežtume. O tada kitas darbuotojas atvažiavo su parduotuvės pikapu, surinko produktus, mus, ir nuvežė iki pat kiemo. Klientų aptarnavimas – aukštumoje.

Pasinaudoję tuo, kad pro mūsų vilą važiuoja autobusas į Larnaką, vieną dieną visi į ją ir išsigrūdome. Tiesa, dėl vaikų laikas, kurį galėjome jai skirti, buvo ribotas, viso labo apie tris ar keturias valandas, bet jei jau labai taip atvirai, tai nesijaučiau kažką baisaus praradęs. Atvažiavau į Kiprą nusiteikęs pabūti ramiai, sėsliai ir pasiilsėti, kiek įmanoma tą padaryti, ganant dvimečius dvynius, tad bet koks papildomas nukrypimas nuo šios idėjos buvo tik visai malonus bonusas. Pasivaikščiojome pagrindiniu Larnakos bulvaru, prisėdome labai šiaipsau pavalgyti “Alexander’s” restorane (neikit ten, prastas maistas), supažindinome vaikus su ledais, ir tada mano žmona neatlaikė. Pamačiusi autonuomą įšoko į vidų, išsiaiškino sąlygas ir detales bei pasiėmė pasiūlymą “apsvarstymui”.
Apsvarstymas, aišku, baigėsi tuo, kad grįžę į savo vilą persižiūrėjome kitų autonuomų pasiūlymus (name yra ir wi-fi, kurį aš praminiau zombie-fi, kas puikiai iliustruoja jo kokybę ir veikimo principus) ir galų gale viskas baigėsi dailiu Nissan Note su automatine pavarų dėže likusioms šešioms kelionės dienoms (plius rytui iki oro uosto). Žodžiu, trys dienos vienai šeimai, trys dienos kitai šeimai.

Iškart atsakau į neabejotinai kilsiantį klausimą: taip, išvažiavau prieš eismą. 🙂 Tris kartus. Bet visus kartus tai nutiko kažkur krašto keliuose. Neprisidirbau nei miestuose, nei sankryžose, nei žieduose. Vienintelis momentas, kai užsimiršdavau, tai po ilgesnio prisiparkavimo – ateini, sėdi į mašiną, užsivedi ir nuvažiuoji. Ir tik po to prisimeni, kad šiek tiek ne ta puse. Na, arba tau primena tavo juostoje priešpriešiais pasirodžiusi mašina. Beje, Kipras pasižymi labai įdomia idėja – nuomotos mašinos išsiskiria raudonos spalvos valst. numeriais. Reguliarūs numeriai yra arba balti, arba geltoni, todėl raudoni numeriai iš toli atkreipia dėmesį ir signalizuoja “Atsargiai, gali būti mulkis už vairo”.

Pirmą kelionės dieną pakankamai anksti išvažiuojame link Pafoso. Tikslas gan paprastas, skirtas pamaloninti vaikus – zoosodas. Atstumas – apie 130km., didžioji dalis jų – autostrada. „Ai, tai greitai nuvažiuosim, nėr ko čia labai sukt galvas“, šnekamės tarpusavyje. Išvažiuojam. Po trisdešimt km. vaikas apsivemia. Pafose stringam gatvelėse ir sankryžose. Vaikas dar kartą apsivemia. Galų gale, praėjus daugiau nei dviems valandoms po išvažiavimo, artėjame prie zoosodo. Bet kad viskas nebūtų taip paprasta ir lengva, likus kilometrui iki zoosodo vaikas apsivemia trečią kartą. Kai keliauji su dvyniais, tokie epizodai turi vieną privalumą – net ir paėmus kiekvienam tik po vieną pamainą drabužėlių, esant poreikiui, kažkuriam vienam pamainos gaunasi dvi. Bent tiek gerai, nes kelionės pradžia nekokia – ima nervas, o dar namo grįžt reikės. Planavom atvažiuoti kokia pusei dešimtos, kol nėra karščio, atvažiavom vienuoliktą, kai visi gyvūnai išsislapstę pakampėse, plieskia saulė, temperatūra laikosi netoli +35, ir visi jaučiamės nugeibę.

Zoosodas buvo pakankamai neblogas, nors ir mažesnis, nei tikėjausi, bet didžiausias kelioninis šios dienos pravalas buvo neįvertintas faktas, jog mūsiškiai zoosodui dar per maži, ir dauguma tų gyvūnų jiems bus tiesiog neįdomūs. Viso vizito į šią vietą neabejotinas highlight‘as vaikams buvo netikėtai atrastas apšvietimo stulpas „kaip pas senelį“. Ir dzin visi kupranugariai, visos žirafos ir stručiai. Kam jie reikalingi ir įdomūs, kai yra stulpas su lempa. Perfrazuojant seną, šiek tiek nepadorų anekdotą apie Buratiną, „kam man ta Malvina, kai yra švitrinis popierius“.
Su vyresniais vaikais, be abejo, labai nebloga vieta atvažiuoti. Nėra gyvūnų čia pernelyg daug, bet pažiūrėti užtenka. Be mano jau minėtų gyvūnų, dar yra tigrų, krokodilų, dramblių, milijonas paukščių ir, kad jau kalbam apie paukščius, dar tris ar keturis kartus per dieną rengiamas specialus papūgų bei pelėdų šou, už kurį atskirai mokėti nereikia, jis jau įskaičiuotas į bilietų kainą.

Tikrai visai smagus tas šou, papūgos gerai išmokytos: ir vežimukus stumia, ir krepšinį žaidžia, ir figūrėles pagal formas išrūšiuoja. O pelėdos – labai įspūdingos, skraido virš galvų net vėją sukeldamos. Beje, čia puiki proga paminėti, kad nereikia būti mikimauzais, ir jei programos vadovė pasako, jog dabar skris didžiausia ir agresyvi pelėda, ir negalima stotis ar tiesti rankos virš galvos, tai paleisti savo mažų vaikų tą daryti nereikia juo labiau. Nesuvokiamas tėvų aplaidumas. O po to sėdi, žvalgosi, atseit „o kas čia tokio, ką jau mes ne taip padarėm“. Žodžiu, supermamos – tikrai ne vien Lietuvos kultūrinis paveldas. 🙂

Beje, iliustracijai pasiskolinau šios pelėdos nuotrauką iš kažkokio blogo. Verta paminėti, kad ši – būtent ši, Pafoso zoosodo – pelėda, yra žvaigždė bei vaidino Hario Poterio pirmame filme. Tad jei turite šeimoje HP gerbėjų, pats laikas įsijungti fangirl‘inimo rėžimą ir varyt tiesiai į Pafosą.

Iš zoosodo patraukėm pakeliui ieškoti kokios nors kavinukės ar pliažo, mat vaikams reikėjo pietų miego. Ir visai netoli paties Pafoso staiga pamatėme greta kelio, žavioje palmių giraitėje prie pat jūros įsikūrusį užkandžių ir gėrimų barą. Vualia, „Sea you at the beach“ jis vadinasi, jame duoda šalto alaus, gerų vaizdų ir prastą maistą, tai valgyt ten nereikia stoti, bet dėl kitų dviejų priežasčių tai tikrai verta stabtelėti. Vaikai taip nusikalę, kad nesunkiai lūžta net greta didelio kelio, kuriuo pastoviai rieda ne tik mašinos, bet ir skuteriai bei keturračiai. Ką gi, reiškiasi gerai išsikrovė žiūrėdami papūgas ir vaikydamiesi stulpus. O kol jie miega, galim atsipūsti ir mes.

Vėliau, po pietų miego, važiuojame toliau, šį kartą tikslas – Afroditės uola. Kur ji yra, pagal mašinų, autobusų ir žmonių kiekį susivokti nesunku net ir matant ženklus tik originaliu pavadinimu – Petra tou Romiou. Deja, labai stiprus vėjas reiškia, kad nebus nei maudynių, nei ilgesnio pasilikimo. Praktinis patarimas keliautojams – jei važiuosite Limassolio kryptimi, tai daug, daug vaizdingesnis kelias iš Pafoso yra B6, o ne autostrada A6. Taip, laiko prasme labiau pasimoka A6, bet vaizdų prasme B6 laimi sausai. Pakeliui sustojame supermarkete miestelyje, šiek tiek įtartinu pavadinimu Pissouri, bet nieko, viskas labai liuks, ir kainos žymiai geresnės nei Larnakoje. Prisiperkam ešerių, doradų, krevečių, ir važiuojame toliau. Šis kelias, beje, veda pro tą patį mano ankstesniame pasakojime labai išgirtą vėžlių pliažą. Norisi užsukti ir dabar, bet vaikai jau irzlūs, nori valgyt ir bėgioti, tad važiuojame namo puotauti šviežia žuvimi.

Sekančią dieną turistauti važiuoja mūsų draugai, o mes vėl mėgaujamės saule ir jūra. Karščio banga jau praėjusi, tad rugsėjo vidurio vakaras net ir Kipre nebėra toks karštas, vaikai, prisimaudę jūroje jau irgi skundžiasi, kad šaltoka.

Iš ryto keliamės anksti, kad galėtume greitai išvažiuoti ir nebekartoti pirmosios dienos ryto klaidų. Greitkelyje jaučiu keistą vibraciją, mašiną neša į šoną. Sustoju kelkraštyje apsižiūrėti – velnias su velniukais, padangoje – vinis. Na, bet artimiausioje degalinėje gerai pripučiu padangą, guma vinį smarkiai apspaudžia ir oras beveik nebenuteka. Judam tolyn! Pirmas tikslas – Lefkara. Tai nedidelis vaizdingas miestelis, kupinas siauručių gatvelių ir – kuo jis labiausiai žinomas – nėriniais bei sidabro gaminiais. Vietiniai mėgsta vilioti turistus nemokamu parkingu: kadangi vietos miestelyje labai labai nedaug, parkuotis irgi beveik nėra kur. Todėl parduotuvių šeimininkai kviečia jus prisiparkuoti jų privačiose aikštelėse, o mainais teprašo apsižiūrėti jų parduotuvėse. Saldaus liežuvio menas gerai įvaldytas: „O, kaip malonu, užeikit, apsižiūrėkit. Mes čia turim tokią tradiciją, kaip prekybą pradedi, taip ir diena einasi. Jūs būtumėte mūsų pirmi klientai šiandien, tad mes jus duosime papildomą nuolaidą, kad ir jums būtų gerai, ir mums prekyba eitų gerai“ ir t.t. ir tralialia. Mums užteko apsilankyti vienoje, pačioje pirmojoje, ir žmona išėjo su žiedu. Taigi, formaliai žiūrint, nemokamas parkingas kainavo beveik 60€. Kaip ten sako apie nemokamą sūrį?
Pati Lefkara, kaip jau minėjau, labai vaizdinga. Pasivaikščioti tomis siauromis gatvėmis – vienas malonumas. Nenuostabu, kad man tai – bene gražiausias Kipro miestas/miestelis iš visų lankytų.

Toliau tęsėme kelionę ir pasukome į tradicinį Kipro vyno maršrutą nr. 7. Kadangi nemažai pasakojau apie juos ankstesniame pasakojime, čia pernelyg nesiplėsiu, tik paminėsiu, kad Kipre yra būtent 7 tradiciniai vyno keliai, kad statomi net ir specialūs kelio ženklai su vynuogės keke ir maršruto numeriu, kad neišklystumėte iš maršruto, ir kad faktiškai visose maršruto vyninėse degustavimas nemokamas, taip pat jums gali pasidaryti ir turą po vyninę, tik, kai kuriais atvejais, turą reikia suderinti iš anksto.

Septintasis kelias, kuriuo važiavome, labiausiai iš kitų išsiskiria tuo, jog eina per kalnus. Gal tie kalnai ir nėra labai aukšti ir grėsmingi, bet sukiotis serpentinais ir pastoviai kilti, kilti, kilti vis tiek užima laiko, tad turėkite omenyje, kad šiame maršrute vidutinis greitis vargiai viršytų 30-35 km/h.

Pirmąją vyninę, prie pat Lefkaros įsikūrusią Dafermou, turiu pripažinti, pražiopsojome, todėl vizitavome tik kitas dvi: Ktima Christoudia ir Fikardou mieste esančią, kurios pavadinimas atmintyje neišsisaugojo. Jei važiuosite, užsukite į pirmas dvi, o Fikardou praleiskite. Ji labai pramoninė, neturi tos turistinės dvasios ir yra nelabai patraukli. Apskritai, po maršruto pradžioje esančių tų dviejų vyninių, galite maršruto nebetęsti. Tiesa, kelias labai vaizdingas, kaip minėjau, eina per kalnus, pakyla į tikrai nemažą aukštį, virš kilometro ir tai yra vienas galimų maršrutų iš Larnakos į Nikosiją. Žinoma, galima daug greičiu nuvažiuoti greitkeliu, bet juk per atostogas į svečias šalis važiuojama ne greitai važinėti, ar ne?

Pakeliui į Nikosiją vaikas apsivėmė, po kelių minučių pakartojo, tad nusprendėme nebekankinti, šokti į greitkelį ir važiuoti namo, nors dar buvo tik apie 15 val. Vietiniai, beje, labai reaguoja į vaiko nelaimę – stoja mašinos, klausia, gal kuo padėti, gal reikia vandens, ir netgi vienoje vietoje prie lažybų kontoros susirinkusi vizualiai ne pati patraukliausia publika išreiškė susirūpinimą ir, vargais negalais tarp savęs trijų ar keturių išsiaiškinę, kaip angliškai vanduo, pasiūlė jo mums. Nežinau, ar čia tiesiog natūralus elgesys, ar raudonų turistinių numerių įtaka, bet vis tiek malonu.

Paskutinė mūsų važiavimo diena, laimei, praeina be jokio ekstrymo. Prieš išvažiuojant aplanko nušvitimas, ir vaikus sukeičiame vietomis kėdutėse. Pasirodo, tiek ir tereikėjo, kad baigtųsi visi vėmimai. Na, o mes ta proga nusprendėme niekur toli nevažiuoti, o grįžti į tuos pačius kalnų keliukus, pavažinėti, kur dar nevažiavome, ir tiesiog pasigrožėti Kipro gamta. Dar kartą nuvažiavome į Lefkarą, nes žmona nusprendė, kad žiedas – nelabai patogus, todėl ori jį pasikeisti. „Žinoma žinoma, jei norite, galime šį pratempti, jei ne, pakeisim, jokių problemų.“ Ir pakeitė. Po to užvažiavome į prieš tai pražiopsotą Dafermou vyninę, kurioje mums labai patiko, nes be viso to, kad priėmė ir vynu pavaišino labai malonus bičas, tai dar ir pati vyninė įsikūrusi ant aukšto, stataus šlaito, nuo kurio atsiveria puikūs vaizdai. Važiavom toliau pasivažinėti kaimais ir miškais, kažkur prie seniau buvusio apleisto kabako radome poilsio aikštelę, kurioje vaikai puikiai pamiegojo pietų, o mes papietavome ir šiaip patinginiavome, tada vėl važiavome dairytis po aikšteles ir kitus vaizdingus taškus.. Žodžiu, nulindom į kaimišką neturistinį Kiprą, kuriame nei kaimų, nei pavadinimų neatsimenu, o ir nesistengiau.

Grįžom namo atsisveikinimo vakarienei, kitą rytą gražiname mašiną ir išskrendam.

Kalbant apie kitą rytą… Atsikeliu, išnešu daiktus, o ta prakeikta padanga – tuštutėlė… Laimei, kaip jau minėjau, namo šeimininkai namą užkrovę daiktais nuo stogo iki pamatų, viskas, ko tik reikia – tame tarpe ir pompa. Prisipūčiau ratą ir atidaviau į nuomą su visu vinim. Tegul turisi.

P.s. – nepaisant visų economycarrentals „full insurance“ sąlygų, pasiimant mašiną iš nuomos visvien įšaldė 600€. Tai dabar patarimas kitiems keliautojams, kurie dažnai to baidosi, motyvuodami, kad po to „atšildo“ pinigus tai po dviejų savaičių, tai po mėnesio. Ne. Tiesiog reikia gražinus mašiną pareikalauti, kad prie tavo akių atliktų „authorisation hold release“, ir pinigai sugrįš per dieną-dvi, o jūs gausite popierinį patvirtinimą, kad ta suma jums turi sugrįžti į sąskaitą. Sėkmės kovojant su bjauria ir daug nervų kainuojančia autonuomos industrija. Su ja kovoti reikia visada, visur, visais įmanomais būdais. 🙂