Ketvirtadienio pavakarys. Karšta. Sėdim balkone. Nors šis jau kurį laiką pavėsy, vis tiek rodos tuoj prikepsi prie kėdės. Katė visą dieną neišlenda iš po lovos – turbūt mano, kad ten pavėsio daugiau. Kada lijo iš viso nepamenu… Staiga nušvinta maniškio veidas, lyg būtų lietaus debesį pamatęs. Bet ne, nepamatė, tik prisiminė: gi pirmadienį ir antradienį man laisva! Na, taip, – sakau. Tai gal važiuojam kur nors? – klausia. Čia jau ir aš pamirštu ir karštį, ir sausrą. Važiuojam, – sakau. Važiuojam, – sako – į Dresdeną. Gerai. O gal nori kur kitur? Tada pradedu vardinti: noriu į Dresdeną ir į Kalterną noriu, ir į Vachau slėnį noriu, į Grado, į Malčesinę, į…, į…, į… Ir nueinu ruošti vakarienės. Nespėjau nė salotų padaryt, kai atlekia ir jis. Sako liko paspausti tik vieną rodyklėlę ir nakvynė užsakyta. Neslėpdama šypsenos sakau: gerai! O nenori sužinoti kur, – klausia kiek nustebęs. Sakau: ne :-). Jis kažką sumaigo telefone ir išdidžiai pareiškia: Grado!
Ir labai gerai. Nes per tokį karštį grūstis į didmiestį, kuriame tiek daug visko reiktų apžiūrėti, būtų buvusi tikra nesąmonė.
Taigi, šeštadienio ryte mes jau lekiame Grado link.
Apie Grado nebepasakosiu. Jau esu viską išpasakojusi. Nors… Gal ir ne viską. Paplepėsiu apie paplūdimius. Juk ten, sumetę tašes savo najame butuke, iš karto ir nulėkėme pamirkyti… kojų (o apie ką pagalvojote?).
Vienas paplūdimys yra mokamas (2 eurai dienai, 1 euras nuo 15:00 val. žmogui), į šio paplūdimio teritoriją galima įvažiuoti ir su mašina (aišku, ne iki pat vandens, bet gana netoli, tik kaina nepasidomėjau) ir štai – prieš akis jūra, po kojomis smėlis. Tiesa, jei turite augintinį, jums bus leista prigulti štai tokiame aptvarėlyje.
Šiųmetinėmis aptvarėlio kainomis vietoje nepasidomėjau, bet interneto platybės sako, kad jo kaina nuo 20 eurų dienai (įskaičiuotas saulės skėtis, gultas jums ir mažesnis gultas augintiniui, indelis maistui).
Kitas paplūdimys nemokamas (bet vanduo ten buvo švaresnis). Gulto kaina 7 eurai, skėčio 6.
Iki šiol į Grado važiavome tik rugsėjį, tai viskas būdavo ramiau. Dabar paplūdimiai pilni (ypač savaitgalį), o tikrosios atostogos (mokinių) dar nė neprasidėjo. Tikrai nevažiuotume ten liepos-rugpjūčio mėn.
Atsibraidom jūroje ir kėblinam į senamiestį vakarienės. Na, nepykit, bet neatsispirsiu pagundai vėl įkelti kokią Grado nuotrauką.
Po to dar ilgai vakarojam savo terasoje. Tiesa, rugsėjį nebuvo uodų (bent jau mūsų jie nerijo). O dabar! Be purškiklio nė iš vietos! Neįsivaizduoju, kas darosi kempinguose…
Medinės žaliuzės napraleidžia nė kruopelytės šviesos. Pabundu – tamsu tamsu, verčiuosi, kaip lokys ant kito šono – dar pamiegosiu. Nenori dar keltis? – išgirstu. O tai kiek valandų? Devynios. ??? Pakeliu žaliuzes ir tamsos kaip nebūta. Pusryčiaujam ir svarstom, ką veiksim. Taip staigiai išlėkėm iš namų, kad jokio plano nepasidariau. Bet šis tas buvo likę iš po praeito karto, o dar pasigriebiau info, kurią anąkart gavome Mortegliano TIC. Karšta. Traukia prie vandens. Tad nutariame važiuoti iki Triesto, o iš ten laiveliu nuplaukti iki Muggia (nežinau, kaip tiksliai tariasi šio miesto pavadinimas, todėl rašau originalu). Tiesto link važiuojame Strada Costiera (SS14) keliu.
Ir nežinau, kiek dar kilometrų likus iki Triesto prasideda šalikelėje stovinčių mašinų virtinė! Ir nė menkiausio plyšelio – vietiniai nugulę pakrantę. Juk sekmadienis. Tad jei nusprendei ilgiau pamiegoti, o paskui nulėkti prie jūros – nė minties neturėk rasti vietelę pastatyti mašinai. Na bet mums tai nė motais – Trieste mašinų stovėjimo aikštelės apytuštės. Vienoje jų palikę mašiną kulniuojam link Molo dei Bersaglieri. Iš čia turėtų plaukti laivelis į Muggia. Tačiau molo nė nesimato, ką ten molo, pusės Triesto nesimato. Uoste įsitaisęs didžiulis kruizinis laivas, už jo ir antras.
Teritorija aptverta, vaikštinėja daugybė apsaugos vyrukų. Net suabejojome, ar iš viso plaukia koks laivelis į Muggia. Teiraujamės kavinukėje, barmenas parodo Muggios laivelį. Prieš Kruizinius šis atrodo it skruzdėliukas. Visai šalia vyksta šunų dresavimas. Keturkojai mokomi gelbėti skęstančiuosius. Išgirdę komandą jie šoka vandenin, nuplaukia iki „nelaimėlio“ ir laukia, kol šis įsikabins. O tada – krantan.
Na, o mes – į Muggia (grafiką galima rasti čia: http://www.triestetrasporti.it/orari-e-percorsi/servizi-marittimi/trieste-muggia/). Bilieto pirmyn-atgal kaina 7,90 eur. Plaukiame pusę valandos. Vienoje pusėje vanduo lig pat dangaus, kitoje – rodos niekada nesibaigsiantis Triesto uostas.
Muggios senamiestis nedidelis, bat jaukus, ramus. Siauros laiptuotos gatvelės. Sendaikčių turgus. Pilis. Tiesa, į ją nepatenkame, atrodo, tai privati teritorija. Niekis. Bet, va, jūros gėrybėms neatsispiriam.
Ir plaukiam atgal. Vėjas bando išsklaidyti karštį, laivą supa bangos, o galva tuščia tuščia.
Neatsispiriam pagundai nors trumpam užsukti į pagrindinę Triesto aikštę, paklaidžiojam gatvelėm – aukšti namai jas jau slepia nuo kaitrių saulės spindulių.
Vakarop važiuojam atgal į Grado.
Pirmadienis – tinginiadienis. Pusryčiaudami stebim žuvėdrą mokinančią savo vaikus skraidyti. Šie labiau pamašūs į riebius žąsiukus, nei elegantiškai virš bagų orą sklendžiantį paukštį.
Po to jūra, smėlis, pica ir ilgas vakaras lauko kavinukėje. Pirmadienis čia ramesnis.
Na, o antradienį – namo. Tačiau pakeliui užsukame į Gemoną. Iš pradžių lyg planavome į Udinę, bet nusvėrė Gemona, nes ten dar nebuvome.
Vingiuotomis gatvelėmis atvažiuojame iki stovėjimo aikštelės (Piazza del Ferro). Nemokama, stovėti galima 90 min. Ir iš čia pradedame savo pažintį su Gemona. Pirmiausia užsukame į TIC. Miesto planą turėjom, bet labai jau neaiškų. TIC gauname kitą ir dar daug kitos info (ir vėl galėsim neplanuotai lėkti į Grado :-)).
Pagrindiniai miesto simboliai – miesto katedra (Duomo di Santa Maria Assunta) ir pilis – renovuojami. Tiesa, katedrą iš vidaus buvo galima apžiūrėti.
O pilies tik parkelį, kurį pasiekėm lipdami laiptais.
Mūro sienos nukabintos istorinėmis nuotraukomis. Ir ne tik čia – visame mieste jų pilna. Tiesa, dažniausi motyvai liudija apie 1976 metų žemės drebėjimą.
Parkas nedidelis, bet mielas su vizdais virš miesto stogų ir netoliese ūke miegančius kalnus.
Pagrindine miesto gatve einam link Garibaldžio aikštės, už jos per žemės drebėjimą sugriautos ir neatstatytos bažnyčios liekanos.
Apžiūrime piligriminę bažnyčią Di Sant Antonio. Jos viduje dar 13a. statytos mažos bažnytėlės liekanos.
Nežinau, kas kaltas: ar tos žemės drebėjimą primenančios nuotraukos, ar tie kiek naujoviškiau atstatyti ir viduramžišką išvaizdą praradę namai – Gemona man netapo miestu, į kurį vėl norėčiau grįžti. Trūko jaukumo. Bet pamatyti buvo įdomu.
Mieste praleidę kiek daugiau nei porą valandų (buvom sugrįžę prie mašinos „prasitęsti“ stovėjimo laiko) važiuojam namo. Lekiam su vėjeliu ir staiga, kažkur vidury Austrijos įnyram į juodai rudą debesį. Mašiną ima skaldyti kaštonų dydžio ledai. O kur dingti? Namo grįžom duobėta mašina. Bet Grado gi čia nekaltas. Kalti austrai savo debesų sėja neištirpdę iš dangaus krentančio ledo… 🙂
Tikrai daug bažnyčių apžiūrėjot!
Geriausia nuotrauka, tai fenas pas administratorių 🙂
Naujas ir labai įdomus maršrutas. Laukiu tęsinio :).
Tai sekanti knyga bus apie Baltarusija? 😉
Patiko Gervėčiai ir eileraštis apie kavą :))
Išsitraukiau pavasarį parsivežtą Baltarusijos žemėlapį ir beveik viską radau. Bažnyčių tikrai daug. Panašu už sienos Latgaloje- bažnyčios, ežerai, kalvos. Fenas kaip strateginis objektas, gali būti naudojamas, jei viršininkė leis, įvertinus plaukų drėgnumą, oro sąlygas ir t.t. (čia ne ES). Išvada: taip arti nuo namų ir tiek daug nematyto grožio.
Oi Linosa, kad knygą parašyt, tai ekskursijų neužtenka, reiktų ir su vietiniais pabendraut, pas juos pagyvent, o čia tik prabėgom )))
Cesiau, iš tikrųjų, toji ežeringa dalis, nepaprastai graži- drąsiai galima važiuot atostogaut, nes ir gražu, ir pigiau. O tie parašymai tai labai kelia nuotaiką. Bet šiaip administratorės labai normalios, atsako į visus klausimus