Kurie nebuvo, gal pravers, o kurie buvo, gal irgi ką naujo atras….
Ir vėl važiuojam į Egiptą. O kodėl gi ne? Keistai skamba frazė : „tas lietuvių nuvalkiotas Egiptas“.
Negaliu suprasti kas blogai. Puikus šiltas kraštas, ypač mums, nelepinamiems šilumos ir saulės, nuostabi jūra, geras servisas, švieži vaisiai, uogos ir pakankamai nedidelės kainos.
Dažniausiai rasdavau keliautojų atsiliepimus apie Hurgados kurortą, tačiau mes rinkomės Sharm el Sheiko kurortą. Buvome ten lygiai prieš tris metus. Viskas patiko, todėl ir šįmet nutarėme važiuoti į tą patį kurortą.
Kad kurortas populiarus tarp poilsiautojų, užtenka įsitikinti tik išlipus iš lėktuvo. Lėktuvai leidžiasi vienas po kito. Kol susitvarkai visus formalumus ir išeini iš oro uosto, užtrunki apie 3 val. Tas pats ir išskrendant. Reisų registracija vyksta prie 20 langelių, ir prie kiekvieno ilgiausia eilė. Aptarnaujančioje mus turizmo firmoje tarp sutinkančių gidų ir egiptiečiai, kurie jau šneka lietuviškai, padeda užpildyti deklaracijas.
Pavažiavus autobusu keliolika metrų nuo aerouosto pastebėjome, kad miestas smarkiai išsiplėtė. Tuo teko ir vėliau įsitikinti. Statybos vyksta nenutrūkstamu tempu. Miestas plečiasi ir į ilgį, ir į plotį, kiek leidžia kalnai. Visiškai nesuprantami statybos tempai. Statybinės technikos nesimato nė ženklo, viskas nešiojama ir daroma rankomis. Ką mačiau, tai tik porą buldozerių ir kelias asfalto lyginimo mašinas. Net tranšėjas kabeliams tiesti, egiptiečiai kasa rankomis. Ką ten kasa, laužtuvu daužo uolienas, o paskui kastuvėliu nuolaužas išpila į paviršių. Galvoje netelpa, kaip be technikos galima tiek daug padaryti.
Sharm el Sheikas – jaunas kurortas. Jo įkūrėjas, buvęs Egipto prezidentas Sadatas. Egiptiečiai labai geru žodžiu mini buvusį prezidentą. 1967 m. Sinajaus pusiasalis buvo užkariautas Izraelio. Šis, į valdžią atėjęs žmogus, pasirašė sutartį su Izraeliu ir 1973 m. pusiasalis buvo išvaduotas. Sinajaus pusiasalis egiptiečiams šventa vieta, kadangi po jį klajojo daugelis pranašų. Į pranašo Mozės vardu pavadintą kalną rengiamos ekskursijos ir sakoma, kad ten užlipę žmonės, nusikrato visų savo nuodėmių. Pasakojama, kad tarp Sinajaus kalnų, persikėlę per įlanką, keliavo Marija su Juozapu, kol pasiekė Jeruzalę.
Apie dabartinį prezidentą Mubaraką negirdėjome gerų žodžių. Patys egiptiečiai sako, kad dabar šalyje demokratijos visai neliko ir su nostalgija mini buvusį prezidentą Sadatą. Jeigu gatvėje garsiai pasakysi, kad esi nepatenkintas esamu prezidentu, būsi areštuotas ir už tai netgi skiriama mirties bausmė.
Anksčiau Sharm el Sheiko centre Naama Bey – buvo viena neilga centrinė gatvė. Dabar šį gatvė dvigubai pailgėjo, atsirado dar vienas didelis prekybos centras, dar daugiau kavinių. Lygiai taip pat susitvarkė ir senasis turgus. Čia buvo nejauku vaikščioti kai sutemsta, dabar priešingai. Turgaus pradžioje įrengta didelė kavinė su fontanais, baseinais, kurioje vakare vyksta koncertai, pastatytas didelis prekybos centras ir pats turgus tapo švaresnis. Atsirado parduotuvėlių su fiksuotomis kainomis, bet ir ten dar galima pasiderėti. O kaipgi kitaip? Koks rytiečių turgus be derybų. Įdomiausia, kad labai greitai atsiminiau jų skaičius ir dažnai ant prekių galima rasti kainą, parašytą jų rašmenimis. Todėl kai mums pasakydavo iš palubių ištrauktą kainą, mes, jei tik būdavo parašyta, pasakydavom jų užrašytąją. Nuostaba didžiulė. Neįtikėtina, kad europiečiai supranta šį raštą. Todėl smagumo dėlei dar pasiderėdavome. Turguje pirkti geriau, kainos mažesnės. Pavyzdžiui, braškių įpakavimas (kažkur apie 1 kg) centre kainuoja 25 svarai (tai daugiausia kiek galėjome nusiderėti), o turguje 5 svarai. Nepakartojamos ir mėsos parduotuvės. Skerdiena tiesiog kabinama ant kablio. Aplinkui skraido pulkai musių. Atėjusiam pirkėjui tiesiog nuo viso gabalo atrėžiamas jam patikęs gabalėlis mėsos.
Pardavėjai tapo mažiau priekabūs, jau taip dažnai netapatina mūsų su rusais. “Lenkai, skandinavai, estai, lietuviai” – pagaliau pataikė. Dažnas “laba diena” pasakys, o kai kurie ir sostinę Vilnių paminės. Bet tai viskas ką jie moka. Nors kalbų mokėjimų egiptiečiai skųstis negali. Dažnas iš jų kalba trimis, keturiomis kalbomis. Didelė dalis turi aukštąjį išsilavinimą. Mokslas Egipte nemokamas. Baigus mokyklą, gali vesti arba eiti mokytis. Dauguma baigia aukštąsias mokyklas, tačiau išsimokslinimas nepadeda surasti geresnio darbo. Su darbais labai sunku. Džiaugiasi įsidarbinę viešbučiuose padavėjais arba pardavėjais. O dar geriau, jei įstengia atsidaryti savo parduotuvėlę. Ten pat ir gyvena. Šalia parduotuvėlės kambarėlis 2m ilgio, 1,5 m pločio, kur telpa čiužinys, praustuvė ir mažytė viryklėlė maistui virti. Maistas irgi nekoks, virti ryžiai su pupelėm. Tačiau jie džiaugiasi, kad turi pavalgyti, turi šiokį tokį stogą virš galvos, turi savo versliuką. Sunkiausia tiems, kurie dirba aptarnaujančiu personalu viešbučiuose. Ypač dirbantiems restoranuose. Darbas prasideda nuo 5 val.ryto ir baigiasi 22 val., nes reikia viską sutvarkyti. Dirbama visą dieną net neprisėdant, nes reikia aptarnauti ir gulinčius prie baseino. Dažnai visą dieną nevalgę, nes laiko pavalgyti turės tik vakare, kai grįš pas save į kambarį ( pigiuose viešbučiuose gyvena po 4 kambaryje). Jeigu ima ką nors iš virtuvės, tai ir moka restorano kaina. Bet nežiūrint į tai, šypsena visą dieną žaidžia jų veiduose. Uždarbis nėra didelis, bet svarbu, kad turi darbą. Šypsosi. Kojas skauda, bet svajonė pasistatyti namą vėl sugrąžina šypseną jų veiduose. Reikia girdėti kaip jie sako, – MANO NAMAS. Tai didžiausia svajonė, kurią ne kiekvienas gali įgyvendinti. Nes jeigu bus namas, reiškia bus ir geresnis darbas, bus šeima, bus vaikai.
Turbūt ne paslaptis, kad pas egiptiečius jokių ilgalaikių draugysčių iki vestuvių nėra. Žmoną gali surasti vyresnio brolio dukra arba kas nors iš giminės. Jokių pasimatymų dviese, būtinai turi dalyvauti kas nors iš tėvų. Tačiau po vestuvių, vyras tol nepabučiuos savo žmonos, kol ji jam neleis.
Beveik visi, dirbantieji Sharm el Sheike, atvažiavę iš kitų vietovių, ir namus ar butus šiame kurorte turi tik nedaugelis. Užsidirbę jie svajoja sugrįžti į savo gimtas vietas, pasistatyti būstą, galutinai įsikurti ir gyventi iki senatvės. Aplankyti artimuosius gali tik per atostogas. Atostogų turi tik dvi savaites per metus. Kurortas neištuštėja žiemą vasarą. Tik mūsų turistai čia lankosi žiemą, o vasarą atostogauja rusai, italai, Didžiosios Britanijos gyventojai. Net dauguma viešbučių orientuoti italų arba anglų poilsiautojams, personalas kalba reikalinga kalba. Savaime aišku, artimųjų ilgesys kankina kiekvieną čia dirbantį. Reikia girdėti su kokia meile jie kalba apie savo brolių ar seserų šeimas, jų vaikus. Mūsų naujasis pažįstamas ilgai bučiavo telefono ekraną, kol parodė savo mamos nuotrauką, o paskui ir vėl bučiavo. Didelis pasididžiavimas skambėjo jo balse sakant „čia mano mama“. Net kažkoks graudulys apėmė į jį žiūrint. Niekad nemačiau, kad mūsiškiai nors kiek panašiai parodytų savo jausmus.
Prabangos dalykas ir automobilis. Jeigu kažkuris turi seną senutėlį automobiliuką, tokį vos važiuojantį – džiaugiasi be galo.
Užtat važinėja visi be jokių taisyklių. Kieno automobilis geresnis, to ir pirmumas kelyje. Labiausiai lakstantys keliuose, beduinai. Pedalas spaudžiamas iki pat galo. Svarbu laiku pasignalizuoti. Gal todėl jų automobilių signalai gerokai prislopinti. Aišku, yra ir labai prabangių automobilių, bet tai arba labai turtingų arba beduinų automobiliai. Daugelis greičiausiai pastebėjo, kad dykumoje šalia kažkokio vos ne kartoninio namo stovi po džipą. Gal ne aukščiausios klasės, bet vistiek automobilis. Teko pabuvoti mieste Nuveiba. Čia gyvena tik beduinai. Neįtikėtinai ramios gatvės, ganėtinai skurdūs namukai, o automobiliai gatvėse geri. Labai didelė dalis beduinų gyvena iš narkotikų biznio. Be laiko pasenusios beduinų moterys mums siūlė pirkti įvairius papuošalus iš karoliukų. Nuostabiai kruopščiai padaryti papuošalai tik 1 doleris. Argi iš šitokio verslo galima pragyventi?
Sharm el Sheikas tvarkingas kurortas, nepalyginti su Hurgada, o juo labiau su Kairu.
Egipte nėra šiukšlių surinkimo industrijos. Viskas metama šalia namų į gatvę, už tvoros arba, kaip Kaire, verčiama į upę. Tačiau namo ar buto viduje labai tvarkinga. Stebėjau jų apsirengimą, vaikus. Apranga labai rūpinamasi. Nesvarbu, kad ji nėra brangi, bet tvarkinga ir švari. Beduinai, kurie sėdi dykumoje ir verda arbatą važiuojantiems į moto safarį, ir tie baltais rūbeliais vaikšto. O murzinus vaikus teko matyti tik Kaire. Ir tai, dabar pagalvojus, ar nebus čia koks triukas sugraudinti turistams, kad duotų pinigėlių.
Sutikom poilsiautojų, kurie jau aštunti metai atostogas praleidžia Egipte. Saulėta, šilta, smagu leisti dienas paplūdimy, stebėti atoslūgius.
Traukia būriai žmonių per pakrantę su fotoaparatais, filmavimo kamerom. Juk dalis jūros gyvūnėlių tiesiog kaip ant delno. Baikštūs krabai stengiasi pasislėpti po akmenimis. Kankinasi be vandens didžiulės spalvotos medūzos. Rangosi tarp koralų spalvotos murenos, demonstruoja save ir stebi pakėlusios galvas mus taip, kad net nejauku pasidaro.
Tik atslūgus vandeniui pamatai, kad kiekviename plyšyje pasislėpę jūros ežiai ir dar visokie kitokie dygliuoti gyviai. Neveltui nerekomenduojama eiti į jūrą be plaukiojimo batelių. Rainos nedidelės žuvytės šokinėja nuo akmens ant akmens kaip voveraitės. Pakeliam akmenį – nesuprasi gyvūnai ar augalai slepiasi po juo. Spalvų ryškumas ir įvairovė nenusakomi. Nardytojams tikras rojus. Jau kai įkrenta į jūrą, tai plūduriuoja palei koralo kraštą vos ne valandomis.
Vakare galima nueiti į pramogų centrą Fantasia. Neverta gundytis mūsų gidų siūloma ekskursija į 1001 arabišką naktį už 25 dolerius, nes atveža į tą patį klubą. Pradžia 23 val. Renginio žiūrima apie 40 min ir vežama atgal į viešbučius. Atėjus savarankiškai, įėjimas 15 svarų ir gali žiūrėti iki programos pabaigos. Kada ji baigiasi, negaliu pasakyti, bet mums išeinant apie 1val. nakties, galo dar nebuvo matyti. Nustebino, kad pilvo šokį moterys šoko prasčiau už vyriškį. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad jis ir yra pilvo šokio mokytojas. Vertas dėmesio reginys, kadangi šokamas ne tik pilvo šokis, bet ir kitokie, visai nematyti, bet labai įspūdingi šokiai. Išeina grupelė vyrukų su ilgais plačiais sijonais ir maždaug 15 ar daugiau minučių sukasi į vieną pusę. Tuo pat metu kilnoja kažkokius būgnelius, atskiria aukštyn sijono dalis. Nepaprasta. Vienas žiūrovas taip įdėmiai žiūrėjo, žiūrėjo kaip jie sukasi ir nuvirto nuo kėdės. Štai ką reiškia šokio galia.
Egipte sėkmingai plėtojama turizmo industrija. Atsiranda vis daugiau objektų, kurie siūlomi aplankyti atvažiavusiems. Tikrai neverta bijoti užsisakyti ekskursijas per vietines turizmo agentūras. Niekas neapgaus, nes tai verslas, pragyvenimo šaltinis. Čia ir pigiau, nei pirkti pas mūsų atstovus. Be to , ekskursijų mūsų turizmo agentūros pačios neorganizuoja. Vis tiek paskui visi kartu važiuoja tuo pačiu autobusu ar džipu. Jau dabar siūloma aplankyti Izraelyje Jeruzalę arba Jordanijoje Petrą. Organizuojamos kelionės Luksoras – Karnakas arba Kairas – Aleksandrija. Naujas maršrutas nuplaukti laivu į Tiranos salą. Bet čia svarbu neapsigauti, nes jeigu Jūsų pliaže galima stebėti nuostabius rifus, kitur gražiau nerasit. Galima stebėti delfinų šou.
Patys egiptiečiai po pasaulį nekeliauja. Labai brangu. Net ir Egipte nedaug kur buvę. Vienas vaikinukas prisipažino, kad jis nebuvo net Kaire. Kodėl? Reikia dirbti. Tokia realybė. Bet labai džiaugiasi, kai pagiri jų kraštą.
Šį kartą nutarėm aplankyti spalvotąjį kanjoną. Nenusakomas vaizdas. Šitokia didybė. Šis kanjonas kažkada buvo jūros dugnas, bet veikiamas ugnikalnių susiformavo iki dabartinės būklės. Kol nepamatai, negali patikėti, kad akmuo gali būti toks spalvotas. Formų įvairovė traukia žvilgsnį, nežinai kur kreipti objektyvą ar kamerą.
Bet nebūtų turistai, inicialai paliekami kur tik pasiekia ranka. Smagus, net savotiškai reikalaujantis fizinio pasiruošimo maršrutas negali palikti abejingų. Jau vien ko vertas gerą pusvalandį trunkantis važiavimas per dykumą iki paties kanjono. Gido žodžiai – “šis važiavimas per dykumą paliks nepakartojamus įspūdžius” – pasitvirtina 100 procentu. Pakrato mus taip, kad jaučiamės lyg būtume kokie bulvių maišai. Važiuojant pakeliui į kanjoną, kažkur tarp kalnų matome mokyklą. Pasirodo, kad ten, kur įsikuria beduinų grupė, statoma mokykla jų vaikams. Kyla klausimas: o kaip jie susisiekia su daktarais, gyvendami dykumose. Gydymas Egipte nemokamas, bet kaip surasti daktarui žmones, gyvenančius kažkur dykumoje. Pasirodo, beduinai beveik nesikreipia į daktarus. Jie tiesiog beveik neserga, o jei ir kažkas atsitinka, turi savo liaudiškus metodus ligoms gydyti.
Iš tikrųjų apie šį kraštą, kaip ir apie kiekvieną kitą galima daug pasakoti. Geriau pačiam pamatyti, o dar geriau pasikalbėti su vietiniais, išklausyti jų istorijų. Senesni egiptiečiai paporina tokių išminties perlų, kad nors pažodžiui užsirašinėk. Tačiau svarbiausia – šypsena. Vien dėl to verta važiuoti į Egiptą, kad pradėtum šypsotis. Kitaip nebus. Jei būsi rimtas, tavęs tikrai paklaus:”- Ko nesišypsai? Kur šypsena? Pavargai? Na ir kas. Šypsotis reikia visada”. Ir nulydi tave su šypsena veide.
Dolerio keitimo kursas 5,7 Egipto svaro, todėl kainas daliname per pusę.
Galima visur atsiskaityti ir doleriais
Jeigu iškils viešbutyje problemų dėl kambario (triukšmas ar kokios kitos bėdos) bus pakeista kitu be jokių problemų. Virš mūsų kambario buvo ventiliacinė viešbučio sistema, kuri trukdė miegoti, tai gavom 2 kambarių apartamentus su virtuve ( buvom trise) ir vaizdu į baseiną. Papildomai pinigų sumokėti nereikėjo.
Informaciją apie ekskursijas susirinkite keliose agentūrose (kainų palyginimui). Kuo didesnė grupė kartu važiuoja, tuo galima didesnės nuolaidos prašyti. Tik nepulkite pasakoti, kad gyvenate prabangiame viešbutyje, nes nuolaidų galite negauti.
Kai kas rašo, kad Egipte nėra normalios kavos. Taip, viešbutyje gausite kažkokį keistą gėrimą, bet nueikite į kokią miesto kavinę ir paprašykite ekspreso kavos. Akys atsivers ir tikrai vakare ilgai nenorėsite miegoti
2007 vasaris
pirmas 
79tieji 
ipvoisas