Ir aš buvau Indijoje

Indija nebuvo ta šalis, kurią svajojau pamatyti. Mane žavi naturalios gamtos grožis, o ne urbanizacijos produktai. Gi Indijoje gyventojų tiek daug, kad visa žemė arba „užmūryta ir asfaltuota“ arba apsodinta. Galima važiuoti šimtą, du, tris šimtus kilometrų ir visą laiką važiuosime gatve su namais abiejose pusėse.

Indijoje miestas, neturintis milijono gyventojų – village. Vilniaus dydžio miestukas ten būtų tiek pat „matomas“ kiek Pikeliškės Lietuvoje. O „tikras miestas“ turi bent jau 5 mln. gyventojų.

Nežavi manęs didžiulių miestų labirintai, milžiniškos transporto grūstys, smogas, šiukšlės ir kiti urbanizacijos atributai. Tūkstantmetė Indijos istorija, architektūra, religija specialistui – lobynas, kurį studijuoti galima visą gyvenimą. Bet ir ne dėl to važiavom į Indiją. O važiavom dėl to, kad …….. visi buvo, tai ir mums reikia 🙂

Pasinaudojome lietuviškai-indiškos turizmo firmos Indian Miles paslaugomis. Ištikus kokiam netikėtumui vietoje gyvenančių tautiečių parama – vertngas dalykas. Turėjome progos tuo įsitikinti.

Indija itin gausiai aprašyta internete, todėl į savo pasakojimą sudėsiu tik asmeninius įspūdžius ir foto.

Delis

Delis, oficialiai – Naujasis Delis, šiandien turi apie 17 mln. gyventojų. Kadangi Indijoje žmonės dauginasi kosminiais greičiais, tai sunku ir besuskaičiuoti, kiek ten tų milijonų yra.
Delyje daug garsių pastatų: šventyklų, mečečių, rūmų. Įspūdinga lotoso šventykla ir šventyklų kompleksas.

Kadangi jau esame pabuvoję analogiškuose senamiesčiuose, tai senojo Delio „bardakas“ didelio įspūdžio nepadarė.

Lyginant su, pvz. Marakešo ar Kasablankos senamiesčiais, Delio – didesnis. Individualumo, žinoma, priduoda rikšos ir tuk-tukai.
Šalia garsiosios Jama Masjid mečetės pamatėm ypač gražias merginas. Daugiau niekur tokių gražių nematėm

Radžastanas

Radžastane gyvena apie 70 mln. gyventojų. Tai didžiausia Indijos valstija. Į sostinę – Džaipurą – iš Delio važiavome autostrada. Retkarčiais pasiekdavom didelį Indijai greitį – net 80 km/h. Vidutinis turbūt neviršyja 50 km/h, kas Indijai irgi nemažai. Autostrada skirta visiems, todėl ir avelių banda čia – normalu.

Džaipuras internete aprašytas ypač vaizdingai. Nors aplink – gražios kalvos o mieste daug šventyklų, rūmai, kiti architektūros paminklai, didelių emocijų pats jis mums nesukėlė.

O vat Amer (Amber) fortas – taip.

Didžiulė išpuoštų dramblių vilkstinė, gražus kalnų peizažas, turtinga forto istorija, unikali architektūra….
Virš Amer forto – Džaigar fortas.

„Užfiksavom“ Džaipuro įžimybes. Tai: miesto, maharadžos rūmai,

Jantar Mantar (observatorija), Hawa Mahal (vėjo rūmai), Jal Mahal (vandens rūmai).

Įspūdinga šalia Džaipuro esanti beždžionių šventykla. Viskas būtų 10 kartų įspūdingiau, jeigu ne „tipiška aplinka“ – nesibaigiantis turgus, šiukšlės, „bardakas“, ypač agresyvūs prekeiviai ir šiaip pinigų prašinėtojai.

Man pasirodė, kad prekeiviai Indijoje agresyvesni už savo kolegas Egipte, Maroke ar Turkijoje. Indai turbūt ir labjausiai „nesąžiningi“. Kur nepasisuksi – tavęs, kaip grobio, jau laukia pasiruošęs „išdurti“ prekeivis, išmaldos prašytojas, gatvės muzikantas ar restorano padavėjas. Tas kasdieninis išdūrinėjimas ir pinigų kaulyjimas – dalykas, prie kurio lyg ir pripranti, bet atsiranda tarsi kokia „aura“, kuri gaubia viską Indijoje. Tipsai, tipsai, tipsai kieviename žingsnyje.

Gyvuliai miestuose darniai gyvena kartu su žmonėmis.
Gatvėje sutiksi ne tik karvę, bet ir buivolą ar laukinę kiaulę. Šunų irgi netrūksta, o vat kačių – mažai. Sako, kad šunys kartu su beždžionėmis jas išnaikino. Pagrindinis visų tų gyvūnų maistas – šiukšlės.

Beždžionių šventykloje beždionėms šiukšlėse raustis nereikia – čia jas peni bananais gausūs turistai.

Radžastane dar užsukome į Abhaneri kaimelį pažiūrėti garsiųjų laiptuotų šulinių.

Uttar Pradeš

Uttar Pradeš – ypač tankiai gyvenama Indijos valstija. Čia populiacija viršyja 200 mln.

Pakeliui iš Džaipuro į Agrą turistai vežami į Fatehpur Sikri – seną maharadžos fortą-rūmus-miestą. Mokėjo senovės musulmonai statyti įspūdingus statinius – faktas. Šalia maharadžos rūmų – mečetė. Sėdėdami ant jos laiptų, suprantama, sulaukėme didelio prekeivių ir pinigų prašinėtojų dėmesio, bet netikėtai atsirado musulmonas, su kuriuo maloniai pabendravome nemokamai. Nesitikėjau, kad jis nepaprašys tipsų už pokalbį ir kažkaip negražiai su juo atsisveikinau. Mintyse paskui net kelis kartus atsiprašiau už tai.

Į Agrą važiuojama visų pirma dėl nuostabiojo Tadž-Mahalo. Kadangi šis mauzoliejus daugybę kartų matytas visokiuose paveiksliukuose, atrodė, kad nieko naujo jau nepamatysim, bet… maloniai klydom. Ispūdis – didžiulis ir sunkiai aprašomas. Mums jis išdygo iš rūko tarsi koks miražas. Žodžiu: OHO.

Agroje irgi yra garsus fortas, kur vežami turistai. Palaipsniui nuo tos daugybės fortų ir rūmų pavargsti ir atmintyje jie bent jau man „įsirašo” sunkiau, negu kokia uola ant jūros kranto.

Svarbiausias miestas Uttar Pradeše – be abejo Varanasi.
Iš Agros į Varanasi turėjome progos važiuoti traukiniu. Tai didelis patyrimas. Galima pasakoti ir pasakoti.
Visų pirma, jei kas nori keliauti po Indiją traukiniu, turi išstudijuoti Indijos specifiką. Čia atėjęs į stotį bilieto nenusipirksi ir niekur nenuvažiuosi. Patekti į traukinį – sudėtinga, komplikuota procedūra.
Pasirodo, traukiniai Indijoje juda kaip ir autobusai. Vidutinis kelionės traukiniu greitis maždaug 50 km/h. Vaizdų pro langą greičiausia nepavyks pamatyti. Langai daugiausia neskaidrūs, o matiniai ir maži, grotuoti.
Pridėjus šliaužiojančius vagono sienomis ir lubomis tarakonus ir šmirinėjančias grindimis peles gaunasi nepamirštama kelionė. Nepamirštamos ir Indijos stotys su savo gyventojais – žmonėmis, žiurkėmis, pelėmis.

Net ir važiuodami 50 km/h greičiu traukiniai Indijoje mėgsta smarkiai vėluoti. Mes į Varanasį pavėlavom vos pusvalandį, tai, matyt, pasisekė.
Varanasyje pabuvoti tiesiog būtina. Net nežinau, kaip trumpai paaiškinti, koks svarbus šis miestas ne tik indui (savaime suprantama) bet ir turistui.
Budistams, žinoma, aktuali Sarnath vietovė, bet mums – vienareikšmiškai – Gango pakrantė. Va čia tai bent !

Reiktų daug pasakoti apie Varanasio ghat’us, apie sadhu, apie deginimą prie Manikarnika, apie kasdienines religines ceremonijas prie Dasaswamedh ghat’o. Pastarają turėjom galimybę ir mes pamatyti.

Manikarnika ghat (numirėlių deginimo vieta) turi savo ypatingą aurą. Arti turistų neplukdo, bet net ir iš toli mirtis tiesiog jaučiasi. Nors nufotografavau tą vietą, bet nutariau foto čia nedėti.

Nuostabus pasiplaukiojimas Gangu saulėtekio metu.

Gyvenimas čia, kaip ir visur Indijoje, verda visą parą.

Džiaugėmės pabuvę Varansyje, gaila – trumpai, tik parą.

Kerala

Kerala – valstija pietuose, turinti apie 35 mln. gyventojų. Čia labai karšta net ir kovo mėnesį ir labai drėgna. Vanduo ne tik Indijos vandenyne, bet ir gausybėje upių, ežerų, kanalų. Todėl labai žalia. Čia ir tuk-tukai tvarkingi ir automobiliai blizga ir daugybė vilų pasislėpę palmių miškuose. Dominuojanti religija – krikščionių. Bet žinoma yra ir indusų. Jų spalvingą procesiją sutikom kelyje:

Valdanti partija …. komunistų. Originaliai atrodo indiška svastika kartu su pjautuvu ir kūju. Tiesa, nemažiau originaliai atrodo Delio šventyklų komplekse ta pati svastika kartu su Dovydo žvaigžde.

Natūralią gamtą Indijoje trubtū sunku rasti kur nors kitur, o ne rezervatuose. Mes pabuvojom Perijaro tigrų rezervate.

Tigrų, žinoma, nepamatėm. Bet iš laivo kartu su dar šimtu turistų galėjom pasigrožėti ežeru ir jo neužstatyta pakrante. O kad būtų dar smagiau, be buivolų ir antilopių mums pasirodė net ir laukiniai drambliai.

Pakeliui į rezervatą – arbatos ir kitokios plantacijos.

Čia galima nusipirkti iš gamintojo ir arbatos ir ajurvedinių vaistų ir kitokių gėrybių. Aplamai Kerala – ajurvedos kraštas. O indiški vaistai – geri ir mums pigūs.

Eilinį kartą gavom progą gausiai pakomentuoti indišką „apsukrumą”:
– šiaip jau jei kur nors veža turistus apsipirkti, tai šeimininkai pavaišina gaiviais gėrimais, pademonstruoja savo gamybos ypatumus ir… prasideda turgus. Gi plantacijoje – kitoks metodas. Čia mes pirma nusipirkom bilietą ( už gido paslaugas ? ), tada gidė mums parodė vaistinių ir prieskoninių augalų, tada buvom pakviesti apsipirkti, o pasibaigus prekybai, gidė dar paprašė tipsų. Žodžiu susimokėjom ne tik už prekes, bet ir už malonumą apsipirkti :))

Maistas Indijoje kainuoja kaip ir Lietuvoje. Turiu omeny restoranus, kavines ir t.t. Gatvės maistas – pigus, bet mes nerizikavom jo valgyti. Parduotuvėse turbūt irgi pigu, tik parduotuvių praktiškai nėra – viskas perkama/parduodama gatvėje.
Kam patinka indiškas maistas tam Indijoje smagu. Man jis kažkoks vienodas pasirodė. Keraloje – vandens krašte – bandėme ir jūros gėrybių ir žuvies, bet kažko gardaus paragauti neteko. Ai, meluoju: sultys visur nerealiai skanios. Tokių skanių ananasų sulčių ragavau pirmakart gyvenime.

Jei būsite Keraloje ilgiau, dieną-dvi praleiskite Cocobay resorte. Visiškai atskirtas, tik didžiulis ežeras prieš akis. Labai jauki vietelė.

Na ir žinoma pasiplaukiojimas Keralos laivu po kanalų labirintą. Tų laivų ten tūkstančiai ir matyt visiems užtenka turistų.

Patys indai turbūt nelabai suka galvas, kokiu tikslu tie turistai plaukioja, nes kitaip nakvoję būtume ne prie kažkokio griuvėsio o gražioje vietoje, pvz. prie ryžių laukų. Pats laivas komfortiškas, gyvenimas kanaluose verda, taigi įspūdžiai liko geri.

O pajūris Keraloje kiek nuvylė. Kodėl ji vadinama “God’s own country” – nepajutau. Žinoma: šiluma (vanduo gal 30 laipsnių), okeano bangos, nepaprastai skanios sultys – viskas OK. Bet vat pakrante toli už pliažo nenueisi – užtverta, užstatyta arba užpilta šiukšlėmis. Taigi drybsojom Kovalamo pliaže po skėčiais ir… žiauriai nudegėm.

Iš 40 laipsnių karščio Keraloje greit patekom į -15 šaltį Lietuvoje. Irgi įspūdis 🙂

P.S. foto tuoj bus…. daug