Instrukcija – kaip sušalti Afrikoje. Kelionės po Maroką dienoraštis

2010 m. sausio 17 – vasario 9 d.
Šių metų kelionei pasirinktas Afrikos žemynas – aš ir Lina keliaujam į Maroką, vaikystės apelsinų šalį. Šalies pavadinimas nuo jų tikriausiai ir kilo, nes prisimenu etiketę „Maroc” ant apelsinų. Tie su etiketėmis gal ir skanesni buvo. Kodėl Marokas? Nereikia vizų, šiek tiek šiltesnis kraštas šiuo metų laiku ir… dvi-tris savaites prieš atostogų pradžią pradėjus ieškoti galimų krypčių ir lyginant bilietų kainas, Marokas nukonkuravo Žaliąjį Kyšulį, Ekvadorą, Tailandą ir Vietnamą. Todėl šiek tiek klajonių Internete, ieškant pigesnių bilietų, CS – nemokamos nakvynės ir drabužių spintoje – kelnių, su kuriomis keliauju jau apie 15 metų ir bandžiau jas sunešioti pusšimtyje šalių, į kelią. Tiksliau – į dangų.

Pirma diena
Keliavom visą dieną… Vilnius-Ryga-Milanas-Kasablanka. Viskas gerai, bet tikėdamiesi šiltesnių orų Maroke ir nenorėdami tampyti ant kupros šiltų drabužių, iš namų pajudėjome plonomis striukėmis ir vasariniais batais. Kalenome dantimis ne kartą. Rygoje lyg tyčia iki lėktuvo važiavome autobusu, tai atitirpome tik besileidžiant Milane, kur orai šiluma taip pat nelepino.
Į Kasablanką atskridome apie vidurnaktį. +16 – Afrika, net jei tai santykinai ir nedaug, tai jau bent ausys nešąla. Mūsų bagažui (viena kuprinė) Marokas taip pat patiko, todėl atskrido kartu. Pasitiko vietinės faunos paslaugus atstovas vardu Noureddine, surastas per CS (Couch Surfing), kuris nugabeno mus į miestą (apie 50 km) už 200 dh.
Gatvės tuščios, tylu, miestas bent jau naktį pasirodė gana tvarkingas. Apsistojome pas kitus CS dalyvius – prancūzų porą, suteikusią nakvynę porai naktų. Nakvynė mūsų jau laukė, o mes jos dar labiau. Nors ir pavargę, paplepėjom su naujaisiais pažįstamais, šiaip ne taip nusiprausėme banglenčių prikimštoje vonioje (dovanotai voniai stengėmės į dantis nežiūrėti) ir lūžome.

Antra diena
Jau nuo šeštos valandos ryto tyla už lango kažkur tyliai dingo ir jei prieš šešias dar girdėjom gretimos mečetės muedzino melodingą kvietimą melstis (nepasirašėme), tai po pusvalandžio jo jau nesigirdėtų dėl į gatves ištrūkusių mašinų srauto ir jų nenutylančio pypsėjimo. Tiesa, vaizdas daug geresnis, nei Egipte, ar Indijoje – dauguma važiuoja savo juostomis, stoja prie raudonų signalų, kartais net pėsčiuosius praleidžia ir smogas ne toks baisus. Spėju, kad visa tai kiek kitaip atrodo per vasaros karščius, bet liksime nepamatę blogesnio varianto.
Pirmiausia reikalai. Banke išsikeitėme siek tiek pinigų (1EUR = 11 dh). Kol kas nepavyko išsikeisti keliones čekių – du bankai nekeitė. Nieko, bandysime vėliau, kai pravalgysime išsikeistus pinigus. Dalį jau pravalgėme – graikiški pusryčiai dviems apie 80 dh, ledai ir tipiška saldi mėtų arbata maždaug po 7 dh.
Nepasiteisino planas pigiau nusipirkti kelionių po Maroką gidą, kaip tai padarėme kelionėje Indijoje. Radome du knygynus, tačiau juose nebuvo ne tik nei vienos knygos anglų kalba, bet ir nieko, kas padėtų keliautojui susivokti šalyje. Blogiausiu atveju galima išsiversti su žemėlapiu, kurio taip pat dar neturėjome.
Visą dieną pažindinomės su miestu ir naktinis įspūdis liko nesugadintas – švaru, žmonės neįkyrūs, o kai prašai, tai ir paslaugūs, tačiau bent minimalios prancūzų kalbos žinios reikalingos visur. Gal tiksliau – praverstų, nes labai valgyti norint, galima ir visai nekalbėti. Senoji medina, šviežios žuvies kvapas artėjant prie jūros, įspūdinga didžioji mečetė, palmėmis apsodinti ramūs parkai. Nesakau, kad viskas idealu, bet paliko malonų įspūdį.
Miestas saugus. Vienintelis agresyvesnis asmuo, kuri sutikome per visą dieną, buvo vokietis, kuris ne tai apsinešęs, ne tai šiaip nacistas, bandė aprėkti mus vokiškai su necenzūriškais angliškais intarpais, bet pasiųstas toliau, disciplinuotai ten ir nuėjo, tik kažkodėl labai nepatenkintas.
Miestas judantis ir kvepiantis (na gerai, kartais – dvokiantis). Visur ėjome pėsčiomis, tačiau norint, galima keliauti ir tingiau – geriausiai gaudyti raudonus mažučius taksi, kurie yra pigus, tik būtina išsireikalauti, kad vairuotojas įjungtų taksometrą, nors dažniausiai tai padaroma ir be prašymo. Jei nesutinka, patarimas tiesiog išlipti ir susirasti kitą, ir nereikia jokių išankstinių derybų dėl kainos, nebent samdant visos dienos ilgai kelionei.
Pradėjome graikiškais pusryčiais, o vakarienei mūsų „šeimininkai” pakvietė prisijungti vakarienei meksikietiškame restorane. Dar turėsime laiko marokietiškai virtuvei ateinančias savaites.

Trečia diena
Galiausiai radome knygyną, o jame ir kelionių gidus. Pasirinkome Rough Guide, nes buvo pigiau nei Lonely Planet, žemėlapiai pasirodė geresni, o pati knyga storesnė. Gal ir kvepėjo geriau. Pasijutome kaip praregėję kačiukai, nors keliauti galima ir be jokio gido.
Užkandome, tačiau ir vėl nelabai priartėjome prie marokietiškos virtuvės. Tiesa, buvo žadėta marokietiška sriuba, o gavome lęšių košelės indeliuose, kuriuose jų tilpo gal po 10 ar 20. Nieko, pradžia gera ir sužinojome, ką kaimynai valgė – tajine, vėliau kelionėje net šiek tiek atsibodusį.
Kasablankoje kaip ir viskas, pauostėme, šiek tiek pamatėme. Žinau, kad kai kuriems Marokas yra tik už miestų sienų, bet kodėl ir ne miestuose? Sutinku, gal tai nėra Marokas prieš šimtą metų, gal gatvėse nesigano avys, maistas mažiau gaminamas tiesiog ant laužo, pakūrus kupranugario mėšlo gabalą, bet tai vis tiek Marokas. Marokas su savo miestais, su lūšnynais, kuriuose gyvena daugiau kaip pusė miestų gyventojų, su derlingais žemės plotais ir dykumomis, su šimtais miestų katinėlių ir lauko avelių, su paslaugiais ir piktais gyventojais, su milijonais tv lėkščių, kurios ištisus lūšnynus daro panašesnius į NASA bazes ateivių signalų paieškoms, nei į gyvenamuosius rajonus. Marokas nėra vien tai, kas mums patinka ar kvepia egzotika. Marokas yra viskas, kas jame yra, kruta ar guli (gerai ir blogai padėta), todėl nėra didelio skirtumo, kur praleisi didesnę kelionės dalį. Tai mano kelionių filosofija ir žinoma, ji nėra nei teisinga, nei visuotinė.
Viso to dalį stebėjome ir pro traukinio langą, vykstant iš Kasablankos į Rabatą – dar vieną didelį Maroko miestą, šalies sostinę. Kelionė traukiniu truko apie valandą (70 dh dviems antra klase). Pirmos klasės vienintelis privalumas – gauni nurodytas vietas, o antroje klasėje vyksta kova už būvį – spėjai, tai atsisėdai, o jei ne, tai pats kaltas. Tiesa, žmonių daug nebuvo, todėl stumdytis neteko.
Rabate nesunkiai suradome mediną, kurios pakraštyje ir apsigyvenome (Hotel Dorhmi, 130 dh dviems su karštu vandeniu, bet bendru dušu ir tualetu). Po skambiu dušo pavadinimu radome kilimu uždengtą nišą laiptuose į terasą ant stogo. Užtat karšto vandens yra, nors mes jį pirmą vakarą ir pražiopsojome.
Net šiek tiek pavargę, dar radome jėgų pavaikštinėti po jau sutemusią, bet vis dar kunkuliuojančią mediną, kur vakarienei prisipirkome kelių rūšių džiovintų datulių, skaniausių pasaulyje mandarinų, migdolinių riešutų ir nuga desertui. Nežinau, kiek su tokiu maistu išgyventume, bet nusibaigtume tikrai besilaižydami iš skanumo, todėl kam tai rūpi.

Ketvirta diena
Pradėjome dieną gana anksti ir vis dar su tais pačiais skanumynais. Vien dėl jų galėčiau čia gyventi. Prasiėjome pro bundančią mediną, panašią į Gariūnų turgų siaurose gatvelėse, su rytietiškais kvapais, garsais, skoniais ir kokybe. Panašu, kad produkcija daugiau skirta vietiniams gyventojams, o suvenyrų matėme tik arčiau turistų ganymosi vietų, tačiau nesusidomėjome. Gal todėl ir pardavėjai visiškai neįkyrūs ir nelenda į akis su savo prekėmis. Šalia medinos suktelėjome pakrantės link ir aplankėme Kasbah des Oudaias, kurio siauros, tingios gatvelės ir žydri sienų ar durų elementai labai priminė Ispanijos pajūrio miestelius. Nuo mūrų visai nebjaurūs vaizdai į vandenyną ir Rabato kaimyną – Sale miestelį.
Galiausiai pasivaišinome labiau marokietišką primenančiu maistu. Pietavome nedidelėje užkandinėje medinoje – sudorotas jau anksčiau pastebėtas tajine, egzotiškame inde su moline kepure, o taip pat ir kuskuso porcija. Kažkodėl tikėjomės daugiau prieskonių, bet tai nereiškia, kad nebuvo skanu.
Po pietų autobusu beldėmės į užmiestį, pasivaikščioti po egzotiškus sodus. Gana ilgai užtrukome, kol suradome reikiamą autobusą, nes stotelės nelabai pažymėtos. Įšokome į beveik važiuojantį autobusą, vietinio paraginti ir tik tada pasitikrinome, ar važiuojame ten, kur norėtume. Šį kartą pataikėme. Ir sodai visai nieko, nors rekomenduojama juose apsilankyti pavasarį ar ankstyvą vasarą, kai daugiau žydėjimo, judėjimo ir karščiau. Nesakau, kad buvo šalta – vis dar ta pati, maždaug +20 laipsnių temperatūra.
Grįždami dar užsukome i Mahomedo V-ojo mauzoliejų – įspūdingas statinys ir svarbiausia – nemokamas įėjimas. Net karališkosios sargybos sargybiniai mielai pozavo, neprašydami jokio užmokesčio ir net nešaudydami.

Penkta diena
Bilietus i Meknes nusipirkome dar vakar ir planavome išvykti tik gerokai po pietų, todėl nusprendėme laiką praleisti turiningai (į šią sąvoką įeina ir – skaniai). Pusryčius valgėme toje pačioje užkandinėje, kurios ir pavadinimą, tikriausiai, jau verta paminėti, nes kainos ir skanios masės santykis yra tikrai skanumo pusėje – Restaurant de la Jeunesse. Tajine (meniu rašo ir tagine) ir su jautiena, ir su vištiena vis dar tokie pat skanūs, kaip ir vakar. Paprašėme ir čia tradicinės arbatos su šviežiomis mėtomis, kuri taip pat tradiciškai būna taip persaldinta, kad mes tiek cukraus ir per metus nesunaudojame. Pasirodo, galima paprašyti ir be cukraus. Nebuvo kliūtimi ir tai, kad pats restoranas tokios arbatos neturi – tiesiog pasiųstas berniukas jos parnešti iš kitos vietos. Ir berniukas parnešė… tradiciškai saldintos. Vargšelio berniuko akmenimis neužmėtė, nes jis nebuvo mergaitė, tačiau bėgti antrą kartą jam teko.
Po pusryčių mūsų pasivaikščiojimas pasunkėjo ir visai ne nuo maisto (na gerai, nuo jo taip pat). Viešbučio savininkai nesutiko palaikyti mūsų kuprinės, kol mes pasivaikščiosime iki išvykstant, todėl viską teko vilkti ant pečių. Viešbutyje dar buvo bandymas išsireikalauti papildomų pinigų už dušą, tačiau su savo skurdžiomis prancūzų kalbos žiniomis supratau, kad tokia prabanga į kainą įskaičiuota. Jei supratau blogai, tai visai gali būti, kad išvykstant mūsų lauks prie trapo su antrankiais ir pasiūlys prasitęsti atostogas Maroke.
Pėsčiomis pėdinome per visą miestą, pakeliui dar išsikeisdami kelionės čekius, kol pasiekėme savo tikslą – Chellach citadelės griuvėsius. Na niekas nesugriuvo, kol ėjome – griuvėsiai ten buvo jau kelis amžius ir mūsų ilgas pėdinimas čia niekuo dėtas. O pasirodo, kad ir griuvėsiai gali būti gražūs, ypatingai, kai tik išėjo pora autobusų rusų turistų, nes pradžioje dar galėjai pagalvoti, kad ten kokio nors caro rūmai sugriuvo. Griuvėsiuose radome ir daugumą iš Lietuvos suskridusių gandrų – daugybė keliaaukščių lizdų su kalenančiais gandrais (vargšeliai, jie tikriausiai dar po Lietuvos orų neatšilo). Daug žiedų, romėniškos galybės ornamentuotų likučių. Objektas tikrai vertas dėmesio.
Pakeliui atgal susigundėme batidomis, nors sunku pasakyti iš kokių vaisių. Tai vienas iš tų produktų, nuo kurio lengvai išsivysto priklausomybė, bet visiškai nesinori gydytis.
Traukinio antra klasė parodė savo nagus – prieš mūsų nosį sustojo vagono vidurys, todėl kol nusigavome iki durų, visos vietos buvo užimtos vikresnių vietinių. Laimei, po pusvalandžio vienoje kupė atsilaisvino pora vietų ir prieš tai keliones iš Fez atsargiai bandęs įsiūlyti veikėjas su šeima pasiūlė prisijungti. Neatsisakėme, o ir daugiau pasiūlymų negirdėjome. Visai gali būti, kad mūsų išvaizda pasirodė nepakankamai respektabili ir nekvepėjo pinigais (brendo reikalas išsiskalbti drabužius).
Pora valandų kelio ir mes jau Meknes. Iš stoties mėlynuoju taksiuku (čia jie mėlyni) iki viešbučio, besistebint vairuotojui, nes teko jam parodyti kelią. Viešbutis (Hotel Marok) ne stebuklas, nors kaina lyg apie tai ir užsimena (180 dh), o kambaryje šalčiau, nei lauke, kur visai ne karšta. Keturi užtiesalai ant lovos taip pat nebuvo užuomina į galimą atšilimą vidurnaktį.
Prie pat viešbučio ir vakarieniavome, nes tai geriausia vieta pigiau užkąsti, nors užkandimui užsisakėme gal ir per daug – vis nepasimokome ir neįvertinome savo pajėgumų.

Šešta diena
Pažintį pradėjome pasivaikščiojimu po medinos klaidžias gatveles, nuolatos atsitrenkdami į akligatvius, kai tik ignoruodavome paslaugių vietinių perspėjimus neiti čia ar ten. Kultūrintis pradėjome nuo Koubba el Khayatine – neaiškios paskirties pastatas, su gal kiek įspūdingesnėmis požeminėmis saugyklomis, nors legendos sako, kad ten buvo kalėjimas. Jei kas norit patarimo – dėmesio nevertas objektas. O va Dar Jamai muziejus tikrai atperka tuos 10 dh žmogui – viduje labai gražu, yra kur akis paganyti.
Pietavome ten pat ir… taip pat – užsisakėme per daug. Paslaugus aptarnavimas, nepasikeitęs net man netyčia sudaužius lekštę.
Po pietų lankėmės Mouley Ismail mauzoliejuje (dar vienas dėmesio vertas objektas ir ne tik todėl, kad nemokamas) – vienintelė Maroke veikianti šventykla, kurioje ne maldų metu leidžiama lankytis ne musulmonams. Daug vaikščiojome po mediną, žioplinėjome po nesibaigiančius gatvių turgelius, prisipirkome vaisių, trumpai pažiopsojome į įvairiausius žiniuonius, fokusininkus ir muzikantus Hedim aikštėje ir dieną pabaigėme sėdėdami Lalla Aouda aikštėje, stebėdami vietinius, iš užmiesčio parskrendančius gandrus ir galiausiai… sušaldami.

Septinta diena
Vėl kely. Iš pačio (nors ir ne pačio ankstyvo) ryto pasigavome mažąjį žydrą (yra tokia spalva) taksiuką ir po kelių minučių buvome traukinių stotyje, o dar po kelių jau dundėjome patogiai įsitaisę pustuščiame traukinyje. Paturėjome pusvalandį gražaus spoksojimo per langus į besikeičiančią aplinką – ir vėl daugybė namų namelių su dešimtimis tv lėkščių, besiganančios avys, didžiuliai laukai įvairiausių gėrybių, kurios dar tik lindo iš po žemių ar sproginėjo ant šakų, todėl kol kas neįvardijamos. Tolumoje vėl pasimatė lietuvio akiai malonūs kalnai, žiemą neįprasta žalumos gausa.
Fez. Stotyje netikėtai mažai puolančių – gal tik pora pasiūlymų pasinaudoti taksi paslaugomis. Pasinaudojome. Tačiau ne pasiūlytomis, o pasigavę gatvėje, nors tai ir nebuvo geriausias laimikis (mums), nes vairuotojas iki viešbučio akivaizdžiai važiavo darydamas nemažą lanką.
Pirmas miesto įspūdis atitiko skaitytus aprašymus – klaidus, klaidžiai gražus, gražiai klaidus, tiesiog klaidus. Viešbutis kaip viešbutis – po ką tik praūžusio lietaus laiptais žemyn šniokštė upelis, visur šlapia, kambarys su minimaliais patogumais – plastmasiniai kėdė ir staliukas, geležinė lova, 0 pakabų, 0 spintų, 0 dušų ir 0 tualetų… atrodo, svarbiausi išvardinti. Tiesa, dušas bendras, o sumokėjus papildomai, jis dar ir karštas pasidaro. Tualetai taip pat bendri ir kartais bent vienas iš jų būna neužsikimšęs, tačiau atsakančiai dvokia visi be išimties. Taigi, gyventi visai galima.
Vėlyviems pietums jau tradiciniais tampantys tajine ir kuskusas. Pradėjome abejoti mūsų raciono įvairumu, tačiau meniu nieko kito nepasiūlo. Dar iki sutemstant suspėjome prasivaikščioti po mediną, o tiksliau tik viena jos gatve pirmyn ir atgal, nes visos tos šoninės gatvelės, kai kurios iš jų per siauros net katinams, neatrodė prietemoje ypatingai kviečiančios užsukti. O visa kita lyg ir tas pats – nesibaigiantis turgus, tos pačios prekes, žmonių judėjimas ir erzelis. Akivaizdu, kad su Maroko miestais jau susipažinome pakankamai, kad jie šiek tiek atsibostų, nors tenka pripažinti, kad Fez medina verta dėmesio ir jos chaose galima pamatyti nemažai įdomių detalių.
Suspėjome apsilankyti ir greta viešbučio esančiame muziejuje Dar Batha. Apsilankymas buvo tikrai naudingas bent jau tuo, kad jame pralaukėme eilinę lietaus porciją. Žinoma, tuo pačiu kažką ir pamatėme – tautinių drabužių, papuošalų, keramikos, ginklų, t.y. viso to, ką koks nors užkietėjęs viengungis neišmetė viena ar du šimtus metų, o po to kažkas nusprendė, kad ir kitiems tuos daiktus įdomu būtų pamatyti. Daugiau dėmesio vertas pats pastatas – daugybės medžio ir akmens ornamentų, gražus sodas.
Vakare pasimaloninome eiline porcija sulčių (kiviai+kriaušės+apelsinai), gatvėje keptomis spurgomis ir mėtų arbata – tradiciniu vyrų gėrimu. Rašau vyrų, nes kavinėse ją ir kavą geria tik vyrai. Tikiu, kad geria ir moterys, bet kažkur pasislėpusios.

Aštunta diena
Švenčiame savaitę Maroke. Ne itin linksmai, nes lijo visą naktį, o ir ryte nustojo tik kelioms akimirkoms, kad išviliotų mus laukan. Vienas iš bjauresnių priešų kelionėje – lietus, pavertė ir taip ne itin švarias gatveles purvo takais, kuriuose sunku prasilenkti su kitais jame maknojančiais padarais, įskaitant ir asilėlius, tysiančius daugiaaukščius ryšulius ar dėžes siauromis gatvelėmis. Visgi išlindome artimesniam susipažinimui su Fez medina, nors ir ne pačiu geriausiu metu. Pakeliui užsukome į kelionių gide išliaupsintus maldos ir studijų rūmus Medersa Bou Inania, tačiau šiek tiek nusivylėme, nes jau buvome matę Maroke ir gražesnių pastatų. Ar tai reiškia, kad išlepome?
Po ilgo pasivaikščiojimo lietuje, pavykusio bandymo apžvelgti lietaus merkiamą miestą iš aukščiau ir apsilankymo autobusų stotyje buvome gerokai sušlapę ir beveik be humoro jausmo. O dar purvini. Surizikavau ir atidaviau savo kelnes į skalbyklą, nors buvau beveik tikras, kad pastebėtos sudilimo žymės pavirs skylėmis ir liksiu visai be kelnių.
Vakarienė su jau įprastu meniu, bet ir ji nebuvo be nedidelių nuotykių. Atsidėkodamas už vakarykščius 10 dh arbatai, šeimininkas ne tik pavaišino nemokama alyvuogių porcija, bet ir po vakarienės įpylė mėtų arbatos su vietos saldumynais. Ją begeriant išgirdome ir lietuvišką šneką – kavinėje prisėdo lietuvių porelė, trumpam apsilankiusi Maroke iš Ispanijos. Ir kur tik mūsų nėra…

Devinta diena
Oras iš ryto nelabai pasikeitė, bet bent jau nuo lietaus išsisukome, kol iki autobusų stoties nuėjome kelionei į anapus… Atlaso kalnų. Šalta. Tik dar nežinojome, kad tai dar ne tas Šaltis.
Autobusas pusėtinai geras, nors atlošai nesilankstė, šiek tiek variklio dvoko, sėdynėje, pradžioje pasirodžiusioje minkšta, ilgainiui pasijuto vamzdžiai, nebuvo tualeto (gal ir laimei), langai purvinoki… na gerai – gal ir pusėtinai blogas maždaug 8 val. kelionei.
Anapus lango visą kelią pro šalį lėkė puikūs vaizdai. Artėjant prie kalnų – sodai, dirbamos žemės laukai, avių, ožkų bandos, asiliukai, miesteliai ir jų gyventojai, neskaitant asiliukų. Pakilus į Atlaso kalnus – snieguotos viršukalnės, uolėtos aukštikalnių lygumos, retos kalniečių gyvenvietės ir geroka porcija skurdo. Besileidžiant nuo kalnų kelias pradėjo vinguriuoti palei upės vagą, lydimą didžiulių kanjonų, o nusileidus – beveik visą kelią važiavome palei oazes, pilnas datulių palmių, prasidėjo ir labiau dykumas primenantys peizažai.
Visa tai už lango, o šiapus visą kelią tirtėjo du iš šalčio sustirę padarai, su lietuviškos kilmės dokumentais kišenėse. Labai šalta. Žinoma, galima ginčytis, kad Lietuvoje šalčiau, bet su vasariniais sportiniais bateliais, plonais megztiniais ir dar plonesnėmis striukėmis šaltis tampa reliatyvia sąvoka. Kylant į kalnus su siaubu sekėme miesteliuose bankų tablo rodomą oro temperatūrą, kuri tik iš pradžių sutapo su vietinės valiutos kursu euro atžvilgiu (+11 C), o kalnuose nukrito iki +4 ar net 0 C. Tikrai ne šilčiau buvo ir autobuso viduje. Tikriausiai tik naktiniuose autobusuose Pietų ir Centrinėje Amerikoje būna šalčiau.
Nusileidus nuo kalnų buvo jau šiek tiek šilčiau ir išlipus iš autobuso Er Rachidijoje, buvome jau šiek tiek atitirpę. Iš vieno autobuso iš karto į kitą – dar valandos kelionė iki Erfoud. Čia ir planavome sustoti nakvynei pigiame viešbutuke, bet jo kainos taip ir nepavyko sužinoti, nes buvome pakabinti vietinės gyventojos. Ši iš pradžių tik lydėjusi iki viešbučio, pasiūlė apsistoti pas ją. Nuotykių nevengiantys keliautojai, visai ką tik autobuse tarpusavyje pakalbėję, kad įdomu būtų pažiūrėti į vietinių namų gyvenimą iš vidaus, neatsispyrė pagundai ir po kelių minučių ėjimo smėlėtais skersgatviais, įžengė į berberų namus. Namai buvo nedidelis trijų kambarių butukas su terasa ant stogo, be baldų, neskaitant staliuko ir virtuvėlės spintelių. Kilimas ir minkštos pagalvės vietoj sofų, mažutis šalto vandens kranelis tualete-vonioje vietoj dušo, spalvingas kičinis vakarietiškas plakatas, plastmasinių gėlių girliandos kampuose. Ne pasaka, ypatingai po ilgos kelionės. Užtat netrūko užkandžių, arbatos, o po poros valandų ir skanaus kuskuso, pagardinto stipriai „kvepiančiais“ žarnokais, kurį kirtome su nauja pažįstama Akija ir jos tėvu.
Tas pats kilimas ir čiužiniai pasitarnavo ir vietoj lovos. Nekalbu apie prausimosi procedūras – teko gerokai improvizuoti ir išsilankstyti pozomis, kurios ir senus jogus nustebintų.

Dešimta diena
Pusryčiai ant to paties kilimo nesugundė mūsų pasilikti ilgiau, nors šeimininkė ir labai prašė. Nežinau, ar tai mano skurdžios prancūzų kalbos spragos, bet supratome, kad tampu berberės tiltu į Europą – pasigirdo užuominos dėl galimų vedybų. Teko „bėgti“. Tuo pačiu dar paprašėme, kad „nuotaka“ palydėtų iki autobuso ir padėtų nusipirkti telefono kortelę ir dar šio bei to. Prižadėjome, grįžtant iš dykumos dar užsukti, nes supratome, kad mane jau nori parodyti iš Kasablankos atvykstančiai seseriai. Užstatu palikome du rulonėlius tualetinio popieriaus, tai tikrai turėtų mus priversti sugrįžti. Nepaisant viso to, buvome tikrai dėkingi už suteiktą galimybę svečiuotis pas vietinius.
Dar paskambinome į kelis viešbučius dykumoje Merzouga miestelyje ir užsisakėme vieną iš jų – Auberge Sahara. Trumpa kelionė iki Rissani autobusu. Rissani ieškojome kolektyvinio taksi, galinčio nuvežti iki viešbučio ar iki Merzouga. Išsisukome nuo saldžia mėtų arbata pasaldinto sukčiaus bandymo įpiršti mums kitą viešbutį su kelione į dykumą, palikome jį sumokėti už arbatą ir susiradome taksi, kuris už 40 dh atvežė iki viešbučio durų.
Tai pati brangiausia mūsų kelionės dalis, bet nei viena dh nebuvo išleista veltui. Viešbutis su pusryčiais ir vakariene dviems, su bendru dušu (taip pat dviems, nes ne sezono metas ir viešbutyje beveik nebuvo žmonių) – 240 dh nakčiai; čia pat sutarėme ir dėl kelionės kupranugariais į dykumą – 1400 dh dviems naktims su pilnu maitinimu (dvigubai pigiau, nei bandė įsiūlyti sukčius).
Tiesa, nenorint kupranugarių, dykumą galima patyrinėti ir beveik neišeinant iš viešbučio, nes iš karto už viešbučio teritorijos prasideda įspūdingos smėlio kopos, vis didėjančios einant gilyn į dykumą. Tyrinėjome ir mes. Dar tą pačią popietę išsiruošėme iki vienos iš aukščiausių kopų viršūnės. Ėjimas nebuvo ypatingai sudėtingas, bet ir ne toks lengvas – kopti biriu smėliu į daugiau nei 100 m aukščio kopą – tikrai ne lengvas pasivaikščiojimas Lietuvos pajūrio kopomis. Vaizdai fantastiški, besikeičiantys leidžiantis saulei, tačiau temperatūra labai permaininga ir, mažiausiam debesėliui užstojus saulę, darydavosi vėsu. Iki šiol fotogeniškiausiomis laikiau žirafas, bet dabar prie šio sąrašo prisidėjo ir dykuma. Aplink nei gyvos dvasios, tyla. Vieninteliai gyvi padarai sutikti, neskaitant poros turistų, keli skarabėjai, besislepiantys smėlyje.
Grįžome jau temstant ir vakarienei gavome… vis to paties tajine.

Vienuolikta diena
Ne pačiu laiku išseko grynųjų pinigų atsargos, todėl rytas buvo pašvęstas kelionei atgal į Rissani. Kadangi lijo, tai nelabai ką daugiau ir norėjosi daryti. Rissani pirmą kartą Maroke išbandyta banko kortelė. Suveikė ir tapome daug turtingesni Maroke, tačiau tuo pačiu metu šiek tiek nuskurdome Lietuvoje. Tokios šventės proga ir skarą žygiui į dykumą nusipirkome, aiškiai permokėdami, nors ir dvigubai nusiderėję.
Po pietų kupranugariai atvyko, tačiau lietus nelabai norėjo trauktis. Lietus dykumoje ir ne bet koks, bet ledinio šaltumo, patiekiamas stipraus vėjo. Visai ne tai, ko naivus lietuvis gali tikėtis iš dykumos. Visa laimė, kad įsidėjome pirštines, nes visai būtume suledėję. Jei atmestume tuos šaltus ir šlapius nepatogumus, dviejų valandų lingavimas gilyn į dykumą ant kupriukų nugarų buvo labai smagus, jau nekalbant apie net lietuje neblankstančius aplinkos vaizdus.
Į stovyklą atvykome šlapi ir sušalę (vėl). Kad taip ant laužo… Šiek tiek sušildė arbata ir susivyniojimas į kelias antklodes. Nors visai nesinorėjo lįsti laukan, dar kažkaip sugebėjome šiek tiek pasilipti ant kopos saulės palydai, bet po to greitai nėrėme atgal į užuovėją palapinėje, kur po kurio laiko gardžiavomės tajine (vėl) ir sulaužytomis prancūzų (mūsų) ir anglų (gido) kalbomis iki vėlumos bendravome su gidu ir stovyklą prižiūrinčiu berberu.
Naktis rami nebuvo ne tik dėl patirtų įspūdžių, bet ir dėl skylėtą palapinę drebinančio vėjo.

Dvylikta diena
Saulėtekis pramiegotas. Užtat danguje nei debesėlio, o tai jau tikrai panašiau į dykumą. Po pusryčių vėl ant kuprų ir pirmyn per kopas. Po dviejų valandų kupranugarių išnaudojimo ir žiopsojimo 360 laipsnių kampu, nusigavome į dykumos pakraštį, o tiksliau į smėlio dykumos pakraštį – berberų klajoklių kelių šeimų gyvenvietę juodo akmens dykumoje. Pasivaikščiojus po dykynę, sėkmingai pabėgus nuo pernelyg smalsaus besiganančio vietinio kupranugario, atsisakius malkas renkančiai berberei atiduoti skarą ar vesti ją, užkandome viename iš labai laikinai atrodančių molinių namelių ir vėl ant kupriukų. Dar dvi kelionės valandos šiek tiek turėjo įtakos apatinių kūno dalių gerovei, bet užtat viršutinė apturėjo labai gerų įspūdžių ir šį kartą visai nesušalo.
Grįžę rioglinomės į vienos iš didžiausių kopų viršūnę tyloje palaukti saulėlydžio. Tyla tesėsi, kol į stovyklą neatvyko 20 kupranugarių vilkstinė, atnešusi tarptautinę turistų grupę. Rėksmingiausi buvo balsai, kalbantys Amerikos anglų kalba. Nepaisant jų keliamo triukšmo, saulė nusileido ir padare tai nepakartojamai nuspalvindama smėlio kopas.
Vakarienei kuskusas (suvalgytas), alkano kačiuko (nesuvalgytas) pastangos išsiprašyti maisto, po palapinę besiblaškantis šikšnosparnis (nesuvalgytas), o nakčiai tų pačių turistų (geriau jau kas nors būtų juos suvalgęs) būgnais keliamas triukšmas gretimoje stovykloje.

Trylikta diena
Panašu į dar vieną saulėtą dieną. Po pusryčių sėkmingai parjojome į viešbutį ir atsisveikinome su kantriais kupranugariais.
Į šios dienos planą, be įprastų maitinimosi ritualų, dar įėjo apsilankymas prie netoliese esančio ežero. Tikslaus atstumo iki jo nežinojome, nes trys žodiniai šaltiniai nurodė jį gana skirtingai – nuo 4 iki 7 km. Pastarasis atstumas buvo akivaizdžiu bandymu įsiūlyti kokią nors transporto priemonę, bet nebuvo pakankamai didelis sulaikyti nuo žygio pėsčiomis. Jau einant aiškėjo, kad teisingausias, tikriausiai, buvo 4 km atstumas, kurį nesunkiai įveikėme žioplinėdami po juodų akmenų dykumą, vaikydami driežiukus iš po akmenų ar besistengdami prisėlinti prie paukštelių dar vienam foto kadrui.
Pats ežeras, nors dar ir neišdžiūvęs, bet sunkiai išgyvenantis be lietaus. Nemažai vandens paukščių, tačiau jie gana bailūs ir priartėti nepavyko. Įtarėme, kad vietiniai juos medžioja. Arčiau matėme tik žąsis ir kelis marokiečius, bandančius tapti draugais (suprask, prašančius ką nors nupirkti). Šiek tiek pabuvę, kartu su iš ganyklų grįžtančiais kupranugariais, į viešbutį parsiradome ir mes. Pavargę.

Keturiolikta diena
Į kelią išsiruošėme iš pačio ryto. Prie viešbučio sumetę skudurus su olandų pora taksi nuvažiavome iki Rissani, o iš ten tokiu pačiu transportu ir ta pačia kompanija ir iki Erfoud. Kas galėjo patikėti, kad šiame miestuke mes taip ilgai užtruksime… Artimiausias autobusas tik apie 6 vakare, o kažin kokių pramogų miestelis pasiūlyti negalėjo. Pas mano „nuotaką” eiti nenorėjome, todėl užmušinėjome laiką atsigriebdami už beinternetes dienas ir aprašėme, ką nuveikėme dykumoje, užkandome restoranėlyje, vaikštinėjom, gėrėm sultis, vaikštinėjom, turguj nusipirkom vaisių, vaikštinėjom, gėrėm mėtų arbatą, kol po eilinio vaikštinėjimo laikas buvo sėkmingai pribaigtas ir sulaukėme autobuso į Marakešą. Neypatinga diena. O gal įspūdžiai kartojasi?
Čia pat galėtume užsiminti ir apie naktį. Visas trylika kelionės valandų apturėjome ypatingą laiką – sušalome dar labiau, nei atvažiuodami į dykumą. Lauke kartais buvo ir neigiama temperatūra, o drabužėliai vis tie patys. Jei būtume žinoję, kad autobusas važiuoja tik rytą ir vakare, tai būtume negaišę visos dienos Erfoude ir išvažiavę iš ryto. Greičiausiai, būtume tiek pat sušalę, bet užtat bent vaizdais pasigrožėję, nes vėl kirtome Atlaso kalnus ir jų snieguotas viršukalnes matėme tik pro apšalusias blakstienas ir tik mėnesienos šviesoje. Baisiai šalta kelionė.

Penkiolikta diena
Išlipus iš autobuso pradėjome atšilinėti, tačiau ne iš karto gavome kambarį viešbutyje, todėl dar ir arbata kavinukėje turėjome gelbėtis. Atsigavome tik apie pietus ir patraukėme pasižvalgyti, iš ko tas Marakešas suręstas. Kadangi viešbutis buvo šalia, užmetėme akį į įžymiausia Marakešo aikštę – Djemaa El Fna, pilną gyvačių kerėtojų, akrobatų, chna tatuiruočių dažytojų, pasakotojų, dresiruotų beždžionių, neišsenkančių sulčių atsargu (tik 3 dh už didelę stiklinę čia pat išspaustų apelsinų sulčių!).
Užkandę patraukėme į pietinę miesto dalį, klaidžiodami siauromis gatvelėmis, pilnomis kvapų ir triukšmo, o kartais ir tylos, kol išlindome ties karaliaus rūmais. Palei jų sienas atkakliai tęsėme pasivaikščiojimą iki Agdal sodų, nors jų grožis ir nepasirodė labai vertas tokio ilgo pasivaikščiojimo. Visgi radome griuvėsius, alyvmedžių ir mandarinų plantacijas, pilnas iškylaujančių vietinių, didžiulį tvenkinį, pilną išbadėjusių karpių, ėdančių tų pačių iškylautojų maisto atliekas. Šiek tiek pabandėme įsijausti į vietinių pramogas ir besišildydami saulėje stebėjome žiopčiojančius karpius ir vietinius.
Tokia pat ilga kelione atgal, bet jau be klaidžiojimo, su sustojimais spragėsiams ir šviežių sulčių kokteiliams. Jau temstant iš kelių kartų suradome savo viešbutį, o jame ir rankomis (ne savomis) skalbtus drabužius, išdžiovintus Marakešo saulės ir vėjo. Vėl švarūs.

Šešiolikta diena
Iš pat ryto atsigaivinę sultimis Djemaa El Fna aikštėje, išėjome ieškoti Marakešo muziejaus. Žemėlapyje atrodė paprasta – 15 min ėjimo, vos ne tiesia gatve. Tačiau viskas baigėsi tuo, kad gerą valandą klaidžiojome dengtomis prekyviečių gatvėmis, kuriose galima rasti viską – nuo pigių plastmasinių žaislų iki baldų, nuo įvairiausių prieskonių, iki šviežios, nors ir ne visada taip atrodančios, skerdienos. O jau kvapai, kvapai – nuo vienų stengiesi bėgti, kiti traukia. Taip bėgdami ir vydamiesi paklydome ir be jokios orientacijos klaidžiojome kaip akli kačiukai, kol kelis kartus pasiklausę kelio ir sekdami didesnes grupes žmonių… grįžome atgal į aikštę. Ką gi, antras bandymas. Sėdome į vežimaitį, traukiamą papuoštų arklių ir po dešimties minučių važiavimo ir kelių ėjimo, buvome prie muziejaus. Ar pasimokėme? O kaipgi – visada naudok arklius.
Muziejus atrodė įspūdingas, nors kaina šiek tiek ir kandžiojosi (40 dh žmogui). Ekspozicijoje, be jau tradicinių Maroko papuošalų, drabužių, keramikos ir ginklų, buvo dar ir senų Marakešo nuotraukų paroda, o ir pats muziejaus interjeras labai gražus. Be to, yra nemažai minkštų fotelių, kuriuose galima pailsėti nuo miesto erzelynės ir karščio.
Užteks senienų, užteks medinos balagano – sėdome į taksi ir po 10 minučių patekome į visai kitokį Marakešą – modernų, plačiomis gatvėmis su mandarinmedžiais, jaukiais restoranais, labiau atsipalaidavusia atmosfera. Net fontanai ir tie (kai kurie) veikė. Valgėme picą. Palaima po jau atsibosti pradedančio tajine ir kuskuso. Panašu, kad po dviejų savaičių kultūrinio ir kulinarinio šoko yra būtinas sugrįžimas į „civilizaciją“, net jei jos išraiškos forma yra viso labo tešlos blynas su jūros gėrybėmis ar grybais, keptas krosnyje. Ledai prie viso šito taip pat tinka. Netikėtai Marakešo centre suradome ir gražų parką su įvairių medžių, gelių ir kaktusų kampeliais, gausiai apstatytais suoliukais. Derindami malonumus su reikalais, nusipirkome bilietus keliones tęsiniui – prie vandenyno į Essaouirą.
Iki pat viešbučio grįžome pėsčiomis ir nors griuvome iš nuovargio, dar pasišlaistėme po vakarinę Djemaa El Fna aikštę, nutviekstą šviesų ir su dar didesniu balaganu ir žmonių miniomis. Stiklinė sulčių dienos pabaigai.

Septyniolikta diena
Paskutinį rytą Marakeše pasipildėme grynųjų atsargas, kelionei nusipirkome šviežių raguolių ir per kelias minutes taksi nusigavome iki autobusu stoties. Apturėjome trijų valandų kelionę autobusu iki Essaouiros ir šį kartą visai nesušalome. Netgi priešingai, nors dalį kelio ir lijo, tačiau buvo šilta, o Essaouira pasitiko su saule ir tikrai daugiau kaip +20 C.
Supratours autobusai sustoja gana patogioje vietoje, iš kur tik 5-10 min pėsčiomis iki medinos, kur yra dauguma viešbučių, nebūtinai labai pigių. Nepasidavėme spaudimui ir nepasinaudojome nešikų paslaugomis, kurie kaip skėriai apspito atvažiavusį autobusą ir siūlė savo karučių paslaugas. Kaip jau vėliau supratome, taksi į mediną ir negali įvažiuoti, todėl jei turi daug bagažo, karutis būtų išsigelbėjimu iš kančios. Eidami link medinos galvojome, kad eiti teks toliau, todėl susistabdėme taksi, tačiau vairuotojas pasijuokė ir pavežęs 100 metrų išleido mus nepaėmęs nei cento. Dar už šimto metrų siauroje gatvelėje, kurioje neprasilenktų trys žmonės arba du amerikiečiai, šalia miesto sienos radome ir savo nusižiūrėtą viešbutį „Smara”.
Kambarys šviesus, patogumai bendri – 135 dh nakčiai. Gal ir ne pats pigiausias variantas, bet kvepėjo vandenynu (bent jau mes taip supratome vandenyno kvapą) ir žuvėdros už lango nuolatos kniaukė. Vienu žodžiu, kurortas. Beje, pradėjome taip ir jaustis – ne keliautojais, o poilsiautojais, nes nebesistengėme pamatyti nieko specialaus, niekur nebėgome, tiesiog buvome.
Miestukas tvarkingas, daugiau užsieniečių, nei matėme per visą savo kelionę, pardavėjai čia taip pat mažiau įkyrūs, kažkur tolumoje matosi smėlio paplūdimys… kurortas. Gana daug kaitininkų ir burlentininkų – miestukas dažnai pristatomas šių sporto šakų mėgėjų rojumi dėl gana ramių pakrantės vandenų ir palankių vėjų.
Atvykome jau gerokai po pietų, tai saulės voniomis nespėjome pasimėgauti. Pažioplinėjome siauromis gatvelėmis, tradiciškai atsigėrėme sulčių ir atlikome būtiną ritualą Essaouiroje – prie uosto prisėdome paragauti šviežios žuvies. Pigiausia – sardinės po 10 dh už dvi + duona ir salotos, bet ragavome ir krevečių bei kalmarų. Daug skanaus knebinėjimosi su čia pat iškepta žuvimi. Būtinas dalykas miestelyje ant vandenyno kranto.
Jei jau atostogos, tai kaip be ledų. Valgėme ir jų. Vėlyviems ir ankstyviems užkandžiams vaisių beieškodami klaidžiojome patamsiais siaurutėmis gatvelėmis, bet jautėmės saugiai ir be ypatingo dėmesio iš vietinių. Vaisiais dieną Essaouiroje ir baigėme.

Aštuoniolikta diena
Rytas vis dar šiltas, bet ne toks saulėtas kaip vakar, o ir horizontas atrodė grasinančiai tamsus. Ir vėjas. Prieš tokį vėją eiti sunkoka, o pavėjui ir pakilti gali. Dar suspėjome pakilti (be vėjo pagalbos) į greta esančią gynybinę sieną, pasižvalgyti į atsitraukusį, tačiau tikrai nenurimusį vandenyną, pafotografuoti katinėlius, kurių čia begalės – jie miega ir krebžda visur – ant prekių, po prekėmis, tarp stalų, turistų krepšiuose, tarpduriuose ir visose kitose įmanomose vietose. Čia tikriausiai žuvis kalta, o panašu, kad ir vietiniai jų labai nevaiko ir sugyvena. Sugyvenome ir mes. Suspėjome dar suvalgyti gatvėje keptų blynų (apsilaižymas), pereiti per visą mediną ir, tik prisėdus sukirsti po porciją pietinių kebabų, prasidėjo lietus. Per lietų čia nieko daugiau ir nenuveikėme, ypatingai, kai vienas iš pagrindinių tikslų buvo paplūdimys ir saulė. Ilsėtis gavome kambaryje ir tik vakarop, nurimus lietui, išslinkome į sutemusį ir dėl lietaus užsidarinėjantį miestuką suragauti eilinės sardinių porcijos ir aprašyti lietingos dienos.

Devyniolikta diena
Rytas teikė vilties dėl saulės ir labai nusivilti neteko – tikrai visą dieną nelijo, o po pietų ir visai išgražėjo. Mes vis dar Essaouiroje. Ta pati blynų porcija iš ryto, tie patys ledai, sultys. Bijau, kad darosi nuobodu skaityti, bet tik ne atostogauti. Dar apsilankėme uoste, uosto bastione. Žuvų šį kartą neragavome, užteko kvapų ir vaizdų.
Pagaliau ir paplūdimiu prasiėjome, tačiau saulei daugiau Lietuvos žiemos išbalintos odos atidengti nesiryžome. Vandenynas buvo gerokai atsitraukęs ir po vakarykščio lietaus daugiau panašus į purviną Geltonąją jūrą, nei galingąjį Atlantą. Suradome kelias kriaukles, atsispyrėme gundymams pajodinėti kupranugariais kopose (nesinorėjo gadinti dykumose patirtų įspūdžių), pasėdėjome ant drėgno smėlio. Grįždami nusipirkome bilietus į Agadirą – užtikrintai artėjome prie kelionės pabaigos.
Kuskuso ir tajine, kokie jie skanus būtų, visiškai nesinorėjo, todėl vėlyviems pietums ragavome picas. Būtų visai nieko, tačiau su prieskoniais ne kas – labai prėskas skonis. Šiandien dar pavyko su miestelio publika ir saulę ant miesto gynybinės sienos palydėti. Gražu. Jokios kitos vakaro pramogos nereklamuojamos, tačiau vakarais iš visų pakampių ir skersgatvių girdisi šnypštimas – hashiiishhhh, canabissssss, sssssssmokesssssss, ffffffumeeeeeee… Pats laikas įsigyti marškinėlius su užrašu „nevartoju” keliomis kalbomis, nors įtariu, kad nepadėtų, nes savaitę neskustas veidas kasiako taip ir prašosi. Hmm, jau atsirado tikslas nusigrandyti šerius.

Dvidešimta – dvidešimt antra diena
Mūsų kelionė sėkmingai baigėsi Agadyre. Labai pažintine pabaigos nepavadinčiau, nes viskas labiau panėšėjo į poilsiavimą, rengimąsi grįžti. Kurortinis miestas ir tiek, todėl net nesivarginsiu jo aprašinėjimais. Nors tiems, kam įdomu, tai pati blogiausia vieta Maroko suvenyrams įsigyti – pasimokykit iš mūsų klaidos ir pirkite viską, kas patiks visur, tik ne Agadyre, kur ne tik nieko gero nėra, bet dar ir kainos daug didesnės.

O jei užteko kantrybės perskaityti iki galo ir yra aktualu, šiek tiek techninės informacijos apie kelionę:
Bilietai: Vilnius – Ryga – Milanas – Kasablanka, Agadyras – Paryžius – Vilnius su AirBaltic, Jet4You ir Transavia (apie 1000 Lt žmogui)
Kitos išlaidos: nakvynės, maistas, transportas, suvenyrai ir kt. (įskaitant dvi dienas Paryžiuje) – 4000 Lt dviems žmonėms.
Vidutinės pragyvenimo kainos: nakvynė nakčiai dviems 25-60 Lt, sotūs pietūs dviems 15-35 Lt.
Jei yra papildomų klausimų, visada prašom, jei galėsiu, atsakysiu.