Indonezija 2-a dalis

            Iš ryto važiuojam į uostą, plauksime į salas. Trys nykštukinės salos išsidėsčiusios tarp Balio ir Lomboko, tiksliau visai netoli Lomboko. Gili Trawangan, Pulau Gili Meno ir Gili Air. Mes traukiam į Gili Air.  Ir žinoma, kaip nepajuokavus su įgula. Kai jau atplaukėm į savo salą, ji paskutinė maršrute, išlipdamas klausiu, ar jau čia Gili Trawangan, jūs pamatytumėt, kokia buvo įgulos nario reakcija. Saloje jau jokių automobilių, tik dviračiai, elektriniai motoroleriai ir vienos arklio galios transportas. Yra dviejų rūšių arkliukų transportas – passenger ir cargo. Labai norint, salą galima ir pėsčiomis apeiti, tik, kad tokiame karštyje to noro nelabai yra. Bet iki savo bungalow nuėjome pėsti. Nameliukas toks, toks… kaip ant vištos kojelės. Tualetas ir dušas lauke. Na ne taip, kaip pas mus kur gūdžiam, o ir gal negūdžiam kaime, bet prie namelio pastatytas priestatas, va ten ir įrengta viskas. Be stogo. Šalia dar palmė auga. Gal kiek nepatogu, kai lietus lyja (mums nelijo, bet pafantazuokim). Kas nespėjo į salą dar šiemet, kitą metą pateks į jau daugiau mažiau, šiuolaikinį kurortą. Mat išėjo oficialus valdžios raštas, kad visi statiniai esantys arčiau kaip 15 metrų nuo kranto linijos, turi būti nugriauti. Daug jau tų statinių nugriauta, bet ten kur mes gyvenome, dar griovimo banga neatsirito. Žinoma, nugriautiems statiniams valdžia davė sklypelius salos gilumoje atstatyti. Bet tai jau moderni statyba (jų akimis žiūrint), o autentikos nebėr. Ir vaizdas, kur griovimai prasidėjo, atitinkamas. Dar vienas niuansas, tai jau musulmonų kraštas, jokių induistų, ar budistų. Na, bet juk čia Indonezija, o dar kurortinė sala, gyvenanti iš turistų, todėl alkoholis liejasi pakankamai laisvai. Jokių suvaržymų, jokių spec parduotuvių. Grįžtam vakare namo, tamsu, truputį ir nejauku, žiūrim, vietiniai įsitaisę sau lauke ir alutį gurkšnoja. Dar pagalvojau, paskųsčiau aš jus jūsų Dievui, bet kad nelabai aš jį pažystu, o ir gal galima truputį alaus vakare, kas čia juos žino. Na, bet ne man juos teisti. Ryt ryte plaukiam nardyti. Mat, eina kalbos, kad šiose vietose, tiksliau, prie Gili Meno, galima pamatyti tikrus vėžlius. Atveda mus į susirinkimo vietą, ten reikia surašyti savo duomenis, iš kur tu esi ir pan. Užrašau mus, perduodu lapelį toliau ir atsisėdam ant suoliuko laukti. Visai neužilgo, labai jau šalia, na patys pamodeliuokit tokią situaciją, suolelis gal trijų metrų ilgio, kažkokie žmonės sėdi nuo krašto, tai negi jūs sėsit visai prie jų, na ne, gal šiek tiek tolėliau, atsisėda Raselė. Čia tik po minutėlės sužinom, kad ji yra Raselė. Mat, užsirašinėjo į tą lapelį po mūsų ir perskaitė, kad dar esama tautiečių. Kaip pati pasakojo: žiūriu į visus ir bandau atspėti, na kuris čia lietuvis. Štai tokia puikia kompanija, mes dviese ir Raselė, žinoma ir likusieji,  išplaukėm ieškoti vėžlių. Neilgai paplaukus, visi į vandenį, ir ką gi, vedlys rodo, va jis vėžlys. Ramiai sau tupi ant dugno ir rupšnoja dumblius nuo koralų. Tuomet vedlys neria prie jo, paburia rankomis kažką apie vėžlį ir tas tingiai pradeda kilti aukštyn. Vėžlio liesti nevalia, sukandimas jo toks stiprus, kad pirštą nukąs, net nepajus. Bet kai jis plaukia vos keli centimetrai nuo manęs ir dar uodega į mane, ne, negaliu atsispirti pagundai ir paglostau jo kiautą. Žinoma, tai nelieka mūsų vadovo nepastebėta, man parodoma geltona kortelė. Dar pamatėme kelis vėžlius. Po to pietūs Gili Meno saloje, truputį kičinis skulptūrų parkas vandenyno dugne, koralai, daug gražių žuvyčių, bet vėžlius dar ir dabar mintyse regiu. Atsisveikinam grįžę su Rasele, einam vakarienės. Kai atsiduri prie vandenyno, viliesi, ko jau ko, o žuvies ir kitokių jūros gėrybių bus apstu. Nieko panašaus, net ne visose kavinėse žuvies gausi, o kitų jūros gėrybių iš viso nėra. Dar, tiesa, kalmarų buvo. O ir žuvies kaina kaip Lietuvoje, galima pagalvoti, kad jie tą žuvį iš Lietuvos ir perka. Žodžiu prastai pas juos su žvejyba, prastai. Na, bet vis tiek, užsisakėm žuvytės, sumokėjom kosmosą, bet pliusą padėjom. Kitą dieną tyrinėjom salą, užsisakėm passenger transportą, aplėkėm visą salą. Kiek ten tos salos. Na, o dar kitą dieną vėl plaukėm nardyti, labai jau tie vėžliukai gražūs. Toliau mūsų kelias veda į Lomboko salą. Čia jau musulmonų tikėjimas labiau išreikštas, na, bent jau vietiniai taip alaus nemaukia, kaip Gili Air saloje. Ir mečetės čia jau kiekviename kaimelyje stovi. Apsistojome Senggigi kaimelyje, netoli Matarama miesto. Kaip ir visada, pirma diena apsižvalgymui, nuvažiavom į Matarama, didelis miestas. Alaus ant kiekvieno kampo jau nėra. Vakare, jau grįžtant į savo naujus namučius, prisistato koks tai vietinis ir siūlo pigiai alaus. Už 45k. Nuderėjom iki 40k, veža jis mane su motoroleriu į savo parduotuvę. Nusipirkau visą dėžę alaus, parvežė jis mane namo. Viskas čia gerai, jokio kriminalo, ar dar kokių blogybių nebuvo, tik kitą dieną pasivaikščioję radom parduotuvę, kurioje visai oficialiai tas pats alus parduodamas už 30k. Neskubėkit musulmonų krašte pirkti alkoholio iš prekeivio, pasisukinėkit aplink, gal ir geriau rasit. Kaip jau rašiau, skridom per Kuala – Lumpurą. Malaizija taip pat musulmonų valstybė. Buvom joje prieš keletą metų, jokiu alumi net nekvepėjo, o dabar beveik ant kiekvieno kampo gali nusipirkti, keičiasi viskas. Kitą dieną išsinuomojom motorolerį, susižymėjom navigacijoj lankytinas vietas ir į kelią. Apšilimui atvažiavom prie Tibu Ijo Pasuk Gunung Sari vandens krioklio. (Vien pavadinimas ko vertas). Prie jo pačio neatvažiuosi, motorolerį turi palikti už poros kilometrų, susimokėti mokestį, žiauriai brangu, nuo žmogaus po 100k. Ne, sakom, už tokią kainą, eikit ir žiūrėkit tą savo krioklį patys. Nė vieno žmogaus nebuvo, matyt dėl to mus abu įleido už vieno kainą. Tuos du kilometrus eini tikromis džiunglėmis, labai smagu, tikrai rekomenduoju, jei nuderėsit bilieto kainą, už 100k vienam, tikrai neverta. Pajutom, ką reiškia džiunglės. Drėgmė – 100%. Karšta. Nesuprasi, ar prakaituoji, ar drėgmė ant kūno kondensuojasi, bet kokiu atveju, pastoviai esi šlapias. Kai takutis nuveda į tankmę, pasidaro tamsu, kaip gerą vakarą, nors žinai, kad šviečia saulė. To krioklio ten tiek ir tėra, bet pats tas kelias labai įdomus. Po to važinėjom po kaimus, užsukom į beždžionių mišką, šį kartą nuostolių neturėjom. Gėrėjomės ryžių laukų grožiu, žodžiu smagiai pasivažinėjom. Kitą dieną vietinis aleksas vežė mus į Lomboko šiaurę. Pakeliui užsukom į kaimelius. Viename puodus žiedžia ir patys pabandėm. Kitam kaimelyje visokiausių raštų audinius audžia, net aptaisė jais mus, tapom musulmonais. Dar į vieną atvažiavom, tai vietinis gidas apvedžiojo po visą kaimelį, net vidun į vieną namą įleido. Na ir pabaigai atvažiavom į Kutą. Baigiasi ir čia laukinių paplūdimių laikai, kaip pasakojo gidas, amerikiečių, japonų ir kitų šalių rimtos korporacijos nusipirko sklypus ir jau matėm pradėtas monstrų viešbučių statybas. Bet šiandien dar tik statybos, dar nėra masės turistų, pavažiavom truputį toliau, va ir laukinis paplūdimys. Fantastiniai vaizdai. Grįžom į Senggigi. Čia mūsų laukia jau tapęs tradicija, sakyčiau, net labai gražia tradicija – vaisių karaliaus Duriano valgymas. Bet grįžkim pora dienų atgal. Bevažinėjant su motoroleriu po kaimelius, matėm, kad daug kur pakelėse žmonės pardavinėja durianus. Mažučiai, pats tas vienam žmogui paskanauti. Ir jau prinokę, net gražu žiūrėti. Ir kaina gera. Tai ir nusipirkome. Kaip žinia, kažkodėl vaisių karalius nėra pageidaujamas turistų lankomose vietose ir jau žinoma viešbučiuose. Prie įėjimo į mūsų poilsiavietę, taip pat stovi ženklas, rodantis , kad čia durianas yra persona non grata. Blogiausia, kad reikia praeiti pro pat apsauginio būdelę, o tas visada jaučia savo pareigą, o gal taip išmuštruotas, išeiti lauk ir dar pasilabinti. Na, galvoju, įsidėsiu į kuprinę ir neužuos jis jokio kvapo. Kad tik ne taip. Jau gi rašiau, prinokęs. Tai reiškia, kad tik truputį pasijudini ir vaisių karalius, kaip jam ir priklauso, paskleidžia savo aromatą. Visa mūsų kompanija ėjo iš paskos, na čia tam atvejui, jei mane supakuos, tai jie manęs nepažysta. Viskas gerai, apsaugininkui jokių įtarimų nesukėliau, parsinešėm krovinį į savo namelį. Apie namelį. Dvigubas namelis, du atskiri įėjimai. Visa laimė, mes kaimynų neturėjom. Įėjus miegamasis, toliau už durų dušas, tualetas ir, kaip ir saloje, dar už vienų durų lauko dušas. Parsinešėm durianą į miegamąjį, o dabar dėmesio, kad nesijaustų kvapo, suvyniojom į kelis plastikinius maišelius ir uždarėm į lagaminą. Prieš pat užmiegant, dar buvo mintis, negerai šitaip, bet žinot, kaip tingisi apsnūdus lipti iš lovos, taip ir užmigau. Ryte pabundu, labai stipriai to kvapo ir nesijaučia. Na tada dušas, visi kiti reikalai, atidarau duris, grįžtu į miegamąjį, vos neišvirtau iš kojų, smarvė, kaip arklidėse. Mat, duriano kvapas šiaip nėra toks, kad būtų nepakeliamas, prie jo ilgainiui galima priprasti, po nakties buvau apsipratęs, o čia iš lauko atėjus tas kvapelis vėl pasireiškė visu savo stiprumu. Staigiai lauk iš lagamino, atidarėm visas duris, kad bent kiek pravėdinti kambarį, ateis gi tuoj kambario tvarkyti. Ir tik dabar sumojau, kad galima buvo lauko dušelyje jį palikti. Šiandien važiuojame su aleksu, duriano valgymas tik vakare, pakabinu maišelį su kvapniu kroviniu lauko dušelyje. Kambarys pakankamai išsivėdino, liko nedidelis kvapelis, bet jau nesuprasi, gal tai šiaip koks vaisius truputį pabuvęs kur buvo. Dar prieš kelionę, turėjau tokį ambicingą tikslą, parvežti kontrabanda durianą į Lietuvą. Naivuolis.  Na va, vakaras, grįžom iš turo, užeinu į dušiuką, nėr ant vinies maišelio, net kojas pakirto. Va jis, padėtas ant žemės. Ar tai pats nukrito, ar tvarkytojai nukabino, istorija šį faktą nutyli. Pasiėmėm durianą, peilį ir iškeliavom prie vandenyno atlikti ritualinio valgymo. Paprašiau, kad šalia buvęs vietinis teisingai išdarinėtų vaisių. O jis toks prisirpęs, toks prisirpęs, kad tik šast ir vos ne pats atsidarė, paskleisdamas dar stipresnį savo kvapą. Kai visi iki soties prisivalgė (abi ponios truputį palaižė, o Algis, ne tik, kad nevalgė, bet ir kitiems bandė drausti) visą durianą suvalgiau aš. Matyt kažkuriam anam gyvenime gyvenau Azijoj, kad šis vaisius man patinka. Po to sėdėjom pakrantėje ir stebėjom saulėlydį. O už jūrų marių, ten kur saulė savo paskutiniais spinduliais švelniai lietė žemę ir vandenį, ramiai sau snaudė Agungo ugnikalnis.